Nuo TELEFUNKEN iki SONY, arba gyvenimas su radijo aparatu - 27 February 2011 - Tribūna - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 10
Svečių: 10
Vartotojų: 0

Statistika


Main » 2011 » Vasaris » 27 » Nuo TELEFUNKEN iki SONY, arba gyvenimas su radijo aparatu
14:29
Nuo TELEFUNKEN iki SONY, arba gyvenimas su radijo aparatu
Siunčiu senstelėjusios "produkcijos". Atsiminimus rašiau 2006m., kai buvo minimos Lietuvos radijo 80 - osios metinės. Tada Z. Kelmickaitė savo radijo laidoje kvietė klausytojus parašyti šia tema atsiminimų. Aš ir paklausiau: parašiau, nusiunčiau. Giminės sakė, kad girdėję skaitant ištrauką. Deja, aš pats tą laidą praleidau pro ausis. Todėl dauguma įvykių čia "pririšta" prie radijo aparatų ar per daug nuo jų nenutolta. Kadangi apimtis platoka, man atrodo, rašinys geriau tiktų į TRIBŪNĄ.

Pagarbiai,
Vincas Tumosa

_ _ _

Šiaudastogėje mūsų troboje pirma atsiradau aš, o paskui ir radijo aparatas TELEFUNKEN. Vokiškas, dviejų lempų, tuo metu jau prieinamas vidutinio ūkininko kišenei.

Tai galėjo būti apie 1938 metus. Vėliau tėtė pasakojo jo atsiradimo istoriją. Girdit, jo vaikas, tai yra aš, gimė didelis rėksnys: nei dieną, nei naktį beveik neužsičiaupdavęs – langai drebėdavę nuo riksmo. Nusibosdavę supti lopšy, nešioti ant rankų ir dainuoti lopšines. Nusprendė pirkti radiją- gal muzika tą rėksnį nuramins arba jo balsą nuslopins. Ir nupirko. Pastatė ant stalo su visomis baterijomis ir „kumuliatoriumi"... Bet prieš tai turėjo iškelti anteną, įrengti įžeminimą, kuris perkūnijos metu apsaugotų aparatą nuo žaibo iškrovos. Šiuos darbus atliko apie radiotechniką išmanantys netoliese gyvenusio vietos vokiečio Otto Trempo sūnūs, tuo metu talkininkavę statant naująjį mūsų tvartą – liejo gražiai ornamentuotus pamatų blokelius.

Per kiemą nutįso ilga, ant aukštų karčių ištempta varinė viela su baltais izoliatoriais galuose ir įvadu į trobą. O duobę įžeminimui prie pat namo pamatų iškasė gal 2 m. gylio. Dugną išpylė žvyru, anglių gabaliukais. Į ją įleido varinį laidą su gale pririštu girnakaliu ir užkasė. Kitas laido galas per sienoje pragręžtą skylę buvo atvestas į trobą ir pritvirtintas prie saugiklio apatinio poliaus. Prie viršutinio jau buvo prijungta antena. Tarp jų - pakeliama ir nuleidžiama svirtelė: užfiksavus ją viršuje – į aparatą įjungiama antena, nuleidus žemyn, aparatas įžeminamas ir jokia perkūnija jam jau nebaisi. Kai paaugau, gavau nuolatinį įpareigojimą: išgirdęs netoliese griaudžiant, turėjau skubiai lėkti į trobą ir įjungti įžeminimą.

Kokį auklėjamąjį ar drausminamąjį poveikį radijas padarė man, gulinčiam, sėdinčiam ir pradėjusiam vaikščioti, šiandien nežinau. Kuris kurį perrėkdavom, jau niekas nepaliudys. Tik dainininku netapau...

Tačiau to pirmojo radijo aparato vaizdas dar ir šiandien gyvas atmintyje: tamsi stačiakampė vidutinio dydžio dėžutė su geltonu garsiakalbio apskritimu; apačioje kairėje ir dešinėje – po apvalią reguliavimo rankenėlę, o tarp jų – sukamas skritulys – bangų skalė-su ilgosiomis ir trumposiomis bangomis, kurių skaitmenys buvo raudonai ir baltai išrašyti.

Apylinkėse garsus stalius Juozas Vizgirda radijui pagamino kampinę užrakinamą spintelę (tikriausiai nuo manęs), dar rėmus šventųjų paveikslams ir nudažė vyšnine spalva. Kada viską pakabino į savo vietas – negalėjau atsigrožėti. O kai vakare tėtė atidarydavo spintelės dureles ir radijas užgrodavo, jis man atrodė lyg raudoną liežuvį iškišęs rėkiantis vaiduoklis.

