Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Pilviškiai (Pilvišok)

Josef ROSIN

Pilvišok - taip miestelį vadino žydai - yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kur Pilvė įteka į Šešupę, šalia geležinkelio Sankt Peterburgas-Berlynas. 16 amžiuje jau buvo kaimelis su tokiu pavadinimu.

1792 m. miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.

Iki 1795 Pilviškiai buvo lenkų-lietuvių Karalystėje, tačiau po trečiojo Lenkijos pasidalinimo tarp trijų supergalingųjų to laiko valstybių - Rusijos, Prūsijos ir Austrijos - dalis Lietuvos atiteko rusams, dalis prūsams. Kraštas kairėje Nemuno pusėje, įskaitant Pilviškius, buvo perduotas Prūsijai, ir šis miestas, tada pavadintas Pilwischken, buvo Prūsijos valdomas nuo 1795 iki 1807, tuo metu jame buvo apskrities centras.

1797 m., jame buvo 67 namai, ir gyveno 338 žmonės.

Po Napoleono pergalės prieš Prūsiją, pagal 1807 liepos Tilžės sutartį, Prūsijos okupuotos lenkų teritorijos buvo perduotos tuo metu sukurtai "Didžiajai Varšuvos kunigaikštystei". Saksonijos karalius Frydrichas Augustas buvo paskirtas kunigaikščiu, o Napoleono kodeksas tapo pagrindu kunigaikštystės konstitucijai, pagal kurią visi buvo lygūs prieš įstatymą, išskyrus žydus, kuriems nebuvo suteiktos jokios pilietinės teisės.

1807-1813 metais Pilviškiai priklausė "Didžiajai Varšuvos kunigaikštystei", ir buvo dalis Bialystoko vaivadijos. Šiuo laikotarpiu tai buvo skurdus miestelis su 350 gyventojų. Bet Napoleono kodeksas, įvestas šiame regione, liko galioti ir vėlesniu Lietuvos laikotarpiu.

1815 metais, po Napoleono pralaimėjimo, visa Lietuva buvo aneksuota Rusijos. Tada Pilviškiai buvo įjungti į Augustovo regioną, buvusį dalimi Suvalkų gubernijos ir iki 1866 metų buvo valsčiaus centru.

1827 m. Pilviškiuose buvo priskaičiuojama 888 asmenų.

1862 m. nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas - Berlynas, Pilviškiai pradėjo greitai vystytis. Geležinkelio stotis buvo pastatyta netoli miesto, todėl atsirado galimybė eksportuoti į Prūsiją žemės ūkio produktus, arklius ir naminius paukščius.

1887 ir 1906 metais Pilviškiai nukentėjo nuo didelių gaisrų.

1915 m. vasario mėnesį, vykstant I Pasauliniam karui, miestą užėmė Vokietijos kariuomenė. Tų pačių metų gegužę rusų kariuomenė apšaudė Pilviškius, sukeldami didelius gaisrus. Vokiečiai valdė iki 1918 m., po kurių buvo sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) Pilviškiai buvo Vilkaviškio rajone valsčiaus centras, tas pat buvo ir sovietų valdžios (1940-1941) laikotarpiu.

1941 m. birželio 23 d. vokiečių kariuomenė įžengė į Pilviškius, valdė juos žiauriai ir žudydami iki 1944 metų liepos, kai Raudonoji armija užėmė miestą. Dėl sunkių mūšių miestas buvo visiškai sugriautas.

Žydai iki I pasaulinio karo.

Pilviškiuose žydai apsigyveno antroje 18 amžiaus pusėje. Jie išnešiodavo po aplinkinius kaimus prekes ir namo grįždavo tik švenčių dienoms ir Šabui.

Čia gyveno ir dirbo žydai amatininkai, pavyzdžiui: siuvėjai, kepėjas, žvakių gamintojai ir t.t.

O kai kuriems žydams priklausė parduotuvės ir smuklės, plytų gamykla, vilnos šukavimo dirbtuvės ir dažų gamykla.

