Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Main » 2012 » Lapkritis » 30 » Į mokyklą po karo
21:26
Į mokyklą po karo

Tai atsiminimai apie mano mokslus Opšrūtų pradžios mokykloje: pirmuosius žingsnius į ją, likusią be langų, durų ir suolų (raudonarmiečių sukūrentų), apie mūsų tėvų pastangas ją atkurti.

Gal bus įdomu paskaityti, kaip klausėmės mokytojų, sėdėdami ant paprastų suolų (uslanų), rašėme priklaupę prie jų į motinų susiūtus iš atsitiktinio popieriaus, net išardytų cemento maišelių lapų sąsiuvinius. Kaip pertraukų metu žaidėme (lošėme) iš rašomųjų plunksnų, o namuose – su šoviniais ir granatomis, stengdamiesi išgauti „garsiukus". Deja, keliems smalsuoliams tie žaidimai buvo paskutiniai - jie žuvo.

Papasakojau ir apie žiaurią partizanų kovinę akciją 1947 11 16 prieš kaime įkurdintus ginkluotus rusų kolonistus, kurios metu žuvo ir mūsų bendramokslių. Su jais mokykloje ir grįždami iš jos kariavome savo vaikiškus karus.
Ir taip ketverius metus mokėmės, žaidėme, augome ir įsiminėme. O aš net užrašiau. Gal kai kam perskaičiuos bus įdomu palyginti: tada – dabar....Tik duok, Dieve, kad niekada tai nepasikartotų ir ateisiantiems netektų to išgyventi.

************
Kadaise daug opšrų čia būta,
Tad kaimą pavadino jie Opšrūtais...

1945 metų rugsėjo pradžioje, įsikibęs į tėtės ranką, trečią kartą peržengiau Opšrūtų pradinės mokyklos slenkstį. Po pirmųjų apsilankymų joje ilgai neišbuvau. Dar 1943 m. pavasarį pusbrolis Jonas, mamos paprašytas, nusivedė mane į mokyklą, kad pamatyčiau, ką vaikai veikia per pamokas ir pertraukas, kaip jie mokosi ir žaidžia. Nejaukiai pasijutau, kai mokytoja panelė Nikliauzaitė pradėjo pusbrolio klausinėti apie mane: kiek man metų, ką aš moku ir nusišypsojusi padrąsino, kad jau rudenį manęs lauks pirmoje klasėje.

Taigi antrą kartą mokyklon buvau atvestas privalomam mokslui. Tačiau ją palankiau vos tris dienas ir išmokau prie lentos nusilenkti mokytojai ir klasei, joje parašiau kelias raides, o vadovėlyje sudėliojau keletą žodžių. Per pertrauką kieme kilo triukšmas – susipešė vyresni berniukai. O kai pamačiau mokytojos teisman vedamą vieną peštuką sukruvinta nosimi, išsigandau, ir paskui tėvai jau niekaip negalėjo manęs į mokyklą nuvesti. Išeidavau su kaimynų vaikais, bet pakeliui rasdavau priežasčių grįžti atgal.

Mokykla be suolų, lentos ir kreidos

Trečią kartą į ją atėjau pasibaigus karui, vieneriais metais paūgėjęs, taigi vyresnis ir drąsesnis. Mokykla jau buvo nebe ta, kokią mačiau prieš metus: neliko įstiklintų baltų dvivėrių durų, kurių kairėje puikavosi balta iškaba su Vyčiu „Pradžios mokykla", langų su blizgančiais saulėje stiklais. Dabar durys buvo sukaltos iš septynių medinių juostų, sutvirtintų dviem skersiniais, vietoj tripalių langų – tik dveji stiklai, o vietoj viršutinių – neobliuoti lentgaliai. Stiklai sudurstyti iš atskirų siaurų juostelių, viena ant kitos užleistų ir prilaikomų skardiniais laikikliais, išpjautais iš konservų dėžučių. Sienose – skeveldrų žymės. Frontui stovint prie Vilkaviškio, joje buvo įsikūrusi sovietinė karinė komendantūra su sargybinių būdele, šlagbaumu. Išniekinta ir apiplėšta, stovėjusi kulkoms ir sviediniams atviroje pakelėje, - tokia tada atrodė mano pirmoji mokslo šventovė.

Todėl apie mokslą joje nuo 1944 m. rugsėjo negalėjo būti nė kalbos. Buvome pafrontės ruože, du kartus evakuoti. Dėl to mokyklą lankyti pradėjau metais vėliau – nuo 1945 m. rudens.

Dabar į ją ėjau drąsiai ir jaučiausi saugiai, nes antrame pastato gale laikinai gyveno mano teta K. Viltrakienė su dukters šeima, mat mokyklos kaimynystėje stovėjusį jų namą subombardavo vokiečių lėktuvas.

Pirmoji mano mokytoja Aldona Balčiūnaitytė mane atvedė į man pažįstamą klasę, tačiau joje nebuvo nei mokyklinių suolų, nei rašomosios lentos. Suaugusieji kalbėjo, kad raudonarmiečiai per žiemą juos sukūrenę. Susėdome ant ilgų „uslanų" ir mokėmės skaityti. O kai reikėdavo rašyti, klaupdavomės, ant jų dėdavome sąsiuvinius, pieštukus...ir labai stengėmės pakartoti parašytą mokytojos raidę ar žodį. Ir sąsiuvinių ne visi turėjome. Kai kurie rašė iš cemento maišelio lapų susiūtuose, kiti laikraščių paraštėse. Neturėjome ir lentos. Mokytoja, norėdama parodyti trečiokams dviženklio skaičiaus dauginimą iš vienaženklio, mėlynu pieštuku baltoje klasės sienoje užrašė ir paaiškino šį veiksmą. Vadovėlių dar nebuvo spėta išleisti. Skaitėme iš tų, kuriuos turėjome - iš prieškarinių. Savo „Sakalėlį" buvau paskolinęs trečiokei kaimynų Teresei. Vieną dieną mokytoja paprašė senąsias knygas atnešti jai ant staliuko ir čia pat išplėšė lapus su S. Dariaus ir S. Girėno, A. Smetonos portretais. Naujų sovietinių vadovėlių su leninais ir stalinais sulaukėme tik antroje klasėje 1946 m. Tačiau Lietuvos himnas paskutiniame puslapyje dar buvo „Lietuva, Tėvyne mūsų"...

Mūsų tėvams teko nemažai padirbėti, kad mes mokykloje turėtume nors minimalias sąlygas mokytis. Kažkokio valsčiaus pareigūno suvaryti ir prižiūrimi be obliaus ir kalto „spartuoliškai" remontavo apiplėštą pastatą: dėjo prieangio grindis, lopė langus, įstatė duris, o vėliau gamino mokyklinius suolus. Kai kurie darė patys, kiti užsakė staliams. Kaimynai kooperavosi: darė vieną suolą savo ir kaimyno vaikui. Taip ir išėjo dviviečiai, triviečiai. O Balčiūnų Žukauskas atvežė dar ilgesnį, mat jo net keturi vaikai lankė mokyklą. Tačiau tame suole visi vos tilpo – vienam teko sėdėti skersam.

