Iš krašto istorijos. Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis. - Istorija - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 9
Svečių: 5
Vartotojų: 4
Vovansn , jypwygvtpyy , cydzwgtszji , fvlwyehuyrq

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Iš krašto istorijos. Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis.

Sigitas ŠILEIKA

(Pabaiga. Spausdinta Nr. 81, 82, 83, 84, 85)

Kai žemė drebėjo, oras virpėjo 

1944 metų liepos mėnesio paskutinio sekmadienio popietės tylą sutrikdė nuo Marijampolės atskrendančių lėktuvų gaudesys. Netrukus Vilkaviškyje į Naujamiesčio gatvelėse išrikiuotus vokiečių karinius sunkvežimius iš padebesių pliūptelėjo ugnies lavina. Kai triukšmas aprimo, kaimynai aptarinėjo rusų aviacijos antskrydžio padarinius. Mūsų gyvenamojo namo stoge juodavo skylė. Užtaisas sprogo pastogėje, tarp vidinių sienų pertvaros. Darže baltavo skeveldrų išversti bulvių kerai. Moterys, palikusios vyrus saugoti namus, su mažamečiais vaikais nusprendė prisiglausti pas giminaičius užmiestyje. Gauronų kaimo sodyboje, užėję atsigerti vandens, prasilenkėme su vokiečių armijos rudmarškiniais, sprunkančiais iš Gurbšilio šilo. A.Lazauskienė, atskubėjusi į Ožnugarį pas atostogaujančias dukras, nebespėjo sugrįžti į Vilkaviškį, kurį rugpjūčio 2 dieną užėmė sovietų armijos 157 šaulių divizijos kariai. Su miestą paliekančiais vokiečiais išvyko ir miestiečių. A.Lazauskienė bute rado vyro paliktą atsisveikinimo laiškelį. 

1944 m. rugpjūčio 9 d. rytą gyventojus iš miego pažadino karinės technikos riaumojimas, sprogimų gausmas. Ališauskynėje, Ožnugario kaime, medžių paunksnėje, prie sodo tvoros, stovėjo naktį atvežtos 4 toliašaudės, parengtos šaudyti Vilkaviškio kryptimi. Virš Trumpakaimio užvirė oro mūšis. Švilpiant skeveldroms, zvimbiant kulkoms, per Kalnelį bėgome slėptis į Andziulynės sode rusų belaisvių iškastą bunkerį. J.Ališausko prie sodo išrausta slėptuvė priminė lapės urvą. 

Iki vakaro sutemų drebėjo žemė, virpėjo oras. Nacistinės Vokietijos elitinės armijos daliniai perėjo į kontrpuolimą prieš 157-ąją šaulių diviziją, įsitvirtinusią gynybinėse pozicijose Teiberių–Viščiakaimio–Vilkaviškio–Antupių–Bačkiškių ruože, bei kairiau buvusius 33-osios armijos dalinius Bačkiškių–Mockabūdžių kaimų ruože. Puolimo operacijoje dalyvavo rinktinis grenadierių pulkas „Rytų Prūsija", tankų divizija „Didžioji Vokietija". Aprimus kautynėms per mišką buvau palydėtas į Paežerius. J.Padolskio sodyboje radau tokio pat likimo sulaukusių karo audros blaškomų pabėgėlių. Išretėjo gyventojai pafrontės sodybose. Užnugario kaimuose apsistojo atsitraukę sovietinės armijos pulkai. 

Rugsėjo mėnesio pradžioje, iš Paežerių grįžęs į Ožnugarį, sodybos kiemo patvoriuose radau tuščius pėstininkų apkasėlius, sode juoduojančius iškasinėtos žemės lopinėlius. Iš nugirstų pokalbių sužinojau apie rugpjūčio mėnesio 19 dienos kautynes ir Vilkaviškio užėmimą. Kautynių dienomis Ališauskynėje buvo įsikūrusi karo lauko ligoninė, į kurią iš fronto buvo vežami sužeistieji. Nuo žaizdų mirę kariai laikinai buvo laidojami sode. 

Po kautynių fronto linija nekito iki spalio mėnesio. Protarpiais plykstelėdavo vietinio pobūdžio mūšiai. Pašilių kaimo pievose buvo statomas karinis aerodromas. Į karo tarnybą mobilizuoti vyrai iš Stirniškių buvo išsiųsti apmokymams prie Polocko. Tarp jų buvo broliai Viktoras, Justinas ir Juozas Jurkšai, Juozas ir Kazys Strimaičiai, Juozas Mičiulis. Kiek sugebėjau paauglystės amžiuje, stebėjau aktyvų kariuomenės ir karinės technikos judėjimą apylinkėse. Su pusseserėmis Birute ir Gražina vaikštinėjau tarp karių, kurie mus vaišino sausainiais, cukraus plytelėmis. Vaikiškas smalsumas gundė pažaisti keraminiais buteliukais su kamšteliu, svareliais ir panašiais blizgučiais, nors buvome pamokyti tokių daiktų neliesti. Mamelė iš runkelienos parnešė ten rastą parkeriuką. Karys, pamatęs jį įsegtą mano švarkelio kišenėje, sušuko: „Smiert!" Ir atėmęs nusinešė. Sprogstamuosius užtaisus, skirtus žaloti civilius gyventojus, paliko atsitraukdama nacistinės Vokietijos kariuomenė. 