Ėjo 1939 – ji, tretieji mano gyvenimo metai. Pirmosios žinios apie karą pasiekė mūsų namus per radiją, kurio pasiklausyti susirinkdavo ir kaimynai. Netrukus daugelį jų ir mano tėtę mobilizavo ginti Lietuvos. Bet visi po keleto savaičių laimingai sugrįžo. Ką tuomet kalbėjo ta juodoji dėžė, į mano atmintį nesutilpo. Tik prisimenu nuolatinį grumėjimą pietų pusėje. Tai vokiečiai daužė Lenkiją. „Duok, Dieve, kad mūsų nepasiektų," - dūsavo mama. O Kauno radijo stotis dar ištisus metus kalbėjo ir dainavo lietuviškai. Svetimų balsų iš jos dar nebuvo girdėti.

Nuo 1940 m. vidurio mūsų radijas jau ėmė perdavinėti nerimą keliančias žinias, eteryje pasigirdo svetimų balsų, dirginančių kaimo žmonių širdis.

Vėliau pasikeitė ir kaimynai. Vietos vokiečiai repatrijavo į Vokietiją, o į jų ūkius naujoji valdžia atkėlė rusakalbius, kuriuos namiškiai vadino kacapais. Su Cibulskių šeima, kurie įsikūrė arčiausiai, tėvai gana draugiškai sugyveno, o vėliau vieni kitiems nemažai padėjo.

1941 m. karo išvakarėse tėvai su kaimynais apie kažką neramiai kalbėjo, tarėsi, o aš, keturmetis pyplys, kieme po liepomis iš pagalių stačiau slėptuvę. Tvyrojo būsimo karo nuojauta, kurią stiprino aplinkiniuose alksnynuose ir beržynuose ir kai kuriose sodybose netikėtai įsikūrę raudonarmiečių būriai, per laukus nudriekti telefonų laidai.

Birželio 22 – osios rytą radijo žinių klausyti nereikėjo – vakaruose, prie Vilkaviškio ir Kudirkos Naumiesčio jau griaudėjos Antrasis pasaulinis. Vieškeliu dar zujo raudonarmiečių „ polutarkos" (mažakrūvės mašinos), už sodybos sprogo iš kažkur atklydęs artilerijos sviedinys. Tuo tarpu Balčiūnų kaime Vosylių sodyboje įsikūrę raudonarmiečiai dar darė savo „fizariadką"( rytinę mankštą). Tačiau netrukus nuo Vilkaviškio atriedėję vermachto šarvuočiai juos išgainiojo po laukus, o keletą pasislėpusių mažame dubury sutraiškė vikšrais. Vieškelyje į Pilviškius buvo nušautas vokiečių karininkas. Įtarę, kad šūvis buvo paleistas iš Kazio Bielskaus sodybos, vokiečiai puolė į ją ieškoti rusų. Įtūžę automatų serijomis sukapojo naujos tvoros statinius, uždegė kluoną. Vis dėlto šeimininkus paliko gyvus.(Vėliau jo kaimynas Antanas linksmai pasakojo: "Brolytėli, kai vokietukai iš savo mašinpistolių užgrajino, tai Kazelio štakietai pradėjo polką šokt").

Mūsų sodyboje vokiečiai pasirodė apie 11 val. Dviese. Atsiraitoję rankoves, automatus pasikabinę ant kaklo, jie atriedėjo dviračiais ir tuoj pat mamos paprašė „Eier und Milch" (kiaušinių ir pieno). Aš vėpsojau, kaip į paguldyto dviračio rėmą jie daužia kiaušinius ir užvertę galvas juos geria. Paskui vienas atidarė cilindro formos dėžę ir, iš jos išėmęs saują apskritų saldainių, pamojo man pirštu- Kind komm (eikš, vaike). Ir taip pirmąjį karo rytą aš jau čiulpiau vokiškus ledinukus.

Vakare teko palikti namus. Važiavome į saugesnę vietą. Mat raudonarmiečiai, pasislėpę Stirniškių miške, rugiuose, alksnynuose ir grioviuose dar bandė priešintis- užvirė įnirtingas susišaudymas. Vilkaviškio pusėje ir nuo Pilviškių kilo tamsių dūmų debesys- ten degė bažnyčia.

Radijo aparatą tėtė paslėpė palėpėje, o dviratį užrakino klėtyje. Naktį praleidome Parausių kaime, Aleksų sodybos molinėje bulvinėje, nes aplink vyko mūšis. Netoliese degė kažkieno namai. Du neginkluoti ruseliai, atbėgę į sodybą, pareikalavo, kad šeimininkas paslėptų. Šis juos nuvedė į klėtį ir uždarė miltų dėžėse, o atsivijusius vokiečius pakvietė į seklyčią prie vaišėmis padengto stalo ( mat buvo Joninių išvakarės) ir pavaišino taip, kad šie net užmiršo, ko buvo atėję. Tik tada ir šeimininkai, ir sodyboje prisiglaudusieji lengviau atsiduso, nes suprato, koks pavojus visiems grėsė.

