Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 10
Svečių: 9
Vartotojų: 1
ineseu3

Statistika


Main » 2009 » Kovas » 16 » Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. III diena.
19:44
Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. III diena.

Ankstesnės dalys:

Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. I diena.

Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. II diena.

Rugpjūčio 20.

Rytas normalus. Nusiprausiau, pavalgiau, susirinkau mantą. Išėjau pasivaikščioti.

Čia besiilsintiems vaikams turėtų būti smagu – pušyne jaukūs, spalvingi nameliai, šalia - mažas ramus miestelis. Kaip sakoma - ir ozonas, ir čipsai vietoje. 



Grįždamas matau, kad mūsų stovykla jau irgi sukilusi. Be abejo - ankstyvas paukštelis dantis rakinėja. Be to, jau ir karštoka. Apie devynias saulutė kaitina kaip reikiant. 

Susitinku Justą. Klausia, ar žiūrėsiu krepšinį. Pagalvojau, kad gal atsirado galimybė pažiūrėti kur nors čia, stovykloje. Sakau: „Tai aišku!”. O jis man: „Tai turėsi susirast kur žiūrėt. Mėgink pas žmones pasiprašyt...". 

Te tau, boba, ir devintinės. 

Nieko nelaukdamas, kol dar pas žmones yra laisvų vietų, griebiau dviratį ir išlėkiau. Važiuoju per miestelį, dairausi, pas ką čia turėčiau dabar įsipiršti žiūrėti krepšinį. 

Aha! Štai, kažkokio barelio iškaba. Privažiuoju arčiau. Durys užrakintos, ant jų kabo raštelis: „Dirbsim nuo 14.00val. Krepšinis!”. 

Gal tas smuklininkas visai kvailas?

Suvalkijoje jau būtų ir kiemelyje pristatyta stalelių, kėdžių, ant palangės televizorius. Krepšinį žiūrėti reikia, bet tuo pačiu ir uždirbti galima. Vienas žodis – dzūkai...

Nuvažiuoju į kitą barelį.

Jį jau užpuolęs mūsų žygio jaunimas. Didžiulė minia vaikų – baidarėse, pasirodo, telpa jų nemažai!

Per pirkėjų minią niekaip neprasimušu prie prekystalio, o taip norėjau šaltutėlio alaus...

"Nieko, - galvoju sau. - pažiūrėsiu krepšinį ir taip, svarbiausia yra televizorius".

O televizorius – mažutis „Šilelis", kad ir spalvotas, bet kažkur tolumoje. Be akinių nieko neįžiūriu.

Bent paklausysiu. Tai kad per kramtomų čipsų traškesį nieko ir negirdėt. 

Spjoviau (čia tik toks pasakymas, kavinėje tikrai nesispjaudžiau.) ir išvažiavau. 

Dabar štai sėdžiu pakelėje, autobusų stotelėje, baigiu gurkšnot antrą skardinę alaus, per radiją klausau krepšinio transliacijos. Ramu, malonu, net mašinos nevažinėja – visi žiūri krepšinį.

Valio! 94-68, Lietuva įveikė Kiniją! 

Iškarto po krepšinio judu tolyn. Netrukus ir Alytų pasiekiu. 

Miesto pradžioje karo belaisvių stovyklos aukų kapinės. Užsuku. Įspūdis gana slogus. Prie įėjimo šviesus, aptrupėjęs  obeliskas, o toliau kapinės visai apleistos.

Kiek suprantu, kai kuriuos kapus prižiūri giminės, tai tie ir yra prižiūrėti. Kiti apžėlę, įsmegę į žemę.

Kažkada čia buvusios takelių plytelės išlupinėtos. Nenustebčiau, jei dabar jos „puošia" ne vieno lietuvaičio sodybą, ar kolektyvinį sodą. O ką?! Čia tik okupantų kapai, ar mums bjauru juos apvogti!

Šis jaunuolis žuvo 19 metų, jis mano bendrakeleivių amžiaus… 


Važiuoju toliau, į miestą. 

Va, čia ir prasidėjo problemos! Nežinau, kur važiuot! Radau stendą su miesto planu, patyrinėjau, bet vistiek ne visai aišku...

Ačiū Dievui, kad moku ir šio krašto žmonių kalbą. Pradėjau klausinėt žmonių, kuriuo keliu nuvažiuot į Punios šilą.

Vienas senukas labai smulkiai nupasakojo kelią, tik kiek supratau, ne ten, kur man reikia. O kai nuvažiavau ta kryptim, kuria man atrodė geriau, rėkė ir mosavo kriukiu. 

Šiaip, Alytus - gražus miestas. Daug jame visokių įdomybių...

... ir rėksmingų reklamų.

Atvažiavau į Alytaus centrą. Čia mane ir „chebra" - žygio dviratininkai – pasivijo.

Patikėjau, kad toliau jau važiuosim kartu. Bet dviratininkai tuoj pat sugužėjo į kavinę pavalgyt...

Ponų išmislas! Valgyt pietus kavinėje?! Man su jais ne pakeliui. 

Numyniau tolyn. Radau, kaip išvažiuoti iš Alytaus. Kelias link Punios šilo neblogas, asfaltuotas.

Žaunieriškėse įsiprašiau pas žmones į namus, pasikrauti mobilaus telefono bateriją.

Namuose buvo senukė ir šiek tiek jaunesnė moteris. Senukė vis klausė jaunesniosios, ar ji mane pažįsta. Ta sakė, kad nepažįsta, kad užėjau tik telefoną pasikraut. Senukė manęs paklausė, kelis telefonus turiu. Pasakiau, kad vieną. Tada senukė, susimąsčiusi, pratarė: „O pas mus, kaip tik, vieną pavogė...".

