Sūduvos viduryje – Vilkaviškio kraštas (1) - Istorija - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 8
Svečių: 8
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Sūduvos viduryje – Vilkaviškio kraštas (1)
"Santaka"  2007 m. Birželio 14 d. Ketvirtadienis.

Paminklas „Vilkaviškio miesto herbui – 300 metų" atidengtas 1997 m. Rengiamasi pažymėti šio įvykio 10-ąsias metines. Joms rengiantis pamąstykime: argi Vilkaviškio miestui tik 310 metų? Verskime Lietuvos istorijos puslapius, kuriuose minima Sūduva ir jos dalis – Vilkaviškio kraštas. 
Žurnalistas Povilas JANKYS pateikia keletą Sūduvos krašto istorijos fragmentų. 

Mes esame sūduviai... Taip teigia Lietuvos istorikai J.Totoraitis ir A.Janulaitis. Taip rašoma ir enciklopediniame leidinyje „Mūsų Lietuva" (III t.), kurį parengė B.Kviklys (2-oji fotografuota laida, Vilnius, „Mintis", 1991). Keturių tomų veikale, išleistame Bostone (JAV), ir dažnai Bostono enciklopedija vadinamame, mūsų, vilkaviškiečių, kraštas vadinamas SŪDUVA, o ne Suvalkija. 
Tad grįžkime keliais štrichais į Sūduvos krašto praeitį, kurią išsaugojo žmonių atmintis, istoriniai šaltiniai. 

Šešupė, Rausvė, Širvinta – 
Žaliuojanti rami paprūsė. 
Tik ežerėlių duburiuose 
Spindi padangė panerta. 

Į šiaurę – lygumos bekraštės, 
Pietuos – melsva kalnų grandis. 
Ir suplaka gyviau širdis – 
Vėl prieš akis gimtasis kraštas. 
(Kazys BRADŪNAS) 

Šie mūsų kraštiečio poeto žodžiai labai daug pasako apie mūsų kraštui būdingus gamtovaizdžio komponentus, byloja, jog Sūduva (Suvalkija) yra Užnemunė – Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante – įdomi savitu kraštovaizdžiu, derlingais laukais. Patraukli ji savo istorija bei geologine praeitimi. 

Dėl šimtmečius trukusių kovų su Kryžiuočių ordinu visa Sūduva XIII a. buvo apleista ir tuščia. Vokiečių ordino kronikos ją vadino tyruma. Didžiuliai miškai buvo lyg siena, skirianti Lietuvą nuo Prūsijos. Tačiau per šiuos miškus kryžiuočių žvalgai skverbdavosi į Lietuvą. Jų „Kelių aprašymuose" minimi Šešupės, Rausvės, Jūros, Znilos, Lieponos upelių pavadinimai, kai kurios mūsų krašto vietovės (J.Totoraitis, Sūduvos – Suvalkijos istorija, K. 1938). 

Sprendžiant pagal istorinius šaltinius, į pietus nuo Šešupės vidupio žmonės ėmė kurtis XVI a. pirmoje pusėje, o antroje to amžiaus pusėje šis kraštas jau buvo gana tankiai apgyvendintas. Tai liudijo tas faktas, kad čia XVI a. pabaigoje jau buvo nemažai bažnyčių. Jų statybą, o drauge stambesnių gyvenviečių, miestelių ir miestų kūrimąsi skatino per girias nutiesti keliai iš Kauno į Prūsiją, vėliau – kelias iš Simno į Virbalį, vieną seniausių Vilkaviškio krašto gyvenviečių. Pažymėtina, kad čia medinė bažnyčia pastatyta 1555 metais. 

Baudžiavos laikais visos bažnyčios, nepriklausomai nuo to, kokios religijos – katalikų, provoslavų, sentikių ar unitų – skelbė, kad baudžiava esanti šventa, nepakeičiama santvarka. Tačiau mąstydami dialektiškai, turime pripažinti, kad bažnyčios vaidmuo Lietuvos istorijoje nebuvo vienareikšmis. 

XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje prie stambesnių Sūduvos gyvenviečių kūrėsi dvareliai. Iš pradžių be dirbamų laukų. Tokie dvarai palaipsniui tapo administraciniais seniūnijų centrais, kurie, kaip pažymi dr. J.Basanavičius, „valdžios buvo randon atiduodami, o iš jų pelnas ėjo in didžiojo Lietuvos kunigaikščio iždą" (J.Basanavičius, Baudžiava Lietuvoje, Bartininkų kraštas, V., 1907). 

To meto Sūduvos krašto ūkis buvo natūralus. Tačiau kaimo žmonių gyvenimas šiek tiek skyrėsi nuo kitų Lietuvos gubernijų valstiečių būklės. Tai lėmė, matyt, tam tikros to meto aplinkybės. 

Sūduvos dalies prie Prūsijos pasienio (tarp Vištyčio ir Šešupės) kolonizavimas istoriniuose šaltiniuose siejamas su karalienės Bonos vardu. (Bona Sforca (1494–1557), Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinė veikėja, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo antroji žmona, kilusi iš Italijos). Paprūsėje ji buvo numačiusi vietas, kur turės būti miestai. Vėlesnieji karaliai ten juos ir kūrė, vykdydami valakų reformą, apgyvendindavo žmones. Po valakų reformos (1557–1580) valstiečių sodybos, prieš tai išsidėsčiusios pavieniui, buvo sukeltos į gatvinio tipo kaimus. 

Užnemunėje kapitalizmas pradėjo formuotis anksčiau negu kitose Lietuvos dalyse. Tam sąlygos buvo geresnės dėl ankstesnio, kad ir nevisiško baudžiavos panaikinimo 1807 m. ir paskui galutinio jos likvidavimo 1864 m. 
Tai tik keletas Vilkaviškio krašto pradžios štrichų. Neminint, kaip gyveno mūsų protėviai, kada atsirado viena ar kita gyvenvietė, kokia kaimų pavadinimų kilmė ir pan. 

Apie Vilkaviškio miestą – kituose rašiniuose. 

O apie SŪDUVĄ – vilkaviškiečio, iš Vištyčio kilusio žurnalisto, poeto Petro Keidošiaus eilėraščio „Vėl Sūduva" pora posmų. 

Vėl Sūduva. Vėl lygumos. Vėl sodai. 
Vėl dūmai, išsidraikę virš trobų. 
Vasario vagos – lygiai ir vienodai 
Prisotintos pavasario kvapų. 
*** 
Vėl Sūduva. 
Sodybos prie Vištyčio, 
Paprūsės lygumas garankščiuoja kalnai. 
Tik nesakykit, kad grįžau netyčia; 
Aš Sūduvoj įmintas amžinai. 
(1995 02 03) 

Tad tvirčiau įminkime ir mes savo pėdas Sūduvos viduryje – Vilkaviškio krašte.




Autorius:Povilas JANKYS

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=6690
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 1512 | Komentarų: 2
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Penktadienis, 2017-03-24

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License