„Emigrantų našlaičiams“ – sunkus vienatvės išbandymas - Spauda rašo. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 10
Svečių: 10
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Spauda rašo.

„Emigrantų našlaičiams“ – sunkus vienatvės išbandymas

Eglė MIČIULIENĖ

Vis daugiau žmonių iš Lietuvos išvyksta dirbti į užsienį. Ne visi kartu su savimi pasiima ir atžalas. Be tėvų globos likę vaikai kartais įvardijami skaudžiu „euro našlaičių" ar „emigrantų našlaičių" terminu. 

Šį pavasarį Pilviškiuose vienas po kito nutiko du skaudūs įvykiai. Vienas jaunas, dar gimnaziją lankęs vaikinukas žuvo avarijoje, kitas – įsivėlė į muštynes, kurių atgarsiai pasiekė net prokuratūrą. Šie du atsitikimai siejasi tuo, jog abiejų vaikų tėvai gyvena užsienyje. 

Be abejo, ir tose šeimose, kurių visi nariai gyvena kartu, nutinka įvairių bėdų. Tačiau tėvus, kuriuos žinia apie sūnų ar dukrą ištikusią nelaimę pasiekia už tūkstančių kilometrų, tikriausiai persmelkia mintis, jog per mažai laiko praleista su savo vaiku, jog tą lemtingą minutę reikėjo būti kartu. 

Apie tai, kaip jaučiasi tėvų palikti vaikai, ir ką daryti, kad ši problema būtų kuo mažiau skaudi, kalbėjomės su Pilviškių „Santakos" gimnazijos psichologe Vita KUDIRKAITE. Pasak specialistės, gimnazijoje mokosi apie trisdešimt moksleivių, kurių vienas ar net abu tėvai išvykę į užsienį (į šį skaičių nepatenka tie vaikai, kurių tėvai tik važinėja dirbti į užsienį, pvz., dirba tolimųjų reisų vairuotojais). 

Ar tėvams išvykus dirbti į užsienį juntama, kad vaikas ėmė elgtis kitaip? 

– Taip. Dabar vartojama sąvoka „emigrantų našlaičiai" viską pasako, gal net ir daugiau, negu kartais norėtume išgirsti. Toks vaikas jaučiasi vienišas, sutrikęs, nesvarbu, kad gyvena su močiute ar kitais artimaisiais. 

Žinoma, būtų labai gerai, kad visi tėvai turėtų darbą Lietuvoje. Bet šiuo metu situacija yra tokia, ir mes jos nepakeisime. Tad jei jau kitos išeities nėra, tai pirmiausia, ką gali padaryti tėvai, – atvirai pasikalbėti su savo vaikais. Jokiu būdu neslėpti, kad išvažiuoja, ir pokalbio nepalikti paskutinei minutei. Nežinojimas tik pablogina reikalus. Vaikas gali prisifantazuoti nerealių dalykų, nes jam paprasčiausiai neramu. 

Todėl reikia aiškiai ir konkrečiai aptarti situaciją, paaiškinti, kiek laiko truks išsiskyrimas. Reikėtų sutarti, kad, pavyzdžiui, mamytė kas antrą dieną ar bent savaitgaliais paskambins ar parašys vaikui. Žinoma, susitarimo būtina laikytis. Galime vaikui žemėlapyje parodyti, kur yra ta šalis, į kurią važiuojame, kartu paskaičiuoti, kiek iki jos kilometrų, internete drauge surasti, kaip atrodo tas miestelis, kuriame gyvensite. Paaiškinkime sūnui ar dukrai: dabar sunku, bet esame viena šeima ir kaip nors kartu išgyvensime šį laikotarpį. 

Likęs be tėvų vaikas pirmiausiai jaučiasi labai nesaugus. Nuo to prasideda visos bėdos: jis tampa apatiškas, nieko nenori, nesidomi mokslu. 

– Bet juk toks vaikas žino, kad jis prarado kontrolę. Jo niekas nepaskatins lankyti būrelį, neuždraus susitikti su įtartinais draugais, nepastebės, jei pabėgo iš pamokos. Iš vienos pusės, taip lyg ir ugdoma atsakomybė, iš kitos – ar ne per didelė našta užkraunama ant nepilnamečio pečių? 

– Taip, atsakomybė tikrai užkraunama. Be to, vaiką slegia ir nežinomybė – o ką dabar vienam daryti? Ypač jei kalbame apie tas šeimas, kurių abu tėvai išvažiuoja į užsienį. Vaikas praranda pačius artimiausius žmones – tegul ir ne visam laikui, bet praranda. Ir vėl pabrėšiu – dažniausiai viskas susitvarko tada, jei palaikomas reguliarus ryšys su savo atžala. Svarbu, kad vaikas galėtų pasitikėti suaugusiaisiais. Tada jį ir kontroliuoti lengviau. 

Daugiausia problemų kyla su tais vaikais, su kuriais tėvai nepalaiko ryšio arba jį palaiko retai. 