Geležinkelio stotis ir Prūsijos sienos artumas (apie 30 km) sudarė geras prekybos su Vokietija sąlygas. Žydai eksportuodavo grūdus, linus, arklius ir paukščius, daugiausia žąsis, kurias supirkdavo visoje Rusijoje, o Pilviškiuose kraudavo į traukinius ir siųsdavo į Vokietiją.

1865 metais Pilviškiuose iš 1568 gyventojų 976 buvo žydai (62%).

Kelios Pilviškių žydų pavardės matomos 1869-1870 emigrantų sąrašuose: Asta Gotštein, M. Skečevsky, Bialoblotsky.

Keletą metų prieš karą žydų pirkliai pradėjo importuoti chemines trąšas ir žemės ūkio mašinas aplinkiniams ūkininkams, o kai kurios žydų šeimos pačios ūkininkavo.

Po 1887 metais kilusio didžiulio gaisro nuskurdo apie 300 žydų šeimų. Laikraštyje „HaMeilitz“ (laikraštis hebrajų kalba leidžiamas Sankt Peterburge) 1887 rugpjūčio 15 paskelbė pasirašytą vietos rabino Jakovo-Meir Levino prašymą padėti nukentėjusiems nuo gaisro.

1894 metais plėšikai užpuolė žydų namus ir nužudė dvi šeimas.

1897 m. Pilviškiuose buvo 2335 gyventojų, iš kurių 1242 buvo žydai.

Žydų vaikai paprastai lankydavo mokyklas „Cheder“ (Žydų pradinė religinė mokykla - vert.) ir „Ješiva Ketana" („Mažoji Ješiva“. „Ješiva“ - žydų aukštoji religinė mokykla, kurioje buvo studijuojamas Talmudas - vert.). Vyresnieji iš jų tęsė studijas Lietuvos „Ješivose“, Slobodkoje ir kt.

Be to, buvo grupė žmonių, gavusių knygas iš „Žinių rusijos žydams skleidimo draugijos" Odesoje, kuriai 1881 metais Šemuelis Levinas išsiuntė padėką. 1883 metais ši grupė gavo knygų bei periodinių leidinių, tokių kaip „HaMeilitz“ ir „HaShakhar“, iš panašios draugijos Sankt Peterburge.

Sionistinės idėjos darė stiprią įtaką daugeliui šeimų ir miesto sionistai buvo labai aktyvūs. Kelių aktyvių sionistinių jaunimo organizacijų, pavyzdžiui, „Degel Zion“ (Siono vėliava - vert.), „Nearot Zion“ (Siono merginos - vert.), „Benoth Zion“ (Siono dukterys - vert.), nariai buvo suskirstyti pagal amžių. Sionistai įkūrė jidiš ir hebrajų kalbų kursus, įsteigė biblioteką ir dideliuose kluonuose organizavo improvizuotus pasirodymus.

Sinagoga.

Miestas delegavo Dovydą Kopilovicą į Rusijos Sionistų regioninę konferenciją, kuri vyko Vilniuje 1900 m., joje dalyvavo 168 delegatai. Taip pat delegatai iš Pilviškių dalyvavo Sionistų Draugijos kongrese, kuris vyko 1913 metais Suvalkuose. 1901-1902 metais, mieste buvo parduoti 47 „Šekalimai“ (Šekelis - sionistinės organizacijos nario kortelė suteikianti balso teisę sionistų kongresuose).

Beit HaMidraš

Be maldų, sinagogoje ir Beit-Midraše (Beit-Midraš – mokslo namai, Talmudo studijavimo ir diskusijų apie religijos problemas vieta - vert.) vyko įvairių judaizmo tyrimo draugijų veikla. Čia buvo „Šas (Talmudo) draugija“, ir „Mišnah draugija“, ir „Ein Ya'akov draugija“ ir „Tehilim draugija“ paprastiems žmonėms, vežėjams ir prekiautojams (? - vert.).

Talmudo draugijos rabinas buvo Zalman-Dov Rašigolskis, kurio žmona, kad užsidirbtų pragyvenimui, turėjo nedidelę bakalėjos krautuvėlę. Vėliau jis emigravo į Ameriką, kur tarnavo rabinu. Išleido dvi knygas apie „Halakha“ ir „Agadah“.

