Iš krašto istorijos. Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis - Istorija - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 12
Svečių: 6
Vartotojų: 6
dxpzyhdtrrp , gxyxwjsugth , nvzxzbhcxst , Tuwassoro , avfzzadjuvr , lzuyxjgucso

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Iš krašto istorijos. Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis
Tarpuraisčių sodžius 

XIX a. pr. Vilkaviškio apskr., Paežerių miško iškirstoje laukymėje, Vala­kų reformos nuostatuose patvirtintų gatvinių-rėžinių kaimų pagrindu kū­rėsi Ožnugario ir Stirniškių kaimai. Monografijoje juos pavadinau Tarpu­raisčių sodžiumi. 

Trumpakaimio sodybos išsirikiavo pietinėje Vilkaviškio–Gižų vieškelio pusėje, nes priešpriešiais buvo vienkiemyje gyvenusio ūkininko žemės valda. Ožnugario kaime žemės gavusių savininkų rėžiai liko neužstatyti trobesiais. 

Nederlingo dirvožemio rėžiuose apsigyveno atkakliausi nauja­kuriai. Jie formavo kraštovaizdį, neprarasdami entuziazmo ir optimizmo. Neabejingi šalutiniams verslams gamino šakaliukus, iš sausšakių rišo "pundelius” prakurams. Miške rinko uogas, grybus, vaistažoles ir parda­vinėjo miestiečiams. Jaunimas uždarbiavo pas Krūsmargio, Baraginės, Znočkų ir tolimesnių kaimų ūkininkus. 

Sodžiaus kilmę, gyventojų buitį ir dvasinę kultūrą perteikiau nepagražin­tą. Šviesaus atminimo žilagalviai senoliai padėjo piešiniuose-rekonstruk­cijose atkurti taip vadinamą dūminę stubą su ūkinės paskirties trobe­siais. Jie supažindino su amatais, pasamprotavimais, kodėl kapsai šaipė­si iš zanavykiškų dipkų (medinių klumpių) ir ilgų avikailio skrandų. Stebi­no gyventojų sumanumas – namų apyvokos reikmenų gamybai buvo pa­naudojami drevėtų medžių kamienai, šakos. Universalumu išsiskyrė piesta, išskaptuota iš trišakės ąžuolo viršūnės. Ilgakojis vąšas, skirtas maišyti puode sriubą, verdamą duonpečio (duonkepės) žarijose. Mity­bos racione priderama vieta teko pievų ir miško gėrybėms. 

Sodiečiai įtikinėjo, kad prūsai (vokiečiai) Pirmojo pasaulinio karo metais vyrus atpratino vasarą vaikščioti su baltomis lino drobės kelnėmis ir bal­tiniais, užleistais ant jų. Prūsai laukuose sugautam vyrui suglemžę sterb­lę nurėždavo peiliu. 

Jaunuoliai šeimas kūrė be turtinio išskaičiavimo, nors giminaičiai ir nepri­tardavo vedyboms. Sutuoktiniai, užaugę daugiavaikėse šeimose, susi­laukdavo mažiau palikuonių. Buvo didelis vaikų iki vienerių metų am­žiaus mirtingumas. Liaudies medicinoje pastebimi degradacijos pėdsa­kai. Žemdirbių buitis ir dvasinis pasaulis apgaubtas prietarų ir magijos. Tai mažaraštiškumo ir paslaptingų gamtos reiškinių keltos baimės pasek­mė. 
Sodžiaus šviesuoliai, suprasdami mokslo naudą, vaikus mokė daraktori­nėse ir valstybinėse pradžios mokyklose.

 Panaikinus lietuviškos spau­dos draudimą, suskubta rūpintis pradinės mokyklos steigimu Stirniškiuo­se. 
Gyventojų dvasinės kultūros šaltinis buvo savitos tradicijos, papročiai, turtingas žemės vardynas. Oro prognozės, palyginimai, patarlės, gavę pradžią tyrinėtose apylinkėse, prilygsta gyvenimiškiems pastebėji­mams, geranoriškiems pamokymams. 

Gamta ir žmonės 

Formuojantis vietovės reljefui, svarbią įtaką darė tirpstantis ledynas ir vėjo pustomas smėlis. Šešupės ir Rausvės upių baseine, Gurbšilio vieto­vėje, vėjo suneštos kopos apaugo mišku. Trumpalaikių kelionių mėgė­jams neverta bildėti į pajūrį, kai kopų esama Vilkaviškio pašonėje. Šile galima pasigrožėti gamtos kūriniu, pailsėti, grybų prisirinkti. 