Rudenėjant prasidėjo antroji gyventojų evakuacija užfrontėn su manta ir gyvuliais. Prisiglaudėme Vladiškių kaime, pas Stalgaičius, netoli Šunskų. Spalio 16 dieną visame fronto ruože prasidėjo sovietinės kariuomenės puolimas. Pasienyje nuslopinusi vokiečių pasipriešinimą, sovietų armija įžengė į Rytprūsių teritoriją ir persekiodama priešą žygiavo Karaliaučiaus kryptimi. 

Sugrįžę iš evakuacijos, trobesius radome užimtus karių. Stuboje tarškėjo telegrafo-telefono komutatorius. Andziulynę su Ališauskyne jungė ryšių kabelis. Tarp stubos ir klėties „žaliavo" eglaičių gyvatvorė. Naktimis žvyruotu gyvatvorės takeliu žingsniuodavo sargybinis. Įsikūrėme arklių tvarte. Su kariais „dalijomės" bendra virtuve. Joje buvau dažnas svečias, nes mėgau karių kepamas bulves ir arbatą. Jie mane pasodindavo ant kaladės prie talpios keptuvės. Vaišes baigdavome, kai keptuvėje nelikdavo bulvių. Kariškos virtuvės atliekas – krūvas skirtingos talpos tuščių skardinių nuo užsienietiškų konservų, bulvių lupenas – pridengdavo velėnomis. „Tupykla" buvo sode už kluono. 

Artėjant žiemos šalčiams sodo pakraštyje stovinčioje malkinėje, vadinamajame baragėlyje, vienas karys iš Rytprūsių parvežtos skardos lakštų lankstė malkomis kūrenamas krosneles ir dūmtraukius gyvenamosioms patalpoms šildyti. Miške ir kaime tarsi grybai po lietaus dygo kareiviškos žeminės ir pirtelės. Kariai ruošė žiemavietes. Vilkiškių kaime, A.Karpavičių sodyboje, apsigyveno Pašilių pievose buvusio karinio aerodromo lakūnai ir jų siuvėjas. Stirniškiuose, Luišių klėtyje, įsikūrė jų medicinos punktas. Karo medikai gydė ir vietos gyventojus. O.Lazauskaitė-Šileikienė dėkinga pagyvenusio amžiaus medikui, užgydžiusiam nuo įbrėžimo rugio šiaudu blauzdoje atsivėrusią opą. Naktimis pietvakarinį dangaus skliautą „šukuodavo" zenitiniai prožektoriai, švietė tolimų gaisrų pašvaistės. 

1945 m. kovo mėnesio pradžioje kariai išvyko. Ališauskynėje karinio autotransporto detalių sandėlį saugoti paliko du karius. Įpusėjus kovui pro sodybos vartus įriedėjo ilgas vežimas, traukiamas šlubčiojančio šyvio. Vežime tarp buitinės paskirties rakandų sėdėjo barzdotas vyras, ilgą sermėgą per juosmenį susiveržęs virve. Karnavalinė išvaizda tėvelį apsaugojo nuo mobilizacijos į sovietinę armiją, kai Karaliaučiaus prieigose, pajutę apsupties pavojų, išlakstė vokiečių apsaugininkai, kurie nuo Eitkūnų lydėjo pabėgėlių koloną. Sovietai kolonoje rastus vyrus mobilizavo ir išsiuntė į Kuršą, kur lietuvių 16-oji divizija kovėsi su apsuptin patekusia vokiečių armijos grupuote. 

Karinį sandėlį saugantys kariai Ivanas ir Andrėjus tarpusavyje bei su sodybos šeimininkais diskutavo pokarinio gyvenimo klausimais. Andrėjus, komunistų partijos narys, Jonui Lazauskui patarė Merkšiškių kaime neatstatinėti sudegusių trobesių, o geriau įsikurti mieste. Jis sakė, kad kaime bus steigiami kolūkiai, o darbo dienos bus nenormuojamos. Kol vyksta karas ir apylinkėje nėra civilinės valdžios organų, jis skatino apsirūpinti statybine miško medžiaga. Andrėjus tėveliui padėjo ręsti trobos sienas. J.Lazauskas tiktai kaupė sienmedžius, nes ketino grįžti į Merkšiškius. 

Mūsų gyvenamasis namas Vilkaviškyje išliko aplupinėtomis sienomis, kiauromis langų angomis. Apsukrūs kaimynai, kol sugrįžome iš evakuacijos, mums „paliko" tik pamatus, plytų duženas tarp metrinių kiečių ir balandų. Kluonelio vietoje iš atsivežtų ruošinių tėvai surentė laikiną būstą karkasinėmis sienomis. Jame pragyvenome porą dešimtmečių.




Autorius:Sigitas ŠILEIKA

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=7124
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 1182
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Pirmadienis, 2017-01-16

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License