Ties Šilavotu suktelėjau į šoną, pažiūrėt į bažnyčią. Nieko, graži.

17 km. nuo Prienų Leskava. Čia nepamačiau nieko ypatingo. O va už Leskavos, iš sodybos išlėkė pikti šunys ir mane užpuolė. Aš taip myniau nuo jų, kad net nusmuko vienas pedalas. Kas įdomiausia, šioje kelionėje pora dienų važinėjau po Dzūkiją, bet niekur nemačiau palaidų šunų. Net viduryje miško. Turbūt net Suvalkijos emblema galėtų būti – palaidas šuo ant kelio puolantis dviratininką. Kaip koks firminis ženklas.

Nuo Skriaudžių pradėjo lyti. Senąjame Marijampolė-Kaunas kelyje daug fūrų ir gilokos provėžos.

Pasukau link Jūrės geležinkelio stoties. Už 2 km. Pavėsinė, nusprendžiau atsipūsti. Išsitraukiau alaus. Matau, atmina dviračiu kažkoks dėdė, vietinis dviratininkas. Irgi sustoja pavėsinėje. Mandagiai pasiūliau jam alaus. Ir ką manai? Tas krienas visai pamiršęs suvalkietišką etiketą! Vietoje to, kad pasakytų: „Ne, dėkui, nenoriu.”, paklausė: „Ar turi?”. Vieną skardinukę teko jam atiduoti...

Bet užtai pasikalbėjau su juo kaip koks Benas Rupeika: apie gyvenimą, apie darbus. Sužinojau, kad žmogus gyvena neblogai, bet ir blogai, nes darbo nėra.

Pailsėjęs važiuoju, pro Jūrės geležinkelio stotį, per Kazlų Rūdą link Bagotosios. Žvyrkelis nuo Jūrės gel.stoties iki Kazlų Rūdos - žudantis kratytuvas (2013 metais, kai įkėliau paskutinę dalį, tas kelias jau išasfaltuotas).

Ties sankryža Bagotoji – Antanavas - Kazlų Rūda įvykusi autoavarija. Fūra nuvažiavusi nuo kelio ir apvirtusi ant šono. Mečiau dviratį ir šokau prie mašinos, gal reikia padėti. Padėti nereikia, vairuotojas rusas pasakė, kad mašina čia guli jau nuo vakar. Važiuodamas ratu kabino šalikelės žvyro, nesuvaldė mašinos ir nuvažiavo nuo kelio.

Kol kalbėjomės, pradėjo stabčioti pravažiuojantys automobiliai. Juose žmonės liūdnais veidais žiūri į mano dviratį. Turbūt galvoja: fūra numušė dviratininką ir pati apvirto.

Palinkėjau sėkmės vairuotojui ir namo.

16.30 val. - namie!