Istorinė Parausių kaimo (Vilkaviškio r.) koplyčia – valstybės saugomas objektas – baugiausias statinys šiose apylinkėse. Žmonės ratu apeina šį pastatą, nes viduje esą siaučia ruso dvasia.
Parausių kaimo kapinių viduryje stūksantis pastatas – atlapotomis durimis, tačiau įžengti pro jas retas ryžtasi. Mat šalia pelkių ir užakusio ežero esanti koplyčia apipinta šiurpiais pasakojimais.
Koplyčią paliko tikintieji, čia nebevyksta pamaldos, nešarvojami mirusieji, nors šalia esančios kapinės – veikiančios.
Vilkaviškio rajono savivaldybė nebeišmano, ką daryti su šiuo pastatu.
Šventvietė, virtusi orgijų vieta, arba – nelabojo namais? Taip trumpai galima būtų pristatyti Parausių kaime (Pilviškių sen., Vilkaviškio r.) esančią koplytėlę, kuri, puikiai išsilaikiusi po karo, pokario neramumų, neatgimė (taip kaip atgimė daugybė koplytėlių Lietuvoje) atgavus Nepriklausomybę naujam dvasiniam gyvenimui, priešingai – visiškai išsigimė...
Daiva RIKLIENĖ Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorė
Lietuvoje populiarėjant vietiniam turizmui, nemažą turistų srautą pritraukia ežerų ir upių vandens turizmas. Siekiant sukurti naujus pasienio turizmo produktus, buvo parengtas projektas „Vandens turizmo plėtra pasienio regione". Projekto partneriai – Bebros (Biebrzanski) nacionalinis parkas Lenkijoje, Kalvarijos savivaldybės administracija, Suvalkijos bei Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centrai.
Vienas iš pagrindinių projekto tikslų buvo surengti seminarą ir konferenciją bei organizuoti plaukimą didžiausia Sūduvos upe – Šešupe.
Vasaros pabaigoje pirmą kartą lankiausi Pilviškių miestelio šventėje. Susipažinau su puikiais žmonėmis, kurie kilę iš šio krašto, dažnai grįžta į miestelį, puoselėja kultūrą, dalyvauja įvairiose šventėse.
Į Pilviškius teko vykti po koncerto Veiverių bažnyčioje. Nuvežti sutiko Veiverių seniūnas Vaclovas Ramanauskas. Jam esu labai dėkinga už parodytą dėmesį ir pagalbą, nes į traukinį būčiau nespėjusi, o autobusai tuo metu nebevažiavo. Po šventės Pilviškiuose vėl teko kreiptis į muziką, kilusį iš šio krašto, Vytautą Janušaitį, kad nuvežtų į Kauną. Tad kartu su linksma kompanija – Rūta Morozovaite, Juozu ir Vytautu Janušaičiais, apdovanota gėlėmis ir medumi, aš trečią valandą nakties grįžau į Kauną. Turbūt ilgai prisiminsiu šią šventę. Supratau, kad visada norėsiu grįžti į šį svetingą kraštą, kuriame gyvena puikūs, meną puoselėjantys ir mylintys žmonės.
Pilviškių seniūnijos gyventojus sukiršino miestelio gatvių ir kelių priežiūra. Į redakciją skambinę žmonės piktinosi, kad vienose gatvėse klojamas brangus asfaltas, o kitur nerandama pinigų net neišvažiuojamam keliukui nugreideriuoti.
Su skundu į redakciją kreipusis pilviškietė sakė kalbanti ne vien savo, bet ir kelių kaimynų vardu. Moteris piktinosi, jog naujas asfaltas paklotas gan ilgoje, kelių šimtų metrų atkarpoje, vedančioje nuo geležinkelio. Laukais vingiuojančiame Geležinkelio gatvės gale stovi tik trys namai, kuriems ir suteiktas išskirtinis patogumas.
Paskutinę šių metų vasaros dieną Vilkaviškio centre, J. Basanavičiaus aikštėje, įvyko smagi dviejų moksleivių – Beatos Vekeriotaitės bei Gintarės Aranauskaitės – surengta muilo burbulų pūtimo akcija „Burbuliadienis".