Man tėtė padarė vienvietį. Kadangi vinių niekur negavo, kapojo vielą lygiais strypeliais, vieną jo galą stačiu kampu užlenkdavo, kitą plaktuku ant priekalo nusmailindavo – ir vinys gatavos. Pagaliau mano suolas atsidūrė klasėje ir aš nuo „uslano" atsisėdau patogiai. O kartą, kai parverčiau rašalinę ir išliejau rašalą, Dambrauskų Jonas peiliuku išdrožė duobutes rašalinei ir plunksnakočiui. Vėliau, kai jau buvo gauti tikri mokykliniai suolai, manasis buvo pastatytas prieangyje, o ant jo -geriamojo vandens bakelis su pririštu aliumininiu puodeliu. 

Pagaliau sulaukėme ir sąsiuvinių, suliniuotų horizontaliomis ir įstrižomis linijomis, be viršelių, su mums nesuprantamu žodžiu „Tetrad" pirmojo lapo viršuje. Po juo iš karto rašėme. Tačiau tėtė iš kažkur man gaudavo dar smetoniškų su J. Basanavičiaus, V. Kudirkos portretais viršeliuose, matų ir daugybos lentelėmis. Pamačiusi juos mokytoja kažkodėl liepdavo aplenkti nepermatomu popieriumi.

Plunksnos rašymui ir žaidimui

Nuo antrojo skyriaus jau pradėjome rašyti rašalu. Plunksnakočių ir rašymo plunksnų parduotuvėse užteko, tačiau rašalo ne visada. Gaminomės jį patys iš tirpių pieštukų („cheminių") šerdelių, o kartais ir mokytoja pripildydavo mūsų rašalines pirktiniu iš puslitrinio butelio. Populiariausi plunksnakočiai buvo vamzdelio tipo su dviem antgaliais – plunksnai ir pieštukui: ištraukęs iš vamzdelio vieną ir įtvirtinęs kitu galu, rašai plunksna, o esant reikalui, tuoj pat ją pakeiti į pieštuką. Patogus šis plunksnakotis buvo, nes plunksna ilgiau tarnaudavo. 

Rašydavome dviejų rūšių plunksnomis: smailiosiomis „zviozdočkomis" (su įspausta penkiakampe žvaigždute) ir „zylutėmis", kurios buvo per vidurį susmaugtos , o galelis užlenktas. Pirmosios daugiau tiko rašymui su „paspaudimais", t.y., rašant dailyraštį kai kuriuos raidžių elementus paryškinti storesne linija. Tik Juozas Jašinskų turėjo plačią ir suplotą amerikietišką, kurios visi pavydėjo. Ji labai lengvai slydo net prastu mūsų sąsiuvinio lapo paviršiumi, joje ilgiau užsilaikydavo rašalas. Tik vėliau ji atsirado mano plunksnakotyje... 

Netrukus plunksnos tapo mūsų vaikiško biznio objektais – vieni iš kitų pirkdavom, mainydavom, o paskui ir lošdavom iš jų. Būdavo, susirandi žaidimo partnerį, guldai savo plunksną kniūbsčią, o jis savąja kerta per uodegytę. Kai ši apsiverčia aukštielninka, savosios smaigaliu staigiai braukdamas per briauną, stengiasi ją grąžinti į pirmykštę padėtį. Jeigu pavyksta, plunksną pasiima sau. Paskui jau stato jis. Kai kurie pralošę paskutinę, pamokoje neturėdavo kuo rašyti. Netrukus mokytojas išsiaiškino šio plunksnų stygiaus priežastis ir griežčiausiai uždraudė iš jų žaisti ir mainyti. O jeigu kurie tai bandė daryti, kiti pranešdavo mokytojui, o šis prasikaltėlius nubausdavo.

Pagaliau klasėse atsirado rašomosios lentos, tačiau trūko kreidos. Kažkas jos gavo iš kailiadirbių. Prasta ji buvo, tačiau rašėme nors ir trupančia. Namuose netyčia sukūliau savo gipsinį avinėlį – vaikišką taupyklę. Jos skeveldras nusinešiau į mokyklą. Pabandėme klasėje su mokytoja ir nudžiugome – rašo! Ir prasidėjo tų avinėlių daužymas, o iš jų pažirdavo centai, kapeikos ir pfenigiai. Laikinai kreidos problema buvo išspręsta.

Nusikaltimai ir bausmės už jas

Naujasis mūsų mokytojas Jonas Račiukaitis, kasdien į mokyklą pėsčias vaikščiodavo 7 km. iš savo Kumelbalių kaimo. Tai buvo nuoširdus, bet griežtas pedagogas, reikalaudavęs drausmės ir per pamokas, ir pertraukų metu. Turėjo ir savo originalių bausmių sistemą. Jas diferencijuodavo pagal nusižengimo mokinio taisyklėms laipsnį: tai stovėjimas suole, stovėjimas ar klūpojimas kampe prie lentos, klūpojimas ant aštriabriaunio šakalio, kurį čia pat klasėje apdroždavo. Pati aukščiausia bausmė – klūpojimas ant šakalio pakėlus aukštyn rankas. Skyrėsi ir bausmės atlikimo trukmė. Kai kuriems prasižengėliams tekdavo klūpoti net per pertrauką. Po pamokų retai kada palikdavo, nebent papildomam darbui visą klasę.

Tačiau mūsų mokytojas jau nepraktikavo mušti liniuote per ištemptą prasikaltėlio delną. Šią „egzekuciją" mačiau ir įsidėmėjau per pirmąjį savo apsilankymą mokykloje.

Mūsų kaimo mokytojai…

Opšrūtų pradžios mokyklos, įsteigtos 1910 metais, pirmasis mokytojas buvo Kazys Klimavičius, vėliau tapęs vienu iš Alytaus gimnazijos steigėjų ir jai kurį laiką vadovavęs. Mano tėtė pasakojo, kad jį pirmosios vokiečių okupacijos metais (1915 – 1918) mokė suvokietėjęs mokytojas Renkvica, kuris buvo labai griežtas, kartais net žiaurus, tačiau mokinius pradžiugindavęs gerais pažymiais, kuriuos mėgdavo papuošti vainikėliu – skaitmenį apibrėždavo vingiuota linija. Paskutiniais nepriklausomybės metais Opšrūtų pradinėje mokytojavo M. Bagdonavičius (jį žmonės Bagdonu vadino), su kuriuo, kaip su kolega, susitikau Kapsuko raj. Šešupės aštuonmetėje mokykloje, kur jis pavadavo motinystės atostogų išėjusią matematikę. Su malonumu prisiminėme Opšrūtus, kaimo žmonių likimus. Pasirodo, kad jis 1941 metais iš mokyklos laiku spėjo pasitraukti – buvo įrašytas į tremiamų mokytojų sąrašus.

Karo metais čia dirbo mokytoja Nikliauzaitė. Po karo mokyklos vedėja buvo iš Opšrūtų kaimo kilusi Ona Katiliūtė. Vėliau ją pakeitė Aldona Kančytė. Čia dirbo jau minėtas mokytojas Jonas Račiukaitis, o atidarius rusiškų klasių komplektą – M.Cibulskis. Mokytojavo ir Justinas Rūbas, geras dainininkas, pobūviuose užtraukdavęs operų arijas. Mokyklos istoriją užbaigė Juozas Mačiulaitis, buvęs frontininkas, aktyvios veiklos kolūkyje žmogus.