Į namus grįžome pėsčiomis paskui kaimynų vežimą, nes vokiečiai mūsiškius arklius rekvizavo karo reikalams. Neradome klėtyje ir dviračio – kažkas paspartino sau kelionę į rytus. Pasirodo, ir čia būta mūšio. Prie namų griovyje tysojo du nukauti raudonarmiečiai, trobos sienoje radome įstrigusią granatos skeveldrą, buvo sužeista ir viena iš mūsų juodmargių. Pavakare tėtė su kaimynais tuos žaliakepurius palaidojo, o vėliau ant kapo pastatė pravoslavišką kryžių. Tebeguli jie ten dar ir šiandien po melioratorių išlygintu kapu - savieji per kelis dešimtmečius neprisirengė jų kaulų iškasti ir perlaidoti.

Bet karo negandos tada dar mums nesibaigė.

Kitą dieną į vokiečių ryšininkus, tiesusius pakele telefono liniją, dar užsilikęs ruselis pykštelėjo iš rugių. Prasidėjo gaudynės. Mano tėtė tuo metu grįžo paruge iš kaimyno. Vokiečiams jis pasirodė įtartinas, nes buvo trumpai kirptais plaukais, jaunai atrodantis. Palaikė persirengėliu raudonarmiečiu. Parsivarę į kiemą, mus visus sustatė po liepomis, nusiėmė nuo pečių automatus ir pradėjo brazdinti užraktais. Tada tėtė vokiškai jiems aiškino, kad čia yra jo Frau, čia jo Sohn, o jis pats esąs Bauer (žmona, sūnus, ūkininkas). Vokiečiai patikėjo, o paskui ir visai draugiškai pasišnekėjo.

Po kurio laiko radijas mūsų namuose vėl atgijo. Dabar jo pasiklausyti prisėsdavo ir naujasis mūsų kaimynas Vladas Cibulskis, kurį tėtė prisiregistravo kaip ūkio darbininką, kad išvengtų Reicho darbo tarnybos prievolės. Ne tik Vladas, bet ir jo brolis Petras bei jų seserys tėvams talkindavo ūkio darbuose. Pasiklausiusios radijo, vieną pavakarę po darbų, susėdusios po kiemo liepomis, jos uždainavo. To jų skambaus dainavimo namiškiai ilgus metus neužmiršo.

Kartą Vladas paprašė tėtės, kad leistų pasiklausyti Maskvos radijo.

- Klausyk, klausyk, bet tie skarmaliai čia vis tiek jau negrįš,- taip apie

raudonuosius ir jų kariuomenę pašaipiai pasakė tėtė, o vėliau dėl to teko nerimauti. Pradžioje Maskvos žinių klausėsi tik Vladas, paskui dar kai kas iš jo šeimos, o vėliau pradėjo lankytis ir toliau gyvenantys rusai. Pro eterio trukdžius jie stengėsi išgirsti tik jiems svarbias ir viltingas žinias. Po kelių mėnesių Vladas jau ir pasakė:

- Nors tu, Juozai, ir nenori tikėti, bet rusai vėl čia sugrįš...

Tačiau valdžia juo vėl kažkur iškraustė, o į savo ūkius iš Vokietijos sugrįžo tikrieji jų savininkai – vokiečiai Šėferiai, Trampai, Rėderiai, Kubaičiai, Pilypai ir kiti.

Vladas mūsų sodyboje netikėtai atsirado vieną naktį, šį kartą kaip persekiojamas bėglys. Kažkur prie Vilniaus juos, jaunus vyrus, žandarai sugaudė ir susodintus į traukinį vežė darbams į Vokietiją. Keliems kilo mintis išsilaužti iš užrakinto vagono ir sprukti. Jau nuo Kauno pradėjo pjauti durų užraktą. Iššoko prie Vilkaviškio, tačiau vienas iš bėglių pakliuvo po ratais... Gal kokią savaitę jis tūnojo mūsų namuose – kol nurims paieška. Paskui pasikeitęs drabužius, gavęs duonos ir lašinių, išsiprašęs tėtės nuotrauką, Vladas patraukė pėsčiomis Vilniaus link.

Gyvenimas darėsi vis sunkesnis: didėjo pyliavos, augo mokesčiai, kurių okupacinė vokiečių valdžia vis naujų sugalvodavo, ūkininkai už pristatytą produkciją rinko „taškus", kad už juos galėtų nusipirkti būtiniausių prekių. Kai kurie kaimo vokietukai jau apsivilko rudus marškinius ir tapo hitlerjugendo nariais. Tarp jų buvo ir kalvio Rėderio sūnus Adolfas. Gal 1942 m. pabaigoje jį mobilizavo į wermachtą atlikti karinės prievolės. Ir atsidūrė Balčiūnų bernelis pačiame pragare – Stalingrado katile.

