Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Main » 2009 » Kovas » 11 » Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. II diena.
19:09
Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. II diena.

Pradžia:

Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. I diena.

Rugpjūčio 19 d.

7.50val. atsikėliau.






Rytas labai smagus, oras geras. Maždaug už pusvalandžio sukilo ir visa stovykla.

Apie 11.00val. aš jau visiškai pasirengęs kelionei – daiktai supakuoti, viskas sukabinta ant dviračio.

Bet jaunimas staiga išsirikiavo ir kažkur išėjo. Man kilo įtarimas, kad jie vėl sumanę kažkokias varžybas. Betgi prieš patį žygį, kai reikėtų jėgas pataupyt?! Kai sugrįžo, sužinojau, kad jaunimas ne rungtyniavo, bet tvarkė pakrantę. Labai nesmagu, kad nenuėjau su jais... O gal ir gerai - koks iš manęs tvarkytojas?

Apie 12 valandą pajudėjom. Šiandien ir aš jau tikras turistas, ir aš su grupe. 

Perlėkėm tiltą ir sustojom prie piliakalnio. Pasisiūliau pasaugoti dviračius, vis tiek ant piliakalnio vakar buvau.

Kai nuo piliakalnio grupė grįžo, pajudėjom tolyn ir aš supratau, kad vargu bau ar įstengsiu su jais kartu važiuoti. Nuo piliakalnio į miestą kelias švelniai suka dešinėn ir visą laiką kyla į viršų. Taip maždaug kilometrą. 

Jaunimas tik suklegėjo, šoko ant dviračių ir nurūko. Aš nusprendžiau nekankint savo „brolelio" ir veste jį užsivest. Čia dar tik kelionės pradžia, dar man su juo nemažai teks keliaut, nereikėtų provokuot gedimui. Be to, turiu pastebėti - jaunimas važiavo „lengvai", t.y. bagažo su savimi vežėsi mažai, viskas buvo gabenama autobusiuku. O aš, kaip tikras suvalkietis – kas mano, viskas su manim, „ba da prapuls" (iš tikro, tai viską vežiau su savim, nes buvau pasirengęs esant norui, ar reikalui, keist kelionės planus). 

Merkinėj tarėmės, kaip reikėtų važiuoti. Programoje aprašytas maršrutas – keliu per Ryliškius į Nemunaitį - atrodė per daug paprastas. Nusprendėm paįvairint maršrutą, važiuoti labiau į šoną, pro Netiesų kaimą, Lizdų kaimą, nes žemėlapyje ten buvo pažymėti objektai – ąžuolas, regykla. Justui pasakiau, kad jeigu aš atsilikčiau, tegul jie manęs ir nelaukia, nesitrukdo – aš rasiu kaip nuvažiuoti. 

Pajudėjom. Aš atsilikau iškarto. 

Važiuoju neskubėdamas, labai maloniai. Grožiuosi peizažais.

Vis pakalbinu žmones. Vieno paklausiau, ar gerai važiuoju link Netiesos ąžuolo. Atsakė, kad tokio nežino. Pradėjau aiškint, kad ąžuolas turėtų būti kažkur prie Netiesos kaimo, bet jis ramiai pasakė, kad nė tokio kaimo nėra. Kaip gi nėra - žemėlapyje yra, bet nėra? Bet žmogus man paaiškino, kad yra Neciesos kaimas, o ne kažkoks Netiesos. Ką gi, čia Dzūkija...

Labai maloniai važiavau. Ant keliuko matėsi grupės paliktos vėžės, todėl buvau įsitikinęs, kad niekur jie nuo manęs nedings ir kažkurią gražią minutę aš juos pasivysiu.

Važiavau, važiavau pagal tas vėžes, važiavau, kol, kažkur už Medžionių kaimo, įvažiavau į sodybą. 

Sustojęs, net pasilenkęs žiūriu, ar tikrai tie pėdsakai veda į šitą sodybą? Nu je, tikrai į čia. 

Išeina senukas ir senikė. Dėl visa ko paklausiau, ar nepravažiavo čia turistai (nors pats tai netikėjau, negi tvartan bus jie visi sulindę?).
- Teip, važiavo, - oriai linktelėjo senukai. – Pasiklausė kelio į Lizdus ir per pievas nuvažiavo.
- Tai tada ir aš lekiu. – pasakiau aš ir jau norėjau važiuoti.
- Kad kaži, ar rasi... – suabejojo senukas. – Ten už pievos kelias paskui labai išsišakoja, sunku rast.
- Tai kaip man važiuot? – paklausiau.
- Reikia pagrįžt ir ana, pro tą sodybą, važiuot keliuku. – rodė pirštu senukas. – Tik paskui, kai prasidės miškas, reikia pasukt dešiniau, o ne kairiau, ba ten kelias šakojasi.
- Tėvai, aukis batus! – suriko senikė. – Vis tiek miestan ruošėmės, parodysim žmogui kelią.

Senukas batus apsiaut netruko. Tik žiūriu, iš kluonelio išsivaro senukas „slidę" – AUDI 100! O aš maniau, kad su arkliais senukai kelią rodys. Tai aš jau nelaukdamas, kol jie pajudės, pasileidau link tos sodybos kur jie pirštu rodė. Netrukus senukai mane aplenkė ir rodydami kelią važiavo gražiai, negreitai, maždaug 30-40km/val greičiu. Taip važiavom apie 3 kilometrus. 

Kai privažiavom mišką, aš supratau, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės ir nustrakalios sau priekyje lyg zuikis, o galva sprogs. Gi per smėlynus, karštyje, variau paskui mašiną kaip išprotėjęs.

