Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 8
Svečių: 7
Vartotojų: 1
valarieby18

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Antanavo dvaras (po 1864 metų)

2012-04-15

(Tęsinys. Pradžia)
 
1866 m. Antanavo dvare ir Pilviškiuose gyveno lenkų dailininkas, Suvalkų gimnazijos piešimo ir kaligrafijos mokytojas, Kazimieras Gornickis (1838 – 1889), kuris miestelio bažnyčiai nutapė nemažą kūrinį „Lažo pakeitimas". Žinoma, kad jis sukūrė mažiausiai du vietinių žmonių portretus ir tris apylinkių peizažus. Labiausiai tikėtina, kad tuose portretuose užfiksavo tuometinius dvaro šeimininkus. Beje, kai kurie dailininko kūriniai yra išliko Balakariavos, Jeleniavo ir Suvalkų bažnyčioje. Šio miesto šv. Aleksandro bažnyčioje kabo „Kristus, nešantis kryžių" (1877), „Švenčiausiosios mergelės Marijos į dangų ėmimas" (1878).

Spaudos draudimo metais dvare (pietiniame rūmų priestate) veikė valdiška trimetė mokykla (nuo 1865 m.). Tuo pačiu metu dvare vaikus slaptai mokė ir daraktorius. Vokiečių tautybės vaikai eidavo į mokyklą Nendrinių kaime. Dvaro gyventojus knygnešiai aprūpindavo draudžiama lietuviška spauda. Knygnešys Jonas Luobikis prisimena, kad net iš Purviniškių dvaro (į pietryčius nuo Antanavo) savininko dukters Kazimieros Vilkiūtės gautas knygas ir laikraščius, gabendavo skaitytojams. Palankiai į tokios literatūros plitimą antanaviškių tarpe žiūrėjo ir su lietuviais gimnazijoje mokęsis dvarininkas Stanislovas Šabunevičius.

1877 m. dvare stovėjo 10 statinių, kuriuose gyveno 27 vyrai ir 39 moterys. Matyt, mažesniam vyrų skaičiui įtakos turėjo ir nesėkmingai pasibaigęs sukilimas. 1888 m. dvare gyveno 110 žmonių: 78 lietuviai ir 32 lenkai. Keisčiausia, kad vos ne artimiausiame Vengliškių dvare, turėjusiame tris statinius, neužregistruota nė vieno gyventojo. Matyt po senojo dvarininko mirties užtruko nuosavybės dokumnetų tvarkymas, nes 1899 m. iš Suvalkų atsiųsti pareigūnai įrašė, kad dvaras priklauso ne kokiam nors konkrečiam žmogui, o Viktoro Šabunevičiaus turto paveldėtojams. Tuo metu arklidėse laikė 93 arklius, tvartuose augino 83 stambius ir 140 smulkių gyvulių.

1890 m. buvo išplėsta spirito varykla, tapusi stambia įmone. Tuo metu aludariu dirbo ir būsimo Lietuvos žemės ūkio stratego Mykolo Krupavičiaus tėvas Pranciškus, užrašęs tų dienų prisiminimus. Be alaus ir degtinės dar gamino „Antanavo likerį", kurį pardavinėjo Vilniuje, Varšuvoje ir kituose didesniuose miestuose. Varykloje nuolat dirbo septyni meistrai (šaltkalviai, statinių gamintojai, katilų remontininkai ir kiti); dar papildomai samdė iki 30 žmonių. Kunigas ir istorikas Vaclovas Strimaitis taip aprašo kai kuriuos gamybos epizodus: „Cukrų parveždavo galvom, kartais visą vežimą. Vaikai kapodavo jį smulkesniais gabalais ir didžiuliame katile tirpindavo. Kukorius buvo štukorius: prišėręs vaikus cukrumi, prigirdęs alumi, vesdavosi per dvarą išsirikiavęs, o šie turėdavo dainuoti, kad net dvaras skambėdavo".

