Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Spauda rašo.

Buvusi kaimo šventvietė – nelabojo namai?
Laima GRIGAITYTĖ

Šventvietė, virtusi orgijų vieta, arba – nelabojo namais? Taip trumpai galima būtų pristatyti Parausių kaime (Pilviškių sen., Vilkaviškio r.) esančią koplytėlę, kuri, puikiai išsilaikiusi po karo, pokario neramumų, neatgimė (taip kaip atgimė daugybė koplytėlių Lietuvoje) atgavus Nepriklausomybę naujam dvasiniam gyvenimui, priešingai – visiškai išsigimė...

Jau nebepasakytum, jog čia kadaise buvo kviečiami žmonės džiaugsmingam „Aleliuja", pamaldžios moterėlės rinkdavosi Mojinėms, nors koplytėlė, tebealsuojanti praėjusio šimtmečio dvasia, stūkso palyginti tvirta ir... gyvybinga. Deja, gyvybė jos, matyt, ne iš Dievo garbės ateina. Čia lankytojai renkasi, deja, ne maldai, ne Dievo garbinimui, o... tiesiog lėbauti ir dar bala žino kam (kas pasakys, kas ten vyksta nakties tamsai užvėrus visas langines?!).

Šviesioji koplytėlės istorijos dalis – tik prisiminimuose


Paežerių kaimo (Vilkaviškio r.) gyventojai Vidai Vosylienei (74 m.), kilusiai iš Parausių kaimo, minėtosios koplytėlės istorija buvo tiesiog suaugusi su jos vaikyste ir jaunyste. „Mūsų šeima gyveno visai netoli koplytėlės, - pasakoja ji. - Netoli gyveno ir keturi senojo kaimo ūkininkai." Dabar čia viskas kitaip: vos vienas gyventojas, šalia kurio – kaimo kapinaitės, šiek tiek toliau – koplytėlė, o aplink – tik laukai (kolektyvizacija šiam kaimui buvo negailestinga: žmonės iš vienkiemių buvo sukilnoti į gyvenvietes).

Nors senieji Parausių kaimo gyventojai pamaldų vykdavo į vos už 6 kilometrų esančių Pilviškių bažnyčią, kaip menama, seniai buvęs noras ir savo kaime turėti kulto vietą – kad ir nedidelę, kad ir kuklutę... Geriausiai lūkesčius atitikusi kaimo koplytėlės vizija, kuri apie 1920-1921-uosius metus buvo realizuota. Koplytėlės pastatymo istorija, pasak V. Vosylienės, labiausiai siejama su ūkininke Magdele Staugaityte, kuri daugiausia lėšų tam reikalui skyrusi (prie kaimo šventovės statybų prisidėję ir kiti ūkininkai).

Medinė koplytėlė iškilo ant kauburiuko, tarp... pelkių, mat visai šalia – užakęs ežeras, pelkynai. Kaimo gyventojai neatsidžiaugė savąja šventove, kurioje buvo viskas, net apeiginis karstelis, kad Dievo vardas būtų šlovinamas, kad žmogaus gyvenimas būtų prasmingas, o mirtis lengva... Pasak V. Vosylienės, koplytėlę, kuri iš dalies atlikdavo bažnyčios funkcijas, nors kas sekmadienį joje ir nevykdavo pamaldos, kaimo žmonės labai puoselėdavę: kiekvienos šventės išvakarėse apkaišydavo žolynais, gyvomis žydinčiomis gėlėmis. Joje kiekvieną gegužę vykdavo mojinės, kai kurie atlaidai (į Parausių koplytėlę tuomet atvykdavo kunigas iš Pilviškių bažnyčios), žmonės rinkdavosi ten ir Dievą pagarbinti, ir buvimu drauge pasidžiaugti.

Geroji dvasia tarp pelkių negalėjusi gyvuoti?