...ir mokiniai

Saugau 1946 metų savo mokyklos mokinių nuotrauką. Joje mūsų 55: daugiausia lietuviukų, apie 20 rusiukų ir 2 vokietukai, fotografo Vito Česaičio susodinti, priklupdyti, sustatyti prie varganai atrodančios mūsų mokyklos. Su mumis mokytojai O. Katiliūtė ir M. Cibulskis. (Mano mokytoja A. Balčiūnaitytė tą dieną buvo išėjusi į Vilkaviškį parnešti mums sąsiuvinių ir rašalo). Dar visi gyvi, nešaudyti 1947 m. lapkritį, netremti 1948 m. gegužę...Tik akimirkai sustingę, paklusę fotografo komandai „Nejudėt, fotografuoju".

...Nuo seno mūsų kaimo žmonės draugiškai sugyveno su vietos vokiečiais, turėjusiais gerus ūkius, darbščius ir sumanius vaikus. Vieni su kitais bendravo, kalbėjosi lietuviškai, per rinkimus dažniausiai balsuodavo už tuos pačius rinkimų sąrašus, tik meldėsi skirtingose bažnyčiose ir mirusiuosius laidojo savose kapinėse. Otto Tremppo sūnūs mano tėtei talkino statant tvartą, įkalbėjo pirkti ir įrengė pirmąjį mūsų kaimo gale radijo aparatą „Telefunken". Kai karo metais už neatliktą privalomų prievolių pristatymą tėvams grėsė dideli nemalonumai, iš kaimynų Šėferių ir Trempų susilaukė paramos ir užtarimo prieš okupantų valdžios įgaliotinį. 1946 metais mokyklą lankė tik Kubaitis ir Ervinas Butkeraitis, kurie sunkiais karo keliais su motinomis grįžo į savo gimtuosius namus, bet apie 1958 – uosius buvo priversti išvažiuoti į Vokietiją. Vėliau mokyklą ėmė lankyti Mičiulių šeimos priglaustas ir įvaikintas karo našlaitis iš Rytprūsių Jonukas.

Nėra taikos su rusiukais

Rusiukai į Opšrūtų mokyklą atėjo iš vokiečių sodybų, į kurias juos iš Suvalkų krašto atkėlė sugrįžusi sovietinė valdžia. Dėl to mokykloje įvyko nemažai pasikeitimų: visus keturis lietuviškuosius skyrius patalpino klasėje nuo vieškelio pusės, o rusiukus - į kitą patalpą kiemo pusėje. Mūsų abu mokytojai su savo mokiniais dirbo vienoje klasėje, o rusiukus mokė tik mokytojas M. Cibulskis. Vėliau atitinkamai buvo padalintos ir mūsų žaidimų zonos per pertraukas. Kai įvyko keli santykių aiškinimaisi kumščiais, mokytojai nusprendė skirtingu laiku daryti pertraukas: būdavo, mes žaidžiame kieme, o jiems tuo metu dar vyksta pamoka.

Į steigiamąją pionierių sueigą iš Pilviškių atvažiavo jauna jų vadovė. Ji mėgino suburti vaikus į jaunųjų leniniečių organizaciją. Agitacinį darbą atliko ir rusiukai. Vienas jų vis aiškino man, kokia įdomi veikla laukia pionierių: daug keliausime, daug pamatysime...Tačiau pionieriumi netapau. Tik vienas kitas iš mūsų pusės pasidavė gundymams. Pionieriumi tapo ir mano kaimynas, o kai apie tai sužinojo jį globojanti teta, nuo jos gavo pylos. Tų sueigų gal buvo trys. Vadovė aiškino pionierijos veiklos gaires, organizacijos komunistinę prigimtį. Ne tik aiškino, bet ir diktavo. Albinukas parodė tuos užrašus, bet būdamas tik antrokas, mažai ką teužsirašė ir galėjo paskaityti. 

Grįžtančius iš mokyklos Julę, Teresę, Albinuką ir mane prie Šėferynės pasitikdavo čia gyvenantys rusiukai, neleisdavo praeiti, užkabinėdavo: mergaitėms iš rankų plėšė krepšelius, o mane „draugiškai" apkabinę, nuo pečių stengėsi nuplėšti odinę vokišką kuprinę, kurią tėtė buvo nupirkęs iš „trofeičikų" (keliaujančių rusų prekeivių, pardavinėjusių Rytprūsiuose prisigrobtus daiktus). Tik Albinukui pavykdavo apsiginti savo faneriniu knygų lagaminėliu, kurio kampai buvo kieti ir skaudūs. Dėl to kartą jį vijosi net raiti.

Kai užpuldinėjimai padažnėjo, mes pakeitėme maršrutą iš mokyklos – ėjome vieškeliu didesniu būriu su Sapažinskų, Žukauskų vaikais. Žinoma, buvo toliau, bet saugiau.

Pagaliau kaimynas Astrauskas nuėjo į Šėferynę pas Zanevskius derybų. Ką jie kalbėjo, nežinau, bet paskui į mokyklą jau drįsome eiti įprastu keliu.

O atkeršyti savo skriaudėjams nutariau originaliu būdu, kiek leido mano vaikiška išmonė: sąsiuvinio lape nupiešiau žmogišką pavidalą turinčią baidyklę, apačioje parašiau STALINAS ir, grumstu prispaudęs, palikau prie tako, kuriuo vaikščiodavome į mokyklą. Matyt, kad turėjau mintį, koks jūsų vadas, tokie ir jūs...

Ryte prie mokyklos radome primėtytų partizanų atsišaukimų, kuriuose atėjūnai buvo perspėjami liautis terorizuoti lietuvius ir nešdintis iš kaimo į savo plačiąją tėvynę. Vyresnieji garsiai skaitė, mažesnieji klausė. Žinoma, mūsų tarpe buvo ir tokių, kurie apie mūsų pokalbius pranešinėjo Šumilovui, kaime pravardžiuotam Juodžiu (kokias pareigas jis užėmė rusiškoje mūsų kaimo valdžios hierarchijoje, nežinau).O šis imdavosi priemonių. Štai Stadalninkutis prasitarė, kad krūmuose radęs šovinių, juos parsinešęs namo ir paslėpęs. Mat ketino padaryti „garsiuką". Tai girdėjo Dambrauskų Jonas ir pagrasino, kad apie tai pranešiąs kam reikia. Kitą dieną berniukas jau guodėsi, kad buvo atėjęs Šumilovas, atėmęs šovinius, grasinęs tėtei, o šis išpėręs jam kailį. Kartą Jonas gyrėsi, kaip vieną vakarą, išgirdęs kaimynystėje gyvenusių rusų šeimoje pagalbos šauksmą, griebęs pistoletą, lėkė padėti apsiginti nuo tariamų partizanų, tačiau įsitikino, kad ten smarkavo gerokai išgėręs šeimos galva.