1901 m. dvare stovėjo 8 mediniai ir 2 mūriniai pastatai, kuriuose gyveno 42 vyrai ir 46 moterys; tarp jų – 4 žydai. Dvaro valdos – 810 margų žemės: iš jų – 636 dirbamos. 1903 m. dvarui priklausė 800 margų žemės; laikė 74 arklius, 91 stambų ir 260 smulkių gyvulių. Savininku įrašytas Eduardas Šabunevičius, Viktoro sūnus.

Įdomu, kad samdinių vaikų krikštynoms dvarininkė dovanodavo spirito ir alaus. Tiesa, savo trijų dukterų (14, 16 ir 17 metų amžiaus) ilgai nekrikštijo. Ir vis tik visų jų krikštynas surengė vienu metu. Šventė net tris dienas: stalus pastatė lauke, kad tilptų ir dvaro darbininkai. Niekam neleido tuomet dirbti. Dar ilgai žmonės geruoju prisimindavo tas dienas.

Tvartuose nuolat penėjo 150 – 200 kiaulių, kurių mėsą net eksportuodavo. Iš „raudonos" mėsos gaminos dešras. Iki galo nenumėsinėtus kaulus geromis sąlygomis pirmiausiai parduodavo dvaro samdiniams. Jų vaikai vasarą užsidirbdavo naikindami piktžoles.

Dvarininkui Viktorui Šabunevičiui mirus 1891 m. pradžioje paaiškėjo, kad būta nemažų skolų – jos siekė 20 000 rublių. Tuo metu, t.y. XIX a. pabaigoje, į užsienį spruko valsčiaus vaitas Jusas, kuris paskolino dvarui pinigų ir nesugebėjo sugrąžinti palūkanų. Su juo dingo ir buhalteris Ščurovas. Nuo panašaus likimo išsisuko ir kito kaimyninio dvaro – Juozūniškio – buvusio arčiau Pilviškių savininkai, stačiatikiai Skrinikovai. Su jais Antanavo dvarininkai puikiai sutarė ir dažnai vieni pas kitus lankydavosi.

Anot K. Griniaus, maždaug 1881 metais, dvare gyveno senutė našlė dvarininkė, jos sūnūs Eduardas (g. 1868 m.), Stanislovas (g. apie 1866 m.) ir dvi dukterys (būta šešių, tačiau kitos tuo metu gyveno ne dvare). Atsiminimų autorius, matyt, klydo, nes Julija Šabunevičienė tais metais nebuvo nei senutė (g. 1830 m.), nei našlė (vyras mirė 1891 m.). Galbūt, K. Grinius omeny turėjo 1898 m., kuomet jis užrašė šiuos prisiminimus.

Vieną iš jų Šabunevičių dukterų Kristiną vedė dvarininkas, mokslininkas Julianas Talko- Grincevičius (1850 – 1936), tuomet tarnavęs Rusijos rytuose. Garsus antropologas ir etnografas dvare lankėsi tik keletą kartų, o apsilankymas 1891 m. vasarą pas puseserę Juliją Šabunevičienę baigėsi vestuvėmis. Iš bažnytinių knygų studijų lenkų archyvaras Janas Stašelis teigia, kad Kristina Šabunevičiūtė gimė 1862 m. sausio 1 d. (bet ne klaidingai pateikiamais 1840 m.) ir Pilviškių bažnyčioje krikštijant kunigas Tomui Dabrilai, gavo Kristinos Onos Irenos vardus. Liudininkais buvo Ona ir Polikarpas Grincevičiai. Šiai artimų giminaičių santuokai bažnyčia išdavė specialų leidimą. Vestuvių bažnytinė ceremonija įvyko 1891 gruodžio 10 d. Antanavo koplyčioje. Tarp svečių buvo ir jaunikio nuo Varšuvos laikų pažįstami dvarininkai Vanda ir Adolfas Galevskiai. Santuoka buvo sėkminga. Vėliau mokslininkas rašė: „Aš radau ne tik puikią žmoną, bet ir pagalbininkę darbe". Kristina Šabunevičiūtė – Grincevičienė mirė 1939 m. Krokuvoje.