Šiuo laikotarpiu veikė „Gemiluth Chasadim“ ir „Somech Noflim“ labdaros draugijos, skurstantiems teikdamos finansinę paramą ir beprocentines paskolas. „Gemiluth Chasadim“ buvo įkurta 1876 metais, kapitalas 1500 Rusijos rublių. Ji teikė paskolas už 25 Rusijos rublius per metus, kurios turėjo būti grąžintos mėnesinėmis įmokomis. „Somech Noflim“ teikė paskolų už 15 Rusijos rublių per metus.

Daugelio Pilviškių žydų vardai yra sąraše donorų žydams, 1895 metais nukentėjusiems nuo gaisrų.

Nepriklausoma Lietuva (1918-1940)

1918 vasario 16 buvo paskelbta ir patvirtinta Lietuvos Valstybė. Todėl vokiečių kariuomenė pasitraukė iš krašto ir gyvenimas Pilviškiuose palaipsniui normalizavosi.

Po to, kai naujoji lietuvių vyriausybė suteikė autonomijos teises tautinėms mažumoms, ministras žydų reikalams dr. Menachemas (Max) Soloveičikas paskyrė rinkimus į bendruomenės komitetus (Va'ad Kehilah), kurie įvyko 1919 metų vasarą.

Pilviškiuose jie įvyko 1920 ir į 11 narių komitetą buvo išrinkti: 5 iš „Tseirei-Zion“, 2 iš „Tseirei Yisrael“, 2 iš „Agudath Yisrael“ ir 2 neįvardinti.

null

Kairėje: Lietuvos žydų reikalų ministerijos antspaudas, Dešinėje: Lietuvos Žydų tautos tarybos antspaudas.

Pagal įstatymus komitetas rinko mokesčius ir buvo atsakingas už visus bendruomenės gyvenimo reikalus, kol 1925 metais autonomijos teisės buvo panaikintos.

1924 metais iš visų narių buvo tik 178 mokesčių mokėtojai, o likusių būklė labai prasta. Pasak protokolų įrašų, 1921 metais iš šio komiteto dešimtys vaikų gavo batelius ir drabužėlius.

Įsitvirtinus naujajai valdžiai, žydai ėmė grįžti prie savo prieškarinių verslų, tačiau padėtis buvo pasikeitusi. Buvo užkirstas kelias Vilniaus pirkliams, kurie palaikė glaudžius prekybinius ryšius su Pilviškių pirkliais, taip pat vyriausybės politika, kuria buvo siekiama išstumti žydų pirklius, sukėlė žydų ekonominės padėties pablogėjimą. Todėl daug Pilviškių žydų emigravo į užsienį ir jų skaičius sumažėjo. Likusieji žydai užsiėmė smulkiąją komercija, amatais ir žemės ūkiu, tačiau daugelis gaudavo pagalbą iš savo giminių Amerikoje.

Remiantis 1931 metų vyriausybės pateiktais apklausos apie verslo įmones valstybėje duomenimis, Pilviškiuose buvo 46 įmonės, 41 iš jų priklausė žydams (89%). Žemiau pateikiama lentelė, kurioje pateikiamas įmonių skaičius pagal verslo rūšis:

 Verslo rūšys Iš viso įmonių Priklausė žydams
 Bakalėjos parduotuvės 4 3
 Mėsininkai ir prekyba galvijais 8 7
 Restoranai ir užkandinės 7 7
 Maisto produktai 5 5
 Gėrimai  1 1
 Tekstilės gaminiai ir drabužiai iš kailio 8 8
 Oda ir avalynė 2 2
 Sveikata ir kosmetika 2 0
 Laikrodžiai, papuošalai ir optika 2 2
 Įrankiai ir metalo gaminiai 2 2
Šildymo medžiagos 1 1
 Kirpyklos 4 3

Pagal tą pačią apklausą Pilviškiuose buvo 6 dirbtuvės, 3 iš jų priklausė žydams - cemento gaminių, vilnos šukavimo ir siuvimo.

Pilviškiuose veikė didžiausia Lietuvoje kailių apdirbimo gamykla „Tigras“, kurioje dirbo 200 darbuotojų. Jis priklausė vietinei Friedmanų šeimai.