Tuomet, „auksiniais" koplytėlės klestėjimo laikais, net įsivaizduoti, ko gero, nebuvo galima, kad laikas (ir žmonės?) gali viską aukštyn kojom apversti. O gal net pačioje pradžioje jau buvo tam tikrų ženklų, rodančių, jog geroji dvasia toje vietoje neužsiliks, tik niekas jų tuo laiku nemokėjo perskaityti? Vienas iš tų ženklų – koplytėlės vietos parinkimas. Iš lietuvių mitologijos, tautosakos žinome, jog pelkės – ne ta vieta, kur gyventų gerosios dvasios, ten paprastai „įkurdinami" visokio plauko nelabieji, dvasine prasme žmogaus sielą ne į dangų keliantys, o atsivėrusian akivaran gramzdinantys. Taigi koplytėlė, iškilusi ant kauburėlio tarp pelkių, tarsi ir negalėjusi Dievo galybei tarnauti...

Pasak V. Vosylienės, koplytėlėn nešdavo ir kaimo mirusiuosius, prieš palydint juos amžinojo poilsio į netoliese esančias kaimo kapinaites. Vėliau ir koplytėlės šventorius virto kapinaitėmis, kur iš pradžių buvo laidojami ūkininkai, prisidėję prie koplytėlės statybos. Koplyčios šventoriuje kapų pamažu daugėjo, o koplytėlės sienos iš vidaus buvo pradėtos puošti gana keistu būdu: kai šventoriuje buvo laidojamas ūkininkas, ne visi laidotuvių vainikai būdavo sudedami ant kapo: dalis jų buvo sukabinama koplytėlėje – gražu? Ir šiandien, prabėgus ne vienam dešimtmečiui, tais metaliniais vainikais (tokių dabar jau niekas negamina) nukabinėtos koplytėlės sienos.

Makabriškai atrodo koplytėlė iš vidaus: lyg čia nuolatos vyktų šiurpios šermenys, kai velionio kūnas neturėtų teisės būti priglaustas žemės, o siela – apkabinta dangaus. Anot V. Vosylienės, tokių minčių tuomet, kai metaliniai laidotuvių vainikai buvo kabinami ant koplytėlės sienų, net nekildavo, o taip papuoštos sienos siaubo nekėlė.

Koplytėlė po karo buvo uždaryta, o neramiais pokario metais net savotiška slėptuve buvo virtusi: joje Lietuvos partizanai ginklus slėpdavę. Matyt, ir ginklų aidas gerąsias dvasias padėjo iš čia išguiti... Be to, kaip pasakojama tuose kraštuose, prie pat koplytėlės esanti pelkė saugo ir šiurpų nusikaltimą: esą tais pačiais pokario metais joje partizanai prigirdė rusų belaisvį, tokį bolševiką Aleksejų...

Vėliau, anot V. Vosylienės, dar bandyta koplytėlę prikelti maldai, tačiau apie 1958 m. ji jau galutinai buvusi uždaryta. Tiesa, „kolchozų" laikais būta minčių šį gerai išsilaikiusį pastatą nukelti į netoli esantį Ramoniškių kaimą, tačiau tos mintys taip ir liko tik mintimis.

Priebėga orgijoms su negeros lemties ženklu

Šiuo metu Parausių koplytėlė virtusi tiesiog gyvu vaiduokliu. Tie patys kaimo gyventojai, jau garbaus amžiaus žmonės, kurie vaikystėje ir jaunystėje čia ateidavo kaip į maldos vietą, nejaukiai jaučiasi, kai reikia bent į koplyčios teritoriją, aptvertą tvora, užsukti: sako, jog kažkas negero netgi ore sklando. Bet užsukti tenka, nes reikia aptvarkyti čia palaidotų mirusių artimųjų kapus. Sako, jog atlieka tai kaip itin nemalonią pareigą ir kuo greičiau eina šalin...