Jie pradėjo pirmieji

Vieną naktį kaimą nušvietė gaisro pašvaistė – degė M.Brazio („Klajūno" tėvo) kluonas ir tvartas. Mat ir Brazių sodyboje buvo apgyvendinta ginkluota rusų kolonistų šeima. Vienas šios šeimos žaliūkas, norėdamas kaime pasigarsinti ar pasidrąsinti, vakare išėjęs į kiemą, iš savo „vintovkės" pykštelėjo tiesiai į dangų. Netoliese pasalavę ir tykoję pareinančio Klajūno, garnizono kareiviai įsiveržė į sodybą ir teiravosi, kas šaudė. Ruselis išsigynė. Nusprendę, kad tai padarė sodyboje pasislėpęs Klajūnas, uždegė kluoną. O ten liepsnose pradėjo sproginėti paslėpti šaudmenys. Būrio vadas reikalavo iš senuko pasakyti, kur lindi sūnus, tačiau šis gynėsi, kad nežinąs, seniai jo nematęs. Čiupę už pažastų partizano tėvą ėmė tempti į liepsną. Tik tada ruseliui prabilo sąžinė - prisipažino, kad šovęs jis. Ir tai buvo ne pirmas atvejis, kai prieš senuką buvo panaudotas smurtas. Kartą kažkokie valsčiaus pareigūnai ir stribai kelyje su vežimu užklimpo prie jo sodybos. Apkaltinę šeimininką, kad netvarko jam priklausančios kelio atkarpos, jį sumušė.

Vėliau senieji Braziai buvo ištremti į Sibirą, iš kur nebesugrįžo. Tragiškai žuvo ir abu sūnūs. Kazimierą pirmąją karo dieną kažkur apie Veiverius nušovė vokiečiai, palaikę persirengusiu raudonarmiečiu, o Jonas (Klajūnas) žuvo 1949 m. spalio mėnesį prie Barzdų, besigindamas nuo jį su bendražygiu Kariūnu apsupusių MGB būrio smogikų.

Didžioji kaimo tragedija

1947 m. lapkričio 16- osios vėlų vakarą mane iš miego pažadino mama ir pasakė: "Žiūrėk, vaikeli, kaip Opšrūtai dega". Netoliese degė Šėferynė, toliau padangėje švietė dar du gaisrai. Girdėjau parpiant automatus, kalenant kulkosvaidžius, trinksint šautuvų šūvius. Juos dar atskyriau iš 1944 m. vasaros mūšių. Supratau: ten, kaime, vieni puola, o kiti ginasi, kaip tikrame kare.

Ryte ėjome į mokyklą pro rūkstančią gaisravietę. Šėferynėje sudegusio namo griuvenose moterys ieškojo nušauto ir sudegusio senojo Zanevskio kūno. Jis žuvo vienintelis, tik atidaręs trobos duris partizanams. Paskui į juos iš vidaus pasipylė šūviai. Čia buvo pagrindinė ginkluota kolonistų jėga. Partizanai, neįveikę pasipriešinimo, atsitraukė, uždegę namą, iš kurio pylėsi automatų ir kulkosvaidžių šūviai. Moterys su vaikais pabėgo ir pasislėpė pas artimiausius kaimynus. Tą naktį sudegė Šumilovo (Kubaitynės), Golubovskio (Velertynės) trobos, iš kurių buvo atsišaudoma. Buvo uždegtas ir sodybos, stovėjusios už mūsų mokyklos, namo prieangis. Tačiau ten gyvenęs barzdočius apsigynė, pats užgesino ugnį, o rytą vaikščiodamas su šautuvu ant peties visiems gyrėsi :"Nepaimt jiems seno revoliucijos kareivio". Ambrasų sodyboje gyvenusią kolonistų šeimą partizanai užklupo netikėtai. Besiginančių ten nebuvo. Atskyrė vaikus ir pasirūpinti jais palikę šeimininkams, suaugusius suvarė į kambario kampą ir sušaudė.

Mokyklon susirinkę mokiniai sunešė žinias iš visų kaimo kampų ir, vienas kitą pralenkdami, pasakojo šiurpius praeitos nakties įvykius, išgirstus iš vyresniųjų lūpų.

...Pas apylinkės pirmininką A. Golubovskį vyrai lošė kortomis. Suskambėjo dūžtantis lango stiklas, ir į kambarį įlėkė granata, kuri nuriedėjo į pakrosnį ir sprogo. Paskui į trobą įsiveržė partizanai. Patamsį, kilus sąmyšiui, Golubovskis suspėjo pasprukti pro langą. Tvarte užsėdo ant arklio ir dingo nakties tamsoje. Partizanų kulkos jo nepavijo. Vėliau kaime kalbėjo, kad į Pilviškius atšuoliavusį Golubovskį budintysis karininkas pasisodino prie puslitrio ir patarė, kad šiuo metu skubėti į pagalbą Opšrūtams būtų pražūtinga. Troboje buvo nušautas mūsų bendramokslių Uscilukų tėvas, auginęs vešlią barzdą. Jį partizanai palaikė naujuoju kolonistu, nors jis buvo senas šio kaimo gyventojas. Liepsnose žuvo ir keturmetis Golubovskių sūnus. Išgirdęs šaudymą, apylinkės pirmininkui į pagalbą su šautuvu skubėjo netoliese gyvenęs Saukaitis, vienas iš kaimo aktyvistų. Tačiau partizanų kulka jį pasitiko laukuose. Sodyboje partizanai nušovė ir Dambrauską, atbėgusį čia iš Kriaučiūnienės. Žuvusiojo sūnus Jonas vėliau gyrėsi, kad tėvas dar prieš jį nušaunant, spėjęs jiems suraityti špygą.

Grįždamas į Zanevskių namus, išgirdęs ten kilusį susišaudymą ir pamatęs kilusį gaisrą, kelyje prie Trempynės mirė rusų šventikas, kuris aptarnavo čia gyvenusius pravoslavus – neišlaikė širdis.

Tik prašvitus atskubėję „gynėjai" suskaičiavo, kad kaime žuvo 8 vyrai, 9 moterys, 14 vaikų, o sužeistųjų buvo 13. Ginkluoti Vilkaviškio pareigūnai, atėję į ligoninę reikalavo, kad medikai važiuotų su jais į kaimą pas sužeistuosius. Tačiau šie vykti atsisakė ir pagalbą suteikė tik operacinėje.

Nušautųjų kūnus vežė į didžiulį buvusio amerikono Matulio ūkį, netoli nuo mokyklos. Stribai suvarė kaimo vyrus kalti karstų, o moteris ruošti lavonus laidojimui. Pertraukų metu drąsesnieji berniukai, smalsumo vedini, per kalnelį lėkė į Matulynę pažiūrėti, kas ten vyksta, o grįžę pasakojo šiurpius įspūdžius, kaip Golobovskis kišenėje atnešęs savo sudegusio sūnaus galvutę, kaip vyrai nešę mūsų bendramokslį Prokopą kulkų suvarpyta galva...Dėl to mokytojas griežtai uždraudė ten lankytis.