1937 m. Pilviškiuose randame 21 žydų amatininką: 5 mėsininkus, 4 siuvėjus, 2 skardininkus, 2 laikrodininkus, 2 kirpyklas, 1 stiklių, 1 kepurininką, 1 batsiuvį, 1 tapytoją, 1 fotografą ir 1 įrišėjas.

„Volksbankas“ (Liaudies bankas - vert.) suvaidino svarbų vaidmenį vietinių žydų ekonomikoje, ir 1927 metais turėjo 299 narius.

1939 m. buvo 53 telefonų savininkai, 19 iš jų žydų namuose.

1921 m. Pilviškiuose įsteigta „Tarbuto“ hebrajų tinklo mokykla, turinti apie 130 mokinių, , įskaitant „Toros“ studijas dėstančius savanorius mokytojus, siekiančius padėti pasiruošti vaikams „Mažosiom Ješivoms“, kurios egzistavo Lietuvoje. Dalis abiturientų iš hebrajų mokyklos tęsė studijas hebrajų vidurinėje mokykloje netoli Vilkaviškio (12 km. atstumu). „Tarbuto“ draugija turėjo biblioteką ir dramos ratelį.

1928 m. mieste atidarytas hebrajų vaikų darželis, kuriame buvo 15 vaikų.

Hebrajų vaikų darželis 1935 - 1937 metai.

null

Jauni Pilviškių vyrai Turgaus aikštėje.

Pilviškių gatvė, kairėje vaistinė.

Visos sionistinės partijos turėjo savo šalininkų Pilviškiuose, tačiau Darbo partija buvo aktyviausia, daugiausiai įtakojausi miesto kultūrinį gyvenimą.

Rinkimuose į pirmąjį lietuvių Seimą 1922 metais, 279 asmenys balsavo už sionistų sąrašą, už „Achduth“ (religinį) -141, o už demokratus - 2.

Nuo 1920 metų veikė sionistinės jaunimo organizacijų įskaitant „Gordonią“ su 50-60 narių (aktyvistai: Khanah Pantinsky, Miriam Revelman, Devorah) ir „HaShomer HaTsair“.

1922 m. balandžio 22 d. įvyko konferencija, kurios metu įsisteigė žydų skautų organizacija „Lietuvos HaShomer HaTsair“, kurioje dalyvavo 12 delegatų iš 6 „Gedudim“ (kraštų), tarp jų 2 delegatai iš Pilviškių „Beitar“, „HeChalutz HaTsair“ ir Z „S“ (Sirkino draugija).

Pilviškių skautai žydai 1925 - 1926 metais.

Pilviškių skautai žydai.

Pilviškių žydų jaunimas.

Netoli miesto įkūrė mokomąjį kibucą – (kibucas – žydų gyvenvietė, kurioje visas turtas yra bendra nuosavybė. Kibucų tikslų buvo žydus pripratinti prie fizinio darbo, taip pat išmokyti kovoti už savo šalį - vert.) pavadintą „HaSolel“. Jos nariai kurį laiką dirbo Šešupės nukreipimo darbuose, hidroelektrinės statyboje. Ši elektrinė buvo pastatyta ir tiekia elektros energiją Pilviškiams ir jų apylinkėms.

Tarp „Khalutsim“ (naujakurių - vert.) ir jaunimo organizacijų narių, emigravusių į Eretz Jisrael (Izraelio Žemę - vert.) buvo kibuco steigėjas Givatas Breneris ir kiti kibuciečiai.

Sporto veikla vyko „Makabio“ vietos filiale, turinčiame apie 70 narių.

Dvidešimtųjų viduryje Pilviškių žydai pradėjo sinagogos, sugriautos karo metu, atstatymą, tačiau negalėjo surinkti reikalingos jos užbaigimui sumos - 10.000$. 1928 m. buvo išrinkti 7 komiteto nariai, vadovaujami „Šocheto“ (Šochetas – žmogus, atliekantis šeichtą, ritualinį gyvūno nužudymą - vert.) Abraomo-David Akselio. (ir ką? - vert.)