Dabar į mūsų trobą radijo pasiklausyti ateidavo ir senasis kalvis, rūpėjo, kaip ten jo Adolfas kariauja. O kai vasario gale išgirdo, kad vokiečiams prie Stalingrado kaput, vaikščiojo lyg žemę pardavęs. Tačiau pavasarį sūnus parvažiavo atostogų, sėkmingai su savo būriu prasilaužę pro blokados žiedą, daugelį dienų pėsčiomis ėję per pūgą ir speigą, pasiekė saviškius.

Nušvitusiu veidu atėjo senis ir paprašė tėtės:

- A girdi, Juozai, padaryk tu man gero šnaps iš viso centnerio. Balių Adolfui keliu. Virė naminę abu naujame mūsų kluone. Senis dar nesuplūktame grendyme pritrepsėjo kareiviškų batų, kuriuos sūnus parvežė iš fronto, pėdų ir ramino tėtę:

- Tu, kaimyn, nebijok. Jei policija užkluptų, parodyk šitas pėdas ir sakyk: girdi, čia buvo toks prūsas ir tu jam šnapsą verdi... Tam, kurio Adolfas nuo Stalingrado sugrįžo... Ir vėl išleido Rėderiai sūnų į Rytų frontą, kuris kaskart vis siaurėjo, traukėsi atgal. Žuvo Adolfas 1945 m. pavasarį kažkur prie Prahos.

Atsimenu, kaip raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, tėtė su kaimynais klausėsi isteriškos Hitlerio kalbos apie naujojo vokiečių ginklo galią. Šaukė klykė fiureris, o karbidinės lempos melsvoje šviesoje vyrų veidai rodėsi susirūpinę, pilni nerimo, nes plito gandai, kad grįžtantys bolševikai viską ir visus kaip su kirviu nuo žemės paviršiaus skuta.

...Ir vėl sugrįžo raudonieji. Bet gavę kruviną smūgį prie Vilkaviškio, ilgokai stovėjo vietoje ir kaupė jėgas Rytprūsių šturmui. Rudeniop visi pafrontės gyventojai buvo evakuoti keliolika kilometrų. Apsistojome už Pilviškių, kažkur apie Juozūniškę pas Kikus. Ir čia patyrėme nuostolį. Jeigu vokiečiai oficialiai rekvizavo mūsų kinkinį ir išdavė atitinkamą dokumentą, pagal kurį tėtė gavo kompensaciją, tai ruseliai naktį arklius tiesiog nušvilpė iš kiemo, o vyrams, ėjusiems jų pėdomis, pagrasino automatu.

Prieš mums paliekant namus, tėtė radiją užkasė ant aukšto giliai po spaliais. Ten jis keletą metų gulėjo ir tylėjo, mat valdžia buvo uždraudusi naudotis radijo aparatais.

Vos pasibaigus karui, vieną dieną mūsų troboje vėl atsirado Vladas raudonarmiečio uniforma ir medaliais ant krūtinės.

- Tai matai, Juozai, ne tik pats sugrįžau, bet ir armiją parvedžiau, - linksmai pasisveikino nuo slenksčio.

Tėtė ta proga atidarė spintelę, kurioje stovėjo ne radijo aparatas, o skaidrios ruginės grafinas ir taurelės.

- Tai kur tavo radijas?- pasiteiravo svečias.

- Vokiečiai išeidami pasiėmė, - nuo tiesaus atsakymo išsisuko tėtė. O po kelių taurelių ir patys uždainavo... Radijo nereikėjo...

Anas Maskvos klausymas lėmė, kad išlikome nepatyrę pokario represijų. Nors priežasčių tam buvo ne viena. Kartą tėtė užrūstino valstybės paskolos rinkėjus, kurių tarpe buvo vienas partijos aktyvistas. Jis kietai pareikalavo, kad tėtė „savanoriškai" pasirašytų paskolą 200 rublių sumai. Paskui tarp jų įvyko toks pokalbis:

- Dvidešimt galiu, daugiau neturiu.

- Tuos pasilik sau pazvanams, tėvai.

- Tik, matai, nežinia katram pirma paskambins ir iš kurio beržynėlio...

To jau buvo per daug. Sužinojo „organai" valsčiuje. Kai kas perspėjo tėtę apie gresiančius nemalonumus. O Petras, Vlado brolis, juose dirbęs nuramino ir patarė:

-Prikąsk liežuvį, Juozai. Šį kartą dar būk ramus. Kitą kartą gali nepavykti..

Po kelerių metų draudimas naudotis radijo aparatais buvo panaikintas. O aš besirausdamas palėpėje iš spalių krūvos iškapsčiau mūsų TELEFUNKEN. Apgailėtinai atrodė aparatas: pelės buvo išgraužusios garsiakalbio dangalą, apkramtę laidų izoliacijas. Apie radinį pasakiau tėvams.

- Net namai atrodo negyvi, kai nėra radijo, - pasakė tėtė. Tai reiškė, kad jis nusprendė jį taisyti. Pilviškių radijo mazge radiotechniku dirbo jo pažįstamas Vytautas. Šis po ilgo krapštymo atgaivino mūsų aparatą. Tačiau jis veikė prastai ir neilgai. Nuvežtas dar kartą taisyti į namus jau nesugrįžo.

