Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. IV diena. - 6 April 2009 - Tribūna - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 6
Svečių: 4
Vartotojų: 2
bvrxxguipvu , eyvxvgeqgqd

Statistika


Main » 2009 » Balandis » 6 » Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. IV diena.
17:48
Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. IV diena.

null

Ankstesnės dalys:

Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. I diena.

Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. II diena.

Žygis dviračiais Sąjūdžio 20-čio proga. Pilviškiečio įspūdžiai. III diena.

Rugpjūčio 21

8.30 pakirdau. Oras nuostabus, saulėta, nė pėdsako vakarykštės audros.

Pirmiausia, kaip ir kasdien – rytinis kuitimasis. Praustis, ruošt košę ir ją suėst, susirinkt vakar išmėtytus daiktus, sukabint juos ant dviračio.

Iškrutėjom apie 12.00val.. Justui pasakiau, kad jų nelauksiu, minsiu, nes dar noriu girininkijoje telefono bateriją pasikrauti. Be telefono aš kaip be alaus. Jis ir mano ryšys, ir mano radijas.

null

Kol užkopiau tuo alpinistų apšilimo keleliu, kol važiavau didžiai banguotu vieškeliu link Punios šilo, kol pasiekiau Panemuninkus - jaunimas vis tiek mane aplenkė. Greiti jie!

Apžiūrėjom girininkijos palėpėje įrengtą muziejų.

Radom čia geležinius kompiuterių tėvus ir medinį senelį.

Po to aptvaruose laikomus gyvūnus: elniukę, mufloną, vištas ir povus.

Sakė, kad netrukus turėtų atvežti dar ir šerną. Aš jau čia esu buvęs ankščiau ir pro mano akis nepraslydo faktas, kad aptvarų gyventojai pasikeitę, ir man labai parūpo tada matytų gyvūnų likimas, todėl paklausiau:

- O kur ožys, kurs buvo su trim ragais? Ar jau šašlykuose?

Eigulys pasakė, kad ožys iš pradžių buvo net su keturiais ragais, bet stojo kautis su „baronu" ir liko tik su vienu ragu. 

Vienaragis ožys, žinoma, irgi būtų įdomus - svarbiausia, kad būtų ne dviragis, bet kur gi jis? Nėra.... Nėra! Tas eigulys, atrodo, labai jautros širdies ir mus labai  tausojo... Gi galėjo pasakyt: „Suvalgėm už tai, kad ragų nesaugojo.". Arba: „Ožys buvo toks pasiutęs, kad kai jam liko vienas ragas, dūrė pats sau. Labai kankinosi, dėl to teko perpjauti jam gerklę, palaukti, kol mirtinai nukraujuos, o tada pasmeigti ant iešmo, prieš tai, žinoma, perskrodus jo kūną ir žarnas išvertus plėšriems šunims". O jis paprasčiausiai: „Nėra...". 

Nusišnypščiau, čiupau dviratį, ir štai aš jau pasirengęs keliauti toliau.

Taigi, mediniu pasakų taku, apstatytu įvairiais mediniais „baibokais", pajudėjom į šilą. Aš labai greitai vėl atsilikau ( geras derinys - „labai greitai" ir „atsilikau").

Pagal planą turėjau važiuoti į partizanų bunkerį, bet pagalvojau, kad jau jame ir taip daug kartų buvau (du kartus), kas ten dar gali būti naujo? Partizanų tikrai neatsirado. Nėra ko priprasti. Nevažiavau. Bet jaunimas, žinoma, numynė.

Pradėjo lyti. Skubiai išsivyniojau tentą, uždengiau juo save ir „brolytį" ir sėdėjau sau gurkšnodamas alų. Gerai man, o jaunimui, turbūt, blogai. Sulijo juos turbūt.

Po lietaus pasukau link Žaltės slėnio. Mano taip mėgstamo Žaltės slėnio!

Slėnyje pasisukinėjau, apsidairiau, pafotografavau... Perkūno ir keturių vaidilučių statulos vis dar stovi, ir tai džiugina.

