Prieš šimtą metų Lietuva išgyveno Pirmojo pasaulinio karo audras. Tūkstančiai lietuvių žuvo aršiose kautynėse, patyrė tremtį į Vokietiją, priverstinę evakuaciją į Rusiją...
Gavęs gerbiamoVinco Tumosos straipsnį „Žalgirio mūšis Opšrūtuose“, atvirai pasakius, maniau pakeisti pavadinimą — labai jau jis atrodė provokuojantis. Bet, pamąstęs, apsisprendžiau palikti.
Kaip Žalgirio mūšis kažkada nulėmė, kad dabar kalbame ne vokiškai, taip, galimai, ir Opšrūtų operacijos dėka Lietuva neturi tokios agresyvios ir gausios rusakalbės tautinės mažumos, kokią matome kaimyninėse Baltijos šalyse.
Žiauru? Taip, žiauru... Laikmetis buvo žiaurus. Nutylėdami ar neigdami, istorijos nepakeisime, nors ir kaip ji būtų nemaloni prisiminti...
Pavadinimas skamba pretenzingai, kadangi jame yra sąsaja su anuo istoriniu, vykusiu prieš 600 metų. O šis vyko mano kaime Vilkaviškio rajone prieš 63 metus. Tai buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų kovinė operacija prieš sovietinės valdžios čia įkurdintų kitataučių kolonistų agresyvią ginkluotą grupuotę. Šiandien ji vertinama nevienareikšmiai, kai šiam įvykiui įamžinti kaime atidengtas paminklas.
Rašinyje bandau išsiaiškinti, kodėl, dėl kieno kaltės visa tai vyko 1947 m. lapkričio 16 naktį. Kol archyvai dar giliau netyrinėti, tenka pasikliauti savo atmintim, užrašytais kitų asmenų liudijimais, paskelbtais Atgimimo laikų spaudoje ir dokumentų rinkiniuose...
Neseniai visuomenei buvo pristatytas filmas „Trispalvis", pasakojantis apie mūsų šalies pokario kovotojus. Kuriant apibendrintą Lietuvos partizano portretą autentišku liudijimu prisidėjo Pilviškių krašte partizanavęs Antanas Kasperavičius-Ąžuolas. Istorija tapusią patirtį vyras papasakojo ir savo jaunystės krašto žmonėms...
Pilviškiuose pil. Starkus 30 m. iš Parausvių kaimo įkaušęs susipešė su savo draugais. Matydamas, kad draugai daug stipresni už jį, norėjo pabėgti. Bėgdamas per Šešupės tiltą...
Pilviškiuose iš Mitrauskienės ir Goldbergo restoranų buvo dingę du paltai. Dabar policija, aiškindama vagystę, nustatė, kad tuos paltus yra pavogęs Kruvelių km. siuvėjas...
Man besimokant griuvo
senojo kaimo struktūra ir prievarta buvo kuriama nauja. Skausmingai
Lietuvos kaimo žmonės laukė juodžiausių dienų, kai okupavusios šalies
pavyzdžiu Lietuvoje bus kuriami naujieji ūkiai, kuriems net tinkamo
pavadinimo nebuvo. Perpasakodami sklindančius gandus, kaimynai juos
vadino kauchozais, kolchozais. Girdit, mūsų žemė bus nebe mūsų, mūsų
arkliai jau bus visų, mūsų pasėti javai gali valdžiai atitekti. O kažin
kaip bus su bobom? Ar ir jos bus visų, - šmaikštavo liūdni vyrai. Gal
nuo 1947 metų po kaimus pasklido agitatoriai, lydimi ginkluotų...
