Prieš žmogaus gyvenimo rato lemtį bejėgiai net medikai - Spauda rašo. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 6
Svečių: 3
Vartotojų: 3
iysvvcxbnin , fyxxwkhymht , hxfwzhlhown

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Spauda rašo.

Prieš žmogaus gyvenimo rato lemtį bejėgiai net medikai

Eglė KVIESULAITIENĖ

Prieš porą savaičių į Amžinybę iškeliavusios senolės artimieji dėl jos mirties kaltina gydytojus. Su kaltinimais nenorintys sutikti medikai įsitikinę, jog padarė viską, kad močiutė nugyventų ilgą ir gražų amžių.


Jautėsi gerai

Dar netekties nuotaikomis gyvenanti pilviškietė Daiva Deltuvienė įsitikinusi, jog pas ją namuose gyvenusi 97-erių vyro močiutė Albina mirė nesulaukusi tinkamos medikų pagalbos.

Pasak moters, nors ir būdama solidaus amžiaus, senolė buvo gana guvi, vaikščiodavo po namus pasiramsčiuodama lazdele ir pakankamai gerai jautėsi, todėl galėjo gyventi gal dar ne vienus metus.

D. Deltuvienė pasakojo, kad močiutė sirgo smegenų ateroskleroze, turėjo širdies ligą, kitų senatvinių negalavimų – kaip ir visi solidaus amžiaus žmonės.

Metų pabaigoje tris mėnesius pagulėjusi ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, senutė grįžo dar labiau sutvirtėjusi: pati vaikštinėjo po namus, skaitė laikraščius, žaidė su proanūkėmis.

Pasak D. Deltuvienės, į ligoninę močiutė Albina vykdavo ne dėl sveikatos problemų, o todėl, kad jai pabosdavo namuose.

Tad kas keleri metai į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių senolė guldavo labiau „pasižmonėti", nei gydytis. Nors močiutė stipriai neprigirdėjo, būti tarp žmonių jai patikdavo.


Į ligoninę nesuspėjo

Tačiau vasario 1 dieną senolės sveikata ėmė prastėti, močiutė ėmė dusti, todėl savieji iškvietė greitąją pagalbą. Atvykę medikai suleido vaistų, tačiau pacientės į ligoninę nevežė ir patarė ryte kreiptis į šeimos gydytoją.

Giminaičiai paskambino jų šeimos daktarę vaduojančiai Pilviškių ambulatorijos gydytojai Olgai Liepuonienei, tačiau medikė sakė turinti gausybę laukiančių suaugusių pacientų, karščiuojančių vaikų, todėl negalinti mesti darbo ir vykti į senolės namus. Tada giminaičiai patys nuvyko į ambulatoriją ir gavo siuntimą į ligoninę – po poros dienų Albina vėl būtų gulusi į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių.

Deja, penktadienio, paskirtos dienos gulti į ligoninę, moteris nebesulaukė. Vėl iškviesti greitosios pagalbos medikai konstatavo, jog senolė miršta ir padėti jai nebegali.

– Nenoriu nieko kaltinti, tačiau man labai skaudu, kad medikai taip atsainiai vertino situaciją. Nejaugi vien dėl to, jog žmogus senas, jam galima leisti numirti ir neteikti pagalbos, – svarstė D. Deltuvienė. – Manau, kad laiku suskubusi gydytoja tikrai galėjo pratęsti močiutės gyvenimą mėnesiu, dviem ar net keleriais metais. Tokia staigi mirtis buvo netikėta ne tik mums, bet ir kitiems Albinutės giminaičiams, kaimynams.


Nuvykti negalėjo

Močiutę pastaruoju metu gydžiusios Pilviškių ambulatorijos gydytojos O. Liepuonienės nenustebino skundas dėl A. Deltuvienės mirties, mat su senutės giminaičiais gydytojai jau teko bendrauti. Pokalbis buvęs labai nemalonus ir taip sukrėtęs medikę, kad ji vos tramdžiusi ašaras bendraudama su kitais pacientais.

Gydytoja įsitikinusi, jog senutės artimieji patys turėtų ranką pridėję prie širdies prisipažinti, kad deramai ja nepasirūpino.