Labdaros įstaigos, buvusios iki karo, savo veiklą tęsė ir šiuo laikotarpiu. „Maoth Chitim“ (Velykų pagalba socialiai remtiniems) 400 Lt buvo surenkami kasmet per visus dvidešimtuosius. 1922 m. “Nacionalrato“ (Nacionalinės Lietuvos žydų tarybos) prašymu, Pilviškiuose vyko keli lėšų rinkimai padėti badaujantiems Rusijos vaikams.

Rabinai, tarnavę Pilviškiuose:

Aaronas Volkinas (1865-1942), paskelbęs daug knygų religiniais klausimais, nužudytas Pinske.

Jakovas-Meir Levinas nuo 1887 m. Pilviškių rabinas, mirė 1906.

Yekhielis-Jakovas Veinbergas (1885 -?), buvo Roš Ješiva (Ješivos vadovas) Hildešeimerio Beit Midraše (Beit-Midraš – mokslo namai, Talmudo studijavimo ir diskusijų apie religijos problemas vieta) rabinams Berlyne, paskelbė daug mokslinių darbų apie „Halakhąhebrajų ir vokiečių periodikoje, vėliau gyveno Monterėjuje, kur buvo Ješivos vadovu, mirė Lozanoje.

Abraomas-Aba Reznikas (? -1941) Pilviškių rabinas nuo 1924, aistringas sionistų centro „Mizrakhi“ Lietuvoje narys, nužudytas 1941 m.

Žydai II pasaulinio karo metu.

1939 rugsėjo 1 po vokiečių invazijos į Lenkiją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir po kelių mėnesių Lietuvos žydai ir ypač Pilviškių žydai pajuto jo mirtinas pasekmes.

Pagal Ribentropo-Molotovo paktą, pasidalinant okupuotą Lenkiją, rusai užėmė Suvalkų regioną, bet po ribų tarp Rusijos ir Vokietijos patikslinimo, Suvalkų regionas atiteko vokiečiams.

Atsitraukdami rusai visiems norintiems leido prisijungti prie jų ir pereiti į jų okupuotą teritoriją, ir iš tiesų daug jaunų žmonių, kartu su rusais, paliko šį rajoną.

Vokiečiai įsakė Suvalkuose ir apylinkėse likusiems žydams palikti savo namus, atėmė jų ūkius, ir išvarė prie Lietuvos sienos, kur jie turėjo gyventi baisiame skurde. Lietuviai neleido jiems patekti į Lietuvą, o vokiečiai neleido grįžti. Tad jie šioje pelkėtoje vietovėje, šaltyje ir lietuje, gyveno kelias savaites, kol pasienio kaimų žydų jaunuoliai, įvairiais kontrabandininkų keliais, labai rizikuodami pervedė į Lietuvą.

Išviso apie 2400 pabėgėlių perėjo sieną oficialiai arba slapta, ir išsisklaidė Suvalkijoje.

Pilviškių bendruomenėje laikinai apgyvendino ir globojo 100 pabėgėlių.

1939 m. Pilviškiuose buvo 2905 žmonių, įskaitant apie 700 žydų (24%).

1940 biržely Lietuva buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos ir tapo Sovietų Respublika.

Pagal naujus įstatymus, didesnės Pilviškių žydų parduotuvės ir dirbtuvės buvo nacionalizuotos, jiems valdyti buvo paskirtas komisaras. Prekių tiekimas sumažėjo, rezultate padidėjo kainos.

Vidutinė klasė, daugiausiai žydai, gavo didžiausią smūgį, palaipsniui sumažėjo jų pragyvenimo lygis.

Visos sionistinės partijos ir jaunimo organizacijos buvo uždraustos, hebrajų mokykla uždaryta, o vietoj jos atidaryta jidiš mokykla.

1941 birželio viduryje nacionalizuojant žydų įmones, keturios žydų šeimos buvo ištremtas į Rusiją kaip "Nepatikimi elementai".

