Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 11
Svečių: 8
Vartotojų: 3
vernonra1 , melisahz4 , hilaryxg16

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Spauda rašo.

Buvęs tremtinys iš gyvenimo pasiėmė tai, kas vertingiausia

Birutė NENĖNIENĖ

Kiekvienam mums gyvenimo džiaugsmų bei skausmų atseikėta tiek, kiek pakeliame. Kartais jų svoris sunkiai suvokiamas pašaliečiams. Sveikintina, kad ne vienas žmogus sudėtingai praeičiai nupiešti randa šviesių spalvų. 

Tokios mintys sukosi, kai Pilviškių vidurinėje mokykloje minint tremties 65-ąsias metines savo išgyvenimais dalijosi paprastai didesnių auditorijų privengiantis pilviškietis Vincas BAČINSKAS. 1941 metų birželio tremties pirmuoju traukiniu jis kartu su šeima buvo išvežtas į Sibirą. 

Šių metų liepos pradžios karštą dieną jaukiame Vinco Bačinsko bute prisėdę sutarėme pasileisti į praeitį. Anot pašnekovo, juk žmogus, nežinantis praeities, būna priverstas vienaip ar kitaip ją atkartoti savo gyvenime. 

– Kaip dabar Jūs gyvenate? – pradėjome kalbą su užtarnautu poilsiu besilepinančiu Vincu Bačinsku. 

– Visko mums užtenka. Turime sodą, kuriame pasilikę arą dirbamos žemės, šiltnamiuką. Esu pasijungęs satelitinę anteną, per televizorių galiu žiūrėti daugybę programų, mėgstu fotografuoti, prie kompiuterio pasėdėti... 

– Jei šiandien nusikeltume daugokai metų atgal, kur Jūs save pamatytumėte? 

– Kelyje. 1941 metų birželio 14 dieną įsodino į vagonus Vilkaviškio geležinkelio stotyje ir laikė tris paras. Kai prasidėjo karas, mus išvežė iš Naujosios Vilnios. Sibirą pasiekėme liepos pradžioje. Už Čeliabinsko Sibiro link ėjo tik vieni bėgiai, o traukiniai – pirmyn ir atgal, todėl kas keliasdešimt kilometrų mūsų vagonai kaip su „neskubiu kroviniu“ stovėdavo ir stovėdavo praleisdami kitus. Dar Vilniuje buvo suformuotas ilgas, per penkiasdešimties vagonų ešelonas. Per visą kelionės laiką gal 5 ar 6 kartus davė vagonui po kibirą virinto vandens ir vienąkart kibirą kažkokio viralo. Iki Uralo net duris užrakindavo, kad nepabėgtume. Baisus karštis, kvėpuoti nėra kuo. Už Uralo jau palikdavo plyšį. Kas pakely mirdavo, suvyniodavo į paklodę, iškeldavo iš vagono ir palikdavo. 

– Kiek išbuvote Sibire? 

– Lygiai penkiolika metų. Į Lietuvą išvažiavau 1956 metų birželio 16 dieną, kai tik buvo paskelbtas N.Chruščiovo įsakymas paleisti mokytojus ir gydytojus. Tada kelyje užtrukau septynias dienas. 

– Ką prisimenate iš kartu ištremtųjų? 

– Dar Vilkaviškio geležinkelio stotyje „higienos sumetimais“ atskyrė suaugusius vyrus. Į mūsų vagoną susodino Kybartų vaistininko ir burmistro Česlovo Budrevičiaus, Gižų Rūdos pienininko Antano Grigaičio, Vilkaviškio policininko Andriaus Tarailos, Žaliosios vargonininko Antano Bukaičio, kariškio Vlado Tarasonio ir kitų žmonas su vaikais. Apie mūsų kelionę į Sibirą ir gyvenimą ten įtaigiai aprašė Jadvyga Tarasonienė knygoje „Esate ištremti pagrįstai“. 

– Jus iš Lietuvos išvežė dar vaiką... 

– Taip, dvylikos metų. Ir dvynį Zigmą, jaunesnįjį brolį Alfonsą, mamą, tėtį. 

– Kaip prisimenate tą naktį? 

