Istorijos iš Montvilų sodybos lizdo - Spauda rašo. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Spauda rašo.

Istorijos iš Montvilų sodybos lizdo

2012-10-11

Suvalkijoje, nedideliame Opšrūtų vienkiemyje, susipina įdomios praeities ir dabarties istorijos. Apie tai pasakoja iš šios sodybos kilęs gamtosaugininkas Juozas DAUTARTAS.

– Kuo įžymi Montvilų giminei priklausiusi sodyba?

– Vietiniai mūsų vienkiemio nevadina niekaip kitaip – tik Montvilyne. Pavadinimas kilo iš mano prosenelio giminės vardo. Jie čia įsikūrė gavę lopinėlį žemės ir netruko pagarsėti kaip darbštūs, sumanūs ūkininkai, šeimyniškai besielgiantys su pagalbininkais ir noriai priimantys bėdos ištiktuosius. Šios šeimos ūkis visada buvo persismelkęs tautiškumo dvasia. Iš čia kilo drauge su legendiniu „Titaniko" laivu paskendęs kunigas Juozas Montvila, čia augo dramaturgas Juozas Montvila, režisierius Julius Dautartas, čia vasarojo rašytojas Vladas Dautartas. Čia visas savo vasaras praleidau ir aš su broliu bei seserimi.

– Su Montvilyne susijusios ir graudžios tremties istorijos?

– Taip, seneliai Montvilos ne vienerius metus praleido Sibire. Juos, kaip ir daugumą šio krašto ūkininkų, be jokio įspėjimo susodino į traukinius ir išvežė ilgiems metams. Tačiau mūsų namuose Sibiro istorijos visada turėjo ir šviesių spalvų. Gyvendama ten mano teta Marija Montvilaitė buvo subūrusi bendraminčius, kurie palaikė lietuvybę, šventė tradicines šventes ir rengė lietuviškas vakarones. Ši tremties patirtis buvo lemtinga tolesnei tetos veiklai.

Mūsų sodyboje dažnai lankydavosi vienuoliai ir kunigai. Tik paskutinėse mokyklos klasėse supratau, kad mūsų teta spausdina uždraustąją „Katalikų bažnyčios kroniką". Dauginimo mašiną ji laikydavo išardytą dalimis ir išslapstytą po atskirus ūkio pastatus. Tai buvo labai rizikinga veikla. Jei būtų sužinojusi tarybų valdžia, galėjo nukentėti visa mūsų šeima.

Tačiau mes visada buvome auklėjami lietuvybės dvasia. Todėl kai būdamas studentas sulaukiau pasiligojusios tetos prašymo padėti išspausdinti eilinį „Katalikų bažnyčios kronikos" numerį, sutikau nedvejojęs. Pamenu, kaip krūpčiojome už lango išgirdę triukšmą. Vėliau už šią veiklą buvau įvertintas Laisvės kovų dalyvio apdovanojimu.

– Jūsų giminei priklauso ir pasaulio tautų teisuolių apdovanojimas. Kokia jo istorija?

– Šį titulą mano seneliai Juozas ir Julija Dautartai gavo 2004 m. už žydų tautybės mergaitės Arielos gyvybės išgelbėjimą. Seneliai priglaudė paliktą mergaitę ir ją augino keletą metų. Dar šiandien prisimenu raiškų tėvo pasakojimą, kaip jie vos spėję žydaitę Arielą pakišti po tinklais ir drauge su mano tėvu išstumti valtimi į Nemuną, kai į namus netikėtai užgriuvo naciai.

– Kas lemia tokių giminių, kaip Montvilos ir Dautartai, tvirtybę? Ko reikia, kad ir šiandien būtų tokių šeimų?

– Tikiu, jog tokių šeimų ir giminių yra nemažai. Nemanau, kad esame išimtis. Savo valstybei atsidavusį žmogų ugdo tvirtos šeimos tradicijos ir tėvų rūpestis. Man baisu girdėti statistiką, kad šiandien tėvai savo vaikui skiria 7 minutes per dieną. Esu įsitikinęs, jog privalu skirti laiko atžaloms supažindinti su istorinėmis vietovėmis, eiti su jais į renginius ir literatūros vakarus, skirti laiko bendrai atliekamiems darbams. Tuo stengėmės vadovautis ir su žmona Margarita augindami savo vaikus Sigutę ir Juozą.

– Kas paskatino Jus imtis iniciatyvos gaivinti Lietuvoje žaliąją politikos kryptį?

– 1985 m. plačiojoje visuomenėje dar tik bręstant mintims apie nepriklausomybę, žaliųjų organizacijos buvo drąsios ir nuoseklios. Su bendraminčiais gynėme teršiamą aplinką, kovojome su Ignalinos atominės elektrinės plėtra ir buvome organiška Sąjūdžio dalis. Žalieji dalyvavo „Roko marše" bei mitinguose ir buvo pelnytai gerbiami kylančios tautos. Deja, vėliau žalieji pamažu atsitraukė į visuomeninę veiklą ir apleido politiką. Tačiau šiandienos situacija ir paviešinti duomenys, jog Lietuvoje nebėra 3 milijonų, aiškiai rodo, kad reikalingi valstybės politikos pokyčiai. O juos galima daryti dalyvaujant sprendimų priėmime parlamente ir vyriausybėje.

– Kokiais klausimais, Jūsų nuomone, labiausiai reikalinga žaliųjų nuomonė?

– Žinoma, atominės jėgainės statymas Lietuvoje yra nedelsiant stabdytinas veiksmas. Atominė elektrinė padidins branduolinės nelaimės tikimybę ir ilgam įpainios mus į radioaktyvių atliekų šalinimo voratinklį. Maža to, japonų spaudoje buvo informacijos, jog kompanija „Hitachi" netgi primokėjo Lietuvai, kad tik ši sutiktų prisiimti reaktorių, kurio nebenorėjo kiti užsakovai. Mano nuomone, tai paprasčiausias nenoras mėginti žengti naujųjų energetikos technologijų kryptimi.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškeltas kandidatas į Seimą Juozas Dautartas – dažnas svečias motinos tėviškėje Montvilynėje, Opšrūtų kaime.


Autorius:„Santaka”

Šaltinis: http://santaka.info/?sid=25735
Kategorija: Spauda rašo. |
Peržiūrų: 708 | Komentarų: 2 | Raktažodžiai: Opšrūtai
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-02-23

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License