Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Antanavo dvaras (iki 1864 m.)

2012-04-12

1578 m. Birštono girios inventoriuje rašoma, kad prie Šešupės esančiose Gelvialaukio lankose prišienaujama 12 stirtų šieno. Tai pirmasis rašytinis šios vietovės pavadinimas. Kaimas ir dvarvietė kai kada vadinama dar Antanavos vardu (lenkiškai Antonowo). Iš 1744 m. dokumentų matyti, kad Pilviškių apylinkėse nebuvo nė vieno dvaro. Jį Antanave, Gelvialaukio lygumoje, tikriausiai tik to amžiaus antroje pusėje įkūrė Starobudo ir Pilviškių seniūnas Mikalojus Chrapovickis, kuris jau Užnemunėje buvo išgarsėjęs statybomis; pvz. 1759 m. pastatęs Skriaudžių koplyčią. Literatūroje šio dvaro kūrimo nuopelnai klaidingai priskiriami Vitebsko vaivadai, Antanavo seniūnui Jonui Antanui Chrapovickiui, gyvenusiam 1612 – 1685 ir Pilviškių seniūnu tapusiam 1669 m. Yra abejotinų tvirtinimų, kad XVII a. Pilviškiai priklausė Antanavo seniūnijai; turėjo būti tik atvirkščiai.
Išlikęs Jono Antano dienoraštis, rašytas 1656 – 1685 metais, bet ten nieko nekalbama apie dvarą Antanave. Pirmąkart prisiminimų fragmentai buvo išleisti 1787 ir 1845 m. 2009 m. Lenkijoje buvo išspausdinta ir išleista prisiminimų knyga - Diariusz. Część trzecia: lata 1669-1673. Knyga yra įdomi amžininkų charakteristikomis, papročių, seimų, meteorologinių stebėjimų aprašymu.

Iš pastarojo Pilviškius ir jo apylinkes perėmė sūnus, Smolensko pilininkas, Kristupas Antanas Chrapovickis (mirė 1703 m.), kuris sūnų neturėjo. Tuomet Pilviškiai ir Antanavas atiteko kitiems šios giminės atstovams - žinoma, kad 1709 m. seniūnu buvo Ščeponas (Steponas ?), o 1730 m. Antanas Chrapovickiai. 1756 m. Pilviškių seniūnu minimas Antanas Martynas Chrapovickis, kurio iniciatyva Pilviškiuose iškilo nauja medinė bažnyčia. Neaišku, ar tai tas pats asmuo, kuris įvardintas senesniame dokumente. 1793 m. miestiečiai bylinėjosi su seniūnu Antanu Chrapovickiu ir jo ekonomu J.Volku. Visi paminėti asmenys valdė ir Antanavo dvarą.

Taigi, tikėtina, kad dvarą įkūrė Jono Antano Chrapovickio proanūkis, Ketverių metų Seimo narys, Mikalojus Chrapovickis (1740 – 1800), vedęs Barbarą Reutt, su kuria susilaukė sūnaus Antano (gim. 1760 m.), Ketverių metų Seimo atstovo. Galbūt, šis žmogus yra aprašomo dvaro kūrėjas, 1812 m. prisiekęs tarnauti imperatoriui Napoleonui. Taigi, dažnas Antano vardo paplitimas šioje giminėje įnešė painiavos identifikuojant dvaro įkūrėjus. Matyt, šie Antanai ir davė pradžią kaimo bei dvaro pavadinimams.

Šalia tuometinių rūmų (XVIII a. II p.) buvo pasodintas netaisyklingo geometrinio išplanavimo parkas su dviem nedideliais tvenkiniais; vėliau juos sujungė kanalu. Rytuose dvaro sodybą ribojo dešinysis Šešupės intakas Ožnugaris.