Tada sugalvojau, kad naudojantis proga, reikėtų užsiimti ir svarbesniais, buitiniais dalykais. Mano sandalis vėl suplyšo! Susiradau siūlų, adatą, prisėdau ant aukuro papėdės ir ėmiausi taisyti apavą. 

Siūdamas netyčia žvilgtelėjau į dangų. „Ou šid", - mintyse surėkiau. – „kad tave kur perkūnas, tai debesynas ateina!" Ne debesys, o baubai. Pala!.. Ar ne dėl to tie debesys link manęs traukia, kad aš labai jau buitiškai aukurą panaudojau – pasidariau iš jo taburetę? Čia gi man bausmė ateina! Netrukus mane nutrenks žaibas, ir apskrusiu aš, kaip tas vienaragis oželis ant iešmo!.. Apsidairęs, statulų mediniuose veiduose, rodos, net piktdžiugiškas šypsenėles įžiūrėjau – pačirškins tuoj tave vyruti, gruzdėsi ant aukuro kaip koks barbekju! 

Bet lietuvis nebūtų lietuvis, jei nebūtų apsigimęs žiniuonis. Tai ir aš, kaip apsigimęs (apsigimęs - ne išsigimęs) žiniuonis, tuoj pat išsprendžiau šią, tikrai labai sudėtingą, problemą. Ir štai kaip aš ją „išrišau": kaip jau žinote, visą kelią aš gurkšninėjau alų – paprastą, gerą alų, savo mėgstamiausiąjį – „Faxe Red". Bet dviračio kuprinėje turėjau ir plokščią gertuvėlę su stipresniu, taip vadinamu, „žieminiu" alum. Nesupratingiems aiškinu - gertuvėlėje kliuksėjo ruginė samanė. Ne girtavimui, bet grynai medicininiais tikslais ji buvo į kuprinę įdėta. Jei susižeisčiau – žaizdų apiplovimui ir nuskausminimui, o jei labai sušalčiau – organizmo atšildymui. Kol dar ateinantys debesys neužklupo, susiradau tą gertuvėlę ir užpyliau samanės ant aukuro. Ir ką manot? Priėmė dievaitis auką. Pasitraukė baubai! Debesys nuslinko kažkur į šoną. Gal net į kitas, ne labai svarbias, šalis... Žinoma, gal po to Bangladeše kilo smarkūs lietūs, o Afrikoje dėl liūčių išsiliejo Nilas. Priskendo, gal, baisybė žmonių. Gal... O man tai kas? Aš išvažiavau pailsėt, pakeliaut, o ne tam, kad mane sulytų. Ir jeigu jau dievaitis Perkūnas priėmė mano kyš... auką, tai taip ir turi būti. Dievaitis neklysta!

Važiuoju toliau. 

Man atrodo, kai 2002 metais ėjom šiuo keliu, tiek užtvarų nebuvo. Kiek atsimenu, tada buvo tik vienas „šlagbaumas" – prie įvažiavimo į šilą. O dabar ant kiekvieno keliuko! Ir pats kelias, tuo metu buvęs gerai išvažinėtas, dabar baigia užželti žole. Greitai visai jo nebeliks. Kaip tada reiks prieit prie Aukščiausios pušies? 

Kol dar yra galimybė, aplankau Aukščiausią pušį. Gal jau paskutinį kartą? Apaugs džiunglėm kelias, ir nebepasieksim jos. Ir nudžius vieniša, niekieno nelankoma, pušis... O Aukščiausiąja taps bele kokia, pati eiliniausia, bet šiek tiek daugiau patysusi pušis. Taip ir išnyksta aristokratija. 

Aplankęs medį grįžtu atgal. Norėdamas prieit iki pušies, dviratį turėjau palikt prie kelio, nes takelyje daug užvirtusių medžių ir dviratį būtų sunkoka per juos perkilnoti. Ir, betgi, kuo man šitas šilas patiko! Čia nėra vagių! Grįžtu, o mano dviratis nepavogtas. Sėdu sau ir, lyg niekur nieko, važiuoju toliau.

