Iš krašto istorijos. Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis - Istorija - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 5
Svečių: 4
Vartotojų: 1
cecilfu4

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Iš krašto istorijos. Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis

Tarpušventis 
Trumpiausių dienų ir ilgiausių naktų laikotarpiu, laukiant virsmo metų kaitoje, gausu pokštų ir vedybinio pobūdžio būrimo pavyzdžių. Jaunimas norėjo žinoti, ką žada būsimi metai. Gausiose šeimose, kur tarp saviš­kių buvo ir svetimos šeimynos, bernai po Kūčių vakarienės į lubas svai­dydavo silkių uodegas: jeigu silkės uodega nukrisdavo merginai ant gal­vos, ją galėjo kalbinti į porą. 
Panelės apie vedybas spręsdavo pagal palubėn sviestos ir nukritusios šliurės padėtį: šliurė nukrito padu į viršų – atvyks piršliai. Panorusios sapne pamatyti jaunikį, nakčiai po pagalve pasidėdavo vyriškus marški­nius arba ant aukšto lubų užmesdavo vyriškas kelnes. Vakare, susišuka­vusios plaukus ir kluone, ant balkio (sijos), palikusios kaboti šukas, galė­jo sužinoti jaunikio plaukų spalvą. Pagal iš po staltiesės ištrauktų šieno stiebelių ilgį, sėdinčiųjų prie Kūčių stalo krentančius šešėlius, ištirpusios grabnyčios šaltame vandenyje stingstančio vaško figūras spėliojo apie žmogaus gyvenimo trukmę. 
Naujųjų metų išvakarėse jaunimas šėldamas vakaruškose prasimanyda­vo žaidimų ir burtų. Būrimo anglimi dalyviai pečiuje (krosnyje) susiras­davo po angliuką: vaikinas – smulkesnį, simbolizuojantį merginą, o mer­gina – stambesnį, vaikino simbolį. Žaidimo pravadyrius (organizatorius) pripildavo indą vandens ir jį įsukdavo. Žaidėjų poros į vandenį nepaste­bimai sumesdavo angliukus. Pagal angliukų suartėjimą buvo sprendžia­ma apie būsimas vestuves kaime. Ateitį spėjo pagal lėkštelėmis uždeng­tų figūrėlių prasmes. Vaikinas, po atversta lėkštele radęs lopšio su kūdi­kiu figūrėlę, galėjo susilaukti šeimynos prieš vestuves. Žiedo ir vainiko figūrėlės pranašavo vestuves, duonos kepalo ir monetos – sėkmę gyve­nime. Panelės, prisivalgiusios sūrių bandelių, tikėjosi susapnuoti vaikiną, kuris atneš vandens atsigerti. 
Naujųjų metų rytą per sodžių pravadyriaus ir šlavėjo su ilgu šluotkočiu vedama šlepsėjo triukšminga Šyvio svita. Pravadyrius sodybos šeiminin­kų atsiklausdavo, ar jo palydovai gali troboje per užslanėlį (suolelį) Šyvį pašokdinti. Išgirdęs sutikimą, šlavėjas iki trobos durų svitai nušluodavo taką. Į stubą sugarmėję svečiai šeimininkams palinkėdavo ilgiausių me­tų. Vedlys lazda stuktelėdavo į aslą, muzikantas užgrodavo maršą, čigo­nas rimbu paragindavo Šyvį šokti per užslanėlį. Meškininkas kviesdavo šeimininką pasigalynėti su meška. Gandras snapu kirkindavo papečkėje susispietusius vaikus. Velniūkštis strapinėdavo apie šeimininkę, iš kurios įkyrios „čigankos“ kaulydavo dešrų, avižų Šyviui, smulkių monetų šieno pirkimo išlaidoms. 
Pavasario artėjimo ir atsisveikinimo su žiema sandūra sutapo su Užgavė­nėmis. Žemdirbiai jų išvakarėse skubėjo užbaigti pradėtus darbus. Vy­rai, spragilais kuldami javų likučius, akylai saugojo kluono duris, kad mergos ant javų klojinio neužmestų samčio ir gaspadoriaus „neišvaduo­tų“ nuo žadėtų pabaigtuvių. Verpėjos iki sutemų užbaiginėdavo pradėtus verpti kuodelius, kad atbėgęs Užgavėnių diedas rastų kepančias blynus. Užgavėnių diedo apsilankymas sodžiuje simbolizavo ūkinių metų darbų peržiūrą, kurios metu išaiškindavo apsileidėlius. 
Be tradicinio Užgavėnių diedo, nakties vagilių, Kanapinio su Lašininiu, so­džiuje pasklisdavo elgetautojai. Išmaldai jie gaudavo obuolių, duonos, lašinių, blynų, smulkių monetų. Kita persirengėlių grupė surengdavo uba­gų gaudynes. Žiemos palydėtuvių apeigose greta pavasarėjančių nuotai­kų jautėsi ir rūpesčiai – pasiruošimas pavasarinei sėjai, esamų maisto atsargų patikrinimas. 