Į baltų lentų karstus guldė po keletą lavonų. Laidotuvių dieną pavieškelėj, šalia mokyklos, išsirikiavo vežimai su karstais. Įvyko mitingas. Ir mus, mokinius, į jį atvedė. Viename vežime prie karsto tūnojo mūsų bendramokslis. Užkalbintas paaiškino, kad jame jo tėvai, o jis pasprukęs per langą. Palypėjęs ant vežimo apylinkės pirmininkas A. Golubovskis piktai ir grasinamai kalbėjo apie „banditišką išpuolį prieš vaikus ir senelius", o už jo sūnaus ir Šumilovo šeimos narių žūtį nukentėsią po dvidešimt „buožių ir banditų pakalikų" šeimų.

Pasibaigus mitingui, vežimų vilkstinė su karstais pajudėjo Pilviškių vieškeliu. Į pirmąjį vežimą sėdo žmogus su plačiu pravoslavišku kryžiumi.

Mokykloje tvyrojo šermenų nuotaika. Klasė, kurioje mokėsi mūsų draugai ir priešai, liko tuščia, ir mes iš mažo kambarėlio, skirto mokytojo butui, sugrįžome į didžiąją klasę.

– Pamatysi, po viso šito mums bus blogai... Visus išveš...,- susirūpinęs patyliukais man pasakė Blažaičių Kęstutis. 
Deja, teisus buvo mano bendraamžis. Jau kitų metų gegužę beveik visus stambesnius ūkininkus sovietinė valdžia ištrėmė į Sibirą. Kęstučiui su broliu Vitu ir jų tėveliu taip pat teko rūsti tremtinio dalia. „Išvežė kaip stovi,- pasakojo žmonės.- Du našlaičius ir jų tėvą"...O kartu su jais Grinkevičius, Montvilas, Ambrasus, Brazius, Česaičius, Račiukaičius, Bylas, Iškauskaus, Vosylius. Ištuštėjo beveik pusė kaimo.

Naujieji kolonistai neįsitvirtino mūsų kaime. Gyvieji ir žuvusieji prieglobstį rado arčiau „stribelnyčių" ir buveinių sovietinės valdžios, atgabenusios juos iš gimtųjų vietų į nepažįstamą svetimą kraštą, kuriame tapo jos nežmoniškos politikos įkaitais ir aukomis.

O po kelerių metų į ištuštėjusias tremtinių sodybas valdžia atkėlė naujus tremtinius- lenkiškai besimeldžiančius ir gražiai dzūkuojančius smėlingo ir miškingo Varėnos rajono gyventojus. Mat jų žemės sklypelius buvo nutarta apsodinti mišku. Žinoma, jų vaikai papildė praretėjusias mūsų mokyklos mokinukų gretas....

Tačiau dar būdavo dienų, kai vėl reikėdavo visiems keturiems skyriams susispausti vienoje klasėje. Rinkimų kampanijos metu mūsų patalpoje įsikurdavo ginkluota rinkimų būstinės apsauga. Kieme ir sode kareiviai įsirengdavo priedangas iš plytų, akmenų ir velėnų, kad būtų saugiau gintis partizanų užpuolimo atveju, o tvartelis tapdavo laikina amunicijos saugykla. Tik kartą išsikraustydami kareiviai čia pamiršo pasiimti granatas, žinoma, be sprogdiklių, ir mokytoja jas išmetė į kiemą.

Mūsų pertraukos

Pamokų ir pertraukų trukmė priklausydavo nuo vedėjos rankinio laikrodėlio būklės. Skambučio mokykla neturėjo. Pertrauką savo klasei skelbdavo vedėja, o mes, išgirdę šurmulį už sienos, apie tai pranešdavome savo mokytojui. Tačiau sunkiau būdavo sukviesti mus į pamokas. Vienas iš mokytojų arčiausiai pasitaikiusiam mokiniui paliepdavo kviesti visus į klasę. Šis privalėjo apibėgti visą mokyklos pastatą ir garsiai šaukti „Į klaaaasęęęę!". Paskui šūkį kartodavo kiti, sode esantys vaikai. Po minutės kitos mūsų klumpės jau išsirikiuodavo klasės prieangyje.

Neapsikentęs nuolatinių vėlavimų ir pasiteisinimų, kad negirdėję kvieslio balso, mokytojas ėmė mus bausti- pamokos metu statyti į kampą.

Mūsų pertraukos būdavo judrios, siautulingos: žaisdavome kvadratą su kieta iš pilnavidurės automašinos padangos išdrožta „pilke" (kamuoliu), nuo kurios dar ir šiandien turiu atminimą – kreivą kairiosios rankos mažąjį pirštą. Mat, gaudydamas kamuolį, piršto nesulenkiau ir šis buvo skaudžiai užlaužtas.

Vieną rūškaną dieną berniukai klasėje sugalvojo pamėtyti „pilkę". Sustoję tarpusuoliuose svaidė vienas kitam. Taip jau atsitiko, kad kamuolys atsidūrė Vidmino rankose, stovėjusio klasės gale, po prie sienos kabojusiu neįstiklintu LTSR herbu. Šis jį švystelėjo už pasvirai pritvirtinto paveikslo. Kaip į krepšį. Tačiau popierius sunkoko kamuolio neatlaikė ir perplyšo. Valstybės simbolis buvo išniekintas. Išsigandome visi, nes bijoti jau buvome išmokę. "Skundukai" nedelsdami pranešė mokytojams. Šie atskubėję ir išsiaiškinę situaciją rėmus su herbo skiautėmis nukabino, o Vidminui paliepė greitai nupirkti naują ir jį pakabinti.

Kai mokytojas uždraudė žaisti iš plunksnų, pradėjome naują žaidimą. Šį kartą iš pinigų – monetų. Nesvarbu, vokiškų pfenigių ar rusiškų kapeikų. Štai Jonukas sviedžia savąją į sieną, o šiai atšokus ir nukritus ant grindų, meta Petrukas, taikydamasis, kad jo pinigėlis nukristų kuo arčiau varžovo. Paskui matuoja atstumą. Jeigu Petruko moneta atsiduria per sprindį nuo Jonuko, Petrukas ją pasiima.

Žaisdavome karą, pasidalinę į rusus ir vokiečius. Vokiškos komandos „Halt, haende hoch" (Stok, rankas aukštyn) atkreipė pro mokyklą vieškeliu važinėjančių tarybinių aktyvistų dėmesį, ir mokytojai uždraudė tokius „idėjiškai pavojingus" žaidimus. Sukdavome „vuodegą": bėgdavome grandinėle susikibę rankomis, o vedantysis stabtelėjęs visą grandinę imdavo sukti ratu. Paskutinysis grandinėje, veikiamas išcentrinės jėgos, neišsilaikydavo ant kojų ir skriedavo šalin, kartais skaudžiai užsigaudamas.

Žiemą ar esant lietingam orui, tupėdavome klasėse. Mergaitės dažnai užvesdavo dainą, kurią visi traukdavo, vieni iš kitų pasišaipydami:

Pirmas skyrius- kalakutai,
Antras skyrius bulves skuta,
Trečias skyrius baliavoja,
O ketvirtas sumazgoja.

Ketvirtokai atsikirsdavo posmu:

Trečias skyrius – kaip beždžionės,
O ketvirtas –dori žmonės.

Berniukai turėjo savo dainą, išmoktą iš kaimo bernų:
Jadvyga, graži mergaite,
Priimk mane į lovaitę,
Atdaryk dureles,
Ba nušalau kojeles.
Kurgi mudu eisim,
Ką gi mudu veiksim?
Eisim mudu į kaimąąą,
Pas Jadvygą į svirnąąą.