Noras žinoti, kas dedasi pasaulyje, pasiklausyti muzikos ir kitokių linksmybių, skatino namiškius pirkti naują aparatą. Su kaimynu Juozu susimetę po 200 rublių, nuvažiavo traukiniu į Kauną ir nusipirko keturių lempų RODINĄ su visais maitinimo priedais – baterijomis ir akumuliatoriais. Bet prieš tai vyko antenos kėlimas, nes ta senoji prieškarinė buvo nuimta. Talkoje dalyvavo keturi kaimynai. Visi buvo įsitikinę, kad ji turi būti iškelta aukščiau sodybos medžių, kitaip jie „bangą užstos". Teko keisti ir antenos kryptį ir orientuoti į Vilnių. O kurion pusėn sostinė, geriausiai žinojo Juozas Saikauskas, kilęs iš Trakų rajono. Virš liepos iškėlę vieną kartį, kitą, labai aukštą, sunkiai pastatę, pritvirtino sodo gale prie vyšnios.

Pagaliau naujasis aparatas stovėjo ant stalo. Tėtė baterijose ieškojo laidų su pliusais ir minusais, jungė tarpusavyje, o paskui ir prie imtuvo kontaktų.

- Jau žiba vilko akutė, - pranešė teta, stebėjusi šią paleidimo procedūrą su kitais kaimynais.

Iš tiesų indikatoriaus lemputė švietė žalia šviesele, bet garso nebuvo. Perjungus bangas, pagaliau pasigirdo muzika. Iš visos skalės tik ilgųjų bangų juostoje buvo girdima vienintelė radijo stotis. Po kurio laiko prabilus diktoriui, tas pats Juozas visiems pranešė, kad čia Varšuva iš Lenkijos, o jis lenkiškai supranta.

Tačiau kur Vilniaus radijas? Taip ir liko tą vakarą mįslė. Vyrai tikrino viską: antenos, įžeminimo kontaktus, bandė laidų sujungimo tvirtumą. Paskui atidarę galinį aparato dangtelį, laidų raizgalynėje stengėsi įžiūrėti kokį nors akimi matomą defektą. Pajudino lempas, pakilnojo jų kontaktiniu gaubtuvėlius...Nieko įtartino...

- O gal mes negerai baterijas sujungėm?- suabejojo aparato bendrasavininkis.-

Davaj sukeičiam.

Ir sukeitė maitinimo laidus- vietoje akumuliatoriaus - baterijų. Per lempas perbėgo melsva liepsnelė. Nutilo ir Varšuva.

Po kelių dienų iš Pilviškių atvažiavęs radiotechnikas Vytautas konstatavo: jūs, avinai, sukeitę laidus, perdeginot lempas, o Varšuvą girdėjot todėl, kad tai labai galinga radijo stotis. Matyt jūsų aparate buvo pakeista lempa SB- 242 į nusilpusią.

Kaip ten Kaune mūsų pirkėjams pavyko įtikinti pardavėją, kad visos lempos buvusios blogos ir gauti naujas, teko tik stebėtis.

Netrukus radijas mūsų troboje kalbėjo, grojo ir dainavo jau visomis bangomis. Tačiau Vilniaus radijo programa žmonėms kėlė nepasitikėjimą: visą informaciją jie laikė komunistų melu, patys jos retai klausydavo ir man drausdavo. Kai tik tėtė išgirsdavo dainų ciklą „Dainos apie tėvynę, Leniną, Staliną ir partiją", liepdavo pakeisti bangą, nes negalįs klausyti „apie tuos balvonus"...

Mūsų radijas su aukšta antena priimdavo neseniai pradėtas transliuoti „Amerikos balso" lietuviškas laidas, o jos leido žmonėms sužinoti objektyvią tiesą apie tarptautinius įvykius, laisvojo pasaulio nuomonę apie situaciją Lietuvoje. „Amerikos balsas" iš Niujorko lietuviškai prabildavo 19 val. ir 7.30 val. ryte. Jo buvo galima klausytis 25, 31,41 m. trumposiomis bangomis. Deja, ne visada girdėti ir suprasti per ūžimą, kaukimą ir cypimą, kurį keldavo sovietinės radijo bangų blokavimo stotys. Paskui įsigudrinau išgryninti diktoriaus balsą iš šios pragariškos kakofonijos: pirštais sujungdavau antenos ir įžeminimo polius, ir balsas tapdavo ryškesnis, trukdžiai susilpnėdavo.

Mūsų troba tapo savotišku klubu. Pasiklausyti „Amerikos balso" rinkosi kaimynai. Rudens ir žiemos vakarais po žinių kartais pažaisdavo dalindami žiedelį. O kai kolūkio brigados centrą perkėlė į mūsų sodybą, rytinių laidų ateidavo klausytis tą dieną dirbantys vyrai. Visi tada laukė viltį teikiančių žinių: kas pasaulyje pajudins ranką ar liežuvį, kad Lietuva vėl atgautų nepriklausomybę, gyvenimas grįžtų į senąsias vėžes, o atimta žemė – į jų rankas.