– Brėško. Prie namų suburzgė sunkvežimis, vadinamas „polutorka“, kareiviai garsiai šūkaliojo ir beldė į duris. Prikėlė ir davė komandą per 20 minučių susiruošti, pasiimti 50 kilogramų mantos. Neturėjome jokio supratimo nei ką imti, nei kur veš. 

– Kur pirmiausia apsistojote? Nuo ko pradėjote? 

– Išlaipino Altajaus krašte, Bijske. Paskui jaučiais nuvežė į prieplauką, iš ten – baržomis Obės upe plukdė žemyn, kol pasiekėme Akutichos miestą. Pirmiausia moteris nuvežė dirbti į durpynus, priartėjus žiemai įdavė drožti šaukštus ir ratus kariuomenei, gaminti rąstus šaligatviams. Mūsų, vaikų, su skurdžiomis rusų kalbos žiniomis, į mokyklą nepriėmė. Kai sukako 16 metų, atsivėrė du keliai: į mokyklą arba darbą, antraip negauni maisto kortelės. Taigi į mokyklą patekau mokslo metams baigiantis ir su savo turimomis žiniomis pasirodžiau labai prastai. 

– Ką darėte toliau? 

– Baigiau Akutichos vidurinę mokyklą, studijavau Bijsko institute fizikos-matematikos fakultete ir iki pat išvažiuodamas į Lietuvą trejus metus mokytojavau Akutichos mokykloje. Čia aš daug ko išmokau, nes buvo įrengti puikiausi fizikos, chemijos kabinetai, Lietuvos aukštosiose mokyklose nebuvo tokių aukšto lygio laboratorijų. Penkiolika metų pragyvenus Sibire nesutikau nė vieno vietinio gyventojo – altajiečio. Gyveno vien tremtiniai, ypač daug vokiečių. Iš namų giminės atsiųsdavo knygų, net tėvo fotoaparatą persiuntė. Bet aš į Lietuvą važiuodamas daiktais neapsikroviau – dėjausi tiek, kiek tilpo į lagaminą, nes rūpėjo kuo skubiau iš ten pasprukti. Tik paštu parsisiunčiau radijo imtuvą, kuris Lietuvoje buvo dar retas dalykas. 

– Kaip jus sutiko Lietuvoje? 

– Švietimo ministerijoje labai palankiai, nes neturėjo tokių specialistų. Kol susiradau kur gyventi, praradau siūlytą vietą Kalvarijoje, bet gavau kitą – Gelgaudiškyje. Šio miestelio mokykloje išdirbau dvidešimt metų. Panaudodamas Sibire įgytas žinias, iš ministerijos gaunamas lėšas, įrengiau geriausią Šakių rajone fizikos kabinetą. Tai buvo mano sėkmingos veiklos, naujovių įgyvendinimo metai. 

Paskui perėjau į Gelgaudiškio keramikos gamyklą direktoriaus pavaduotoju. Pagal tuometinį reikalavimą dar įstojau į Vilniaus universitetą ir baigiau Pramonės ekonomikos fakultetą. Kai susikūrė Sūduvos statybinių medžiagų gamybinis susivienijimas, dešimt metų dirbau planavimo skyriaus viršininku, gavau butą. Sulaukęs pensijos dar kelis metus dirbau Privatizavimo tarnybos viršininku, Transporto įmonės direktoriaus pavaduotoju. Dirbant įmonėje teko dalyvauti įvairiausiuose kursuose. 

– Jūs apie savo gyvenimą pasakojate taip, tarsi į Sibirą būtumėte išvažiavę pasitobulinti ir nesusidūrę su jokiais sunkumais. Ar tikrai viskas taip sklandu? 

V.Bačinskas garsiai nusijuokė ir susimąstė. 

– Sunkumų buvo. Nuvažiavome į Sibirą – pinigų ir maisto tai nėra. Pradžioje vertėmės išmainydami į bulves marškinius, kojines. 1942 metų pavasarį dar pasodinome du kibirus bulvių ir visai neturėjome, ko valgyti. Gaudavome tik po 200 gramų duonos. Iki atsirado šviežių bulvių, maitinomės vien balandomis. Žiemą būdavo labai šalta – iki 65 laipsnių. Rugsėjo pradžioje dar maudydavomės, o pabaigoje jau būdavo galima čiuožti ledu. Pavasarį kai atleisdavo – vandens iki juosmens. 