Kita Kristinos sesuo ištekėjo už valstybinio spirito sandėlio vedėjo Stefano Narkevičiaus; kai ši mirė, tai našlys vedė kitą seserį – Juliją. Eleonora Šabunevičiūtė ištekėjo už Ukmergės krašto dvarininko Choromanskio, bet gyveno atskirai. Yra užuominų, kad iš Šabunevičių šeimos kilusi Eleonora galėjo kurį laiką šeimininkauti ir Kvietiškio dvare, šalia Marijampolės. Jau tarpukariu Choromanskių sūnus gyveno Antanavo dvaro rūmuose.

Jauniausioji dukra Viktorija (g. apie 1874 m.) Kaune baigė akušerijos kurse; senatvėje apsigyveno prie Vinčų geležinkelio stoties (1944 m. dar buvo gyva).

Vyriausiasis sūnus Stanislovas Marijampolėje baigė 5 klases ir persikėlė į Rygos mokyklą; šiame mieste dvarininkų giminė gyveno žiemos metu). Jis atsisakė prastai tvarkomo dvaro, vedė prancūzaitę ir Sibiro platybėse tiesė geležinkelius, tarnavo Maskvos Mlynarskio variklio parduotuvėje, turėjo pajamų iš Gižų durpyno. Kai atėjo į valdžią bolševikai, ši Šabunevičių gausi šeima (turėjo 4 ar 5 vaikus) jau buvo iširusi; žmona persikėlė gyventi į Lenkiją. Stanislovas tapo nuolankiu bolševikams. Per stalinines represijas ir jis pateko į kalėjimą. Kažkokiais būdais iš jo ištrūko (matyt, turėjo Lenkijos pilietybę) ir išvyko į Lenkiją. 1943 m. dar buvo gyvas: susirašinėjo su Antanavo dvaro ir miestelio gyventojais.

Eduardas Šabunevičius baigė Marijampolės gimnaziją, po to studijavo Rygos politechnikos institute (šiame mieste Šabunevičiai taip pat turėjo valdas). Jis ryžosi atgaivinti ūkvedžių apleistą ūkį. Ilgai skurdo, bet pasisekė vesti turtingą Tytuvėnų krašto merginą Mariją Landsbergaitę. XX a. pradžioje pasamdė gerą prievaizdą Jurgelevičių, kuris gerokai pakėlė ūkį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaras jau buvo turtingas ir vertinamas 250 000 rubliais.

1908 m. vasarą Kristina ir Julianas Talko – Grincevičiai vėl praleido dvare prie Šešupės. Svečiais labai rūpinosi dvaro savininkas, Kristinos brolis Eduardas. Atvykėliai daug laiko skirdavo Juliano pasiruošimui skaityti paskaitas Krokuvos universitete. Jis rašė: „Po plačiai išsidraikiusiais liepų šakų vainikais, erdviame balkone, mano žmonos sesuo Ona Bistramienė, gerai įvaldžiusi piešimo amatą, padėjo man braižyti lenteles, reikalingas pirmosioms paskaitoms Krokuvoje. (...) Vakarais vaikščiodavome po puikias Šešupės ir Pilvės pakrančių pievas, kurios man maloniai užsifiksavo atmintyje". Tą vasarą Kristina ir Julianas atsisveikino su Antanavo dvaro gyventojais ir daugiau čia nesugrįžo. Įsikūrė Krokuvoje. Žmona, slaugiusi sergantį profesorių, jo draugui Vladislavui Kotvičiui rašė: „Tai yra infekcinis susirgimas, o ne Šv. Antano diržas, dviem mėnesiams sukaustęs lovoje.Jau eina keletas mėnesių, kai ligonis vos atsisėda į krėslą". Mokslininkas mirė 1936 m. balandžio 26 d. ir buvo palaidotas Krokuvoje, Rakoveckio kapinėse. Po trejų metų šalia atgulė ir jo žmona (sirgo labai trumpai) – mirė 1939 m. sausio 20 d. Ant paminklo buvo iškalti žodžiai: „Kristinai Talko – Grincevičienei, mylimai žmonai, ištikimai draugei ir pagalbininkei moksliniame darbe, trukusiame daugiau kaip 40 metų ...".