„Amerikos balso" programos palaipsniui tobulėjo. Atsirado laidų kultūros, literatūros temomis. Atsimenu įspūdingai skaitytą B. Brazdžionio poemą „Vaidila Valiūnas", valandėlę, skirtą poetui Vladui Grybui. „Vladai Grybai, tu jaunutis, tau tik 20 pavasaris, o jau laižai lakuotus Kremliaus dėdės batus". Šis kreipinys iki šiol išlikęs mano atminty. Poetas buvo kviečiamas atsisakyti eilėraščiuose komunistinės ideologijos, tuščiai nešvaistyti talento. O netrukus neliko ir paties poeto- pats pasitraukė iš gyvenimo...

Plėtėsi ir lietuviškas laidas transliuojančių radijo stočių skaičius. „Laisvosios Europos" radijas kvietė savo tautiečius iš pavergtos tėvynės rašyti laiškus nurodomais adresais. Paskui rengdavo jų apžvalgas. Padaugėjo informacijos apie užsienio lietuvių gyvenimą, jų politinę ir kultūrinę veiklą.

Vakarais dar neįžiebus žibalinės lempos, mėgdavau sėdėti prie apšviestos aparato skalės ir nuklysti į pasaulio sostines. Patiko klausytis radijo stočių šaukiamųjų signalų, kurie tada skambėdavo melodingai ir ilgai: Varšuvos - melodija su žingsnių aidais, Londono - su varpų dūžiais, Vatikanas tilindžiavo varpeliais.

Vieną dieną tėtė pasakė, kad ateis senas mokytojas, kuris moka daniškai, švediškai, vokiškai. Gal jis, pasiklausęs tų šalių radijo stočių, pasakys" ką nors tikresnio". Tai buvo 1951 m. vasaros pabaiga. Atėjo aukštas, prakaulus, plikas senukas, su randais pakaušyje. Kalbėjo apie vaismedžius, uogakrūmius, jų veisimą, priežiūrą. Sakė, kad pas seserį prie Barzdų nuskynęs paskutinius serbentus ir persikėlęs gyventi į Balčiūnus, nes mokytojo vietos mokykloje jau jam nebelikę. Išaiškino ir randų pakaušyje kilmę: tai kardų žymės, jo Gediminaičių stulpai, kuriuos nuo kazokų pelnė per 1905 – 1906 metų revoliucijos įvykius.

Paskui man teko sėsti prie radijo aparato ir sukioti svirtelę, kol svečias paprašydavo sustoti ir pagarsinti. „Stovėjau" prie Kopenhagos, Stokholmo. Jis, kiek laiko paklausęs, lietuviškai perpasakodavo, apie ką buvo kalbėta. Pagaliau padarė išvadą: „Mes jiems nerūpim".

Mokytojas buvo apsigyvenęs Balčiūnų kaime pas Justiną Mičiulį, kur 1952 m. gegužės 12 staiga mirė.

Tik vėliau iš MLT enciklopedijos sužinojau, kad tai buvo Motiejus Stankevičius, baigęs Kopenhagos aukštąją žemės ūkio mokyklą, dirbęs pedagoginį darbą lenkų okupuotame Vilniuje, parašęs gamtos mokslo vadovėlių, knygelių žemės ūkio klausimais- vienas senųjų Lietuvos šviesuolių.

Tačiau būdavo savaičių, kai radijas, išsikrovus baterijoms tylėdavo. O sausų akumuliatorių parduotuvėse išvis nebuvo galima rasti. Pagaliau tėtė kažkur gavo „šlapiąjį" su sieros rūgštimi, kas mėnesį įkraunamą. Todėl įkrauti veždavo į Pilviškius, kur pašto telegrafo akumuliatorinėje jis būdavo įjungiamas į tinklą, o parnešti tekdavo man, grįžtančiam iš mokyklos. Paskui tėtė susitarė su broliais Ambrasais, kurie savo sodyboje naudojosi vėjo generatoriumi, kad jie įkraus tą akumuliatorių. Nešėjo pareigos vėl atiteko man. Taip ir tampiau kiekvieną mėnesį mūsų radijo maitintoją, sveriantį apie porą kilogramų, kol pro nesandarų dangtelį rūgštimi apsitaškiau kelnes ir nusideginau koją. Pagaliau ir mūsų namuose atsirado kilnojamas generatorius, pritvirtintas prie aukštoko stovo. Mano žygiai pas kaimynus baigėsi. Dabar reikėjo tik gaudyti vėją – rasti sodyboje kampą, pro kurį geriausiai „traukia". Tada jau tempi stovą su generatoriumi į tą vietą, statai akumuliatorių į jam skirtą dėžutę, prijungi laidais per relę, atsuki prieš vėją, ir dvimetrinė mentė ima suktis net kaukdama.