Dalį šeimų, kuriose buvo darbingų žmonių, išvežė prie Laptevų jūros. Iš Akutichoje paliktų dvidešimties nedarbingų šeimų beveik visi vaikai baigė vietos vidurinę mokyklą, dauguma įstojo ir baigė aukštąsias mokyklas. Ir mano brolis Zigmas baigė Barnaulo sunkiosios pramonės mašinų institutą, grįžęs į Lietuvą įsidarbino Marijampolėje. 

Jaunesnysis, Alfonsas, mokėsi Bijsko institute. Nors tuometinio Kauno politechnikos instituto partinė organizacija buvo nusiteikusi prieš tremtinį, tačiau profesoriaus gižiečio Kazimiero Baršausko užtarimu Alfonsas čia turėjo darbą iki pensijos. 

– Ar nutuokiate, iš kur Jūsų mama, likusi su trimis nedideliais vaikais, be vyro, svetimame krašte turėjo jėgų atlaikyti visus sunkumus? 

– Mama buvo labai pamaldi. Su rožančiumi niekada nesiskirdavo. Ir, galima sakyti, įvykdavo stebuklai. Pavyzdžiui, rajono centras buvo už Obės, įstrižai per užšalusią upę susidarydavo septyni kilometrai. Kai pakyla buranas (stipri pūga per didelius šalčius – red.) – sniegą neša taip, kad per metrą nieko nematyti. Mama, vienąkart iš ten eidama, į buraną papuolė viduryje upės, bet namo sugrįžo. Sakė, visą kelią poteriavo. Sugrįžusi į Lietuvą išgyveno iki 1983 metų. 

– O ką sužinojote apie tėtį? 

– Nuvežė į Rešiotų lagerį. 1942 metais gavome pranešimą, jog „lageris likviduotas“. Įsivaizdavome, jog kalinius paleido, ir tėtė sugrįš. Tik kai reabilitacijos dokumentus tvarkėmės, gavome pažymą, jog „ryšium su didžiosios spalio socialistinės revoliucijos 25-osiomis metinėmis lagerį likvidavo – sušaudė“. 

– Kuo tėvas buvo apkaltintas? 

– Dirbo Alvito, paskui Gižų valsčiaus sekretoriumi ir pašto agentūros viršininku. Priklausė tautininkų partijai, buvo šaulių būrio vadas. 

– Tai kur Jūsų gimtinė? 

– Mes visi trys broliai gimę Alvite, 1932 metais persikėlėme į Gižus, iš ten ir išvežė į Sibirą. 

– Ar netraukia nuvažiuoti į tremties vietą, susitikti jaunystės draugus? 

– Tai kad nieko neliko. Kiek žinau iš susirašinėjimo su bendraklase, gyvenančia Barnaule, Akutichoj viskas išgriuvo, pažįstami išmirė. O toje vietoje, kur buvo užkastas tėvas, pastatyta gamykla. 

– Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie sako, jog dabar sunku gyventi? 

– Norintys dirbti darbo visada gali susirasti, tik visa bėda, kad nesistengia to daryti. 

– Kaip Jums atrodo gyvenimas Lietuvoje? 

– Kai prasidėjo pertvarka, pirmiausia reikėjo iš bankų atleisti buvusius partinės nomenklatūros darbuotojus. Juk viską išgrobė nomenklatūra, kuri ir dabar įsikibusi laikosi postų. Kol neužaugs nauja karta, tol Lietuvoje nieko gero nebus. Gėda televizorių žiūrėti: valdžia rimtais reikalais neužsiima, tik riejasi tarpusavyje. 

– Ar kur nors prisistatote kaip Salomėjos Nėries giminaitis? 

– Salomėja Bačinskaitė yra mano tėvo Vinco Bačinsko pusseserė. Bet kodėl aš turėčiau viešintis, juk nesu poetas. Buvo ir taip, kad kai Salomėja parašė „garsiąją“ poemą, giminė ją net išbraukė iš savo tarpo. Kai mes buvome įsodinti į vagoną Vilkaviškyje, sakė, jog Salomėja buvo atlėkusi. Bet ji mums pagelbėti negalėjo, nes neturėjo tokių galių.



Autorius:Birutė NENĖNIENĖ

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=3662
Kategorija: Spauda rašo. |
Peržiūrų: 2045
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Pirmadienis, 2017-06-26

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License