Birutė NENĖNIENĖ

Minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną Prezi­dentės dekretu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi buvo apdovanota Pilviškių seniūnijos gyventoja Marija Montvi­laitė. 

Svarus apdovanojimas 

Šis garbingas ir svarbus apdovanojimas moteriai buvo paskirtas kaip pogrindinių leidinių „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", „Aušra" ir „Rūpintojėlis" daugintojai bei platintojai, nelegalios kunigų seminari­jos rėmėjai. 

Marija Montvilaitė į iškilmingą pagerbimo ceremoniją Prezidentūroje nevažiavo. Už ją apdovanojimą atsiėmė Vilniuje gyvenanti dukterėčia Marija Virkietienė, nuoširdžiai globojanti savo mylimą tetą, visų arti­mųjų ir draugų vadinamą Maryte. 

Garsinimosi ir viešinimosi vengianti Marija Montvilaitė kiek sutriko, kai artėjant kitai svarbiai Lietuvos istorijoje datai – rugpjūčio 23-iajai – su apdovanojimu jos pasveikinti užsuko Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas ir Krašto muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė. 

Anksčiau vykusios ekspedicijos po Pilviškių seniūnijos senąsias sody­bas metu muziejininkai lankėsi Marijos Montvilaitės sodyboje, užrašė reikšmingus krašto istorijai moters paliudijimus. Pernai buvo surinkti pogrindinę veiklą patvirtinantys dokumentai. 

Reikėjo ir vokiečiams, ir rusams 

Dideliame ir gražiai tvarkomame senajame Opšrūtų kaimo vienkiemyje lankosi jau ketvirtos kartos Stankevičių giminės atstovai. 

Montvilynės pavadinimas sodybai prigijo nuo to laiko, kai Marijos tė­vas Pijus Montvila atėjo į žentus – vedė Agnietę Stankevičiūtę. Pirma­sis pasaulinis karas sodybos gyventojus paženklino skaudžiomis netekti­mis ir išgyvenimais. 1936 metais sumanus Suvalkijos kaimo ūkininkas P. Montvila pasistatė įspūdingus trobesius. Medžių apsuptą sodybą Ant­rojo pasaulinio karo metais savo štabui pasirinko besitraukiantys vokie­čių karininkai. Vėliau apsistojo priešą besivejančios rusų kariuomenės generolas I. Černiachovskis. Šalia namų net buvo įrengta lėktuvų nusi­leidimo aikštelė. Vos ne kiemo viduryje stovintis ąžuolas yra liudinin­kas, kai besileidžiantis lėktuvas jį kliudė ir perplėšė. Tvirtuolis, sody­bos šeimininko „sutvarstytas", išgyveno ir tebeveši. 

Rankdarbiai nepadėjo 

Karo kanonadoms nuūžus, senosios sodybos gyventojams nebuvo lemta joje kurti gyvenimą „po taikiu tėviškės dangumi". 

Iki graudumo buvo naivus Stankevičių merginų (sodyboje kartu gyveno netekėjusios Marijos tetos – seserys Petronėlė ir Katriutė) tikėjimas, jog jei savo rankomis išsiuvinėtais rankdarbiais papuoš namus apsisto­jančiam I. Černiachovskiui, rusų kareiviai šeimininkų neišvarys. Ta­čiau 1944-aisiais vis tiek teko evakuotis, o sugrįžusi šeimyna namus ra­do nuniokotus. 

Teko pabūti „geruose kurortuose” 

1948 metais Montvilams buvo surasta „įkalčių": jie esą nacistų rėmė­jai, nes po jų stogu gyveno vokiečių kariškiai. Marija su tėvais ir teto­mis buvo išvežti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Vyresnioji sesuo tada mokėsi Vilniuje, brolis gyveno Kybartuose. 

Šeima buvo įdarbinta prie miško nusakinimo darbų. Kiekvienų tremti­nių išgyvenimai yra skirtingai kraupūs, patirti sunkiai įsivaizduojamo­mis gyvenimo sąlygomis. Tačiau M. Montvilaitė, su atlaidžia šypsena prisimindama skausmingas dienas, sako, jog jiems miškuose buvę „kurortai". Anot jos, nėra ką lygintis su tais, kurie atsidūrė amžinojo įšalo žemėje, prie Laptevų jūros. Sibire išslaugiusi per stebuklą iš ligos patalo pakilusią mamą, Marija tapo ir svarbiausia šeimos darbininke. Kasdieninis bridimas į darbo vietą per sniegą, klimpstant iki juosmens, dvidešimtmetei merginai atėmė dalį sveikatos. 