Piemenėlių šiokiadieniai 
Gausiose nepasiturinčių valstiečių šeimose mažamečiai vaikai, kol jiems nereikėdavo piemenauti, bruzdėjo išaugtiniuose brolių ir seserų drabu­žiuose. Berniukai dažnai neturėjo kelnių. 
Vilkaviškio apskrities Znočkų kaime gyvenusios našlės Kisielienės sūnus Matjušas, pamatęs V.Lazauską iš Ožnugario kaimo, klausinėjo, kada dė­dė iš medžio jam „nudroš“ kelnes. Vaikai pakulinius marškinius pasislė­pę nuo tėvų trindavo į siją arba durų staktą, kol išbyrėdavo spalių lieka­nos ir audinys suminkštėdavo. 
Tėvai piemenauti išleisdavo vaikus, sulaukusius penkerių metų amžiaus. Šie saugojo paukščius nuo vanagų, lapių ir pasėlių nušliaužiojimo. Vyres­nieji miške ganė karves. Pamiškės kaimų gyventojai už karvės ganyklą miške girininkijai mokėjo 5 rublius, už telyčios – 2,5 rublio. Ganyklinis sezonas nuo Jurginių (balandžio mėn. 23 d.) tęsdavosi iki pirmojo snie­go. 
Miško kirtavietėse, proskynose ganomas karves kaimo paaugliai, sam­domi piemenys sugindavo draugėn. Ožnugario kaimo Lazauskų karvių bandoje ganėsi atvestinės M.Gūgnerčio, S.Sarpaliaus iš Trumpakaimio, J.Jakelaičio iš Ilgakaimio, eigulio Rūtelio iš Pasodos karvės bei J.Varnai­čio iš antrosios Stirniškių linijos telyčia. Nuo Tetervinės į miško gilumą slinkdavo abiesčiko (miško žvalgo) Liogerpušio karvių banda, prižiūrima kerdžiaus Sebastijono. Šnypkutis (J.Sarpalius) pas piemenis „atklysda­vo“ iš Smalinyčios pamiškės su girininko kiaulėmis ir avimis. Jis prižiūri­mus gyvulius savavališkai nusivarydavo į mišką, kad galėtų pabendrauti su bičiuliais. 
Piemenys slapukaujančioms ir grybauti mėgstančioms karvėms pakaklė­se pakabindavo iš liepos arba klevo išskaptuotus ir slaptais atpažinimo ženklais paženklintus barškalus. Suaugusių karvių barškalas skambėjo dusliai, telyčių – skardžiai. Avys pakaklėse nešiojo metalinius varpelius. Jos su kiaulėmis ganėsi pamiškės pievose, dirvonuose. 
Ožnugario kaimo Lazauskai laisvus nuo darbo arklius dieną paleisdavo ganytis Klampupin, nakčiai išjodavo į Parambus. Įdienojus Ožnugario ir Tetervinės piemenys susitikdavo Parambuose. Kai sočios karvės sugul­davo, kerdžius Sebastijonas piemenims sumanydavo pramogų: laužo ža­rijose kepdavo bulves, jėgas išmėgindavo imtynėse. Jis mokė piemenis pinti kašutes (pintinėles) iš eglės šaknų, žilvičio rykštelių. Iš liepos kar­nų pynė vyžas, vijo botagus. 
Piemenys Sekminių išvakarėse iš blindės, karklo žievės prisigamindavo dūdelių su įstatoma švilpyne. Slaptais ženklais pasižymėdavo sekminpie­ves. Apyaušrio tylą trikdydami dūdelių garsais, jie karves išgindavo į sekminpieves. Kol karvės rupšnodavo sultingą žolę, iš beržo šakelių, pie­vos gėlių nupindavo vainikus. Saulei tekant, pasisotinę naktipiečiais, kar­vių ragus papuošdavo vainikais ir bandas varydavo namo. Šeimininkės karves parginusiems piemenims įteikdavo po pusrublį ir daugiau, pavai­šindavo pečiuje kepta pautiene (kiaušiniene), saldiniu sūriu. 
Rytmetį pramigusius piemenėlius draugai išjuokdavo. Znočkų kaimo K.Švarcos gyvulius vėlai išginusį piemenuką ūkininko Lopatos piemuo vi­są dieną erzino raliuodamas: „Švarcos piemenukas – kaip kumelės kiau­šinukas! Olia, vai alia – kaip kumelės kiaušinukas!“ Baraginės kaime J.Lazausko piemenaitė, kad nepramigtų ir laiku išvarytų kiaules į Tetervi­nės dirvonus pamiškėje, iš vakaro atsigulė po galva pasidėjusi šakalių. 
Nuo 1920–1922 metų, miške uždraudus ganyti karves, sumažėjo pieme­nėlių paklausa. Sekmines priminė tradicija berželių šakomis papuošti tro­bų duris.



Autorius:Sigitas ŠILEIKA

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=7079
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 720 | Komentarų: 2
Viso komentarų: 1
2013-01-23 Spam
1. Juozas (Juozas)
Dar apie 1972 metus, važiuodamas autobusu i tuometinį Kapsuką (Marijampolę) Sekminių rytą mačiau karves apkaišytomis gėlėmis galvomis vedamas į ganykla, tai atrodo buvo Nendriniuose, už Antanavo.

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-02-23

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License