Grasino ginklais - Įvykiai - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 12
Svečių: 10
Vartotojų: 2
juanaut11 , Danielcext

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Įvykiai

Grasino ginklais

2012-04-05

Po savaitės į pareigūnus kreipęsis pilviškietis tvirtina, kad jį užpuolė ginkluoti plėšikai. 

Kai kovo 25 d. medikai policijai pranešė apie į ligoninę pristatytą sužalotą žmogų, nukentėjęs pilviškietis G. M. tvirtino kaktą susižalojęs krisdamas nuo taburetės. Tada pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo nusikaltimo sudėties. 

Tačiau po savaitės pilviškietis persigalvojo. Jis policijai pranešė, kad buvo užpultas šešių jaunuolių, iš kurių trys buvę ginkluoti. G. M. tvirtino, jog plėšikai, kurių kelis pažinojo, apie 2 val. nakties įsiveržė į jo namus, apšaudė, nuo kaklo nuplėšė 5,5 tūkst. litų kainuojančią auksinę grandinėlę ir sugadino rūbų už 3 tūkst. litų. 

Iš viso pilviškietis patyrė 8,5 tūkst. litų nuostolį, taip pat jam buvo sutrikdyta sveikata.



Autorius:„Santaka”

Šaltinis: http://santaka.info/?sid=23967
Kategorija: Įvykiai |
Peržiūrų: 621 | Komentarų: 1 | Raktažodžiai: įvykiai, Pilviškiai
Viso komentarų: 1
2012-08-09 Spam
1. Summerkiller
Tie, kurie krito nelygioje kjovoe už savo ir savo Tėvynės laisvę, jau niekada nesugrįš žiedais klotu taku Tačiau iš lagerių, iš tremties kai kurie vis tik sugrįžo, nors tie, kas juos ten trėmė, grūdo į mirties lagerius ir marino badu, alino utelėmis bei ligomis, buvo jiems numatę kitą likimą: jie manė, kad ir šitie jau niekada nesugrįš. O jie sugrįžo! Ir sugrįžo ne vieni, o, tolimame Sibire sukūrę šeimas, parsivežė ir vaikučių pulkelius. Juk ten kurdami šeimą, gimdydami vaikus, net nebuvo tikri, kad tikrai galės grįžti Lietuvon. Puikiai žinojo, kad jų sodybos sunaikintos, kurtis reikėtų tuščioje vietoje ir tik savo jėgomis. Bet viltis buvo. Buvo begalinis ilgesys, stipresnis už viską. Mano tėvų pirmoji dukra mirė, pagyvenusi vos dešimt mėnesių. Palaidojo Sibire ir gimdė kitus vaikus. Tada juk nežinojo, jog po trisdešimties metų galės į Lietuvą parvežti ir jos kaulelius. Tada jie tik darė tai, ką žinojo privalą daryti, ką darytų, jei gyventų Lietuvoje: ten tuokėsi, laiminami lietuvio kunigo tremtinio, ten krikštijo savo vaikus, ten kalbėjo su jais tik lietuviškai, ten prie namuose parengto altorėlio giedojo Kalėdų, Marijai skirtas giesmes, o vestuvėse, krikštynose traukė lietuviškas dainas. Kažkaip net prasimanydavo lietuviškų dainų plokštelių Atsimenu dar Sibire girdėtas dainas iš plokštelės: Vai gi gražus gražus rūtelių darželis , Kur bakužė samanota ir kitas. Tos dainos, ten tolimame Sibire, mano seneliams (gyvenome viename barake kartu su tėvelio tėvais ir broliu), tėvams, mačiusiems tai, kas apdainuojama, skambėjo ypatingu grožiu bei ilgesiu. O mes, vaikai, dar niekada nematę to stebuklingo krašto Lietuvos, jautėm, supratom, jog tai yra kažkas nuostabaus, stebuklingo ir jau mylėjome savo Tėvynę, kurioje nebuvo lemta gimti, bet niekieno valioj nebuvo uždrausti ją mylėti O šiandien man yra labai nesuprantama, neaišku, kaip tie kiti Lietuvos vaikai, turėję laimę nebūti ištremti, galėję augti ir toliau savo, savo tėvų, senelių namuose, sodybose, matę aikštėse išguldytus suniokotus savo kaimo pažįstamus vaikinus, merginas, savo buvusius mokytojus, galėjo sau leisti eiti koja kojon su okupantu: būti komjaunuoliais, komunistais, išdavinėti savo tėvynainius?Gal tai buvo jų gyvenimo klaida. Tai būtų gal ir galima suprasti. Jei jie prašytų atleidimo, būtų galima, netgi būtų būtina jiems atleisti. Bet ar galima tai pateisinti? Ar galima pateisinti, TOLERUOTI šiandieninį jų puikavimąsi, kai jie, veidmainiškai gražbyliaudami savo kolaboravimą su okupantu vadina darbu Lietuvai ? Negana to, jie juk drįsta dar vienam ar kitam prikabinti net išdaviko etiketę, apkaltinti patriotiškumo stoka, suskirstyti, kas vertas lietuvio vardo, o kas ne, kas vertas Lietuvos pilietybės, o kas ne. Turėtų bent kiek sąžinės, tai atsiprašytų viešai ir pasitrauktų į šoną. Bet gi ne. Kiek buvusių politinių kalinių, tremtinių, disidentų, jų vaikų šiandien yra Seime, užima kitas aukštas pareigas Lietuvos valstybėje? VIENETAI. Tokie vienetai, kad jų balsas nieko nereiškia. Jų ten nėra, nes nėra Lietuvoj žmonių manačių, jog būtent jie verti vadovauti Lietuvai, jog būtent jie visada statys Lietuvos reikalus aukščiau už savo asmeninius, juk būtent jie dirbs idėjos, o ne materializmo vedami. Taip, anie neturi sąžinės, o Tu, RINKĖJAU, ar jos turi, jei renki Lietuvai vadovauti buvusį komunistą, komjaunuolį, kolaborantą???Tai taip ir lieka neaišku, kas yra kas Lietuvoje: kas gi yra patriotas, o kas išdavikas, kas tarnauja Lietuvai, o kas ją paklupdo savo asmeninei gerovei tarnauti, kas tik rėkia: Aš myliu Lietuvą , o kas ją iš tikrųjų myli. Ir myli ne žodžiais, ne demonstracijomis, o savo atsidavimu, savo visu protu, jausmais, savo visomis jėgomis, savo visu gyvenimu tai liudija.

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-03-30

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License