Chrapovickiai garsėjo žiaurumu ir baudžiauninkų engimu. B. Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva" tvirtinama, kad „seniūnas Chrapovickis įvedęs miestelėnams anksčiau nebūtą lažą, pažeidęs liustracijos nuostatus, prieš nenorinčius eiti į lažą siunčiąs savo šaulius. Dėl tariamo miestelėnų maišto apgyvendinęs Pilviškiuose kareivių dalinį, kurį pilviškiečiai turį maitinti ir šerti jų arklius. Chrapovickis verčiąs pilviškiečius dirbti prie Antanavos palivarko, suėmęs miestelėną Tarasevičių ir kalinęs, seniūno ekonomas Volkas mušąs miestelėnus". Asesorių teismas 1793 m. patenkino miestelėnų prašymą ir išdavė jiems apsaugos raštą.

Užliejamose pašešupio lankose užaugdavo gera žolė. Daržuose augindavo daržoves ir laistydavo Šešupės vandeniu. Turbūt, daugiausia pajamų davė spirito varykla. Dvarininko iniciatyva XVIII a. pab. buvo pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia giliais rūsiais. Ji turėjo tapti giminės mauzoliejumi, bet šios paskirties neatliko. Chrapovickiai išlaikė ir kunigą, bet koplyčios būkle mažai rūpinosi, nors rūsiai buvo skirti dvarininko giminei laidoti. Patys ponai melstis vykdavo į Pilviškių bažnyčią, o koplyčią „užleido" prasčiokams. Kartą per mėnesį atvykdavo kunigas iš Pilviškių: iš pradžių būdavo išklausomos iš¬pažintys, išsiaiškinama, kas ir ką pavogė ar kitaip nusikalto ponui, po to laikomos mišios. Po jų kunigas pietus valgydavo pas dvarininkus ir jiems atskleisdavo sužinotas paslaptis. Kitą dieną ponas su pagalbininkais nusikaltusius nuplakdavo rykštėmis. Išliko kvitai, kuriuos gaudavo baudžiauninkai, pristatę į dvarą tam tikrą kiekį šieno vežimų.

Teigiama, kad po LDK žlugimo dvaras atiteko kažkokiam Rusijos generolui. Matyt, tai įvyko vėliau, nes Prūsija, okupavusi Užnemunę, pareikalavo, kad M. Chrapovickis įrodytų nuosavybės į dvarą teises. O jis jų neturėjo, nes ATR karalius dvarų valdymą didikams patikėdavo iki jų gyvenimo pabaigos. Tokio paaiškinimo prūsams nepakako. Jie dvarą suvalstybino. Mikalojus Chrapovickis 1800 metais mirė. Antanas Chrapovickis susilaukė tik dviejų dukterų Onos (g. 1790) ir Elenos (g. 1810)... Tiesa, Pilviškių apylinkėse ši giminė valdų turėjo dar ir 1866 m. O neįvardintas rusų generolas čia galėjo įsikurti jau praėjus nemažai laiko po Napoleono karų – 1818 m. pavasarį dvarininkas A. Chrapovickis (jo valda neįvardinta) davė 20000 plytų Marijampolės bažnyčios statybai. Prancūzų kariai pro Antanavą pražygiavo 1812 m. birželio pabaigoje. Po devyniolikos metų pro dvarą praėjo generolo Antano Gelgaudo sukilėliai, traukdami sunkias patrankas.

XIX a. I pusėje (ne anksčiau 1818 m.) Antanavo dvarą nupirko dvarininkai Šabunevičiai, kurie valdė ir daugiau dvarų: garsiausias iš jų Sūduvoje – Karalkrėslis. Iš išlikusios rūmų fasade 1830 m. datos, galima spręsti, kad jie tuo metu kūrėsi ir pastatydino pagrindinius pastatus. Naujieji šeimininkai XIX amžiaus viduryje suremontavo koplyčią, o jos vidų papuošė vietos meistrų nutapytais paveikslais. Tiesa, yra tvirtinančių, kad darbams vadovavo italų dailininkas. Stogą uždengė drožtinėmis skiedromis. Po šio remonto jos formos nepasikeitė. Specialistai ypač vertina lubose, aplink šviestuvus, nutapytus gėlių motyvus, dvi primityvaus darbo klausyklas, balkonėlį, fasadines duris su sandriku, stogo „kupoliuką". Altoriaus centre kabojo šv. Marijos paveikslas, kurio rėmai piešti šviesiais ornamentų rezginiais. Į koplytėlę užlipdavo mediniais laiptais, kuriuos XX a. pradžioje pakeitė betoniniais.

