Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Žvilgsnis į praeitį. Milijonierius

2013-01-08

Dabar nuolat rašoma apie įvairius aferistus, mulkinančius žmones, visokias „piramides", siūlančias tapti milijonieriais, loterijas ir kitokius būdus stebuklingai praturtėti. Kai pamąstai, nieko naujo po šita saule...

Prisiminiau 1951-ųjų rudenį, kai po vienų pedagoginio darbo metų buvau atkeltas į V. Kudirkos gimtuosius Paežerius. Mokyklos direktorius Algirdas Mičiulis mane paskyrė septintos klasės vadovu. Auklėtiniai buvo vos keliais metais už mane jaunesni. Šis rašinys gimė kaip prisiminimas tos pirmutinės mokyklos abiturientų laidos, kuri pernai po 60 metų buvo susirinkusi į susitikimą.

Mūsų organizatorių Albino ir Elvyros Selmistraičių, o ypač – ūkininko Alfonso Zavecko pastangomis iš buvusių bendraklasių atvyko 11. Penki dėl sveikatos ir kitų problemų negalėjo, o šeši jau išėję į amžinybę. Mus tą liepos paskutinę dieną svetingai priėmė Paežerių pagrindinės mokyklos direktorė Vida Petkevičienė. Įspūdžiai nepakartojami, o prisiminimai iš tų tolimų jaunystės dienų tebeaidi pasąmonėje iki šiol.

Per vieną pašnekesį šį įdomų nuotykį padėjo prisiminti tai, kad klasės anuo metu buvo net trijuose keliasdešimt metrų vienas nuo kito nutolusiuose pastatuose. Viena klasė buvo savotiškos kaimo įžymybės J. A. troboje. Kartą po ten vykusios pamokos mane užkalbino pats šeimininkas, kviesdamas minutei užsukti. Pasodinęs užstalėje atkimšo pusbutelį naminės, siūlydamas išgerti pažinties proga. Pamatęs, kaip mane, paragavusį to palšo skysčio, žiauriai nupurtė, kito stiklelio nevertė gerti. Pats, keliskart vis užgerdamas į manąją sveikatą, ėmė pasakoti apie mano motiną, brolius, gyvenančius anapus Šešupės, prie Marijampolės. Pasigyrė ten buvęs, sakė jiems pažįstąs mane, kad mokau vaikus jo name, ir pan.

Man atrodė keista ir nesuprantama, iš kur jis sužinojo apie mano tėviškę, be to, liko neaišku, kokiu tikslu ten nusibeldė. Vėliau šeimininkas ėmė girtis esąs ne koks juodnugaris kaimietis: buvęs klieriku, bet kunigu netapęs, kadaise dirbęs didelio laikraščio redaktoriumi. Žodis po žodžio įsišnekėjome, jis man pagrojo savo fisharmonija, dar užgiedojo sodriu, tikrai klebonišku balsu. Prisipažinsiu, tada jis padarė malonaus ir įdomaus žmogaus, intelektualo įspūdį.

Sako, kad dažnai tokia pirmoji pažintis būna apgaulinga. Bet tai paaiškėjo gerokai vėliau, kai išgirdau Rimšų Juozo, dailininko brolio, ir kitų pasakojimus apie mano naująjį „geraširdį" pašnekovą. Esą jis kartą užėjęs paprašė paskolinti 50 rublių, pažadėdamas poryt, 15 val. 10 min., atiduoti. Ir tikrai, nuodytu laiku skolą grąžino. Po mėnesio jau šimtą išsiprašė – ir vėl tiksliai pažadėtu terminu atnešė, o kai pasiskolino 300 rublių, tai jį tiek ir po šiai dienai tematė. Pasirodo, Paežeriuose jis mažai kam liko neskolingas.

Mano minėtos jubiliejinės klasės mokinys Juozas B. prisiminė, jog dar tuomet, kai dirbo autobuso vairuotoju, Paežeriuose vos ne kasdien įlipdavęs J. A. Kai reikėdavo sumokėti už kelionę, jis išsitraukdavo šimtinę ir parodęs kišdavosi atgal į kišenę sakydamas: „Tikriausiai neiškeisi?" „Man įgriso tas nuolatinis rodymas. Todėl, kai dar vieną kartą jis ištraukė savąją šimtinę, tariau: „Duok šen, iškeisiu." Iš anksto buvau pasiruošęs 97 rublius pačiomis smulkiausiomis monetomis. Atplėšęs bilietą, pasiūliau susiskaičiuoti grąžą. Neskaičiavo, bet ir šimtinės daugiau nekaišiojo."