Mergaitės, gale mokyklos spalvotus stikliukus gainiodamos koja, striksėjo savo „klases".

Kieme šulinys be dangčio traukė daugelio mūsų berniukų dėmesį. Gilumas neišpasakytas! Tai rodė ir ant veleno užvyniota ilgiausia grandinė, kuria pilnas vandens kibiras buvo išsukamas į paviršių, o pažvelgus žemyn vandens lopinėlis atrodė visai mažutis. Vienam „dičkių"( ar tik ne Jonui Buinauskų) kilo mintis: pasikabinus pirštų galais ant vidinės rentinio briaunos nuleisti visą savo kūną žemyn, į šulinio bedugnę. Jam pavyko – pirštai buvo tvirti ir atlaikė. Išsiropštė pats. Atsirado ir kitas drąsuolis, mano kaimynas Krapaičių Albinukas. Draugų padedamas jis pasikabino, tačiau vienos rankos pirštai pradėjo slysti rentinio briauna žemyn. Šį beprotišką numerį stebėję žiopliai spėjo sugriebti draugą už rankų ir iškelti. Kaip kreida išbalęs buvo Albinuko veidas. Netrukus apie tai sužinojo mokytojas, ir šulinys buvo uždengtas rakinamu dangčiu.

„Garsiukų" darymas

Dar pavojingesni mūsų žaidimai buvo susiję su „garsiuko" darymu. Noras jį išgauti kirbėjo daugelio pokario berniukų galvose, nes įvairių sprogmenų ir šaudmenų buvo galima rasti ir beržynuose, ir pakelėse. Ir ne tik šaudmenų. Vyresnieji kaimynų vaikai turėjo baloje pasislėpę vokišką šautuvą, kurį retkarčiais išsitraukdavo, paspragsėdavo gaiduku ir, sutepę tepalu („solidolu"), vėl įmesdavo į vandenį. Tėtė su kaimynu Juozu kūdroje slėpė rusišką Degteriovo kulkosvaidį. Jo apžiūros ir konservavimo metu alksnynėlio pakrašty aš ėjau sargybą, kad esant pavojui perspėčiau prie ginklo besidarbuojančius suaugusius. Vėliau iš jų pokalbių supratau, kad tą paslaptingą daiktą sutartu laiku iš sutartos vietos pasiėmę partizanai - Brazių Jono - Klajūno vyrai. Buvau ir aš „ginkluotas": aprūdijusį ir neveikiantį rusišką naganą su būgnelyje įstrigusiu šoviniu gavau iš pusbrolio. 

„Garsiukus" darydavome šoviniais, o kai kurie granatomis ar net minomis. Tik ne visiems tai laimingai baigdavosi. 
Būdavo, iš šovinio išimi kulką, suploji gilzės kaklelį, korpuse dilde padarai siaurą plyšelį, ties juo pririši degtuką ir, kairiąja ranka brūkštelėjęs dėžute per jo galvutę, meti aukštyn. Ir šovinys sprogsta ore arba nukritęs ant žemės. Garsiukas išeidavo visai pakenčiamas. Svarbu, kad tik tėvai nematytų ir neišgirstų.

Kartą į medžio kelmą sukalėme keletą šovinių gilzių su paraku ir kapsulėmis, ant viršaus uždėjome sausų šakų ir užkūrėme laužą. Ugnis įsidegė, o mes pasislėpę už medžių, laukėme garso efekto. Tačiau mūsų nelaimei, takeliu į lauželį artėjo dvi mūsų kaimynės. Staiga degančios šakutės pakilo į viršų, pasigirdo sproginėjimai ir lekiančių gilzių švilpesys. Moterėlės išsigandusios net pritūpė, o suvokusios, kas atsitiko, plūsdamos mus nekrikštais, tęsė savo kelionę toliau.

Aš taip pat turėjau būdą garsiai trinktelėti: išlupdavau iš šovinio tūtelės kulką, paraką išpildavau į slaptą dėžutę, tuščią gilzę sprausdavau į varstotą, o į lentelę įkaltos vinies smaigalį statydavau ant kapsulės. Smūgis į galvutę plaktuku – ir „garsiukai" išeidavo visai neblogi. Tačiau, nelaimei, juos išgirdo tėtė ir malkinėje mane nutvėrė besirengiantį eiliniam šūviui. O netrukus išsiaiškino, kas yra amunicijos tiekėjas: tai kaimynų Jonukas šaudmenis krepšyje tempęs per visą kaimą iš savo tetos namų. Už tai paskyrė sunkiai pakeliamą bausmę - sukapoti didelę krūvą žabų, nes kirvį jau pakėliau. Pasiūlė ir alternatyvą – išperti kailį. Žinoma, pasirinkau pirmąją. Tačiau sukirtau tik keliolika ir buvau amnestuotas. Mano pradėtą darbą baigė mano bendravardis senukas.

Tačiau būta ir tragiškų įvykių. Opšrūtų Kaiminiame beržynėlyje, ardant sprogmenį, jam sprogus, buvo sužaloti Sapažinskų Zigmutis ir Žakų Vitas, jam skeveldra išdraskė blauzdą, o Zigmutis mirė Kauno klinikose. Kitas kaimynas, gimnazistas Žukauskų Albinas, bekrapštydamas granatą, susižalojo ir mirė Marijampolės ligoninėje. Į mūsų kaimą atėjo gandas iš Alksnėnų, kad čia žuvo dar vienas mažametis sprogmenų tyrinėtojas. Pilviškiuose turgaus dieną sprogimas driokstelėjo griuvėsiuose, netrukus į miestelio ambulatoriją buvo išvežtas sužeistas nukentėjėlis.

Sprogdinimas laimingai baigėsi dviem mūsų bendramoksliams. Pasibaigus pamokoms, rengėmės rūbinėje, tačiau netolimas sprogimas, sudrebinęs mokyklos langus, mus tarytum išspyrė į lauką. Išbėgę į kiemą, pamatėme, kad už kokių 100 metrų nuo mokyklos prie gairės plaikstosi dūmelis. Viena jos atrama buvo skeveldrų nukirsta, o prie jos žiojėjo rūkstanti duobutė. Netrukus paaiškėjo, kad Uscilų Manius su draugu, išsprukę anksčiau už kitus, įvykdė savo planą: surastas laukuose dvi minas, metė vieną į kitą. Dužikliai suveikė - abi sprogo, tačiau tik smulkutė skeveldra kliudė Maniaus portfelį, kurį buvo diržu prisitaisęs prie nugaros. Per stebuklą abu liko sveikutėliai, tik labai išsigando.

