Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 7
Svečių: 7
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Sūduvos viduryje – Vilkaviškio kraštas (2)
"Santaka"  2007 m. Birželio 16 d. Šeštadienis.

Nagrinėjant Vilkaviškio krašto praeitį, tenka remtis negausia istorine medžiaga, padavimais bei pasakojimais. Iki XIII a. šio krašto žemėje gyveno sūduviai – jotvingiai. Kolonizacija pradėta XVI a. Kaimai nuo paprūsės stūmėsi Pilviškių link. Iki XVIII a. jie pasiekė Šešupę. 

Istorikų teigimu, Vilkaviškis – vienas senesnių Sūduvos miestų – išaugo iš kaimo, įsikūrusio XVI a. antroje pusėje Birštono girios vakariniame pakraštyje, Vilkaujos ir Šeimenos upelių santakoje, prie Kauno–Prūsijos kelio. 

Sunku atsekti, kada pirmą kartą paminėtas Vilkaviškio vardas. Karalienė Bona Sforca, 1561 m. savo rašte minėdama Paširvinčio (Alvito) parapijos sienas, pamini ir Vilkaviškį. Tačiau reikia manyti, kad gyvenvietė įsikūrė kur kas anksčiau. Bet dažniausiai įvairioje literatūroje minima data yra 1620 m., kada Prienų seniūnas Pacas čia pastatė pirmąją bažnyčią. 

Apie Vilkaviškio pavadinimo kilmę yra keletas legendų, pasakojimų. Jų neminėsime, kadangi apie tai gana plačiai parašyta A.Sernecko ir A.Zeikaus leidinyje „Dvižiedė lelija. Vilkaviškio miesto istorijos apybraiža" (1997 m.). 

Minėtame leidinyje išsamiai parašyta ir apie Vilkaviškio miesto herbą. Tad plačiau apie herbo istoriją nekalbant pažymėtina, kad „Vilkaviškio bažnytkaimiui miesto teises suteikė karalius Jonas Kazimieras 1660 m., kurias patvirtino Augustas II 1697 m. ir davė miestui herbą, vaizduojantį tamsiai raudoną leliją mėlyname dugne. 

Karalius Stanislovas Augustas 1791 m. padarė Vilkaviškį laisvu miestu ir paliuosavo jį iš po seniūno jurisdikcijos ir valdžios" (J.Totoraitis. Sūduvos-Suvalkijos istorija, K. 1938, 570 p.). 

Galima teigti, kad ne vien padavimuose ir pasakojimuose, o remiantis istoriniais faktais Vilkaviškio vardas minimas jau daugiau nei 500 metų. Jų tikrovė gana įvairi ir prasminga. Pateikiame kelis istorinius fragmentus (iki XX a. pradžios). 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais miestas turėjo turgų ir prekymečių rengimo teises, buvo nemažai smuklių, gyveno amatininkų, pirklių. 

1867 m. įkurtas Vilkaviškio dekanatas. 1871 m. parapijiečių lėšomis ir valdžios pagalba buvo pastatyta didelė mūrinė romantinio stiliaus dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. 1903 m. pastatyta rusų cerkvė (nuo 1922 m. – katalikų bažnyčia). 

Labai sena ir didelė buvo Vilkaviškio žydų bendruomenė. Medinius namus – sinagogą – ji pastatė 1613 m. Vėliau statytoje sinagogoje buvo saugojamas seniausias Lietuvoje žydų Šventraščio rankraštis. Istorikas A.Janulaitis XIX–XX a. pradžios Vilkaviškį vadina vienu žydiškiausių miestų Užnemunėje. Pagal 1897 m. gyventojų surašymą, mieste iš 5788 gyventojų – 3475 buvo žydai. 1914 m. jie sudarė 65 proc. miesto gyventojų. 

Gyveno mieste ir nemažai vokiečių. Evangelikai liuteronai maldos namus pasistatė 1886 m. Turėjo savo mokyklą. 
Napoleono armijos žygis 1812 m. smarkiai palietė miestą. Istorikų teigimu, čia oficialiai paskelbtas karas Rusijai. Per visą buvimo Vilkaviškyje laiką Napoleono kariuomenė už prekes gyventojams mokėjo aukso pinigais. 

Pasakojama, kad Napoleonas pažadėjęs, jei laimės karą prieš Rusijos imperiją, Vilkaviškį padarysiąs mažuoju Paryžiumi. Napoleono buvimą mūsų mieste vilkaviškiečiams beveik pusantro šimto metų priminė liepa kurijos sode ir girnų akmens stalas, prie kurio sėdėjęs imperatorius. Vilkaviškiečiai saugojo istorijos relikvijas. (Deja, nei liepa, nei akmuo iki mūsų dienų neišliko). 