Iš 1912 m. laikraščių paaiškėja, kad buvo planuojama dvare atidaryti pradžios mokyklą. Vadinasi, XIX a. pab. veikusios mokyklos veikla jau buvo nutrūkusi. Miestelio vaikai turėjo eiti į Skuciškių ir Čystos Būdos mokyklas.

1915 m. balandžio mėnesį caro armija Gaisrių – Antanavo dvaro ruože gynėsi nuo kaizerinės Vokietijos karių, bet buvo priversta atsitraukti. Nukentėjo ir dvaras, tačiau rusų karininkų prisiminimuose randama nedaug detalių. Spirito varykla nenukentėjo ir veikė toliau. Žinoma, kad 1922 m. rudenį darbininkai per dieną uždirbdavo po 70 auksinų. Kadangi ūkvedys nesutiko pakelti užmokesčio, tai kilo streikas.

Šabunevičiai, siekdami išlaikyti kiek galima daugiau žemių, jas persidalino tarp giminaičių. Šiuos veiksmus patvirtino ir Taikos teisėjas. Tuomet jie puolė žemes pardavinėti. Nors samdiniai apie tai ir pranešė Žemės reformos valdybai, bet ši pasyviai reagavo. Vis tik žemės reformos vykdytojai apkarpė ūkį, žemes išdalino buvusiems samdiniams, kurie į šiaurės vakarus nuo dvarvietės įkūrė taip vadinamą Naująjį Antanavą. tačiau rūmai, centriniai pastatai, mielių darykla ir bravoras „Nektaras", išliko Šabunevičių žinioje. Nemažai pelno davė ir šienaujamos pievos. 1922 m. Eduardas, atsisveikinęs su žmona ir skubąs medžioklėn, staiga susmuko ... ir daugiau jau nepakilo.

1923 m. dvare gyveno net 265 gyventojai (kaime – keliolika kartu mažiau). Tuoj po Žemės reformos paskelbimo „Nektaro" bravoras ėmė slysti iš garsios giminės rankų; iš pradžių buvo išnuomotas, o vėliau prarastas. Jį įsigijo keturi žydų tautybės žmonės, gyvenę Kaune. Pagrindiniais akcininkais buvo Gurvičius, Aranavičius, Neimarka ir Paleckis. Pačiame Antanave gyveno ir bendrovės reikalus tvarkė jų samdomas atstovas, tautietis Dambė. Jų įmonėje buvo gaminamas alus, mielės, krakmolas, salyklas ir įvairūs priedai gėrimams gaminti. Moterys ir vaikai dirbo taros kalimo skyriuje. Turėjo sunkvežimį statinėms išvežioti. Tam tikslui naudojo ir arklių transportą. Spirito varykla Marijampolėje, Vytauto gatvėje, 1933 m. vasarą atidarė barą. O ir pačioje alaus darykloje lankėsi ekskursijos, kurių dalyviams įspūdį darė ne tik svaiginantis alus, bet ir vėsūs rūsiai ir juose stovinčios didelės statinės, vadintos „bosais". Garsesnius lankytojus paprastai pasitikdavo dvarininkės šeimos moterys ir nuvesdavo į įmonę, kurios vartų viršų puošė įrėmintas užrašas „Alaus bendrovė „Nektaras".