– Kokio amžiaus vaikai išsiskyrimą su tėvais išgyvena sunkiausiai? 

– Nesvarbu, kokio amžiaus vaikas paliekamas. Tėvas ar mama jam reikalinga ir tada, kai jis yra penkerių, ir tada – kai penkiolikos. Kiekvienas amžius turi savo problemų. Pradinuko jos vienos, paauglio – kitos. 

Tiesa, pradinių klasių mokytojai gal daugiau bendrauja su vaikais ir dažniau susisiekia su juos prižiūrinčiais giminaičiais. O vyresnėse klasėse mokytojai skirtingi, tad vaikus kontroliuoti sunkiau. Turbūt daugiausiai problemų būna 7–8 klasėje. 

– Ar vaikai negali tyčia elgtis blogai, kad „prisišauktų" tėvus namo? 

– Gali, ypač vyresniųjų klasių mokiniai. Tai – tarsi savotiškas jų maištas. Toks dėmesio reikalavimas būdingas ir kitiems vaikams, kurių tėvai gyvena kartu, bet jų negirdi. 

Liūdna žiūrėti į taip besielgiančius vaikus – tuomet galvoji, kokią kartą užsiauginsime. Ne visų vertybės – vienodos. Dabar atrodo labai svarbu gerai gyventi, turėti daugiau pinigų. Juk į užsienį išvyksta ne tik tos šeimos, kurios jau nebeturi ką valgyti. Neretai noras gyventi dar geriau pastūmėja savo šeimą pakeisti į kažką kito, materialaus. Tačiau tėvai turėtų žinoti, jog vaiko elgesys nepasikeis nuo to, kad jie veš lauktuves, pirks brangiausias dovanas. Pinigų gal ir bus, bet kaip vėliau reikės atgauti ryšį su vaiku? Gali nutikti ir taip, jog tėvams grįžus, tas ryšys jau bus nutrūkęs ir vaikas netgi vengs būti kartus su jais. Tada jam jau bus nesvarbu – yra šalia mama arba tėtis, ar ne. 

– Ar į psichologės kabinetą atėję vaikai nekalba apie išvykusius tėvus su nuoskauda? 

– Kai kurie vaikai apie tai apskritai kalba labai sunkiai. Ypač tie, su kuriais, kaip minėjau, tėvų išvažiavimas nebuvo aptartas. Sūnus ar dukra žinojo, kad mama išvyks, bet daugiau – nieko konkretaus. Tuomet vaikui kyla įvairūs klausimai. O kodėl aš negalėjau važiuoti kartu? Kodėl manęs nepasiėmei? Gal tu manęs nemyli? Ir panašiai. Jiems tikrai sunku. Nuolat kartoju – šeimoje reikia bendrauti, kalbėtis. Būtina atsakyti į visus vaiko keliamus klausimus. Kai jis pasitikės tėvais, ir į visą pasaulį žiūrės kitaip. Jei ne – vaikas visur bus nusiteikęs priešiškai, maištaus. Ir tai pirmiausiai išryškės per mokyklos nelankymą, nesimokymą, pažymių suprastėjimą ir panašius dalykus. 

Tėvų išvykimą į užsienį galima palyginti su skyrybomis šeimoje. Juk ir ten, ir ten reikia išmokti gyventi be tėčio ar mamos, o neduok, Dieve, be abiejų. Kuo tada pasitikėti? Kai vaikas nesaugus, jam neberūpi mokslai ir kiti dalykai, kurie svarbūs jo bendraamžiams. Jam įdomu tik tai, kaip gyvena tėvai, ar jis apskritai kam nors yra reikalingas. 

Tačiau juk yra šeimų, kur vaikas auga su abiem tėvais, bet nėra bendravimo – ir sūnus ar dukra slysta žemyn. Todėl visas problemų sprendimas priklauso nuo to, kokie yra santykiai šeimoje. Jei vaikas aiškiai žino, kad jis yra tėvams reikalingas ir mylimas – nesvarbu, kad jie yra už kelių šimtų kilometrų, viskas bus gerai.

null

Psichologės V. Kudirkaitės teigimu, vaikas jausis daug saugiau, jei su išvykusiais į užsienį tėvais palaikys pastovų ryšį, ir bus tikras, kad šeimai yra reikalingas.
Autorės nuotr.



Autorius:Eglė MIČIULIENĖ

Šaltinis: http://santaka.info/?sid=17606
Kategorija: Spauda rašo. |
Peržiūrų: 1103 | Komentarų: 2 | Raktažodžiai: vaikai
Viso komentarų: 2
2013-11-20 Spam
2. Vidas (Vidas)
Šaunuolė Vita, mes ją mylim!

2010-06-09 Spam
1. darka
Deja ji uzpuole. Ir jam teko gintis nuo uzpuoliko. O prokuratura pasieke viskas tik delto kad uzpuolikas[bareikis] norejo gauti pinigu is nukentejusiojo.....

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Trečiadienis, 2017-02-22

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License