Savotiškai naujas Vilkaviškio istorijos etapas prasideda nuo 1863 metų, kai miestas tapo apskrities centru. Miesto augimą lėmė kai kurios naujos įstaigos. Buvo pastatytos didelės mūro kareivinės, dislokuota namaža rusų kariuomenės įgula. Ekonominį miesto gyvenimą pagyvino 1861 metais nutiestas Kauno–Virbalio geležinkelis. Sparčiai vystėsi pramonė ir prekyba, vykdavo 5 metiniai prekymečiai, į kuriuos suvažiuodavo daug pirklių. Buvo pastatyti dideli prekių sandėliai, iš kurių prekes siųsdavo į visus Užnemunės miestus. Veikė kelios šerių rūšiavimo ir valymo įmonės, aliejaus spaudyklos, spirito rektifikavimo fabrikas. 1893 metais miesto gyventojų skaičius priartėjo prie 6000. 

Būta ir nelaimių. 1882, 1885, 1888 metais Vilkaviškį nusiaubė gaisrai. Miestą siaubė ir karai. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilkaviškį okupavo vokiečiai. Prieš karą veikusios įmonės buvo uždarytos, įvedus leidimų sistemą buvo varžoma prekyba, įvesta komendanto valanda. 

Kadangi Vilkaviškis buvo aps-krities centras, dirstelėkime į tų metų apskritį. Rusijos vyriausybė 1864 m. išleido įsakymą, kuriuo visi Lenkijos karalystės (jai priklausė Sūduva) valstiečiai buvo pripažinti savo valdomos žemės savininkais be išpirkimo. Buvo įvesta valstiečių vietos savivalda, kaimai sugrupuoti į valsčius. Jų sueigos rinkdavo viršaitį, tvirtinamą apskrities viršininko. 

Per pirmuosius poreforminius dešimtmečius Vilkaviškio apskritis buvo daugiausia grūdinių ir techninių kultūrų auginimo ir prekybos centras. Paskutiniaisiais XIX a. metais ėmė vystytis gyvulininkystė. Ją skatino geras Vilkaviškio apskrities susisiekimas geležinkeliu su Vokietija, palanki geografinė apskrities padėtis. 
Kaip atrodė Sūduvos kaimas XIX a. pabaigoje? 

Savo prisiminimuose apie Paežerių krašto valstiečių gyvenimą dailininkas Petras Rimša „Lietuvos aido" laikraštyje 1933 m. rašė: „Tiek maži, tiek aplinkiniai dideli ūkininkai javus nusipjaudavo dalgiais, išsikuldavo spragilais ir susimaldavo patys nuosavomis girnomis. Dūminių trobų aplink mus kaip gyvas nemačiau. Apie tokias tik iš senukų girdėdavau. <...> Pamenu, kaip gyvendavo biednieji, vadinamieji „pagiriniai" (trimargiai, šešmargiai, pleckininkai). Jie uždarui iš Pilviškių ant piršto pasimovę parsinešdavo kvortą „saporo" (silkių rasalo) ir jame dažydami karštas bulves valgydavo. Duonutę visi, ypač biednieji, laikydavo šventu daiktu. Ji būdavo padėta kamaraitėje aukštai ant lentynos. Vaikai ją pamatę rydavo seilę. Drapanas, guzikus ir visokius ūkio pabūklus ūkininkai pasidarydavo patys. O dabar, 40–50 metų praėjus, ką matome? Kas bus dar po 40–50 metų?" („Lietuvos aidas", 1933 10 28, Nr. 245). 

Vilkaviškyje senos švietimo tradicijos. XVIII a. pabaigoje čia veikė parapijinė mokykla. Joje mokėsi 1 bajorų, 7 miestiečių ir 5 valstiečių vaikai. XIX a. pabaigoje mieste buvo 3 pradžios mokyklos, 1907–1915 metais veikė gimnazija. 
Kalbant apie kultūrinį gyvenimą, pažymėtina katalikiškos „Žiburio" draugijos veikla, ugdant tautinę savimonę ir moralę, knygnešystė, nelegalios lietuviškos spaudos poveikis. Pažymėtina, kad rašytojo A.Vilkutaičio pjesės „Amerika pirtyje" vienas pirmųjų pastatymų buvo parodytas 1901 m. rugpjūčio mėn. Gudelių kaime, netoli rašytojo Vinco Pietario tėviškės. Tai irgi daug pasako apie Vilkaviškio krašto žmonių kultūrinį išprusimą. Jau nekalbant apie tai, kad iš čia kilę daug įžymių Lietuvos žmonių.


Autorius:Povilas JANKYS

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=6708
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 2775
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Šeštadienis, 2017-05-27

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License