Deja, apie tai išgirdau gerokai vėliau, kaip ir apie kitus ne visai padorius mano naujojo pažįstamo nuotykius. Teisybę pasakius, jis iš manęs niekada neprašė jokios paskolos. To pirmo susitikimo metu, gal norėdamas sudaryti padoraus inteligentiško žmogaus įspūdį, J. A. man kaip įrodymą, kad buvęs redaktoriumi, atnešė vieną senovinio laikraščio numerį, kur tarp grupės redaktorių buvo ir jo pavardė. Po to iš spintelės ištraukė didoką krepšį, kurį atrišęs išvertė gal kokius penkis kilogramus supakuotų šimtinėmis visiškai naujutėlių banknotų. Man net akys išvirto iš nuostabos, kai paėmęs į ranką vieną pakuotę, kurioje buvo štai šitokių (žr. nuotr.) milijardinių banknotų. Kituose matėsi daug šimtamilijoninių, visai nebuvusių apyvartoje pinigų. „Jūs Rotšildas!" – išsprūdo man. „Buvau kadais", – atsilošė pašnekovas. Esą, tai jo atlyginimas, kai Berlyne buvęs „Tėvynės sargo" redaktoriumi (pasitikrinau, tikrai J. A. prisidėjo redaguojant kelis „Tėvynės sargo" numerius).

Dabar gailiuosi, kad tuomet dar nesidomėjau kolekcionavimu ir nepaprašiau jo bent keleto banknotų. Kokie puikūs eksponatai būtų mūsų suruoštoje Lietuvos prezidento Kazio Griniaus laikais buvusių apyvartoje pinigų parodoje, į kurią pažįstamas atnešė vienintelę tokios vokiškos reichsmarkės nuotrauką...

Po poros dešimtmečių, kai J. A. numirė, susigriebiau ieškoti tų „milijardų", bet šaukštai jau buvo popiet. Jo šeimininkė man atidavė tik keletą senų šimtamečių brevijorių, dar kai kurių giesmynų, maldaknygių, gaidų knygų, o apie pinigų pusmaišį nieko nežinojo. Esą, gal brolis vargonininkas į Sangrūdą išsivežęs. Man nebuvo laiko ieškoti to brolio, tikriausiai dabar jau seniai mirusio.

Beje, kai šitų matytų pinigų istoriją kadaise papasakojau vienam seniokui, kaimynui Juozui Vosyliui, artimai pažinojusiam minimo „piniguočio" tėvą, tai išgirdau visai kitą tų pinigų kilmės istoriją. Girdi, J. A. tėvas, po ano karo jam kaip draugui prasitarė vis dar pasilaikąs kelis šimtus auksinių caro rublių. Apie tai kažkokiu būdu suuostęs turtingas Pilviškių žydas Bergmonas. Jis, ko gero, ir pasiūlęs žmogui tapti turtuoliu – milijonieriumi – ir už žlungančių vokiškų markių pusmaišį nupirkęs visus šio turėtus auksinius. O kai tie milijonai po savaitės tapo beverčiu popieriumi, apgautą žmogų suparalyžiavo.

Kuris šios istorijos variantas tikresnis? Tik po daugelio metų, išgirdęs jos epilogą ir jau gerai žinodamas ano „redaktoriaus" įpročius, supratau J. A. rodžius ne savo, o tėvulio paliktus milijonus.

Taigi, anais laikais taip pat buvo aferistų ir aferų, gal tik tokių žodžių niekas nevartojo.

Vokietijos pokario „infliacinis" 5 milijardų markių banknotas (1923 m.). Foto: „Santaka”.




Autorius:Vytautas GRINIUS

Šaltinis: http://santaka.info/?sid=26514
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 1072 | Komentarų: 1 | Raktažodžiai: Paežeriai, istorija
Viso komentarų: 1
2013-01-08 Spam
1. vincas (vincas)
Girdėjau jį per laidotuves vargonuojant ir giedant "Petro laivas plauks kur plaukęs..."Galingai ir netradiciškai skambėjo bažnyčioje ši giesmė.Kai kas liko nepatenkintas: girdi, jis begiedodamas uždainuoja.

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Pirmadienis, 2017-10-23

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License