Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 2
Svečių: 1
Vartotojų: 1
leighvb69

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Spauda rašo.

Alksnėnuose Žolinės atlaidai švenčiami su naujuoju parapijos klebonu

Birutė NENĖNIENĖ

Sunku buvo skirtis 

Liepos pabaigoje Alksnėnų ir Didvyžių parapijų tikintieji atsisveikino su klebonu Pauliumi Marčiulioniu. 

Alksnėnuose nejučiomis prabėgo beveik devyneri jauno kunigo klebonavimo metai. Šio krašto žmonės, išreikšdami pagarbą ir meilę savo dvasininkui, sveikino jį su kunigystės dešimtuoju ir amžiaus trisdešimtuoju jubiliejais. Nepamiršdavo gėlių įteikti vardadienio, eilinių gimtadienių proga. Kuklus, santūrus kunigas Paulius vis kartodavo, jog visus juos myli. Taip pat pasidžiaugdavo šv. Mišiose giedančiomis ir visą bažnyčią bendrai giesmei užvedančiomis moterimis. Tegul ir negausiai sekmadieniais į šią bažnyčią susirinkdavo žmonių, bet per kunigą Paulių plaukianti Dievo meilė ir pagarba šv. Mišias padarydavo tikra dvasios atgaiva. 

Per savo vardines, birželio 29 dieną, kun. Paulius Marčiulionis gavo vyskupo raštą, jog perkeliamas į Leipalingio parapiją (Lazdijų raj.). 

Alksnėnų parapijos bendruomenė surengė gražią atsisveikinimo šventę. Kunigo Pauliaus nuostabai, parapijiečiai įteikė būtiniausių dovanų jo naujai buičiai. Už tarnystę rajono Savivaldybės vardu padėkojo ir suvenyrinį Vilkaviškio medalį įteikė vicemeras Jonas Meškauskas. 

Šiuo metu kun. Paulius taip pat ruošiasi Žolinės atlaidams, švenčiamiems Leipalingyje, ir pratinasi dirbti kur kas didesnėje, nei Alksnėnų ir Didvyžių kartu sudėjus, Dzūkijos parapijoje. 


Aptarnaus abi parapijas 

Paskutinį liepos sekmadienį Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis Alksnėnų parapijos tikintiesiems pristatė naują kleboną – Arūną Simonavičių. Jis prisiekė ir perėmė vadovavimą Alksnėnų ir Didvyžių parapijoms, įsipareigojo gyventi Alksnėnuose. 

Su naujuoju klebonu Didvyžių parapija jau šventė šv. Domininko atlaidus, Mažučių koplytėlėje vyko šv. Mortos atlaidai. Nuo pirmųjų dienų kunigas patyrė žmonių rūpestį ir nuoširdumą, ypač džiaugėsi artimiausiais kaimynais, padėjusiais ir padedančiais tvarkytis buities reikalus. Jau pirmąjį darbo Alksnėnuose sekmadienį pietų pasikvietusi alksnėniečių šeima nuramino, jog „mylėjo kunigą Paulių, mylės ir jį“. 


Atsisveikino gailėdamiesi 

Alksnėnai – pirmoji parapija, kurioje kunigas A.Simonavičius pradeda eiti klebono pareigas. Birželio 17 dieną sukako penkeri metai, kai įšventintas kunigu, paskutiniuosius trejus metus dirbo vikaru Alytaus šv. Angelų sargų bažnyčioje. Liepos 16-ąją su šia parapija atsisveikino. 

„Kunigas Arūnas tikinčiųjų širdyse buvo Dievo pasiuntinys, dalijantis meilę veltui. Jis mylėjo visus žmones, mokėjo pagirti ir pabarti, užjausti ir visada įžiebti viltį. Gailestingumo apaštalu, gelbėtoju, mokytoju jį vadino apskrities Stasio Kudirkos ligoninės ligoniai, jų artimieji ir medikai. Jis, ligoninės kapelionas, ypač daug valandų atidavė šiai tarnystei(...) Jis puikus psichologas. Išpažinčių metu gebėjo išnarplioti skaudžius nuskriaustųjų ir skriaudėjų tarpusavio santykius, išlaisvindamas juos nuo ilgus metus alinančios kaltinimų energijos(...) Nuolatiniai tikinčiųjų būreliai gausiai rinkdavosi pasiklausyti jo įspūdingu sodriu balsu atliekamų giedotinių mišių, pasimokyti iš itin taiklių, šių dienų skaudulius analizuojančių pamokslų“, – rašė „Alytaus naujienos“ liepos 22 d. straipsnyje apie jautrų atsisveikinimą su alytiškių pamiltu kunigu. Jis pats žmonėms sakė, jog iš Alytaus išeina praturtintas ir turi ką nunešti Alksnėnų ir Didvyžių parapijos žmonėms. 


Tikisi gero bendravimo 

Alksnėnuose sutikusi kunigą Arūną teiravausi, koks tas jo atsivežtas „kraitis“. 

– Bendravimas ir patirtas žmonių nuoširdumas. Tai svarbiausia. Jie man padėjo „apsišlifuoti“, išmokė kalbėti ir kalbėtis, parodė, kaip galima bendrauti dvasininkui ir pasauliečiams. Jie mane atgaivino, nes buvo žingeidūs. Vykdžiau suaugusiesiems katechezes, tekstus spausdindavo laikraštis,– sakė klebonas. 

– Tarsi augalas per vidurvasario sausrą esate „išrautas“ iš jums našios dirvos, tad kaip ruošiatės prigyti molingoje Alksnėnų žemėje? Kokios „palaistymo“ talkos laukiate? 

– Pirmiausia noriu, kad mane priimtų tokį, koks esu, kad žmonės nesidrovėtų, drįstų užsukti, pasikalbėti. Tik kalbėdamiesi, išklausydami ir įsiklausydami, suprasime vieni kitus. O labiausiai prašau maldos. 

Alksnėnai man buvo pažįstami iš vaikystės, kai su močiute atvažiuodavau traukiniu į Mažučių koplytėlę. Zakristijoje net radau savo vaikystės dovaną – į Alksnėnus atvežtą ir padovanotą rūpintojėlį. 

Kunigui Arūnui Simonavičiui darbas Alksnėnų ir Didvyžių parapijose yra ir pirmasis susipažinimas su kaimo gyvenimu, nes jis gimė ir augo Kaune. Dabar naujasis klebonas susirūpinęs dėl vieno praktiško dalyko – nevairuoja mašinos. Tačiau ir čia viliasi žmonių pagalbos. 

Nors pirmaisiais sekmadieniais kunigo žemas balso tonas ir nuoširdžiai giedančių Alksnėnų moterų balsai kiek kirtosi, bet jis labai džiaugiasi Alksnėnuose radęs giedančią bažnyčią, su giesmininkais jau tarėsi dėl vargonininko, kuris talkininkautų gal ne vien per Žolinės atlaidus.




Autorius:Birutė NENĖNIENĖ

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=3965
Kategorija: Spauda rašo. |
Peržiūrų: 2970 | Komentarų: 2
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Trečiadienis, 2017-07-26

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License