Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Opšrūtų pradinėje 1945- 1949 metais

Vincas TUMOSA

(Iš atsiminimų)

… Rusiukai į Opšrūtų pradinę mokyklą atėjo iš buvusių vokiečių ūkininkų sodybų, į kurias jų šeimas atkėlė sugrįžusi sovietų valdžia. Dėl to mokykloje įvyko nemažai pasikeitimų: mūsų keturis skyrius sutalpino vienoje klasėje nuo vieškelio pusės, o atvykėlius-kitoje. Abu mokytojai A.Kančytė ir J.Račiukaitis mus mokė lietuviškai, o rusiukus mokytojas M. Cibulskis rusiškai.

Vėliau atitinkamai buvo padalintos ir mūsų pertraukų veiklos zonos. Mes žaisdavome prie savo klasės ir sodelio dalyje nuo vieškelio, jie- priešingoje pusėje. O dėl nuolatinių tarpusavio peštynių,

kurias dažniausiai pradėdavo rusiukai, mokytojai nusprendė skirtingu laiku daryti pertraukas: būdavo, mes žaidžiame kieme, o jiems tuo metu dar vyksta pamoka. Tiesa, sutilpome į vieną nuotrauką, kurią 1946 m.pavasarį padarė Vitas Česaitis. Joje mūsų 56. Daugiausia lietuviukų, apie 20 rusiukų ir 2 vokietukai, fotografo susodinti, priklupdyti, sustatyti prie varganai atrodančio mūsų pokario mokyklos fasado su savo mokytojais….

Kartą iš Pilviškių atvykusi pionierių vadovė surengė sueigą ir rusiukus subūrė į pionierių draugovę. Netrukus šie jaunieji leniniečiai ėmė agituoti ir mus, lietuviukus, stoti į jų gretas, tačiau sugundė tik tris.

„Agitavo" net pareinančius iš mokyklos. Prie Šėferynės Julę, Teresę, Albiną ir mane pasitikdavo čia gyvenantys rusiukai, visaip priekabiavo, mergaitėms iš rankų plėšė drobinius krepšelius, o mane „draugiškai apkabinę", nuo pečių stengėsi nutraukti gerą odinę vokišką kuprinę. Tik Albinui pavykdavo apsiginti su savo fanerine skrynute, kurios kampai buvo kieti ir skaudūs. Dėl to kartą net raiti vijosi. Kai užpuldinėjimai ėmė kartotis, mes pakeitėme kelią iš mokyklos: ėjome vieškeliu didesniu būriu. Žinoma, buvo toliau, bet saugiau.

Pagaliau kaimynas Astrauskas nuėjo į Šėferynę pas ten gyvenusius Zanevskius „deryboms". Po jų vaikščioti jau buvo drąsiau.

Vieną rytą prie mokyklos radome pažertą partizanų atsišaukimų pluoštą. Juose atėjūnai buvo perspėjami nutraukti lietuvių terorizavimą ir nešdintis į plačiąją tėvynę. Vyresnieji garsiai skaitė, kiti dėjosi į kišenes. Tačiau tarp mūsų jau buvo ir tokių, kurie klausydavo draugų kalbos, o paskui pranešinėdavo Šumilovui (kokias pareigas jis užėmė rusiškoje mūsų kaimo valdžios hierarchijoje, nežinau, tik nuolat vaikščiojo su šautuvu, iš kurio mokyklos klasėje, vykstant gyventojų susirinkimui, pykštelėjo į lubas) ar dar kam nors iš „aktyvo" Šie, žinoma, imdavosi aktyvių priemonių. Kartą Stadalninkutis pasigyrė, kad radęs šovinių ir juos parsinešęs namo. Kai visi svarstė, ką su jais galima daryti, Jonas D. pagrasino, kad apie tai pranešiąs kam reikia. Kitą dieną berniukas jau skundėsi, kad buvo atėjęs Šumilovas, grasinęs tėtei, o šis jam išpėręs kailį.

. ..Naktį kaimą nušvietė gaisro pašvaistė- degė M. Brazio (Klajūno tėviškės) kluonas ir tvartas. Mat Brazių sodyboje taip pat buvo apgyvendinta ginkluota rusų kolonistų šeima. O vienas šios šeimos žaliūkas, norėdamas kaime pasigarsinti ar pasidrąsinti, išėjęs į kiemą, pylė iš savo „vintovkės" tiesiai į dangų. Netoliese pasaloje tūnoję ir pareinančio Klajūno laukę MGB kareiviai įsiveržė į vidų ir pradėjo gyventojų klausinėti, kas šaudė. Ruselis išsigynė. Tada puolė tardyti sodybos šeimininką, kur pasislėpęs jo sūnus. Senasis Brazys aiškino, kad savo Jono jau seniai nėra matęs ir net nežinąs, kur jis galėtų būti. Norėdami įbauginti, kareiviai padegė kluoną ir, čiupę jį už rankų, ėmė tempti į liepsnas. Tik tada ruselis prisipažino, kad šovęs jis.

