Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Apie sūduvius, Sūduvą ir... šią dieną

Vytautas GRINIUS 
Lietuvos Prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius, Etninės kultūros globos tarybos narys

Antai graikų geografas Strabonas, pirmutinis minėdamas aisčius, vadinasi, ir sūduvius, ant mūsų eros slenksčio (I a. prieš Kr. ir I a. po) rašė, kad „aisčiai gyvena šaltoje šalyje (...), iš naminių gyvulių augina tik kai kuriuos, grūdus mala erdviuose pastatuose (...), turėdami medaus ir grūdų gamina iš jų tam tikrą gėrimą". Tikriausiai midų. 98-ais mūsų eros metais romėnų istorikas K.P.Tacitas veikale „Germania" mini aisčius, kurie „...dažniau vartoja vėzdus negu kardus". Po 800 metų tylos anglas Vulfstanas, aprašęs aisčių žemes į rytus nuo Vyslos, teigia: „...aisčių žemėje daug medaus ir žuvų. Kunigaikščiai ir diduomenė geria kumelių pieną, o neturtingieji ir vergai geria midų". Jis aprašo laidojimo papročius. Mirus turtingam 1–2 mėnesius lavonas laikomas užšaldytas, net vasaros karščių metu. Gentainiai visą tą laiką iš mirusio turto puotauja ir žaidžia. 

Laidotuvių dieną turto likučiai padalijami į 5–6 dalis ir išdėstomi per mylią nuo namų. Po to surengiamos žirgų lenktynės. Greičiausiojo žirgo jojikui tenka didžiausia dalis. Dar po poros šimtmečių Adomas Bremenietis apibūdina sembus kaip nepaprastai humaniškus, nes jie gelbsti jūroje audrų užkluptus. Krikščionių jie neįsileidžia į savo giraites ir šaltinius, kad jų nesuterštų. Šiaipgi „daug girtino galima būtų pasakyti apie tų tautų papročius, jeigu tik turėtų Kristaus tikėjimą..." 

Religija tais amžiais vaidino nepaprastai svarbų vaidmenį. Ikikrikščioniškojo tikėjimo aidai net ir mūsų dienomis ataidi įvairių burtų, prietarų, stebuklų reliktais, o ką kalbėti apie tikėjimą prieš tūkstantį metų. Pavyzdžiui, jotvingių karys dažnai ir vienas be baimės puldavo, kad ir šimtą priešų, mat tikėjo po mirties pateksiąs į dausas. 

Sūduvoje, kaip ir visur tuo laikotarpiu, pradėjo įsigalėti žynių luomas. Antai prūsų kariai po žygio pusę grobio privalėjo atiduoti vyriausiajam kriviui, ketvirtį prapuotauti su draugais ir likusį ketvirtį pasilikti sau. O krivis pusę gauto grobio aukodavo dievams. 

Taigi koks buvo svarbiausių prūsų-sūduvių dievų panteonas. Iš kronikų ryškėja vadinama Ramovės triada: Patolas, Perkūnas, Patrimpas. Tai požemio, atmosferos – dangaus, vaisingumo dievai. Įdomu, kad skirtingai nei lietuvių panteone čia nerandame moteriškų – Žemynos ir kitų dievybių. Bent seniausiuose amžiuose. Perkūnas stovi pačiame centre. 

Jis dar vadinamas Dievų rikiu – Diviriksu (valdovu), t.y. tvarkančiu, rikiuojančiu visus kitus, vadinasi, pats vyriausias. O tų žemesnių lygių dievybių, dievukų, tituluojamų įvairiausiais vardais: kaukais, kaukučiais, aitvarais, barzdukais, berstukais, naminiais, kieminiais, pagirniais, žeminiais, gabėnais... buvo devynios galybės. Jie atgyja senosiose pasakose, padavimuose, senolių dainose; globojančių, kenkiančių, baiminusių žmogų, nesuvokusį tikrosios reiškinių esmės, gyvenusį beveik visiškoje nesuprantamų gamtos jėgų priklausomybėje. Iš to kilo noras permaldauti sudievintas gamtos jėgas aukomis, buvo sudvasinami augalai, gyvūnai, ypač garbinami žalčiai, bitės. Iš medžių ypatingą vietą užėmė ąžuolas, ne bet koks, o ypatingesnis – gumbuotas, ilgaamžis. Po juo šventojoje giraitėje dažnai būdavo pastatyta šventovė, amžinosios ugnies aukuras prižiūrimas žynių, vaidilučių, krivių... Tos giraitės vadinosi Ramovėmis, ten rinkdavosi žmonės, aukodavo aukas dievams, paprastai ožį, kurį papjaudavo ir suvalgydavo. Atliekas čia pat užkasdavo. 

P.Dusburgietis XIII a. pab. mini, jog „...buvo tikėta mirusiųjų prisikėlimu, todėl laidodami drauge su kilmingu velioniu degindavo jo ginklus, žirgus, vergus ir tarnus". Gerokai vėliau Erazmas Stela rašo, kad „...sūduviai dievybėmis laikę saulę ir mėnulį, garbinę žaibą ir griaustinį, aukodavę ožį, vienodai linksmai puotaudami švęsdavę gimtuves ir mirusiųjų paminėjimus, o mirusiuosius laidodavę ir tebelaidoja aprengę geriausiais drabužiais, įdedą jiems moliniuose induose midaus, alaus ir ginklų". Simonas Grunau rašo, jog „...moterys puošiasi žalvariniais auskarais, segėmis ir žiedais, jų drabužiai yra mėlynos spalvos". Tokių įvairių amžių rašytinių nuotrupų randame daugelyje istorijos vadovėlių, mokslo darbuose. 

Iš tų fragmentiškų dokumentinių gabalėlių sudėstyti bendrą sūduvių gyvenimo panoramą, yra sunku, kadangi istoriniai šaltiniai dažnai ir piktavališki, ir nepilni, rašyti kartais iš nuogirdų, žmonių, nemokėjusių sūduvių kalbos. Tik viską apibendrinus, panaudojus Sūduvos piliakalnių archeologinių kasinėjimų medžiagą, dar vis surandamas archyvuose šaltinių nuotrupas, pasitelkus modernią kompiuterinę techniką, įgalinančią modeliuoti iš detalių visumą, atsivers didesnė galimybė išsamiau pažvelgti į mūsų gentainių gyvenseną. 

Šiandieną jie ilsisi mūsų žemės pilkapiuose primindami mums, kaip turime branginti savo gimtąją kalbą, Sūduvą, kuri gyvavo kelis tūkstantmečius, kurios vardo paminėjimo 1850 metų jubiliejų galėtume švęsti greta Lietuvos tūkstantmečio. Sūduvos vardo atstatymas – mūsų garbės reikalas.




Autorius:Vytautas GRINIUS

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/jega/page2004/kt02173.php
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 1070
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Penktadienis, 2017-10-20

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License