„Pilviškių šaulių būrys išnešė protesto rezoliuciją prieš skaitytą vyskupų raštą į tikinčiuosius dėl uždarymo ateitininkų ir prieš pasakytus pamokslus, kurių metu buvo niekinamos visos nekatalikiškos organizacijos.
Dar ir šiandien iš senų nuotraukų spindi baltakepurių Lietuvos ulonų veidai, o kiti puikuojasi ant žirgų su kardais prie kairiojo šono. Fotografavosi vyrai nuotraukoms, kurias atminčiai išdalins tarnybos draugams, mylimoms mergaitėms. Tik tada dar nenumanė, kad fotografuojasi ir istorijai, būsimai skaudžiai Lietuvos istorijai. Šiandien jų gyvųjų rikiuotėje mažai belikę. Tačiau nuotraukas randame artimųjų albumuose, kolekcininkų rinkiniuose, o kaimuose padidintas ir primityviai nuspalvintas matome kabančias ant sienų. Alytuje, kur 1926-1939 m. buvo dislokuotas pulkas, dažnai rengiamos šių nuotraukų parodos.
… Rusiukai į Opšrūtų pradinę mokyklą atėjo iš buvusių vokiečių ūkininkų sodybų, į kurias jų šeimas atkėlė sugrįžusi sovietų valdžia. Dėl to mokykloje įvyko nemažai pasikeitimų: mūsų keturis skyrius sutalpino vienoje klasėje nuo vieškelio pusės, o atvykėlius-kitoje. Abu mokytojai A.Kančytė ir J.Račiukaitis mus mokė lietuviškai, o rusiukus mokytojas M. Cibulskis rusiškai.
Vėliau atitinkamai buvo padalintos ir mūsų pertraukų veiklos zonos. Mes žaisdavome prie savo klasės ir sodelio dalyje nuo vieškelio, jie- priešingoje pusėje. O dėl nuolatinių tarpusavio peštynių,
kurias dažniausiai pradėdavo rusiukai, mokytojai nusprendė skirtingu laiku daryti pertraukas: būdavo, mes žaidžiame kieme, o jiems tuo metu dar vyksta pamoka. Tiesa, sutilpome į vieną nuotrauką, kurią 1946 m.pavasarį padarė Vitas Česaitis. Joje mūsų 56. Daugiausia lietuviukų, apie 20 rusiukų ir 2 vokietukai, fotografo susodinti, priklupdyti, sustatyti prie varganai atrodančio mūsų pokario mokyklos fasado su savo mokytojais….
Šių metų birželio mėnesio pradžioje Lietuvos radijo tiesioginės laidos „Tarp Rytų ir Vakarų" vedėjui paskambinusi ponia Aleksandra reiškė priekaištą, kad apie jos kaime Opšrūtuose 1947 m. lapkričio 16 d. įvykdytą partizanų operaciją prieš rusų kolonistus niekas nekalba („Kodėl šito kaimo neminavoja niekas? Kodėl tuos žmones išžudė?"- įrašas iš transliacijos- aut.pastaba), kodėl nepagerbiami ten žuvusieji („...tai jie turėjo pašventinti tų žmonių kaulelius, kuriuos sušaudė"). Klausėja turėjo galvoje „Tauro" apygardos vado A. Baltūsio paminklo šventinimą jo žuvimo vietoje. Nežinau, ar ponia Aleksandra liko patenkinta studijoje buvusių svečių atsakymais.
Iš 1744 m. dokumentų matyti, kad Pilviškių apylinkėse nebuvo nė vieno dvaro. Jį Antanave, Gelvialaukio lygumoje, tikriausiai tik to amžiaus antroje pusėje įkūrė Starobudo ir Pilviškių seniūnas Mikalojus Chrapovickis, kuris jau Užnemunėje buvo išgarsėjęs statybomis; pvz. 1759 m. pastatęs Skriaudžių koplyčią. Literatūroje šio dvaro kūrimo nuopelnai klaidingai priskiriami Vitebsko vaivadai, Antanavo seniūnui Jonui Antanui Chrapovickiui, gyvenusiam 1612 – 1685 ir Pilviškių seniūnu tapusiam 1669 m. Yra abejotinų tvirtinimų, kad XVII a. Pilviškiai priklausė Antanavo seniūnijai; turėjo būti tik atvirkščiai.
