
Pakilau apie 7.30
val.
8.00 val.
iškrutėjau. Nelaukiau kol visi sukils, neatsisveikinau. Išvažiavau
ir viskas.
Arenoje, kurioje
vakar vyko koncertas ir vis dar stovėjo aparatūra, kažkokie
juokdariai per garsiakalbius uždainavo lopšinę. Ji buvo migdanti
kaip prekinis traukinys važiuojantis per geležinį tiltą.

Prieš
įvažiuodamas į Prienus, Lukoilo degalinėje nusipirkau Lietuvos
žemėlapį. Dabar daug ramiau, žinosiu kelią namo. :-)
Prienuose šalia tilto — paminklas. Maniau, kad, kaip įprasta mūsuose, Vytautui, bet ne — Kęstučiui.
Nusprendžiau
važiuoti per Skriaudžius. Nuo Prienų iki Skriaudžių 23 km.
Ties Šilavotu
suktelėjau į šoną, pažiūrėt į bažnyčią. Nieko, graži.

17 km. nuo Prienų
Leskava. Čia nepamačiau nieko ypatingo. O va už Leskavos, iš
sodybos išlėkė pikti šunys ir mane užpuolė. Aš taip myniau nuo
jų, kad net nusmuko vienas pedalas. Kas įdomiausia, šioje
kelionėje pora dienų važinėjau po Dzūkiją, bet niekur nemačiau
palaidų šunų. Net viduryje miško. Turbūt net Suvalkijos emblema galėtų būti – palaidas šuo ant kelio puolantis
dviratininką. Kaip koks firminis ženklas.
Nuo Skriaudžių
pradėjo lyti. Senąjame Marijampolė-Kaunas kelyje daug fūrų
ir gilokos provėžos.
Pasukau link Jūrės geležinkelio stoties. Už 2 km. Pavėsinė,
nusprendžiau atsipūsti. Išsitraukiau alaus. Matau, atmina dviračiu
kažkoks dėdė, vietinis dviratininkas. Irgi sustoja pavėsinėje.
Mandagiai pasiūliau jam alaus. Ir ką manai? Tas krienas visai
pamiršęs suvalkietišką etiketą! Vietoje to, kad pasakytų: „Ne,
dėkui, nenoriu.”, paklausė: „Ar turi?”. Vieną skardinukę
teko jam atiduoti...
Bet užtai pasikalbėjau su juo kaip koks Benas Rupeika: apie
gyvenimą, apie darbus. Sužinojau, kad žmogus gyvena neblogai, bet
ir blogai, nes darbo nėra.
Pailsėjęs važiuoju, pro Jūrės geležinkelio stotį, per Kazlų Rūdą link Bagotosios. Žvyrkelis nuo Jūrės gel.stoties iki Kazlų Rūdos - žudantis kratytuvas (2013 metais, kai įkėliau paskutinę dalį, tas kelias jau išasfaltuotas).


Ties sankryža
Bagotoji – Antanavas - Kazlų Rūda įvykusi autoavarija. Fūra
nuvažiavusi nuo kelio ir apvirtusi ant šono. Mečiau dviratį ir
šokau prie mašinos, gal reikia padėti. Padėti nereikia,
vairuotojas rusas pasakė, kad mašina čia guli jau nuo vakar. Važiuodamas ratu kabino šalikelės žvyro, nesuvaldė mašinos ir nuvažiavo nuo kelio.
Kol
kalbėjomės, pradėjo stabčioti pravažiuojantys automobiliai.
Juose žmonės liūdnais veidais žiūri į mano dviratį. Turbūt
galvoja: fūra
numušė dviratininką ir pati apvirto.
Palinkėjau
sėkmės vairuotojui ir namo.
16.30
val. - namie!