Retais medžiais bei krūmais apsodintą parką, kurio centre stovėjo šventykla, aptvėrė dviejų metrų aukščio medine tvora; į vidų buvo galima patekti tik pro pagrindinius, arkiniu stogeliu dengtus, dvaro vartus, pastatytus vakarinėje pusėje. Dar vieni mažesni vartai skyrė rūmus nuo koplyčios pusės. Pietinėje parko dalyje iškasė platoką ir gilų kanalą, kuriuo mėgdavo plaukioti ponia ir svečiai. Koplyčia stovėjo dvaro parke, kuris buvo aptvertas dviejų metrų aukščio medine tvora, o iš pietų pusės ( nuo Šešupės lankų) jį juosė gilus bei platokas griovys, kuriuo valtele plaukiodavo dvaro ponia Julija Talko – Grincevičiūtė - Šabunevičienė (gim. apie 1830 m.) bei svečiai (dažnai atvykdavo ponios giminaičiai iš Ilguvos dvaro; jos tėvas valdė šį dvarą). Tvenkinius ir kanalus maitino šiauriau esantys šaltiniai, o vanduo nubėgdavo į Šešupę. Nuo pavasario potvynių tvenkinių negelbėdavo ir nedideli pylimai. Jos sesuo Eleonora (g. apie 1830 m.) irgi buvo ištekėjusi už vieno iš Šabunevičių; tikėtina, kad jo vardas Otonas. Parkas su sodu, esantis aplink koplytėlę, buvo priso¬dintas įvairiausių gėlių ir retų augalų.

Karstams laikyti buvo skirta viena koplyčios rūsio pusė; į jį buvo du įėjimai. Apie Chrapovickių palaidojimus nėra istorinių paliudijimų, nes tikriausiai paskutinieji numirė po dvaro netekimo. Vietinių teigimu, ankstesni dvarininkai buvo laidojami senosiose Pilviškių kapinėse arba netoli jų kitų valdytų dvarų. Tačiau žinoma, kad 1860 metais koplyčioje amžino poilsio atgulė dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. sūnus Eduardas, o 1923 m. ir jo marti (vėliau ji, galbūt, buvo perlaidota kitur). Ponui juodos spalvos metalinį karstą atgabeno net iš Lenkijos. Eduardas buvo palaidotas alaviniame karste. Paskutinioji iš giminės čia atgulė Marija Šabunevičienė, mirusi apie 1936 m. Pats naujausias trečiasis karstas, aptiktas po Antrojo pasaulinio karo, buvo ąžuolinis (jo būklė - labai prasta, nerestauruotina).

Prezidentas Kazys Grinius mano, kad Viktoras Šabunevičius (g. 1830 m.) Marijampolės centre apie 1880 metus pastatė dviejų aukštų namą, kuriame buvo įkurta vaistinė. Tą vaistinę įsigijo vaistininkas Buksickis. Galiausiai vaistinę iš pastarojo įpėdinių apie 1907 – 1908 metus nupirko Gižų vargonininko sūnus, provizorius Vladas Bartlingas. Miestiečių tarpe statiniui prigijo Bartling(i)o vaistinės vardas. Ilgai ji buvo savotišku miesto simboliu. Beje, manoma, kad ši Antanavo dvarininkų šeima mieste turėjo ir daugiau pastatų. Amžiaus viduryje prie dvaro dar veikė dešrų dirbtuvė, daigynas,

XIX a. viduryje miestelio žydas Giršas Finkelšteinas, turėjęs 8 margus žemės, įgijo Viktoro Šabunevičiaus pasitikėjimą. Taip jam pavyko tapti spirito varyklos tvarkytoju. Anot kunigo V. Strimaičio, šeimininkas žmonėms buvo gailestingas: „Jo gerumą kartais išnaudodavo piktam".