– Po to, kai močiutę parsivežė iš ligoninės, mėnesį laiko artimieji nesugebėjo sutvarkyti dokumentų, – kalbėjo gydytoja. – A. Deltuvienei buvo būtina kasdien gerti vaistus dėl širdies nepakankamumo, nes organizme kaupėsi skysčiai, ligonė duso. Ir mirtis ją ištiko nuo plaučių edemos. Deja, giminaičiai patys spręsdavo, kada girdyti vaistus, o kada nutraukti jų vartojimą. Į mane ligonės artimieji kreipėsi ryte. Šiuo metu kita ambulatorijos gydytoja serga, todėl visas ligonių krūvis tenka man vienai. Prieš pietus vizituoti ligonius namuose neturiu galimybės, nes tai priėmimo ambulatorijoje laikas. Ryte prireikus skubios pagalbos reikia kviesti greitosios medikus, o mes pas ligonius vykstame tik pasibaigus priėmimo laikui. Todėl giminaičiams patariau atvežti ligonę ar ateiti pas mane į kabinetą. Jų tikslas buvo paguldyti močiutę į ligoninę, todėl iškart susiskambinau su Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėja, sutariau, kad po poros dienų ras vietą pacientei. Man keista, kai artimieji įrodinėja, jog senutė buvo pakankamai sveika. Juk jai buvo pripažinta visiška negalia, artimieji už jos slaugymą gaudavo nemažus pinigus. Patikėkit, visiška negalia sveikam žmogui nepripažįstama. Todėl labai keista, kai giminaičiai nesupranta, kad ateina laikas ir ligotas, senas žmogus išeina iš gyvenimo, nors šalia gali būti keliolika gydytojų ar felčerių.


Susitaikyti su mirtimi

Greitosios pagalbos tarnybos vadovė Natalija Anisimavičienė sakė, kad jų medikai dažnai susiduria su tokiomis situacijomis, kai artimiesiems sunku susitaikyti su netektimi. Todėl net ir suvokdami, jog gražaus amžiaus sulaukusiam žmogui atėjo laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu ir tai visiškai natūralu, jie kviečia medikus, dažnai reikalauja vežti mirštantį žmogų į ligoninę, gaivinti.

– Medikams dažnai tenka raminti artimuosius, – kalbėjo N. Anisimavičienė. – Mes, greitosios pagalbos medikai, visus ligonius gelbėjame nuo mirties. Tačiau gerbiame tuos artimuosius, kurie supranta, kad gražų ir garbingą amžių nugyvenusiam ligotam ar neįgaliam žmogui paskutines gyvenimo valandas geriau praleisti savo lovoje, apsuptam artimų žmonių, o ne greitosios pagalbos automobilyje ar reanimacijos palatoje prijungtam prie aparatų, kurie dar kelias valandas dirbtinai palaikys gyvybę.

Namiškiai, būdami streso būsenos, dažnai nemato ir neįvertina medikų teikiamos pagalbos. Šiuo konkrečiu atveju vasario 1 d. ligonei buvo suteikta pagalba namuose, patarta tęsti gydymą.

Nežinau, kaip būtų buvę, jei močiutė ryte būtų nugabenta į ligoninę, kiek medikai būtų pratęsę jos gyvenimą. Mes, greitosios pagalbos medikai, buvome iškviesti 14.28 val. Nors atvykę felčeriai teikė pagalbą, ligonės būklė sunkėjo ir jos išgelbėti nepavyko. Turime suprasti, kad močiutė Albina nugyveno ilgą gražų amžių ir ramiai užgeso – be skausmo ir kančios. Tokios mirties Dievo meldžia kiekvienas apie tai susimąstantis, nes prieš natūralius gyvenimo procesus bejėgiai esame visi – net ir medikai.

Greitosios pagalbos medikams dažnai tenka ne tik teikti pagalbą ligoniams, bet ir raminti mirštančių žmonių artimuosius.
Romo ČĖPLOS nuotr.



Autorius:Eglė KVIESULAITIENĖ

Šaltinis: http://santaka.info/?sid=20049
Kategorija: Spauda rašo. |
Peržiūrų: 1413 | Raktažodžiai: medikai
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Trečiadienis, 2017-01-18

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License