Tai buvo Jekutielis Friedmanas ir jo motina Tova (bet jie išliko mieste po kailių gamyklos, kuri priklausė Frydmanų šeimai, ir kurioje p. Frydmanas buvo specialistu, darbuotojų komiteto kreipimosi), Leiba Ušpicas ir žmona Tsila, Mošė Marksonas ir žmona Freidlė, Meir Šimbergas ir žmona Sara, sūnūs Hiršlis ir Barucha.

Dauguma jų po karo grįžo į Lietuvą.

1941 m. birželio 23, sekančią dieną po karo tarp Vokietijos ir TSRS pradžios, Vokietijos kariuomenė įžengė į Pilviškius. Lietuvos policija, kurios vadas ir jo pavaduotojas buvo vokiečiai, nedelsiant perėmė valdžią mieste.

Birželio 28 d. buvo išleistas įsakymas, pagal kurį žydai turėjo ant drabužių nešioti geltonas „Dovydo žvaigždes“, jiems buvo draudžiama vaikščioti šaligatviu ir pasirodyti gatvėje po 20.00val. Taip pat žydams buvo draudžiama įsigyti prekių turguje.

Vieną dieną, garsūs miesto žydai, kartu su rabinu Abraomu Rezniku, buvo sušaukti į Turgaus aikštę, kur buvo nukirptos jų barzdos, ir jie buvo priversti atlikti "pratybas"(? - vert.)

Liepos pradžioje vyrai buvo atskirti nuo moterų ir vaikų, ir suvaryti į sandėlį Antanavo gatvėje, iš kur lietuviai juos galėdavo pasiimti sunkiausiems ir žeminantiems darbams.

Grįždami iš darbo jie turėjo atlikti „pratybas“, buvo verčiami bristi per purvynus, ir po kelis kilometrus šliaužti.

Vokiečių įgulos vadas įsakė atstatyti siuvimo dirbtuves ir paskyrė Leiblą Zeibergą vyriausiuoju.

Jis taip pat išleido įsakymą, draudžiantį lietuviams užeiti į žydų namus, ar ką nors išnešti be jo leidimo.

Kitu įsakymu nurodė į darbą priimti tik vyrus iki 50 metų ir moteris iki 45 metų.

Be to įgulos vadas uždraudė "pratybas" purvynuose ir įsakė žydams sukurti žydų komitetą, kuris, siekiant apsaugoti žydus, turėjo būti jam pavaldus. Buvo įsteigtas 4 asmenų komitetas, vadovaujamas Yitshako Ušpitco ir Jisrael-Bera Akselio, palaikyti tvarkai.

Keletas vietinių žydų, tarp jų rabinas Eliyahu-Aharon Grinas, pabėgo į Vilkaviškį.

1941 m. rugpjūčio 27 d. anksti ryte, visi vyrai nuo 14 iki 70 metų buvo suvaryti į Turgaus aikštę, ligoniai buvo atvežti vežimėliais. Jie buvo saugomi ginkluotų lietuvių, kurie visą dieną iš jų tyčiojosi. 9 valandą vakaro jie buvo suvaryti atgal į sandėlį.

Sekančią dieną, rugpjūčio 28 d., 3 valandą ryto, visi vyrai buvo išvaryti iš sandėlio. 10 amatininkų buvo išsiųsti į siuvimo cechą, o 200 buvo išduoti kastuvai ir pasakyta, kad jie bus siunčiami į Vokietiją kasti durpių.

Juos išvedė apie 1,5 km už miesto ir liepė kasti dvi dideles duobes.

Vadovaujami vado vietiniai policininkai, baigusius darbą juos sušaudė ir palaidojo iškastose duobėse.

Penktadienį, rugpjūčio 29, buvo sušaudyta 500 vyrų, įskaitant aplinkinių kaimų žydus ir 20 Pilviškių jaunų inteligenčių moterų.

Tarp nužudytųjų buvo daktaras Moše Dembovskis, Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Prieš nužudomas jis pasakė lietuviams žudikams, kad jų nusikaltimai nebus pamiršti ir kad nekaltų aukų kraujas amžinai reikalaus keršto. už tai lietuviai šautuvų buožėmis sudaužė jo galvą.

Lavonai buvo suversti į vieną iš duobių, kita buvo palikta tuščia.