„Garsiukus" darydavome ir iš degtukų sieros. Tačiau čia reikėdavo pasigaminti daiktą, panašų į pistoletą. Taigi iš kulkos ugnyje išlydydavome šviną, smaigaliu įkaldavome į menamo pistoleto vamzdį, sulenkdavome vinį, prie kurios galvutės pritvirtindavome odinę juostelę su kilpute pirštui, į kulkos kiaurymę pritridavome penkių degtukų sieros, aštriuoju vinies galu ją susmulkindavome į miltelius. Pakui „pistoletą" paėmę į dešinę ranką, vinies smaigalį įremdavome į kulkos sienelę, įtempdavome juostelę, kurią kairiosios pirštu kilstelėdavome aukštyn. Atpalaiduota vinis kirsdavo į kulkos smaigalyje esančius sieros miltelius. Pasirodydavo liepsna, driokstelėdavo sprogimas, parūkdavo dūmai. Ko gi daugiau reikėjo jaunajam šauliui? Garsiuko stiprumas priklausydavo nuo degtukų kiekio. Kartą kambaryje trinktelėjau net iš dešimties, tai virtuvėje triūsusiai mamai net ausį kuriam laikui užgulė. Aišku, buvau nedelsiant ir galutinai nuginkluotas.

Kultūrinės pramogos mūsų klasėse

Mokykloje virė kultūrinis kaimo gyvenimas. Vis dažniau būdavo nukeliamos tvartelio durys ir iš jų klasėje įrengiama scena. Joje dažniausiai vaidindavo Pilviškių saviveiklininkai, pasirodydavo mėgėjų cirko artistai. Vakarėlių su vaidinimais bei eilėraščių deklamavimais parengdavome ir mes. Vaidinome D. Čiurlionytės pjesę iš rinkinėlio „Jonuko Dunduliuko teatras". Viename vakarėlyje pirmą kartą viešai deklamavau eilėraštį, atitikusį to laiko dvasią:

Aš – karys
Taikliai šaudo automatas,
Taikliai muša granata.
Geras mano automatas,
Dar geresnė granata.

Čia vykdavo valsčiaus valdžios šaukiami apylinkės valstiečių susirinkimai, kuriuose buvo sprendžiami prievolių pristatymo, paskolų sugriautam liaudies ūkiui atstatyti pasirašymo, miško ruošimo, o nuo 1947 m. jau kolchozų kūrimo klausimai. Dalyvaudavo partorgai, komsorgai ir nuolatiniai jų palydovai – ginkluotų stribukų palyda. Susirinkimai vykdavo pavakare. Jų pradžia paprastai būdavo skelbiami 16 val., tačiau laikantis lietuviško „punktualumo" prasidėdavo 18 val., kai ginkluoti stribukai ir vietos aktyvistai, pasklidę po kaimą, „sukviesdavo" žmones į mokyklą. O vieną kartą buvo mėginta kviesti net dūdų orkestru, kurio grojimą iš toli buvo galima girdėti. Kai kurie kolonistai į susirinkimą ateidavo ginkluoti. Kartą Šumilovas, norėdamas kažką kiečiau pasakyti, karabino buože trinktelėjo į grindis. Ginklas iššovė, o kulka pramušė lubas. Kitą dieną mes, užvertę galvas, žiūrėjome į tą kulkos skylutę klasės lubose ir sprendėm, kas būtų buvę, jeigu šautuvo vamzdis būtų pakrypęs kitaip.

Kartą per mėnesį viena mokyklos klasė virsdavo kino sale. Užtekdavo kino mechanikui prie tvoros prisegti afišą su filmo pavadinimu, ir per kaimą nubanguodavo žinia „Kiną atvežė"...Seansas prasidėdavo visiškai sutemus, nes langų dangstyti nebuvo kuo. Kino projektorius stovėjo žiūrovų apsuptas klasės gale. Jį varė kieme parpiantis generatorius, kuris dažnokai gesdavo. Mechanikas, demonstruojantis juostą, bardavo vyrus, mėginančius čia pat užtraukti suktinės dūmą, girdit, čia rūkyti nevalia, nes uždegsit juostą, o paskui ir visi sudegsim. Tik vėliau sužinojau, kad pokarinės kino juostos užsiliepsnodavo net nuo elektros iškrovos aparate ir pasekmės būdavo liūdnos. O mes iš jų atraižų jau gaminom raketas, kurios baisiausiai dūmydamos ir dvokdamos, nuskriedavo keletą metrų. Taip jau atsitiko, kad iš Pilviškių kino teatro aparatinės, buvusios virš žiūrovų salės, juostai užsidegus per langą iššoko mechaniko padėjėjas, dirbęs su ugnele panosėje. Bandė išgelbėti juostos ritinį, tačiau susidegino kelnes.

Pirmąjį filmą „Grįžimas su pergale" pamačiau specialiai mokiniams surengtame dieniniame seanse. O kiną pamatyti norėjau dar nuo 1944 m. vasaros, kai mūsų sodyboje apsistoję raudonarmiečiai mane kvietė eiti į kaimyno sodą, kur sutemus tarp dviejų medžių ištemptoje paklodėje rodė jiems filmus. Bet tėtė kaip kirviu nukirsdavo: „Nereikia mums tos ruskių bažnyčios". Mat filmų žiūrėjimą jis laikė naująja rusų religija". O dabar atsirado gera proga. Tad ir žiūrėjome dar netolimo karo vaizdus apie kvailus vokiečius ir kaip lėles išdabintus raudonarmiečius.

Tačiau kai atvežė filmą „Titaniko žuvimas", jo žiūrėti susirinko beveik visi likusieji Opšrūtų žmonės. Nebuvo čia Montvilų, kuriuos 1948 m. gegužę kartu su kitais kaimynais „išvaduotojai" ištrėmė į Sibirą. O įvykis, pavaizduotas filme, tiesiogiai lietė juos. Laikinai ėjęs „Bolševiko" kolchozo pirmininko pareigas Albinas Kriščiukaitis kaimo žmonėms buvo pasakojęs, kad laivo katastrofos metu nuskendo į Ameriką plaukęs Montvilos dėdė kunigas Juozas. Todėl susidomėjimas šiuo trofėjiniu filmu, tapusiu sovietinės armijos karo grobiu 1945 m. Vokietijoje, sukėlė didelį žmonių susidomėjimą. Filmą žiūrėjo net apylinkės pirmininkas J.Batisa su sekretoriumi V. Kabečiumi.

Pasibaigus filmui, jaunimas suolus sustumdavo į pasienius, bibliotekos vedėjas V. Arbataitis per pečius persimesdavo armonikos diržą, užgrodavo valsą ir prasidėdavo šokiai. Tačiau šokti savo mokykloje man neteko – buvau per mažas, o tokius vyresnieji gindavo lauk, kad nesimaišytume šokantiems po kojomis.

Mūsų sporto šventė

Jai ilgokai rengėsi visa mokykla. Programą sudarė plastiniai pratimai, kuriuos repetavome pagal dainų melodijų taktus. Būdavo išsirikiuojame mokyklos kieme, mokytoja užveda dainą:

Baltos burės plazda,
Bangos, duokit kelią,
Pasakyk, kur plauki,
Jūra, motinėle,

o mes tai keliame rankas, tai leidžiame, tai sukamės į vieną ar kitą pusę. „Baltos burės plazda, pakavojau lazdą",- pusbalsiu užtraukia kuris nors šmaikštuolis. O judesius turėjome atlikti darniai ir pagal taktą. Per vieną repeticiją mokytoja pranešė, kad pratimams atlikti reikalingos dvi vėliavėlės – kiekvienai rankai. Ir raudonos: tokio ilgio, tokio pločio, o koteliai tiek centimetrų. Tik Viliukui Urnevičių iškilo klausimas:

– O trispalvę, tamsta mokytoja, ar možna?
– Možna, možna, Viliuk,- nusišypsojusi į jo toną atsakė vedėja. Tačiau Viliukas kaip ir visi atsinešė dvi raudonas.