Dabar turėčiau susirasti dviratininkus, nes planuojamas persikėlimas per Nemuną. Augustė sakė, kad persikėlimas valtim per Nemuną daug kam bus smagi atrakcija. Bet ar man? Senam baidarininkui, dar ir gyvenančiam prie upės, prie Šešupės? Čia ir Nemunas nelabai įspūdingas. Va, kai kėlėmės per jį ties Seredžium, ten tai Nemunėlis. O čia... Ne! Aš nesikelsiu per Nemuną. Aš liksiu čia. Man atrakcija būtų pernakvoti girioje! Ir aš ją sau pasidarysiu.

Kaip tyčia paskambino Marius. Pranešė, kad pasikeitė persikėlimo vieta. Tai, ta proga, ir aš jam pranešiau apie savo sprendimą. 
Bet man labai norėjosi nufotografuoti persikėlimą. O kur jis vyksta?
Užsuku į gražiąją Strazdiškės sodybą. Kaip tik atvažiuoja ir savininkas. Paklausiau to gerojo žmogaus, kur čia galėtų būti perkėla, kurioje su valtim perplukdo dviratininkus. Aš tai buvau įsitikinęs, kad čia yra kažkokia perkėla, kurioje, už nedidelį mokestį, gali būti perkeltas per Nemuną valtim. Gerasis žmogus, ne itin maloniai, man paaiškino, kad šitoje vietoje niekas su valtim neplukdomas, ir perkėlos turėčiau pasiieškoti kur nors toliau. Labai toli...  

Išvažiavau iš tos nesvetingos sodybos. Ne suvalkietis joje gyvena, nėra pas tą žmogų svetingumo. Gerai, kad dar vandens nepaprašiau. Neabejoju, kad būčiau šunimis užpjudytas – taip tą žmogų nervina minios turistų, plūstančios kasdien dviračiais ir pėsčiom. Nėra visai žmogui ramybės. Grįžta iš sunkaus darbo, o čia kažkoks jogas - atsipalaidavęs, besiilsintis ir besišypsantis - kelio klausinėja... 

Et... Minu toliau. 

Privažiavau Muravjovo liniją. Šis kelias mums jau yra žinomas, šiuo keliu jau esame keliavę. Bet, dėl visa ko, dar nusileidžiu prie Nemuno ir apsidairau. Jokios perkėlos, jokios valties, jokio žmogaus nematau. Nusprendžiu daugiau nebeieškoti ir pasuku Muravjovo linijos keliu. 

null

null

Kitą dieną sužinojau, kad neradęs persikėlimo vietos, praradau nemažai įspūdžių. Kaip jau sakiau, dviratininkus buvo planuojama per Nemuną kelti valtimi. Bet planai pasikeitė, nes, atrodo, valties gauti nepavyko. Tada ir buvo sugalvota, kad mūsų žygio dviratininkus gali perkelti mūsų žygio baidarininkai. Ir perkėlė! Vaizdas turėjo būti geras, o aš jo nemačiau... Tik vėliau žygeivė Agnė atsiuntė to persikėlimo nuotraukas, tai ir aš jas įdedu, kad galėtumėte pamatyti, koks ten buvo „ekstrymas".

Tai aš jau įsivaizduoju, kaip jie būtų perkėlę mano "brolytį" su visais rakandais!

Pagaliau pasiekiu pirmą pavėsinę. Va, čia ir nakvosiu. Pakankamai giliai girioje, bet ir pakankamai patogu. Pakankamai ekstremalu. Su mediniu baravyku susitariau, kad naktį jis nemiegos ir mane saugos. 

Taigi - lieku čia. 



Views: 1554 | Added by: Valius | Rating: 5.0/1
Total comments: 2
2014-01-13 Spam
2. Dalius (darvis)
Kuriais metais vyko tas žygis??

2009-11-23 Spam
1. Vidas
Patiko visas ciklas kelioninių nuotraukų. Sėkmės jums.

Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-01-19

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


Kalendorius
«  Balandis 2009  »
SPATKPnŠ
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930

Archyvas

„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License