1949 metais pradėjau lankyti Pilviškių vidurinę. Miestelis buvo ne tik elektrifikuotas (dirbo dar Kromo 1936 metais statyta elektrinė), bet ir radiofikuotas: prie pašto veikė radijo mazgas, namuose buvo įrengti radijo taškai, o svarbiausia miestelio centre griaudėjo galingas garsiakalbis, kuris daug kam drumstė ramybę. Iš pradžių jis buvo pritvirtintas ant stulpo prie valsčiaus pastato, visai greta bažnyčios. Todėl klebonas pamaldų laiką derino su transliacijoje buvusia pertrauka nuo 10 iki 12 val. Mat tuo laiku per Lietuvos radijo programą buvo diktuojami straipsniai rajoniniams laikraščiams. Vėliau jis buvo perkeltas ant kalniuko prieš kepyklą – parduotuvę, prie kurios nuo 5 val. ryto rinkdavosi miestelėnai, kad gautų savo normą- juodos forminės duonos kepalėlį. Vėliau jie susigalvojo eilę formuoti iš vakaro. Kai kas drįsdavo net pasišaipyti, kad, išgirdus per radiją žinių apie socializmo pergales ir sotų tarybinių žmonių gyvenimą, net valgyti nesinori. Nusibodo pilviškiečiams šita rėksminga propagandos priemonė - įžūlus melas ir įkyrus garsas - todėl ryžosi ją nutildyti. Keletas taiklių akmenų metimų – ir „gavarilka" keletui savaičių nutyla. O kai pataiso – vėl pakartoja. Milicininkai pradėjo tardyti vyresnius mokinius. Tačiau kaltininkų, atrodo, nesurado.

Tetos namuose, kur nuo rudens iki pavasario apsigyvendavau, veikė radijo taškas „Volna". Per pamokų ruošą teta jį išjungdavo, kad „nekvaršintų galvų", o taip veikdavo nuolat. Per jį išgirdau mūsų mokyklos mokinės Janinos Brinevičiūtės iš Maskvos dainuojamos dainos įrašą. Jis 1953 m. kovo 5 –sios ankstų rytą pranešė, kad mirė „mūsų vadas, tėvas ir mokytojas, draugas Stalinas". Nuėję į mokyklą, dalijomės šia naujiena. Į pirmąją pamoką atėjusi rusų kalbos mokytoja Staugaitienė gedulingu balsu, proverksmiu ją pakartojo, paprašė atsistoti ir tylos minute pagerbti vadą, tėvą ir mokytoją. Atsistojom, tylim, tik Zigmas Kalvaičių pusbalsiu rusiškai ištarė: „Umer Maksim, ch... s nim, varom toliau". Klasėje nuošė kikenimas, sutriko ir pati mokytoja, tačiau ją išgelbėjo uolus tarybinis patriotas, būsimasis žurnalistas Julius, garsiai padaręs savo draugui ir kaimynui pastabą už politinį netaktą.

RODINA tarnavo iki sodybų elektrifikavimo, kai pusbrolis Jonas 1959 m. su kaimynais nutarė susimesti pinigų ir nuo kolūkio fermų nutiesė laikiną elektros liniją. Tada kaimynai ėmė pirktis radijo aparatus, maitinamus iš tinklo. Tardamiesi, kokį pirkti, vienas kitam patarinėjo: „Kad imtų Vilnių ir Vašingtoną" (suprask – su trumposiomis bangomis). Naujos kartos radijo aparatai buvo modernesni: nereikėjo kelti lauko antenų, rūpintis, kur nusipirkti baterijas ar įkrauti akumuliatorius.

Ir kurgi tu, žmogau, nepirksi, jei per Lietuvos radiją Edmundas Kuodis ir Jonas Giriotas jau dainuoja „Naktigonių dainą", o šeštadienių rytais Antanas Grigelis veda laidą "Gamta. Medžioklė. Žūklė", o vakarais – „Linksmasis subatvakaris". Kaip ir per prieškarinį Lietuvos radiją iš Kauno... Taip viskas buvo artima, širdžiai miela ir suprantama. Tik žmonėms nervus gadino sukolchozintas gyvenimas ir pagyrūniškos žinios apie jį.

Po ilgesnės pertraukos grįžęs į tėviškę, kertėje išvydau naują imtuvą LATVIJA su plokštelių grotuvu, radiola vadinamą, ir spyruokline antena palubėje. Per jį ir Vilnius, ir Vašingtonas buvo girdėti aiškiau ir garsiau.

Atėjo laikas, ir aš jau turėjau savo radiją – tanzistorinį VEF,ą. Gal 10 metų per jį klausiau visų stočių, kalbėjusių lietuviškai.

