Pasala – ne ten, kur tikėjomės
Elena ANDRIUŠIENĖ, Pilviškių gyventoja:
– Prieš keturiasdešimt aštuonerius metus Marijampolėje surengtoje Joninių šventėje prie degančio laužo skambėjo opera „Pilėnai“.
Kolūkio valdžia skyrė mašiną važiuoti į šventę. Ji vyko kitoje Šešupės pusėje. Per upę buvo padarytas laikinas tiltas su atramomis. Kadangi juo ėjo daug žmonių, o mes truputį vėlavome, tai vyrai netoliese rado lieptelį be atramos, per kurį ir išsirikiavome eiti.
Iš pradžių liepto lenta buvo plati. Tačiau nuėję gal trečdalį atsidūrėme ant pėdos pločio lieptelio. Prieš mane ėjusi moteris iš baimės atsitūpė – ir laikėsi įsikibusi į lentą. O mane kažkas jau stūmė iš nugaros... Na, bet ta moteris, ačiū Dievui, atsistojo, ir šiaip taip visi pasiekėme kitą krantą.
Buvome taip išsigandę, kad net nuostabiai gražus renginys nemielas atrodė.
Suprantama, grįžome jau per lieptą su atramomis. Bet žmonių sulipo per daug, jis neatlaikė ir... lūžo. Laimė, buvo negilu, tad šiek tiek pabridę užsiropštėme ant likusios tilto dalies.
Šį nuotykį prisiminsiu visą gyvenimą. 
Į E.Andriušienės atmintį įstrigo įvykis, nutikęs beveik prieš penkias dešimtis metų.
Romo ČĖPLOS nuotr.
Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=9196 | 