...1947 metų lapkričio 15-osios vėlų vakarą mama mane prižadino ir privedė prie lango: „Žiūrėk, vaikeli, kaip Opšrūtai dega",- ir paliepė klausytis ir atsiminti. O netoliese degė Šėferynė, toliau padangėje švietė dar du gaisrai. Girdėjau parpiant automatus, kalenant kulkosvaidžius, trinksint šautuvų šūvius. Ginklų garsus dar atskyriau nuo 1944 m. vasaros mūšių. Supratau: ten, kaime, vieni puola, o kiti ginasi, kaip tikrame kare.

Ryte ėjome į mokyklą pro rūkstančią Šėferynę. Gaisravietėje rausėsi moterys, matyt, ieškojusios nušauto ir sudegusio senojo Zanevskio palaikų. Jis šioje sodyboje žuvo vienintelis, tik atidaręs trobos duris partizanams. Paskui į juos iš vidaus pasipylė šūviai. Čia buvo pagrindinė ginkluotų kolonistų jėga. Suaugusieji pasakojo, kad buvo atsišaudyta iš dviejų kulkosvaidžių ir kelių šautuvų. Moterys ir vaikai pabėgo ir pasislėpė pas artimiausius kaimynus. Partizanai, neįveikę pasipriešinimo, atsitraukė, prieš tai uždegę namą. Dar sudegė Šumilovo (Kubaitynės), Golubovskio (Velertynės) trobos, iš kurių buvo atsišaudoma. Degė ir sodyba, buvusi už mūsų mokyklos. Tačiau joje gyvenęs barzdočius apsigynė, užgesino gaisrą, o rytą, vaikščiodamas su šautuvu ant peties, visiems gyrėsi: "Nepaimt jiems seno revoliucijos kareivio". Ambrasų sodyboje gyvenusią šeimą partizanai užklupo netikėtai. Besiginančių ten nebuvo. Atskyrę vaikus, suaugusius suvarė į kampą ir sušaudė.

Į mokyklą susirinkę mokiniai sunešė žinias iš visų kaimo kampų ir, vienas kitą pralenkdami, pasakojo šiurpius pereitos nakties įvykius, išgirstus iš vyresniųjų lūpų.

...Pas apylinkės pirmininką Golubovskį vyrai lošė kortomis. Suskambėjo dūžtantis lango stiklas, ir į kambarį įlėkė granata, kuri, nuriedėjusi į pakrosnį, sprogo. Tuoj į trobą įsiveržė partizanai. Patamsį, kilus sąmyšiui, Golubovskis suspėjo pasprukti. Tvarte užsėdo ant arklio ir dingo nakties tamsoje. Partizanų kulkos jo nepavijo. Skubėjo į Pilviškius kviestis pagalbos. Vėliau kaime kalbėjo, kad į miestelį atšuoliavusiam Golubovskiui įgulos karininkas pastatęs puslitrį ir pasiūlęs kartu išgerti, nes tuo metu skubėti į pagalbą Opšrūtams būtų pražūtinga. Ir tik švintant kaime pasirodė kareiviai iš Pilviškių ir Vilkaviškio įgulų, tačiau partizanų pėdos jau seniai buvo ataušusios.

Išgirdęs šūvius, pirmininkui į pagalbą su šautuvu skubėjo netoliese gyvenęs Saukaitis. Jis buvo nušautas dar laukuose, nepasiekęs sodybos. O čia partizanai nušovė Dambrauską, atėjusį iš Kriaučiūnienės, ir kaimo senbuvį Uscilą. Golubovskio šeima taip pat sugebėjo išsigelbėti, tačiau liepsnose žuvo jų mažametis sūnus. Grįždamas į Zanevskių namus ir išgirdęs ten šūvius bei pamatęs gaisrą, kelyje prie Trempynės širdies smūgio ištiktas numirė pravoslavų šventikas, aptarnavęs čia gyvenusius savo tikinčiuosius.