1932 m. dvare atidarė pašto skyrių, kuriuo naudojosi visi miestelio gyventojai.

1935 m. telefonų knygoje dvaro savininke įvardinta Marija Šabunevičienė (ji sirgo vėžiu ir mirė iki 1938 m.; berods 1936 m.). Vietiniai, iškvietus nusilpusiai dvarininkei kunigą, stebėjo, kaip elgsis jį atvežę arkliai; jie nuleido galvas ir suprunkštė. Tai reiškė, kad ligonė mirs. Taip ir nutiko. Į laidotuves sudavė garsiausi Užnemunės krašto dvarininkai ir kiti turtingi žmonės. Ponia buvo pašarvota rūmuose, o ąžuolinį karstą su palaikais, vyrų svita nunešė į koplyčios kriptą ir uždėjo ant jos vyro bei pastarojo tėvo karstų. Vasaros metu kriptos duris atverdavo, bet toliau praeiti neleido grotos, kurias atrakindavo tik per religines šventes ar kokius nors giminės jubiliejus.

Po Marijos Šabunevičienės mirties jos artimieji į dvarą įsileido neturtingas lenkes, kurios darbams palengvinti net sukūrė bendrovę. Buvęs savanaudis ūkvedys Ivanauskas spruko į Kauno priemiestį Palemoną, kuriame iš nuo dvaro nugvelbtų turtų, įsigijo nemažą palivarką. Ketvirtajame dešimtmetyje (o gal ir nuo 1922 ar 1923 m.) ūkį administruoti ėmėsi iš Bistrampolio dvarininkų kilęs Kazys Bystramas, kuris samdydavo ir ūkvedį.

Jaunojo K. Bystramo giminaitis, Gižų dvaro valdytojas Kazys Bystramas, (1859 – 1923) 1883 m. vedė Oną (kitais klaidingais duomenimis – Kristiną) Šabunevičiūtę (1859 – 1923). Tiesa, Bistramų giminės tyrinėtojai pateikia ir kitą, labai abejotiną, Onos Šabunevičiūtės gyvenimo datą: 1863 – 1931. Ji palaidota Vilniuje.

Įdomu, kad šios dvi dvarininkų giminės buvo susijusios ir anksčiau. 1882 m. dokumente užfiksuota, kad Bistrampolio ir kitų Panevėžio apylinkių dvarų savininkas Vladislovas Bistramas (1839 - 1918) didžiavosi savo senele Brigita Šabunevičiūte (g. 1780 m.), apie 1800 m. ištekėjusia už Mykolo Mineikos. Jų duktė Zofija Mineikaitė ištekėjo už Karolio Bistramo (1812 ar 1819 – 1887). Klaidingai yra teigiama, kad šeimoje gimė tik vienas sūnus – Vladislovas Bistramas. Paaiškėja, kad po 20 metų, t.y. 1859 m. gimė ir būsimasis Antanavo dvaro valdytojas Kazys Bystramas (dar Bistramas), negalėjęs pretenduoti į Bistrampolio valdymą. Įdomu, kad kita Brigitos Šabunevičiūtės anūkė Marija Mineiko (1854 – 1885) ištekėjo už garsaus lenkų rašytojo Henriko Senkievičiaus (1846 – 1916).

Kazio Bystramo ir Onos Šabunevičiūtės pora susilaukė trijų sūnų Viktoro, Stanislovo, Edvardo ir dviejų dukterų Marijos bei Kristinos. 1933 m. laikraščiai pranešė, kad birželio 4 d. sudegė ponios Šabunevičienės gyvenamasis namas, kuriame gyveno devynios šeimos. Pavyko išgelbėti labai nedaug turto. Netrukus paaiškėjo, kad ilgąjį kumetyną tyčia padegė vieno to pastato gyventojo pasamdytas girtuoklis. Daugiau šio namo, stovėjusio priešais pagrindinius rūmus, niekas ir neatstatinėjo.