Nusivožiau skrybėlę ir pradėjau mosuot. „Slidė" tuoj sustojo. Gražiai padėkojau senukams ir pasakiau, kad toliau jau kelią rasiu. Senukai, atrodo, manim netikėjo. Bet, kaip sakoma, čia laisva šalis, kaip nori, taip ir daryk – sakė man jų veidų išraiškos.

Ir nurūko „slidė".

Pajudėjau keliuku, kuris nieko nelaukdamas užsimanė pavedžiot mane po kalnus. Kalnas gana status, o kelelis visas iš sauso, palaido smėliuko. Aš, kaip kad man ir įprasta, pradėjau rėkt ir keiktis. O ir kalnas koks klastingas! Jau rodos pasiekiu jo keterą, tai ne, pasirodo, ten kaip kokioje laiptinėje, tik aikštelė pailsėt, o jis vėl kyla. 

Kol užlipau, turiu prisipažint, išgąsdinau senikę metų gal 70-ties. Ji šoko girion, tartum jauna stirna ir nurūko – tik šakos po kojom traškėjo. Ko gero, išgirdusi mano keiksmus – prakeiksmus, ji pamanė, kad sugrįžo pokario laikai, ir ateina kažkoks girtas stribas. O kalno viršūnėje pamačiau prie tarnybinio džipo stovintį, smarkiai išraudusį, jauną miškininką. Manau, jis suprato, kad mano keiksmų bagažas daug turtingesnis už jo ir dėl to smarkiai susigėdo.

Ir štai, iškilmingai užsėdau ant savo „brolelio" ir: „Y-y-y-y-y-y-y-y!!!" – pasileidau žemyn. 

Kažkokia nesąmonė. Į kalną kopiau gal valandą, o nusileidau per pora minučių. 
O apačioje Lizdų ežeras. Įsikūriau prie jo geroms dviems valandoms. Išsimaudžiau, po to dar išsimaudžiau, tada pavalgiau, atsigėriau arbatos, o tada tai jau išsimaudžiau. 

Apie 17.00val. pajudėjau. Nusprendžiau daugiau neeksperimentuoti, važiuoti programoje aprašytu maršrutu.

Netrukus pasiekiau sankryžą, nuo kurios prasidėjo asfaltas. Prie sankryžos stovėjo kryžiai. Žemėlapyje jie pažymėti kaip „Klepočių kryžių ansamblis". 

Asfaltu Ryliškius pasiekiau greitai. Toliau link Makniūnų vėl žvyrkelis. Atstumas apie 6km. 

Makniūnuose karštis mane įveikė ir užėjau į kaimo krautuvėlę. Pardavėja skaitė žurnalą, o prie staliuko sėdėjo du vyrai, iš vietinių. Pardavėjos paprašiau labai šalto alaus. Moteriškė puolė kuist šaldytuve ir alų ištraukė iš pačios gilumos. Skardinė labai šalta, net aprasojus. Atsigėriau šalto alaus kaip dievų nektaro. Tada nusipirkau dar vieną skardinę ir pakalbinau vietinius. Pasirodo, jie irgi dviračių mylėtojai. Jeigu neina pėsti, tai visada važiuoja dviračiu – ir pas karves, ir į krautuvę. Dar kartais važiuoja traktorium. 

Vyrai pasirodė tokie savi, kad kai išėjau į lauką ir rengiausi važiuot, vienas iš jų priėjo, mirktelėjo ir praskleidęs švarko skverną, suokalbiškai pasiūlė: 
- Imsi?
Žiūriu, už kelnių diržo užkištas „Karklinio" vyno butelis. Ar gal „Žilvičių"...

Mandagiai, kad žmogų nesupykdyčiau, atsisakiau.

Užsėdu ant dviračio, staiga girdžiu, kažkas man už nugaros švilpia. Silpnai taip, negarsiai. Turbūt, kad visas kaimas į švilpimą nesulėktų. Pažiūriu – gi mano grupė! Sukaitę vargšai, pavargę. O aš pailsėjęs, atsigėręs alaus - net sarmata. 

Pasirodo, kažkuriuo momentu aš juos aplenkiau. Kaip? Važiavau gi neskubėdamas. Pasirodo, jie kai nuvažiavo per pievas, kažkur miške ir pasiklydo. O dar, atrodo, turėjo kažkokių problemų su bulium...
- Už tai mes nors išsimaudėm ežere! – pasigyrė merginos. 
- O aš prie ežero išgulėjau 2 valandas. – pasigyriau ir aš. 

Pajudėjom. Pakeliui dar išsimaudėm ežerėlyje prie kaimo turizmo sodybos. 

Nemunaitį pasiekėm be nuotykių.

O vakare, pagal programą – liaudiška vakaronė su Tradicinių šokių klubo kapela „By tik zyz" ir KJG moksleivių folkloro ansambliu Ale Va. 

Tikriausiai, kai kuriose nuotraukose matydami ir mane brangųjį, labai stebėjotės, kaip aš sugebėjau nufotografuoti save, ir dar iš nemažo atstumo? Tai va, dalis čia įdėtų nuotraukų yra žygio dalyvės Agnės. Kadangi dar kol kas neklausiau jos leidimo naudoti jas savo pasakojime, tai patariu skubėti žiūrėti, nes, galbūt ateityje jos išnyks. Gali būti, kad Agnė pamačiusi šią rašliavą, uždraus man jas čia naudoti.

Views: 2850 | Added by: Valius | Rating: 0.0/0
Total comments: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Antradienis, 2017-07-25

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


Kalendorius
«  Kovas 2009  »
SPATKPnŠ
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031

Archyvas

„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License