Pateikiu ištrauką iš kunigo Justino Lelešiaus–Grafo partizaniško dienoraščio, kurioje pasakojama apie Pilviškių valsčiaus stribų sunaikinimą.
Justinas Lelešius –Grafas (buv. Krivaitis), g. 1917m. Navasadų km., Igliškėlių valsč., Marijampolės apskr. 1943m. baigė Vilkaviškio kunigų seminariją ir buvo paskirtas vikaru į Vištytį, po to į Klampučius. 1945m. paskirtas į Vilkaviškio apskr. Alvito valsč. Lankeliškių parapiją. 1945m. pabaigoje buvo suimtas ir verbuojamas dirbti saugumui informatoriumi, slapyvardžiu Kiškis. Paleistas išėjo į partizanus. 1946m. kovo ld. buvo paskirtas Tauro apygardos kapelionu. Žuvo, Birutės rinktinės štabo viršininkui St.Jakštavičiui-Katinui išdavus, Birutės rinkt, štabo bunkeryje Veiverių km. 1947 09 24 kartu su kitais penkiais štabo pareigūnais bei partizanais. 1950 08 07 apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (LKKr.) (po mirties).
Visą „Partizano Grafo dienoraštį" galima perskaityti svetainėje www.partizanai.org.
Nuo 1972 kovo 19 dienos iki 1989 metų Lietuvoje buvo leidžiamas pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Kroniką leido „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui" artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Rašė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje.
Leidinyje nekartą buvo minimi ir Pilviškiai. Tai mane labai sudomino. Manau, kad sudomintų ir svetainės lankytojus, todėl kiek galėdamas iš „Kronikos" parankiojau ištraukų ir pateikiu jas susipažinimui.
Naršydamas internete užtikau įdomią nuotrauką. Turbūt daugelis atpažinote, kad tai - Pilviškių geležinkelio stotis. Tik ši kažkokia keista, be langų. Be langų, nes ši nuotrauka daryta Pirmojo pasaulinio karo metu. Matosi, kad stoties pastatas sudegęs. Ant perono kraiposi vokiečių kariai, o ir pats peronas - medinis. Kelintais metais fotografuota neaišku. Nuotrauką radau Rusijos geležinkelio mylėtojų portale "Parovoz IS".
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčia stovi Pilviškių miestelyje, prie Pilvės ir Šešupės santakos.
Istorija
Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1685 m. Apie 1756 m. perstatyta. 1758 m. įkurta parapija. 1759 m. paskirti sklypai bažnyčiai, kapinėms, vargonininkui, bažnyčios tarnams. 1777 m. minima parapinė mokykla. Klebonas Tomas Dabrila (1818–1869) 1863 m. apkaltintas valdžiai nepalankaus pamokslo sakymu ir nuteistas kalėti. Klebonas Motiejus Oleka su parapijiečiais 1872–1874 m. bažnyčią padidino, pristatė Šonines koplyčias. Bažnyčią 1884 m. konsekravo pavyskupis Juozapas Olekas. XX a. pradžioje susibūrė Gyvojo rožančiaus brolija.
Istorinės medžiagos apie Pilviškius kol kas randu nedaug. Bet štai aptikau gana įdomų dokumentą, kuris vadinasi: „Pilviškių miestiečių skundas teismui dėl seniūno ir kitų valdžios atstovų daromų jiems neteisėtumų“.
Pasirodo, kažkada Pilviškių miestiečiams trūko kantrybė, ir jie nusprendė „padėti į vietą“ savo valdžią - paduoti į teismą „kilmingąjį seniūną“ ir jo parankinius. Matyt jau galutinai įsiėdė.
Bet kaip jiems ta kova baigėsi, kol kas istorija nerašo... Manau, kad valdžia ir toliau Pilviškių miestiečius „laikė kalėjimuose, kėlė bylas ir lupo prie žaginių”.
„Pilviškių šaulių būrys išnešė protesto rezoliuciją prieš skaitytą vyskupų raštą į tikinčiuosius dėl uždarymo ateitininkų ir prieš pasakytus pamokslus, kurių metu buvo niekinamos visos nekatalikiškos organizacijos.
Dar ir šiandien iš senų nuotraukų spindi baltakepurių Lietuvos ulonų veidai, o kiti puikuojasi ant žirgų su kardais prie kairiojo šono. 