Samdomi darbininkai kruopščiai prižiūrėjo dvaro išorę. Vakarinis rūmų fasadas buvo gana saikingai puošnus, o rytinį puošė puslankiu stovinčios kolonos. Vakarinėje rūmų pusėje įvairiaspalvėse gėlėse skendėjo klomba. Jos pakraščiuose stovėjo dvi milžiniškos vazos, kuriose augo egzotiškų kraštų gėlės. Rudeniop jas įnešdavo į vidų. Rytinėje, puošnesnėje rūmų pusėje, augo rožės ir oleandrai. Dar toliau tyvuliavo pavyzdingai tvarkomi du tvenkiniai, kuriuos skyrė žemių sampilas, stilistiškai artimas tilteliui.

Apie buvusių rūmų erdvių išplanavimą ir jose buvusius turtus šiandien sunku spręsti. Tiesa, ir dabar pirmojo aukšto patalpų aukštis nepakito – siekia apie 3 metrus. Didžiosios salės (rytinė pastato pusė) – svetainės lubos buvo tapytos paukščių figūrų ornamentais ir įvairiais lipdinias. Virtuvės lubos pasižymėjo puikios gipso lipdybos pavyzdžiais; ypač vertingi lipdiniai „varvėjo" sienų ir lubų susikirtimuose. Prie sienų buvo priklijuoti gipso „angeliukai", lubose, rondo formos gipsiniuose apvaduose, buvo puikios tinko tapybos. Virtuvėje stovėjo labai tamsus bufetas, didesnis ir už svetainės bufetą. Patalpoje, buvusioje į šiaurę nuo valgomojo, vadinamoje „kredensu", stovėjo nemažas baldas kredensas, ant kurio tarnaitės dėdavo virtuvėje paruoštus patiekalus ir nešdavo į valgomąjį. Jame centrinę dalį užėmė labai ilgas (4 ar 5 m ilgio) pietų stalas, apstatytas kėdėmis, turinčiomis aukštas atkaltes. Saloną puošė apie 3 metrų aukščio juodos spalvos gausiai drožinėtas bufetas; o jo plotis irgi siekė 3 metrus ar dar daugiau (apie 2005 m. šis bufetas iškeliavo į Kauną; iki tol stovėjo pas vienus vietinius gyventojus). Jei trims tarnaitėms (tiek jų tarnavo tarpukariu) reikėdavo ką nors paimti iš viršutinių lentynų, tai pasilypėdavo ant kėdžių. Salone nebuvo jokių fotelių. Atrodo, kad Šabunevičiai nelabai mėgo minkštus baldus. Miegamasis neišsiskyrė didesne prabanga – stovėjo ponios lova, pora spintelių ir dar keletas į akį nekrentančių baldų. Visi rūmuose esantys baldai buvo tamsiai rudos ar juodos spalvos ir jau tuomet buvo laikomi antikvariniu giminės palikimu.

Didesnių patalpų lubas prilaikė vidinės masyvios kolonos. Visuose kambariuose kabojo labai daug giminės portretų ir kitos tematikos paveikslų. Saloną puošė apie pusmetrio aukščio vaza, spindinti į vidų sumestomis sidabrinėmis monetomis. Visi šie turtai pražuvo per pirmuosius pokario metus.

Ūkio tvarkytojas darbo turėjo, nes pagyvenusi šeimininkė Marija linko į kortų žaidimus ir neatsisakydavo paragauti taurelės. Kiti liudininkai tvirtina priešingai - ponia beveik nevartojo alkoholio ... Apie senąją Šabunevičienę žmonės atsiliepė labai šiltai. Ši stambaus sudėjimo moteris visus savo padėvėtus rūbus atiduodavo dar apkūnesnei ilgaamžiai moteriai, buvusiai tarnaitei. Per įvairias šventes ponia vietinius gyventojus vaišindavo sodo, daržo ar pirktomis gėrybėmis, sukrautomis į dideles pintines. Jei ji, grįždama automobiliu į dvarą, pakeliui sutikdavo iš pamokų einančius moksleivius, tai sustodavo juos paimti. Samdomas vairuotojas Juozas Leiberis ponią vežiodavo tamsios spalvos Chevrolet markės limuzinu, turėjusiu atitraukiamą odinį stogelį. Neatsisakydavo rūmus aprodyti jais besidomintiems žmonėms; priiminėdavo ekskursijas. Tarp artimų svečių vasaromis pasirodydavo ir akla dainininkė Beatričė Grincevičiūtė.