Nužudytųjų vertybes lietuviai pasidalino tarp savęs.

Mieste liko moterys ir vaikai, ir 10 vyrų, dirbusių vokiečių komendantūroje, taip pat 30 žmonių, sugebėjusių pasislėpti, tarp jų rabinas Reznikas ir rabinas Grinas, moterų paslėpti rūsyje.

Rugsėjo 14 pasklido gandas, kad kažkas turėtų įvykti. 70 moterų pabėgo ir paslėpė aplinkiniuose kaimuose.

Kitą dieną, 1941 m. rugsėjo 15 d. (23 Elul 5701) moterims ir vaikams buvo įsakyta išeiti iš namų, su savimi neimant daiktų, nes jie bus perkelti į Kauno getą.

Visi, įskaitant ir 10 komendantūroje dirbusių vyrų, susirinko Turgaus aikštėje.

Tarp jų buvo vaistininkas Bolnikas, kuris, supratęs kas atsitiks, prarijo išlanksto paruoštus nuodus.

Visi, taip pat ir abu rabinai, buvo atvaryti prie tuščios duobės.

Mušami jie turėjo nusirengti, tada buvo nušauti, o vaikai į duobę sumesti gyvi.

Vakare žudikai grįžo į miestą dainuodami Lietuvos himną.

Civiliai apsirengę gestapininkai fotografavo „dirbančius“ lietuvius-žudikus.

Žudikų lietuvių vardai ir pavardės saugomi Jad-Vašemo archyvuose.

Pasak įvairių šaltinių, tą dieną buvo nužudyta 750 - 1000 žmonių. Lietuvos šaltiniai teigia, kad iš viso Pilviškiuose buvo nužudyta 1800 žmonių.

Norėdamas sugaudyti pabėgusius ir pasislėpusius žydus, vokiečių įgulos vadas pranešė, kad visi, pasislėpusieji gali grįžti ir jiems nieko nenutiks. Jis pažadėjo jiems ramybę ir maitinimą.

Apie 70 žydų toliau dirbo vokiečių vadovaujamoje siuvimo įmonėje.

1941 m. lapkričio 14 naktį 40 žydų buvo atvaryti į Baidilio (? - vert.) kaimą, maždaug už 4 km nuo Pilviškių, ir miške sušaudyti.

8 žmonės dirbę kailių fabrike "Tigras" 1942 m. gegužę buvo perkelti į Kauną.

26 žmonės, pasislėpę pas kaimiečius, išliko. Vieną iš išgyvenusiųjų, Baruchą Reuveną Bialoblotskį, lietuviai nušovė 1946 metais.

Po karo išgyvenę pilviškiečiai (žydai - vert.) ir jų artimieji prie masinės kapavietės pastatė paminklą.

1986 metais Izraelyje buvę Pilviškių, Virbalio ir Kybartų žydai Holono kapinėse pastatė paminklą šioms trims bendruomenėms.

Masinė Pilviškių žydų kapavietė Baltrušių kaime, 4 km. nuo miesto.


Išgyvenę pilviškiečiai iš "Azkarah" masinėje kapavietėje.

Nuotrauka daryta 1970-aisiais.

Paminklas Pilviškių, Virbalio ir Kybartų bendruomenėms Holono kapinėse.

Siena, kurioje įrašytas Pilviškių vardas „Bendruomenių slėnyje“, Jad-Vašeme, Jeruzalėje.


Mane labai domina Pilviškių miesto istorija, bet kad ir kiek ieškojau, internete informacijos labai nedaug pavyksta rasti. Tuo galite bet kuris įsitikinti.

Bet, „Googlėje“ įvedus žodį „Pilviškiai“ ir paieškojus giliau, iškyla straipsnis: „Pilviskiai (Pilvishok) Written by Yosef Rosin“ - „Pilviškiai (Pilvišok) Autorius Josefas Rosinas“.

Nusprendžiau, kad pilviškiečiai turėtų jį perskaityti. Nemaža mūsų miestelio istorijos dalis priklauso žydams. Ir kol kas didžiausias kūrinys Pilviškių istorijos tema, kokį man pavyko rasti, irgi priklauso jiems.