Per Stirniškius driekėsi išilginė kopa. Ožnugario kaime ledynas paliko stambiagrūdžio žvyro ir molio su kalkakmeniais moreną, vietos gyvento­jų pramintą Kalneliu. Duburiai tarp kopų, prisipildę vandens ir sąnašų, užpelkėjo. Stirniškių pelkės šiaurinė dalis liko už miško kvartalinės lini­jos. Atviri vandens telkiniai tapo laukinių paukščių buveine. 

Vilkaviškio krašto muziejaus ir jo filialo, dr. V.Kudirkos klėtelės, fonduo­se saugomi archeologiniai radiniai: titnaginiai ir akmeniniai kirveliai, ova­lo formos buožė, rasti Stirniškiuose, Paežeriuose prie Gulbino ežero, Rū­dos kaime, Antupiuose prie Želvabalės. Vienpusis kaulinis žeberklas, rastas Opšrūtuose, dvipusis – Žiūrių Gudelių kaime yra seniausi apylin­kėse (mezolito laikotarpio) paskui žvėrių kaimenes klajojusių žmonių darbo ir žvejybos reikmenys. 

XIX a., intensyvėjant žmonių ūkinei veiklai, buvo kertamas Paežerių miško masyvas. Iškirsto miško aikštelės, išrovus kelmus, pašalinus ak­menis ir sukultūrinus dirvožemį, tapo besikuriančių kaimų užuomazgo­mis. 

Stirniškių kaimo senbuvio J.Stankevičiaus antroji žmona M.Šukauskaitė-Stankevičienė perpasakojo girdėtus tėvų atsiminimus, kaip kūrėsi Stir­niškių kaimas: „Poškėjo kirviai, laužuose degė medžių šakos, krūmai. Stirnos tik naktimis išdrįsdavo išeiti iš miško..." 

Stirniškių ir Ožnugario kaimų naujakuriai gavo 3 margų (1,68 ha) že­mės sklypus. Pagal žemės plotą rėžiuose Trumpakaimis – seniausia kai­mo dalis. Ilgakaimio gyventojams prie Gurbšilio šilo dėl žemės stygiaus atiteko siauriausi rėžiai. Esant žemės paklausai, buvo suprojektuota ant­roji Stirniškių linija – kaip Ilgakaimio priedėlis. Gyventojai, kaip ir pir­mieji naujakuriai, gavo 3 margų dydžio žemės rėžius. 

Valstiečių dūminės stubos ir kluonai (vėlesniais metais atnaujinti) galais buvo atsukti į kaimo gatvę. Kiemų gilumoje stovėjo tvartai ir klėtys. Bu­rauskų, Ramanauskų, Stankevičių sodybose stubos šonu atgręžtos į ke­lią. Mediniai sodybų statiniai gūžėsi po dvišlaičiais šiaudiniais stogais. Kiemus skyrė tarpinės tvoros. Dūminės stubos ilgiausiai išliko Ožnugario kaime P.Žilaičio ir Stirniškiuose J.Kurausko sodybose. J.Kurauskas tėvų statytą stubą perstatė 1939–1942 metais. 

1905 m. gaisras nusiaubė Trumpakaimio sodybas. 1920 m. Ilgakaimyje gaisrą sukėlė Varnaitukas iš antrosios Stirniškių linijos, kerštaudamas tė­vui už beržinę košę, kurios nusipelnė zyliodamas aplink trobesius su de­gančiu šluotražiu. Gaisravietėse liko neatkurtų sodybų, kitos savaime ny­ko, apleistos nusenusių gyventojų. 

1827 m. gyventojų surašymo duomenimis, Stirniškiuose buvo 10 sody­bų. 1902 m. 52 sodybose gyveno 242 gyventojai. Ožnugario kaimo 3 so­dybose ir Pasodoje (miško eiguvoje) būta 14 gyventojų. 

Pelkynai, apglėbę Tarpuraisčių sodžiaus valstiečių sodybas, šimtamečiai medžiai prie jų susiliejo į vientisą gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaiz­dį. Medžiai sodyboms teikė jaukumo, saugojo nuo vėjo ir sniego pūgų. 

Prieš langus, prie stubų, pinučių, lentelių tvoromis atitvertuose darželiuo­se žydėjo gėlės. Anot P.Višinskio, darželis – visas mergaičių turtas ir džiaugsmas. Jeigu darželio nėra arba jis apleistas, vadinasi, tame name nėra mergaitės. Mergelės didžiavosi savo gėlynėliais. Kurios darželis pui­kesnis ir gražesnis, ta mergaitė kitų akyse stovėjo aukščiau.



Autorius:Sigitas ŠILEIKA

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=7015
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 956
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Sekmadienis, 2017-01-22

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License