1938 metais Lietuvos telefonų knygoje dvarininku jau įvardijamas Edvardas Šabunevičius, matyt, Eduardo Šabunevičiaus sūnus (beje, „Nektaro" bendrovės savininkai turėjo vienu telefonu daugiau ...). Galbūt, šios knygos sudarinėtojai telefono savininku norėjo įvardinti Edvardą Bystramą, bet įdėjo Antanavo dvare istoriškai vyravusią pavardę? Knygos duomenys buvo renkami anksčiau; o ir spausdinimas užtruko – galbūt, dvare šeimininkavo jau kiti savininkai.

Maždaug tais metais iš dvarininkų žentų K. Bistramo, Choromanskio (dar Charmanski) ir S. Narkevičiaus sūnų visą dvarą įsigijo „Nektaro" savininkai, kurie kai kuriuos garsios Šabunevičių giminės žmones paliko gyventi rūmuose. Ta proga naujieji savininkai iškėlė didžiulį „lauko" balių, kuriame vaišinosi visi norintieji Antanavo gyventojai. Gėrybes ant lauke išrikiuotų stalų atvežė „Nektaro" sunkvežimiu ... Grojo samdytas orkestras.

Bendrovės savininkai labai smarkiai pertvarkė rūmų interjerą: didžiausių patalpų vidines sienas apkalė lentomis. Nukabino daug paveikslų ir kambarius išpuošė pagal savo supratimą. Rūmuose apsigyveno jaunos savininkų dukros. Neabejotina, kad jau tuomet buvo atsikratyta kai kuriuo vertingu dvaro palikimu.

Po dvaro pardavimo paskutinieji Šabunevičiai, Narkevičiai ir Bystramai arba pasitraukė į Lenkiją, arba apsigyveno pas apylinkių žmones. Dar ir karo metais jiems ateidavo laiškai, kuriuos būdavo kam pasiimti (tikrai žinoma, kad viena Šabunevičiūtė gyveno Vinčų geležinkelio stoties komplekse).

1940 m. bolševikai lenkų varguomenės bendrovę, sutelktą Šabunevičių pastangomis, išardė, didžiąją dalį ūkio nusavino. „Nektaro" alaus darykloje didesnių permainų neįvyko – sako, savininkai, žinojo, ką ir kuo reikėjo pavaišinti.

Sovietų pradėtu blogus darbus užbaigė vokiečiai. Jie pirmosiomis dienomis suėmė spirito varyklos ūkvedį Dambę, kuris per sovietmetį nenukentėjo. Daugiau dvare nepasirodė ir kiti jo savininkai žydai.
1944 m. dvaro pastatuose ir spirito varykloje įsikūrė prancūzų eskadrilės „Normandija – Nemunas" padalinys. Tiesa, lėktuvai buvo laikomi ne dvaro teritorijoje. Jos vienas numuštas lėktuvas ir dabar skendi kitame Šešupės krante esančiame Žiūrių ežerėlyje.

Iki 1947 m. dvaro teritorijoje su sovietų valdžios atstovais ne kartą susigrūmė Žalgirio rinktinės 33 kuopos partizanai, vadovaujami J. Tamaliūno. Dar 1950 m. spirito fabrikas veikė nepakeitęs savo senovinio „Nektaro" pavadinimo.