Kaip pasakojo G. Aranauskaitė, idėja surengti tokią popietę kilo apsilankius Vilniuje, kur teko dalyvauti panašioje akcijoje. „Pasirodo, ne tik sostinėje, bet ir daugumoje kitų Lietuvos miestų jau seniai organizuojamos burbulų pūtimo šventės. Pamanėme, kodėl jų nepradėti rengti mūsų mieste?" – samprotavo moksleivė. Mergina tikino, jog svarbiausia – gera žmonių nuotaika bei linksmai praleista popietė.
Minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną Prezidentės dekretu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi buvo apdovanota Pilviškių seniūnijos gyventoja Marija Montvilaitė.
Šis garbingas ir svarbus apdovanojimas moteriai buvo paskirtas kaip pogrindinių leidinių „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", „Aušra" ir „Rūpintojėlis" daugintojai bei platintojai, nelegalios kunigų seminarijos rėmėjai.
Nedaugelis įmonių ar bendrovių ryžtasi savo veiklą plėsti nuo pieno supirkimo ar žemės ūkio darbų iki medinių žaislų ar nerūdijančio plieno dirbinių gamybos. Viena iš tokių bendrovių yra Vilkaviškio rajone, Alksnėnų kaime, įsikūręs ŽŪK „Senoji kryžkelė".
Daugiau nei dešimtmetį gyvuojanti bendrovė bėgant metams imasi vis naujos veiklos. „Stengiamės lanksčiai reaguoti į laikmečio pokyčius ir prisitaikome prie įvairių situacijų", – teigė ŽŪK „Senoji kryžkelė" vadovas Arvydas Jurgelaitis.
Laikraščio skaitytojai teiraujasi, ar bus pastatytas paminklas Opšrūtuose, ir klausia dėl galimybės prisidėti savo auka.
Paminklo Opšrūtuose 1947 metais vykusiam mūšiui atminti organizacinio komiteto narys, Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos Vinco Kudirkos Marijampolės skyriaus vadovas Algimas Samuolis paaiškino, jog šiuo metu jau atlikti kai kurie pasirengimo darbai. Paminklo pastatymo vieta suderinta su žemės savininke Regina Vilkaitiene, jau duotas užsakymas UAB „Vito akmenys" meistrams.
Organizatoriai paruošė ir išplatino lankstinuką „Opšrūtai – tai išsivadavimas". Jis iliustruotas vietos, kurioje iškils paminklas, nuotrauka bei Opšrūtų operacijai vadovavusio „Tauro" apygardos Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo nuotrauka.
Nuo tos dienos, visiškai pakeitusios Auksės gyvenimą, praėjo beveik septyni mėnesiai. Per neilgą, bet labai įtemptą pusmetį moteris patyrė tiek, kiek nebuvo spėjusi per daugiau nei keturis savo gyvenimo dešimtmečius. Buvo akimirkų, kai rodėsi, kad nebeištvers, tačiau šalia buvę geri žmonės – artimi draugai ir visai mažai pažįstami – padėjo išgyventi ir suteikė tvirtybės.
Garsius šalies objektus statęs ir gamybos darbams vadovavęs Auksės vyras Rimas lemtingą gruodžio 5-ąją išvyko į Kauną. Šiame mieste jis turėjo įvertinti naują objektą ir sudaryti sąmatą, kiek kainuotų uždengti namo stogą. Vyras dėl traumos dabar net neprisimena, kaip įvyko nelaimė. Žino tik tiek, kad buvo užlipęs ant namo stogo ir nukrito iš 4–5 metrų aukščio.
Šventvietė, virtusi orgijų vieta, arba – nelabojo namais? Taip trumpai galima būtų pristatyti Parausių kaime (Pilviškių sen., Vilkaviškio r.) esančią koplytėlę, kuri, puikiai išsilaikiusi po karo, pokario neramumų, neatgimė (taip kaip atgimė daugybė koplytėlių Lietuvoje) atgavus Nepriklausomybę naujam dvasiniam gyvenimui, priešingai – visiškai išsigimė...