„Jeigu tu iš Pilviškių, turėtum būti neblogas sportininkas, o jeigu toks esi, tai tu — mokytojo Antano Stanulio auklėtinis", — taip apie šią mokyklą baigusius mokinius pagalvodavo naujieji jų pažįstami. Taip yra iš tiesų. Mat mokytojas A. Stanulis, mokykloje pradėjęs dirbti 1942 metais, jos mokinius užkrėtė tokia sporto ligos bacila, kad ji neišnyksta jau daugiau kaip pusę amžiaus. Jis mokyklą pakėlė žygiui į didįjį sportą ir su savo mokiniais jame laimėjo daug įspūdingų pergalių.
Atėjęs į šią mokyklą mokytis 1949 m., per pirmąją kūno kultūros pamoką pažinau ir jį patį: aukštas, atletiškas, malonių veido bruožų darė gerą įspūdį. Išrikiavęs mus pagal ūgį, liepė...
Taigi jau sėdžiu mokyklos suole: nei gimnazijos, nei progimnazijos, nei vidurinės, nei pirmokas, nei penktokas. Viskas išsisprendė per rugsėjį – didžioji mokyklų reforma startavo. Pirmieji du statusai atkrito – paliko tik vienas: vidurinė mokykla, teikianti 11 klasių išsilavinimą. Mes, pirmamečiai, tapome penktokais, o buvusias III ir IV gimnazijos klases sujungė ir, kaip anksčiau minėjau, jų mokiniai tapo septintokais.
Pilviškių miestas tur‘ gražų vardą, Zelkė kazoko nešioja kardą...
Šis dainuškėlės posmas liko įstrigęs atmintyje iš tolimos vaikystės. O miestelio pavadinimas — iš mamos pajuokavimo: „Ar jau pilni tavo Pilviškiai?” Tai reiškė, ar aš jau sočiai pavalgęs. Todėl jo kilmė tada man atrodė neabejotina: Pilviškiai — nuo pilvas. Tik vėliau sužinojau, kad miestelyje į Šešupę įteka upelis Pilvė, ir Pilviškių pavadinimas jam artimesnis už mano pilvą. O buvęs suolo draugas, kalbos mokslų žinovas ir šios srities daktaras Jonas Klimavičius, išaiškino, kad tai vandenvardinės kilmės toponimas: pilvė vienoje tarmėje reiškianti drumzliną upokšnį.
Pilviškius tada galėjau matyti net iš savo kiemo. Stovėdamas jo vidury, matydavau, kaip ten pro mano dėdės Kazio sodybą ir Vosyliaus alksnyną kažkas man nesuprantamo dunkso. „Tai Pilviškių mūrai raudonuoja”, - paaiškino man mama...
Vartydamas neseniai Krašto muziejaus įsigytą 1918 metų „Lietuvos Aido" komplektą, radau žinių ir iš tuomečio Vilkaviškio apskrities gyvenimo. Manau, jos būtų įdomios laikraščio skaitytojams.
Kaizerinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje paskelbus Nepriklausomybės Aktą, „Lietuvos Aidas" atstovavo besikuriančiai valstybei. Tačiau plačiau rašyti apie jos gyvavimą, matyt, neleido karo metų vokiečių cenzūra. Pirmuosiuose laikraščio puslapiuose plačiau nušviečiami įvykiai Pirmojo pasaulinio karo frontuose, permainos Rusijoje po bolševikų perversmo. Iš laiko perspektyvos įdomiausia skaityti pranešimus rubrikose apie įvykius...
Jaunoji Vilkaviškio krašto karta, išaugusi jau po 1990 metų, tik iš nuogirdų žino apie tai, kad Vilkaviškis, Pilviškiai, Virbalis, Kybartai, Vištytis išaugo išnykusios mūsų krašte tautos – žydų bendruomenės – dėka. Iki XX a. pradžios šiuose miestuose žydų bendruomenės sudarė nuo 50 iki 80 procentų visų gyventojų. Žydų rankose ilgus šimtmečius buvo prekyba, amatai.
Pasakojimas apie Pilviškių žydų bendruomenę yra parengtas naudojantis Vilkaviškio krašto muziejuje sukaupta atsiminimų medžiaga...