Po Antrojo pasaulinio karo koplyčios laidojimo kripta buvo išplėšta, karstai apgadinti ir užtvindyti vandeniu, kitoje rūsio dalyje įrengtas sandėlis. Kai klebonas remontavo altorių, tai po juo rado daug paslėptų 1863 metų sukilėlių ginklų. Vis tik dar iki 1963 m. tikintieji naudojo koplyčią pagal jos pagrindinę paskirtį ir paliko, kai ji tapo avarinės būklės. Oficialiai uždaryta 1966 m. Paveikslai, liturginiai reikmenys buvo išvežti į Ateizmo muziejų. Pagrindinis altoriaus paveikslas iškeliavo į Pilviškių bažnyčią. 2005 m. įgriuvo stogas, nuvirto kupolas su maždaug dviejų metrų aukščio kryžiumi, sulūžo grindys. Dabar restauracijos darbai, trukę beveik trejus metus, baigti.

Dvarvietė užima 2,5 ha plotą. Šiuo metu dvaro rūmuose įsikūręs Antanavo medicinos punktas ir laisvalaikio salė; po karo 16 metų veikė mokykla. Iš ūkinių pastatų išskirtina trijų aukštų mūrinė džiovykla, pastatyta 1883 m. ir mūrinė dviaukštė spirito varyklos kontora su nedideliu rūsiu. Beje, vietiniai teigia, kad džiovyklos sienoje buvo išmūryti ne 1883 (dabar matyti ši data), o 1833 metai. Pagrindiniai rūmai ir kumetynas jau gerokai pakeitė pradinę išvaizdą. Iki karo rūmai buvo vienaaukščiai – tik centrinė dalis buvo paaukštinta. Vakarinio fasado viršutinėje dalyje yra išlikusi data – 1830. Po rūmais buvo rūsiai, kurių dalis (ypač šiaurinė) išliko. Nėra ir mūrinuko, besišliejusio prie pietinės rūmų sienos (matyti tik jo „glaudimosi" kontūrai"). Tarpukariu prie šio „mūrinuko" dar šliejosi vienas pastatas – didesniajame, turėjusiame paukščių figūromis tapytas lubas, ne vieną dešimtmetį veikė įvairių valdžių ar dvaro išlaikomos mokyklos.
1830 m. datą, išryškintą vakariniame rūmų fasade, uždengė penkiakampe žvaigžde – vėliau ji buvo nukrapštyta. Po karo rūmai paaukštinti – tapo nuobodžiu dviaukščiu „sovietiniu" pastatu (dar 1950 m. jie buvo nepakeitę gabaritų).

Šešupės krantus ir parko ribas gerokai pakeitė 1957 m. užtvenkta Šešupė; naujasis vandens telkinys yra vadinamas Antanavo arba Gavaltuvos tvenkiniu. Parke auga ir vienas vertingesnis medis - maumedžio porūšis. Išliko buvusių kanalų ir tvenkinių liekanų pėdsakų. Toliau nuo rūmų, buvusios alėjos gale, šiaurinėje kelio Antanavas – Pilviškiai pusėje, medžių apsuptyje, XX a. pabaigoje atstatytas kryžius, skirtas 1863 m. sukilėliams pagerbti. Neseniai uždarė ir buvusį „Stumbro" padalinį – dabar Lietuvoje neliko nė vienos įmonės, gaminančios krakmolą.

Autorius dėkoja Antanavo gyventojai Uršulei Kacalauskaitei – Andriušaitienei, gimusiai 1920 m., prisiminusiai paskutinįjį dvaro gyvavimo dešimtmetį.
 
Nuotr.: Antanavo dvaro rūmai tarpukario pabaigoje.




Autorius:Benjaminas Mašalaitis

Šaltinis: http://www.suduvosgidas.lt/index.php?cid=45&new_id=169370
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 2215 | Raktažodžiai: istorija, Antanavas
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Šeštadienis, 2017-05-27

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License