Išversdamas šį kūrinį, leidau sau padaryti nedidelius pakeitimus. Vietoje originaliame tekste naudojamo „Pilvišok“ įrašiau „Pilviškiai“. Ir kai kurias pastraipas suskaldžiau, nes originale jos gana nemažos. Straipsnyje kai kurie dalykai atrodo keistai, bet teksto prasmės niekur nekeičiau.

Nesu vertimų iš anglų kalbos specialistas, tad ir mano darbas gana mėgėjiškas. Būčiau labai dėkingas už visas pastabas ir patarimus, kuriuos galima man atsiųsti adresu info@pilviskiai.lt

Valius STAUGAITIS



Autorius:Josef Rosin

Šaltinis: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/Pilviskiai/pilviskiai1.html
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 6051 | Komentarų: 13 | Raktažodžiai: Pilvishok, Pilviskiai, Pilviškiai
Viso komentarų: 131 2 »
2011-03-16 Spam
13. vincas (vincas)
Lietuvos žydų asociacija Izraelyje (Association of Lithuanian Jews in Izrael) savo tinklapyje informuoja, kad anksčiau paskelbti holokauste dalyvavusių lietuvių sąrašai pakartotinai tikrinami bei tikslinami ir bus vėl paskelbti šios asociacijos portale.

2011-03-15 Spam
12. Valius (Valius)
2009 metais, kai įkūriau šį saitą, internete buvau radęs kažkokį lietuvių-žydšaudžių sąrašą. Prie kiekvienos pavardės dar buvo ir prakeiksmas žudikui ir visai jo giminei. Dauguma pavardžių buvo taip iškraipytos, kad nelabai į lietuviškas ir panašios, todėl aš jo niekur neskelbiau, o dabar iau neberandu...

2011-03-14 Spam
11. vincas (vincas)
2009 metais internete buvo paskelbtas sąrašas lietuvių, šaudžiusių žydus (Partial List of Lithuanian murderers of the Jews of Vilkaviskis and its district), tarp jų ir 51 iš Vilkaviškio apskrities. Prie 19 nurodyta "Pilviskiai". Kai kurių pavardės iškreiptos, kai kurie ten neįrašyti, o kitų dalyvavimas abejotinas.

2010-11-03 Spam
10. Valius (Valius)
Manau, kad tas kampas prie senojo Šešupės tilto yra šioj nuotraukoje: http://www.pilviskiai.lt/photo/2-0-185-3. Manau, kad maždaug toje vietoj, kur dabar parduotuvė buvo sinagoga. Gal ten ta pati gatvė, bet toliau? Ankščiau, man atrodo gatvė ėjo pro sinagogą tiesiai (prie sankryžos ties mokykla ankščiau buvo dar matyti bruko likučiai.), per dabartinių, vadinamų "mūrų", kiemus.

2010-11-03 Spam
9. vincas (vincas)
Man atrodo, kad nuotraukoje pirmame plane esanti vaistinė stovėjusi prie pat senojo Šešupės tilto,"ant kampo" į Vilkaviškį, nes nuo jos gatvė kyla į kalną, o dviaukštis pastatas, kuriame dabar įsikūrusi parduotuvė, tai buvęs "Aleksiejaus mūras", kurio griaučiai ilgus metus stūksojo po karo neremontuojami

2010-08-05 Spam
8. Valius (Valius)
Sinagoga buvo maždaug toje vietoje, kur dabar stovi parduotuvė "Gintvilma" (G. Dunaičio).

2010-08-05 Spam
7. tadas
sveiki kurioj vietoj buvo sinagoga?

2010-07-14 Spam
6. Vidas
Sveikas Valiau. Gerai, kad dedi daug įvairių istorijos aspektų apie Pilviškius. ĮDOMU IR REIKALNGA.

2009-07-16 Spam
5. modernas2006
Įdomu, kuriose vietose yra fotkintos tos nuotraukos. Ta vaistinė tai gal ten, kur dabar vaistinė stovi? Ar čia jau centre?

2009-07-06 Spam
4. Valius (Valius)
good good good

1-10 11-13
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Sekmadienis, 2017-08-20

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License