(Visai kitoks jausmas esą apima lankantis gretimai esančiose kaimo kapinaitėse: ten gera aura lydi, tad žmonės ne tik mielai, su ramybe širdyje vaikšto po mirusiųjų uostus, bet ir susitikę buvusius kaimynus, draugus, esant geram orui, šalia kapinaičių susėda pabendrauti). Nedaugelis buvusių Parausių gyventojų ryžtasi į koplytėlę užsukti – esą negera dvasia kuo tolyn vejanti, širdyje pasėdama sunkiai paaiškinamą baimę...

Vis dėlto šios šiurpios vietos nevengia lėbavimų ištroškę žmonės, paprastai jaunimas. Pasak vienintelės netoli koplytėles išlikusios sodybos savininkės Danutės Rucevičienės, šią sodybą nusipirkusios prieš 15 metų, jau įprasta tapo šiltuoju metų laiku pavakarėmis matyti link koplytėlės sukančius automobilius. Iš atdarų automobilių langų garsiai plyšaujanti muzika aiškiai sako, jog jaunimėlis buvusion šventovėn vyksta linksmintis...

„Mes jau esame įpratę prie to, - sako D. Rucevičienė. - Kai tik geras oras, žiūrėk: jau lekia piemenys ten orgijų kelti. Išvažiavę tuščių alkoholio butelių koplyčioje primėto, surūkytų cigarečių pakelių... Būna, kad tik paryčiais iš koplytėlės išsinešdina... Ir policija budėjusi šioje vietoje, tačiau šita vieta lyg masalas traukia visus lėbautojus."
Tiesa, su išniekinta šventove, virtusia orgijų vieta, prieš keletą metų susijęs išties tragiškas mistinis nutikimas. Pasakojama, jog per eilines išgertuves koplytėlėje kompanija susidomėjusi apeiginiu karsteliu (tuomet dar labai gerai išsilaikiusiu – šiuo metu jis jau sulaužytas). Vienas vaikinas susilažino su draugu, kad įsidėsiąs karstelį į automobilį, pasivežiosiąs po Pilviškius – na, ar didelio čia daikto?

Dievui tai nerūpėsią, o velnias tokiam darbui pritarsiąs! Kaip tarė – taip padarė: lažybų sąlygas išpildė visiškai ir grąžino karstelį į ankstesnę vietą. Lemties atsako (ar paslaptingųjų jėgų keršto?) laukti ilgai nereikėjo: vaikinui važiuojant iš koplytėlės, prie degalinės, esančios šalia Pilviškių, įvyko avarija, kurios mirtina auka tapo tas pats vaikinas, lažybų laimėtojas...

Parausių koplytėlė šiuo metu yra tikras galvos skausmas Pilviškių seniūnijai. Anot seniūno Vytauto Judicko, seniūnijai priklausantis pastatas kelia vien bėdas. Koplytėlė yra saugomas Lietuvos architektūros paminklas, tad seniūnijai taip pat belieka tik saugoti: sudėlioti lėbautojų išmušamus langus, surankioti šiukšles. Anksčiau bandė rakinti pastato duris, tačiau buvo tik blogiau: orgijų ištroškę piliečiai, geruoju nepatekę koplytėlės vidun, įsiverždavo ten įsilaužę...


Kol medžiai dar nepasipuošę lapais, koplytėlė primena grėsmingai besižvalgantį vaiduoklį.


Atrodo, lyg čia nuolatos vyktų šiurpios šermenys.


Koplytėlės sienos „dekoruotos" metaliniais laidotuvių vainikais.


Buvusi Parausių kaimo gyventoja Vida Vosylienė apgailestauja, kad koplytėlė netekusi savo gerosios dvasios.

Nuotraukos Laimos GRIGAITYTĖS.



Autorius:Laima Grigaitytė

Šaltinis: http://gyvenimas.delfi.lt/stories/article.php?id=34006639
Kategorija: Spauda rašo. |
Peržiūrų: 3779 | Raktažodžiai: Parausiai
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Trečiadienis, 2017-12-13

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License