Ryte žuvusiųjų kūnus vežė į Matulio ūkį, kuris buvo kitapus vieškelio, netoli mokyklos. Stribai suvarė kaimo vyrus kalti karstų, o moteris ruošti lavonus laidojimui. Pertraukų metu drąsesnieji berniukai per kalniuką lėkė į Matulynę pažiūrėti, kas ten dedasi, o grįžę draugams pasakojo šiurpius įspūdžius. Dėl to mokytojai griežtai uždraudė joje lankytis.

Į baltų lentų karstus guldė po keletą lavonų. Laidotuvių dieną pavieškelėj, šalia mokyklos, išsirikiavo vežimai su karstais. Įvyko mitingas. Atvedė ir mus, mokinukus. Viename vežime prisiglaudęs prie karsto tūnojo mūsų bendramokslis. Užkalbintas pasakė, kad čia abu jo tėvai, o jis pasprukęs per langą.

Palypėjęs ant vežimo, apylinkės pirmininkas A. Golubovskis piktai ir grasinamai kalbėjo apie šį „banditišką išpuolį", o už jo sūnaus ir Šumilovo šeimos žūtį skelbė, kad nukentės po dvidešimt buožių ir banditų pakalikų šeimų. Pasibaigus mitingui, vežimų vilkstinė su keliolika karstų pajudėjo Pilviškių vieškeliu. Į pirmąjį vežimą įsėdo žmogus su dideliu pravoslavišku kryžiumi.

Mokykloje ir kaime tvyrojo šermenų nuotaika. Klasė, kurioje mokėsi mūsų draugai ir priešai, liko tuščia. Netrukus mes sugrįžome į ją.

Naujieji kolonistai neįsitvirtino mūsų kaime. Gyvieji ir žuvusieji surado prieglobstį arčiau „stribelnyčių" ir buveinių sovietinės valdžios, atgabenusios juos iš gimtųjų vietų į nepažįstamą svetimą kraštą, kuriame tapo jos nežmoniškos politikos įkaitais ir aukomis. 

xxxxxxxxx

null

Šią nuotrauką iškėliau iš seno savo albumo ir nusprendžiau parodyti gerbiamiems skaitytojams, kad jie pamatytų mus, 1946 metais Opšrūtų pradinę mokyklą lankiusius mokinius, čia nuolat gyvenusių lietuvių, atkeltųjų rusų ir likusių vokiečių šeimų vaikus, dar nešaudytus 1947 m. lapkritį, dar netremtus 1948 m. gegužę...

Gal kai kas joje atpažins savo tėvus ar senelius, o jie patys save...

 Tai buvo pačius tragiškiausius likimus patyrusi mokinių laida šios mokyklos istorijoje. Varganai atrodė ir pati mūsų mokykla, karo nuniokota ir skubiai „sulopyta", mokykla be suolų lentos ir kreidos. Su mumis - mokyklos vedėja O. Katiliūtė, rusiškų klasių mokytojas M. Cibulskis (Mano mokytoja A. Balčiūnaitytė tą dieną buvo išėjusi į Vilkaviškį mums sąsiuvinių ir rašalo parnešti). Vargani ir mes- pliki (berniukai), basi, bet „karingi".

...O pirmoje eilėje, dešinėje, tik aš vienas lietuviukas, likusieji aštuoni rusiukai, mokytojo M.Cibulskio mokiniai.. Antroje eilėje atsirėmęs į tvorą – E. Kubaitis (vok), J.Jasaitis, mano pusbrolis Jonas, Augustaitis, S. Morkevičius, V. Urnevičius, J.Jašinskas, K. Blažaitis, P. Mikulskis. Prie tvoros- R.Būdžiūtė, L.Sapažinskaitė, J ir T. Astrauskaitės. T.ir J.Stankevičiūtės, D.Karužaitė. Viršuje iš dešinės D.Žukauskaitė, Saukaitytė ir Prokopas (?), šiek tiek žemiau L.Gvazdinskaitė. Kažkuri iš būrio - Nadežda, su kuria kartu baigėme Pilviškių vidurinę ir stojome į Vilniaus pedagoginį institutą. Deja, ne visų vardus išsaugojo atmintis, o kitų net nespėta įsiminti.


  Vincas Tumosa, Alytus

Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 2528 | Komentarų: 2 | Raktažodžiai: pokaris, Opšrūtai
Viso komentarų: 2
2010-11-10 Spam
2. darka
Aciu autoriui!!!Labai patiko.

2010-08-25 Spam
1. Pi
Labai įdomus pasakojimas. Daugiau tokių!

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Penktadienis, 2017-10-20

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License