Nuo 1988 m. buvimas šalia radijo aparato tapo būtinybe. Beveik kiekvienos dienos įvykiai, kuriuos lėmė Sąjūdžio žingsniai, buvo rašomi į Lietuvos istoriją. Tai buvo gyvenimas ausimi prie Lietuvos radijo, kuris tapo tų įvykių organizatoriumi ir koordinatoriumi.

...Nusipirkau tada mažą aparatėlį, patogų nešiotis portfelyje greta vadovėlių ir mokinių sąsiuvinių. Pertraukų metu įsijungi ir pasiklausai...

1991 m. sausio 11- ąją turėjau dvi pamokas septintoje klasėje. Tomis dienomis Vilniuje jau brendo kruvini įvykiai – siautėjo OMONas, gatvėmis važinėjo sovietų armijos karinė technika. Radijo žurnalistai dažnai būdavo tiesioginiame eteryje, o iš jų reportažų apie priešo veiksmus sužinodavo visa Lietuva.

Mokiniai tyliai dirbo savarankišką darbą, o aš, aparatėlį įsidėjęs į stalčių, paleidęs mažiausiu garsu, sekiau, kas dedasi Vilniuje. Tik įtartinai dažnai berniukai prašydavosi į tualetą – vienas grįžta, o kitas jau prašosi išleidžiamas. Išgirdau, kad sovietiniai desantininkai jau įsiveržė į Spaudos rūmus. Tačiau mokiniai rašo toliau... Tylą nutraukė į klasę grįžęs Vytukas:

- Jie jau užėmė Spaudos rūmus!- pranešė jis visai klasei. Pasirodo, prie mokyklos gyvenantys berniukai paeiliui lėkdavo į namus, kad, per radiją ar televiziją pasiklausę nerimo žinių, jas praneštų savo draugams. Tada iš stalčiaus iškėliau savo imtuvėlį ir pakviečiau drauge klausytis. Sulaikę kvėpavimą klausė berniukai ir mergaitės. Mokėsi ne rašybos taisyklių, o pačios naujausios Lietuvos kovų istorijos temos, padvelkusios paraku ir laisvės gynėjų krauju.

- Žinot, mokytojau, kokia dabar mano didžiausia svajonė?

- Kokia, Andriau?

- Turėčiau „Kalašnikovą", nesėdėčiau pamokoje,- einantį tarp suolų užkalbino vienas berniukas. – Būčiau ten Vilniuje su visais,...aš jiems parodyčiau...

Paskui buvo sausio 13- osios naktis, per kurią Lietuva nemiegojo. Tuoj po vidurnakčio prasidėjo drama Lietuvos radijo ir televizijos studijose – į jas veržėsi ginkluoti smogikai.

Mes girdėjome diktorių B. Lukošiūtės, A. Saduko virpančius, bet ryžtingus žodžius: „Mes kalbėsime tol, kol būsime gyvi... Mes studijoje...Čia Lietuvos radijas". Ir staiga tyla, stojusi po nebaigto žodžio. Ar jie gyvi? Tai jau klausimas rytui. Mirga ir televizoriaus ekranas – užgeso Tėvynės akys, nutilo jos balsas...

Keliolika karčios tylos minučių... Ir staiga vėl balsas. Kauno radijo balsas. Diktorė Jolanta Šarpnickienė bando prižadinti jau įmigusį pasaulį, kad praneštų šiurpią naujieną ir Lietuvos ryžtą: „Kreipiuosi į visus, kurie mus girdi. Smurtu galima palaužti, užkimšti mums burnas, tačiau niekas neprivers išsižadėti Laisvės ir Nepriklausomybės."

Paskui radijas ir televizija Kaune tapo Lietuvos gynybos štabu – įvairiomis kalbomis skelbė pasauliui, kokia iš tiesų Gorbačiovo „perestroikos" demokratija.

Lietuvos nacionalinis radijas ir šiandien budi, atidžiai sekdamas valstybės gyvenimo pulsą, informuodamas apie įvykius, padėdamas visuomenei suprasti politikų žingsnius, džiugindamas geromis naujienomis ir linksmindamas nuotaikingomis melodijomis.

O aš jo klausau galingu SONY MEGA BASS imtuvu, kartais prisimindamas aną vaikystės metų TELEFUNKEN aparatą, kuris tėvams kainavo beveik juodmargę...

Aš tuo tarpu savąjį įgijau veltui – tik už įmintą žodį TV viktorinoje „Konrado kavinės ruletė", kuri buvo transliuojama iš anos istorinės studijos Kaune.



Vincas Tumosa
Alytus


Views: 1992 | Added by: Valius | Tags: radijas, Pilviškiai, istorija | Rating: 0.0/0
Total comments: 1
2012-10-26 Spam
1. Dalius (darvis)
Ačiū Gerb. Vincui Tumosai už atsiminimų strapsnį. Daug istorinių faktų.

Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Antradienis, 2017-03-28

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


Kalendorius
«  Vasaris 2011  »
SPATKPnŠ
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728

Archyvas

„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License