Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Spauda rašo.

Bebrininkų kaimo šimtametė ilgaamžiškumo paslapties neturi

Eglė KVIESULAITIENĖ

Laimės ieškojo svetur 

Pas jauniausią sūnų Juozą ir marčią Ireną po vyro mirties apsigyvenusi senolė sakė negalinti nei atminti, nei kaip patvirtinti, kad yra gimusi 1901-ųjų rugsėjo 11 d. Tiesiog taip išrašyti jos dokumentai, kurie per karus ir perversmus keitėsi ne kartą. Jaunystėje Ona mokyklos nelankė, buvo beraštė, tad suskaičiuoti, ar kas metų kitų nesuklydo, išrašydamas metrikus, negalėjo. Dabar jai atrodo, kad gyvenimas tęsiasi nuo neatmenamų laikų. Šimtmetį trunkantis gyvenimas senolei atseikėjo ir malonių, ir labai sunkių akimirkų. 

Onutė savo tėčio neatsimena. Kai ji tebuvo pusės metų, tėtis patraukė į Ameriką laimės ieškoti ir pinigų vargingai gyvenusiai šeimai uždirbti. Mat gaisras tuomet nusinešė visą jaunos šeimos turtą. Sudegus sodybai, šeima su mažais vaikais liko kaip stovi. Anot Onutės, tais laikais daug jaunų vyrų važiuodavo į Ameriką užsidirbti. Grįžę susiręsdavo namus, prasigyvendavo žemės. To tikėjosi ir Onutės tėvai. Varėnos rajone tuomet gyvenusi Onutės mama išleido vyrą geresnio gyvenimo parvežti, pati liko su dviem kūdikiais ant rankų. Vyresniajam sūneliui tebuvo dveji. 


Duona – už grybus 

Kaip paaugusiai Onutei vėliau pasakojo mama, Amerikoje tuo metu prasidėjo suirutės, draudė rašyti laiškus ir ryšiai su tėvu nutrūko. Tada Onutės mama pagalbos kreipėsi į savo brolį. Šis savo žemės dalį prijungė prie svainio ir susidarė neblogas žemės rėžis, kurį dirbdamas ir augino sesers vaikus. Amerikon išvykęs tėtis nebeatsiliepė nei po metų, nei po kitų. Onutė taip jo ir nebepamatė. Ją su broliu užaugino mama, padedama savo giminių. Dabar senolė net susigraudina, prisiminusi mamytės brolį. Jaunas vyras nutarė paaukoti savo asmeninę laimę ir padėti seseriai išauginti mažylius. Jis vaikams buvo kaip tikras tėvas. 

– Aš buvau žemės kurmis, – apie vaikystę ir jaunystę pasakojo Onutė. – Pradėjau lankyti antrą skyrių, bet negalėjau mokytis – reikėjo namuose dirbti. 

Dzūkijoje žemės buvo prastos, javai neužderėdavo, tad kartais namuose ir duonelės trūkdavo. Bet jau grybų visuomet buvo pilnos statinės ir maišai. Onutė pamena, kaip su dėde dviese prisirinkdavo centnerį grybų. Paskui juos džiovindavo ir veždavo parduoti į Vilnių. Už gautus pinigus pirkdavo duonos. 


Nutrėmė į Suvalkiją 

Kovose su Lenkija dėl Vilniaus krašto žuvo aštuoniolikmetis Onutės brolis. Jau solidaus amžiaus dėdė nebepajėgė vienas dirbti žemės ir išlaikyti šeimos, tad devyniolikmetei Onutei teko ištekėti už gerokai vyresnio vyriškio. Vienas po kito į pasaulį pasibeldė keturi vaikai. Vyras buvo darbštus, mokėjo statybos darbų, tačiau užėjo karas, sugriovęs šeimos planus ir kurtą ateitį. Su mažais vaikais teko slapstytis apkasuose, pro šalį švilpiant kulkoms. 

Blazdžiulionių šeima nebuvo turtinga, tad Sibiro kančių jiems išvengti pavyko. Tačiau savo namus mylimoje Dzūkijoje visgi teko apleisti. Ištrėmusi Suvalkijos ūkininkus, valdžia nusprendė, jog derlingomis žemėmis garsėjančiame krašte trūksta darbo rankų. Taip Blazdžiulioniai su visa šeimyna buvo prievarta atvežti į Suvalkiją. Viską teko vėl pradėti iš naujo. 

– Vyrui patiko Sūduvos kraštas, o man niekada nepatiko, – drąsiai rėžia dar ir dabar dzūkuojanti senolė. – Laimė, kad gražioje vietoje čia gyvenome – palei girią. Tai grybaudavau kaip ir Varėnoje... 


Liga neįveikė 

Dabar senolė gyvena prisiminimais apie gražius laikus, kai buvo stipri, sveikata leido dirbti laukuose, apeiti gyvulius, grybauti. Prieš beveik du dešimtmečius palaidojusi taip pat solidaus amžiaus sulaukusį vyrą, močiutė namus paliko dukrai Marytei, o pati atsikraustė pas jauniausią sūnų. Mėgstamiausias senutės užsiėmimas – melstis ir žiūrėti pro langą. Didžiausias džiaugsmas, kai į svečius ateina vaikai ar anūkai su proanūkiais, kurių nedaug teturi. 

Sveikata jau daug ko neleidžia – akyse liejasi, tad nesinori nei skaityti, nei televizorių žiūrėti. Kartais ir kojos nebeklauso. Neseniai lipdama laiptais paslydo, pargriuvo ir labai susimušė ranką, petį. 

Prieš trejus metus senolę buvo ištikęs insultas. Tada artimųjų slaugomai moteriai medikai sveikatos nebežadėjo. Gydytojai abejojo, ar senolė besulauks ryto. Artimieji taip pat netikėjo, kad tokio amžiaus močiutės organizmas dar įveiks ligą. Iš pradžių nieko nesuvokusi, neprisiminusi ir artimųjų nepažinusi Onutė po pusmečio pasitaisė ir vėl stojosi ant kojų. 


Paslapties neturi 

Ilgaamžiškumo paslapties senolė nežino. Sakosi, vaikystėje ir jaunystėje niekuo nesirgusi, buvusi tvirta it liepa. Alkoholio stiklelį teišgerdavusi tada, kai labai reikėjo. O skaniai pavalgyti mėgsta ir dabar. Specialiai maisto nesitaiko, valgo viską, ką marti pagamina. 

Matyt, prieš aibę metų sukaupta energija dar ir dabar gelbsti senolę. Ji patrepsi po namus ir į lauką dar pati išeina. Tik dainą retai beužtraukia. O seniau jų žinojo šimtus – apie meilę, karą, gamtą, laukų ir namų darbus. Pamena, kaip visi giedoti prašydavo per šventes, jaunimo linksmybėse ir per šermenis. Tačiau savo 105-ojo jubiliejaus proga močiutė užtraukė seną, negirdėtą dainą ir šešis jos posmelius išdainavo nepavargdama ir nesuklysdama. 

O.Blazdžiulionienė pasakojo kartais susimąstanti, kodėl jos Dievas nepasiima į dangų. Juk šitiek metų žeme vaikštanti. 

– Bet dabar tik jaunus beima, – tarsi pati sau atsako senolė ir, palinkėjusi visiems sveikatos, pakviečia į svečius atvykti dar kartą.




Autorius:Eglė KVIESULAITIENĖ

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=4229
Kategorija: Spauda rašo. |
Peržiūrų: 758
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Trečiadienis, 2017-08-23

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License