Antanavo dvaras glaudžiai susijęs ir su 1863 metų sukilimu – pats dvarininkas, turėdamas generolo laipsnį, gerai išmanė karybą ir, galbūt, priklausė Centriniam sukilėlių komitetui. Antanave 1863 m. sausio 30 d. įvyko Augustavo vaivadijos sukilėlių suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir Cirijakas Akordas, centrinės sukilėlių vadovybės paskirtas Augustavo vaivadijos civiliniu viršininku, bei Šveikovskis, išrinktas vaivadijos laikinuoju kariniu viršininku. Viktorui Šabunevičiui patikėjo iždininko pareigas. Jo artimiausiu sukilimo reikalų padėjėju tapo valstietis Simonas Balsys.

Šiame suvažiavime, kuriame dalyvavo net keli šimtai sukilėlių, kilo nemaži nesutarimai tarp „baltųjų" (jiems atstovavo C. Akordas) ir „raudonųjų". Laimėjo pirmųjų pozicijos. Apmokymai vykdavo aukšta žole pasižyminčiose pašešupio lankose. Koplyčios rūsyje buvo laikomi sukilėlių ginklai, o po altoriumi slapstėsi sukilėlių vadovai, iš kurių išskirtinas Špakas. Dvarvietėje palaidojo Bebrininkų kaime gyvenusius sukilėlius brolius Ilgūnus ir Endziulį; juos kazokai negyvai užkapojo prie dvaro rūmų.

1864 m. dvarininkės iniciatyva buvo pastatytas medinis kryžius kritusiems kovose ties Šilakoju atminti. Apie šį mūšį 1933 m. lapkričio 5 d. „Suvalkietyje" paskelbtas toks mokytojo K. Skučo nugirstas pasakojimas: „Pasakoja, buvę taip. Sukilimo vadai, susirinkę Antanave, išdirbo atviros kovos planą, kuris turėjo būti po trijų dienų vykdomas. Praėjus trims dienoms sukilėliai susirinksią į Antanavą, o iš čia visi trauksią plento (Kaunas – Marijampolė – B.M.) link, imsią pakeliui vyrus į sukilėlių gretas, moters turėsie namieje virti vandenį ir, jei rusai eitų keliais, juos lieti. O tuos, kas neklausys, pakarsią. Pasakoja, kad rusai užėmę Antanavo dvarą, radę jau paruoštas virves priešginoms karti. Kol dar nebuvo praėję minėtos trys dienos, sukilėliai susirinkę į Būdos dvariuką, netoli plento Kaunas – Marijampolė ir Šilakojo girios, iš priešingos pusės, galando kirvius, smailino šakes, atitiesinėjo dalgius".

Iš Kauno plentu traukusiems rusų kareiviams sukilėlius paskundė kažkoks Pibnickas, tarnavęs rusų kariuomenėje.Sukilėliai, pajutę pavojų, leidosi bėgti į Šilakojį. Iki jo buvo apie kilometras. Jaunesnieji greitai pasiekė šilą, bet vyresnio amžiaus žmonės nepajėgė bėgti ir ragino jaunesniuosius gintis. Šie tik įbėgę į girią apsisuko atgal ir užėmė gynybines pozicijas. ”Pradėjo šaudyti į rusus, kas sustiprino ir pievoje atsilikusius sukilėlius. Įvyko susirėmimas. Lenkų dauguma turėjo medžioklinius, per galą užtaisomus šautuvus, kas nemaža trukdė didesnę ugnį prieš rusus parodyti. Neilgai gynėsi miške esantieji: bėgo į mišką, slėpėsi, kas kur išmanė: vieni į balas nardinosi, kiti į medžius lipo, treti nubėgę pas žmones tvartuose į mėšlus užsikasė. Pievoje kovoję lenkai visi buvo išmušti. Geriausiai iki kovos galo laikėsi rusų kariuomenėje tarnavęs ponas Vaura. (...) Iš rusų pusės buvo nušauta trys kariai ir vienas arklys, o iš lenkų pusės skaičiau nežino, sako – daug. Mat užėjus nakčiai, savieji kūnus išsigraibstę ir slaptai palaidoję, o mūšio lauke likę tik 18 žuvusiųjų".