Na, ką man sakyt? Tai aš tik tylėjau, ir žiūrėjau televizoriuje rodomą serialą. Ta proga pažiūrėjau velniai žino kelintą, kažkokio meksikietiško serialo, seriją. 

Išvažiuojant, moteris pririnko krepšį obuolių. „Šiemet jų daug, - sakė ji. – O niekam nereikia...". 

Privažiavau rodyklę link Rumbonių. Bet nepasukau. Nuvažiavau tiesiai. Ir neapsirikau.

Kaimelyje, atrodo Mikuliškėse, atradau barelį, „Europos centras" vadinosi. Nesupratingiems išduosiu – aš ten atsigėriau alaus.

Tada pasukau atgal, link Rumbonių. 

Kelias iškarto muktelėjo žemyn. Dievuliau, tai kelelis! Čia alpinistų apšilimo vieta, o ne kelias. O rytoj man juo reikės užkopti į viršų! 

Rumbonyse, pirmiausiai pasukau labiau išvažinėtu keliu. Ir radau ne poilsiavietę, bet amžinojo poilsio vietą – kapines. Na, į čia dar man ne laikas.

Tada pasukau atgal. 

Kaimelyje sutiktas dvi moteriškes (vėliau sužinojau, kad jos vienuolės) paklausiau, kur čia galėtų būti poilsiavietė. Jos man atsakė, kad nelabai žino, bet jeigu pasukčiau keliuku, prieš pat kaimelį sukančiu į dešinę, gal ir rasčiau.

Paklausiau jų, ar važiuodamas tuo keliuku nebūsiu pašautas, nes jis pertvertas užtvaru. Vienuolės nusikvatojo ir pasakė, kad jau senokai ten nieko nepašovę, bet gyvenime visko būna.

Važiuoju už kaimo, randu kelelį su užtvaru. Reikia mėgint. Už užtvaro paprastas pievos keliukas, pasuku juo. Ir privažiuoju Nemuną.

Ant kranto guli dvi baidarės. Mūsų ar ne mūsų? Apsidairau. Nieko nėra. Gal laukinės? Bet greičiausiai baidarės mūsų. Apsistoju, bet mantos nuo dviračio nenukraunu – o gal baidarės ne mūsų? Neužilgo atvažiuoja autobusiukas. Baidarės mūsų! 

Autobusiuku atvažiavo Augustė ir Marius. Abu nusistebėjo, kad sugebėjau rasti šią poilsiavietę. Išdidžiai išpūčiau krūtinę - aš senas pasienietis, dar ne visus įgūdžius praradęs.

Pasikalbam. 

Pasirodo, Pilviškiai nėra jiems visai nežinoma skylė – Augustė pažįsta pilviškietį Tadą Ališauską. O šią poilsiavietę pasiūlęs Punios girininkas, kuris ir pats  planuoja nuo čia plaukti baidare.

Laikas būtų įsikurt. Vietos čia daug – didelė pieva neseniai nušienauta. Bet aš, kažkodėl panorau įsikurti nešienautoje vietoje, prie alksnyno. Ir įsikūriau.

Tada ėmiausi sukapoti girininko atvežtas malkas.

Dirbantį šį darbą ir rado atvažiavę mano dviratininkai. Netrukus atplaukė ir baidarininkai.

Poilsiavietė pasidarė pilna žmonių. Dauguma pasistatė palapines nušienautoje pievoje. Tik mano „aviliukas" stovėjo vienišas prie alksnyno... 

Ir staiga pakilo baisi vėtra, pasiuto draskyt ir vartyt pievoje buvusias palapines.

O pas mane štilis. Sėdžiu sau prie palapinės, ant viryklėlės verdu košę ir stebiu greta siaučiančią stichiją. Turisto nuojauta manęs neapgavo, gerą vietą išsirinkau.

Bet jaunimas irgi ne žiopliai, tuoj šalia mano „aviliuko" išaugo visa eilė palapinių. 

Atvažiavo Vygaudas Ušackas, Gintaras Songaila ir dar kažkas. Pagal žygio programą, jie turėtų pabendraut su žygio dalyviais. Buvo žadėjęs atvažiuoti ir Romualdas Ozolas, bet susirgo. 

Atvykus svečiams audra visai  įsisiautėjo – lijo ir kaip pasiutęs trankėsi perkūnas. Atrodė, kad vakaronė turi žlugt. Bet tolėliau miškelyje, pasirodo, yra gana didelė pavėsinė. Į ten visi ir  persikėlėm, ir pernešėm dalį malkų.

Užkūrėm laužą ir vakaronė įvyko.

Svečiai gana įdomiai papasakojo apie „Sąjūdžio" pradžią. Beveik viską jau ir žinojau, bet vis tiek... Buvo keista, kad apie tai kalbama, kaip apie istoriją, rodos, taip neseniai viskas vyko...

Einu miegot. 

Rašau dienoraštį ir girdžiu, kaip gretimoj palapinėj ginčijasi dvi mergiotės:
- Nu, Vaiva, baik stumdytis!
- Tai pasislink.
- Aš čia miegu!
- Dabar aš!
- Nu, Vaiva, eik į savo pusę! Užmušiu!
- Gali tu mano pusėj miegot.
- Ten gumbuota!
- Tai kas?
- Nu Vaiva, miegok savo pusėj.
- Tai tu miegok toj pusėj, aš miegosiu čia.
Ir vėl:
- Nu, Vaiva...

Ginčijasi atrodo nepiktai, ir net linksmai, iki žmogžudystės prieit neturėtų. 

Miegot...


Views: 1687 | Added by: Valius | Rating: 0.0/0
Total comments: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Šeštadienis, 2017-06-24

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


Kalendorius
«  Kovas 2009  »
SPATKPnŠ
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031

Archyvas

„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License