Po ilgų repeticijų sporto šventė vyko valsčiaus centre - Pilviškiuose. Į miestelį pastote mus nuvežė kaimynas. Į miestelio pradžios mokyklos kiemą suplaukė pradinukai iš visų valsčiaus mokyklų. Nors buvo reikalauta, kad į šventę atvyktume apsirengę baltais marškinėliais ir tamsiom kelnaitėm, tačiau ne visų tėvai įstengė tokias uniformas savo vaikučiams įtaisyti. Buvo margi ir mūsų drabužėliai, ir vėliavėlės – nuo burokinės iki purpurinės... 
Išsirikiavom, parepetavom ir rikiuote patraukėme per karo nusiaubtą miestelį – abipus gatvės stirksojo namų griuvėsių liekanos, vienas kitas naujas pastatas. Eisenai vadovavę nepažįstami mokytojai ragino lygiuoti gretose, o skubantiems ar atsiliekantiems grasino neduoti saldainių, nors niekas paskui jų negavo. Pagaliau pasiekėme užmiesčio lauką, kuriame išsirikiavome, vėl parepetavome ir prie „stribelnyčios" susibūrusiems valdžios atstovams ir miestelio negausiai publikai pradėjome plazdenti savo vėliavytėmis. Mūsų veiksmus koordinavęs mokytojas už vieną pratimą pagirdavo, o už kitą papeikdavo. Daugiausiai už skubėjimą kliūdavo „galui", kuriame pagal ūgį stovėjau ir aš.

Šventė pasibaigė be saldainių ir net be vandens. Namo patraukėme būreliais, nes mokytojams nepavyko suburti kelionei kartu. Mūsų būrelio vyresniems berniukams užėjo noras „pamušti miesčionukus". Tačiau gatvėje nenužiūrėję tinkamo svorio, nukūrė į pašešupį ir čia užtikę nediduką meškeriotoją niuktelėjo jam į pašonę ir nutraukė kabliuką ir parkūrė atgal. Tačiau apsižiūrėjo, kad jis sulenktas iš sąsiuvinio lapų segtuko ir tiko tik aukšlėms žvejoti. Nusivylimas buvo nemažas – nei mūšio, nei grobio...

Pirmieji egzaminai ir žingsniai gimnazijos link

1949 m. gegužės mėnesio pabaigoje mes, ketvirtokai, laikėme baigiamuosius egzaminus su gretimos Jurkšų pradinės mokyklos vaikais. Jie pas mus atėjo su savo mokytoja A. Pauliukaityje.

Buvome pažįstami, nes su ekskursija lankėmės jų mokykloje, žaidėme kvadratą. Sunkokai sekėsi spręsti aritmetikos uždavinius, be mokytojų pagalbos retas kuris išsivertė. Mokytoja A. Paulikaitytė aktyviai „šefavo" savo mokinį A. Kačergių, o aš, sėdėjęs už jo, kopijavau į savo lapą. Per rusų kalbos egzaminą nesugebėjau taisyklingai perskaityti žodžio su prielinksniu v. Skaičiau atskirai, mokytoja vis taisė. Mėginau pažiūrėti į jos knygą – gal ten kitaip parašyta. Tada ji nusišypsojusi kantriai pamokė, kad tuo du žodžius reikia tarti kartu – vklas.

Mokytojo Jono Račiukaičio dėka gerai išmokau lietuvių kalbos gramatikos taisykles, įgudau jas taikyti pratimuose. Kol neturėjome vadovėlių, jas užsirašinėjome į sąsiuvinius, o paskui kaldavome atmintinai. Būdamas gimnazijos pirmaklasis, jau padėjau trečiaklasiams morfologiškai nagrinėti sakinius. Neturėjau sunkumų su gamtos mokslais, nes mokytojas mums papasakodavo daugiau negu reikalavo programa. O mūsų mokslų programos buvo daug platesnės už vėlesnes. Baigdami 4 pradinės mokyklos skyrius, mes jau mokėmės, žinojome ir skyrėme dalyvius, padalyvius ir pusdalyvius. Mokytojas mus orientavo į gimnazijos klasių kursą, vis primindamas, „kai mokysitės gimnazijoje, sužinosite"...Jis papasakojo, kaip pats mokėsi: grįždamas iš Vilkaviškio vakarinės pėsčiomis, visą kelią mintyse spręsdavęs sąlyginius uždavinius, prieš tai klasėje įsiminęs jų sąlygas.

Gaila, pats negalėjau pasigirti tvirtomis aritmetikos žiniomis. Ypač nesisekė spręsti tuos sąlyginius uždavinius. Iš jų sprendimo gavau pirmąjį ir vienintelį dvejetą. Namų darbus tėtės paprašyti padėdavo atlikti keli „galvoti" mūsų kaimynai. Nelabai vykęs buvo tas mano loginis mąstymas... Dėl to po vidurinės baigimo stojau ten, kur nereikėjo matematikos, pasirinkau, ką geriausiai mokėjau - lietuvių kalbą ir 35-erius metus jos mokiau kitus.

O kai 1949 m. birželio 1 d. paskutinį kartą atėjome į mokyklą, mokytojas J. Račiukaitis pakvietė į mokytojų kambarį: "Ateikit po vieną, paskutinį kartą jus pakamantinėsiu".

Atidavęs mokyklos baigimo pažymėjimą, pasiteiravo, ar ketinu stoti į gimnaziją, pamokė, kaip rašyti prašymą gimnazijos direktoriui. Girdi, galima ir savo vardu, ir tėtė gali prašyti sūnų priimti mokytis į jo vadovaujamos gimnazijos pirmąją klasę.

Parašiau. Liepos viduryje su tėte jį nuvežėm ir į rankas atidavėm pačiam gimnazijos direktoriui Juozui Dabušinskui.

Baigęs vidurinę, gavau brandos atestatą ir kitus byloje buvusius dokumentus. Peržiūrėjau juos ir pamačiau, koks buvau žioplys: tame prašyme savo vardu prašiau sūnų Vincą priimti mokytis į 1 –ąją gimnazijos klasę...
Nuo tada geltonoji mokykla prie didelio vieškelio Vilkaviškis – Pilviškiai liko be manęs, o aš be jos, retkarčiais į ją sugrįžtu tik sapnuose.

Vincas Tumosa

Views: 1803 | Added by: vincas | Tags: Opšrūtai, Pilviškiai, mokykla | Rating: 5.0/1
Total comments: 1
2012-12-03 Spam
1. Valius (Valius)
Labai įdomus ir geras Jūsų pasakojimas (kaip ir visi atsiųsti ankščiau). Dėkui.
Leidau sau surasti ankščiau iš Jūsų gautą ir "Galerijoje" patalpintą nuotrauką, ir įterpti į pasakojimą.

Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-06-29

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


Kalendorius
«  Lapkritis 2012  »
SPATKPnŠ
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930

Archyvas

„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License