Ryte atvyko aplinkiniai į rytinę Šilakojo pievos pusę rinkti kardais sukapotų kūnų. Dvarininkų Šabunevičių liokajus buvo visiškai užkapotas, o pirštas su auksiniu žiedu nukirstas. Kūnai buvo sukrauti į vežimą. Vežikai netgi džiaugėsi, kad krito dvarponiai ir jų pagalbininkai. Vienas iš jų pasakė: „Lig šiol man jodėte ant sprando, o dabar aš jums pajodysiu". Pietiniame Gavaltuvos kapinių gale iškasė septynių sieksnių ilgio duobę ir visus vienoje vietoje palaidojo".

Jau 1940 m. dvarininkų palikuonė Viktorija Šabunevičiūtė teigė, kad jos tėvas Viktoras Šabunevičius, Antanavo, Gižų, Čystos Būdos, Mikalajevo (?) dvarų savininkas ar bendrasavininkis, buvo ilgai rusų kareivių ieškomas (be dukters išvardintų dvarų, jos tėvui dar priklausė Rutkos, Šilsodžio ir Karalkrėslio dvarai). Po to įsidrąsino ir, atėjęs pas komendantą, pareiškė pretenzijas dėl sunaikinto turto. Jis buvo suimtas ir tik po dviejų metų paleistas iš Daugpilio kalėjimo. Sakoma, kad pavyko papirkti kai kuriuos valdininkus.

Šiek tiek kitaip dvarininko veiksmus pateikia K.Skučas: „Rusai nugalėję sukilėlius pas Šilakojį, patraukė Antanavo link. Antanavo dvarą ir jo savininką Šabunevičių paėmė be pasipriešinimo. Užėmę sukilėlių „sostinę", leido kareiviams per 3 v. daryti ką kas nori. Kareiviai ėmėsi dvare šeimininkauti: vieni ritosi degtinės bačkas, leidosi degtinę ir gėrė, kiti pjovė paukščius ir gyvulius, treti grobstė kas pakliuvo ir sau dėjosi. Po trijų valandų, davus kareiviams ženklą iškeliauti, vienas kareivis nešėsi skilandį ir sutiko tarpduryje Černauską. Kareivis pasiūlė kumečiui iš jo pirkti skilandį. Šis atsisakė, tada maskolius pasiūlė skilandį jam veltui. Ir šiuokart žmogus nuo skilandžio atsisakė. Perpykęs maskolius, kad neima, smogė Černauskui skilandžiu į galvą ir vietoje užmušė. (...) Po tardymo suimtuosius išvežė į Kauno kalėjimą, kur rado kalintį p. Šabanevičių, Pilviškių kleboną Dabrilą ir kt. Šabanevičius metus išsėdėjęs kalėjime, paskui, pasakoja, sudėtais per šeimą pinigais išsipirkęs ir sugrįžęs namo. Kitus suimtuosius išgabeno į Sibirą, Anareicką guberniją. (...) Į Lietuvą sugrįžo tik vienas senis Karpavičius".

Rizikavo ir ponia Ona, kuri tuo metu laukėsi kūdikio. Beje, sukilėlius materialiai rėmė ir jo giminaitis Gustavas Šabunevičius, nuomavęs Karalkrėslio dvarą, bet miręs 1863 m. Dar daugiau lėšų aukojo jų giminaičiai Talko – Grincevičiai.

Po sukilimo apylinkėse paplito tokia dainuška:
„Katilius ir Bazilius mandri generolai,
Jie per naktį nemiegojo, stulpus nukapojo.
Stičniaus trisdešimtą dieną visi suvažiavo.
Darė didį Seimą dvare Antanavo".

Šioje dainoje minimas Kazliškių kaimo valstietis Simonas Katilius, kuris buvo ištremtas ir mirė 1912 m. Austrijoje.

Bus tęsinys.


Nuotr.: Chrapovickių herbas.




Autorius:Benjaminas Mašalaitis

Šaltinis: http://www.suduvosgidas.lt/index.php?cid=102591&new_id=168990
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 3034 | Raktažodžiai: istorija, Antanavas
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Penktadienis, 2017-10-20

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License