Savo namus išsipirko 

Montvilai iš Sibiro suskubo grįžti su pirmaisiais išleistais tremtiniais 1956 metais. Namus rado apgyvendintus kelių šeimų. Sugrįžusiuosius priėmė viename kambaryje palikta gyventi šeimos augintinė Kastulė. Skaudu buvo matyti baisiai nuniokotus namus. Sodyboje šeimininkavo besikeičiantys gyventojai, kolūkis tvartuose laikė gyvulius, dar pristatė ūkinių pastatų. Pati Marija keletą metų gyveno Vilniuje. Šeimai savo nacionalizuotus namus iš valstybės pavyko atsipirkti tik apie 1974 me­tus. 

Iš tų pačių namų į paskutinę kelionę buvo išlydėti tėvai bei teta Petro­nėlė. 

Subūrė moteris 

Nepriklausomos Lietuvos laikais gyvendama Opšrūtuose Petronėlė Stan­kevičiūtė vadovavo Vilkaviškio apskrityje veikusiai Lietuvos moterų ka­talikių draugijai. Jos veiklos dešimtmečio proga draugijos pirmininkė buvo apdovanota iš Italijos parvežta Rafaelio paveikslo „Madona su kūdikiu” reprodukcija, kuri saugoma kaip šeimos relikvija. 

Petronėlės sesuo ir Marijos mama Agnietė Montvilienė tuo metu subūrė ir vadovavo Alksnėnų parapijos katalikių moterų organizacijai. 

Šioje sodyboje pagarbiai kalbama ir prisiminimais dalijamasi apie dar vieną žmogų – dėdę kunigą Juozą Montvilą, 1912 metais žuvusį „Titaniko" katastrofos metu. 

Patvirtina liudininkai 

„Sibire jaučiau nenutrūkstamą Tėvynės ilgesį, ir tai tiesa, kad sugrįžu­si į Lietuvą turėjau nemažai patriotizmo. Todėl ir į pogrindinę veiklą įsitraukiau savaime", – sakė Marija. 

Iš tikrųjų, niekas net neįtarė, kas gūdžiais ateizmo laikais, nuo 1972-ųjų iki Atgimimo, vyko Montvilų sodyboje. 

Marija dabar apie tai pasakoja santūriai, taupydama žodžius ir jaus­mus. Tačiau iškalbingi faktai minimi keliose šiais laikais išleistose kny­gose apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" ir KGB kovą prieš ją. 

Vienoje jų kybartietė seselė B. Mališkaitė pasakoja, kaip pirmaisiais „Kronikos" leidimo metais kelios seselės vienuolės važiuodavo į M. Montvilaitės vienkiemį ir nemažu tiražu daugindavo šį ir kitus pogrin­džio leidinius. Šitą faktą oficialiu raštu patvirtino Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius. 

Svarbus kunigo Kęstučio Briliaus liudijimas. 1975–1980 metais mokyda­masis neoficialioje neakivaizdinėje kunigų seminarijoje, jis kai kuriuo metu gyvendavo M. Montvilaitės sodyboje. 

Neakivaizdinė seminarija buvo įsteigta be tarybų valdžios leidimo. Jo­je mokėsi klierikai, kuriems valstybės saugumo organai sukliudė įstoti į oficialiąją kunigų seminariją. Tiek pati pogrindinė seminarija, tiek klierikų ir dėstytojų asmenybės buvo įslaptintos. Reikėjo laikytis kons­piracijos principų. 

K. Brilius, gyvendamas M. Montvilaitės sodyboje, gėrėjosi šeimininkės dvasingumu, patriotizmu, brandžia katalikybe ir dosniu vaišingumu, tal­kino jai ūkio darbuose. Tada jaunuolis kaip asmeninio tikėjimo ženklą, jog pasieks kunigystės, iš sodo pakraštyje nupjauto uosio sumeistravo kryžių ir jį pastatė darželyje prieš namą. Kryžių pašventino kun. S. Tamkevičius. K. Brilius kunigystės šventimus gavo 1980 m. gruodžio 8 dieną. 

Nors iš šlapio medžio suremtas kryžius įskilo ir atrodė nebūsiąs ilgaam­žis, bet toje pačioje vietoje stovi ir šiandien. 

M. Montvilaitė, prisimindama tuos laikus, sako, jog tada „nesidėjo gal­von" priimamų pagyventi klierikų, dėstytojų vardų. Ji labai džiaugiasi galėjusi dalyvauti spaudos dauginimo ir platinimo veikloje, vilkaviškie­čio K. Briliaus kunigystės šventimuose ir primicijose. Visa tai, ką darė laisvos Lietuvos ir tikėjimo labui, plaukė iš jos prigimties, iš širdies. 

Pasak M. Montvilaitės, vertingiausi apdovanojimai atsiskleis tada, kai ją Dievas pasišauks pas save.

Marija Montvilaitė nuoširdžiai nustebo sulaukusi vėl ją aplankiusio se­niūno V. Judicko.
Autorės nuotr.