Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 3
Svečių: 2
Vartotojų: 1
hollieyo11

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Į mokyklą per šešis tiltus arba Pilviškių vidurinėje 1949 – 1957 metais. I dalis.

Pilviškių miestas tur‘ gražų vardą,
Zelkė kazoko nešioja kardą...

Šis dainuškėlės posmas liko įstrigęs atmintyje iš tolimos vaikystės. O miestelio pavadinimas — iš mamos pajuokavimo: „Ar jau pilni tavo Pilviškiai?” Tai reiškė, ar aš jau sočiai pavalgęs. Todėl jo kilmė tada man atrodė neabejotina: Pilviškiai — nuo pilvas. Tik vėliau sužinojau, kad miestelyje į Šešupę įteka upelis Pilvė, ir Pilviškių pavadinimas jam artimesnis už mano pilvą. O buvęs suolo draugas, kalbos mokslų žinovas ir šios srities daktaras Jonas Klimavičius,  išaiškino, kad tai vandenvardinės kilmės toponimas: pilvė vienoje tarmėje reiškianti drumzliną upokšnį.

Pilviškius tada galėjau matyti net iš savo kiemo. Stovėdamas jo vidury, matydavau, kaip ten pro mano dėdės Kazio sodybą ir Vosyliaus alksnyną kažkas man nesuprantamo dunkso. „Tai Pilviškių mūrai raudonuoja”, — paaiškino man mama. Turgaus dienomis iš Pilviškių mama pintinėlėje parnešdavo skanėstų: saldainių, riestainių, kartą šokoladinį kiaušinį, kurio viduje radau žiedelį, o tėtė parvežė piešimo sąsiuvinį, kuriame pieštuku nubrėžiau pirmąsias linijas ir jo pamokytas mėginau rašyti  „išsižergusią” A.

Pirmą kartą į Pilviškius patekau, kai tėvai važiavo karšti vilnų, kaip tėtė sakė, „pas Armonuką” (prieš karą Pijus Armonas Pilviškiuose buvo įkūręs betono gaminių įmonę: gamino šulinių žiedus (bonias), pamatų blokelius ir kitokius ūkiui reikalingus dirbinius iš cemento). Turėjo ir vilnakaršę. Jo namai stovėjo prie gatvės posūkio į geležinkelio stotį, prie pat žydų kapinių. Joje dar buvo likę pergalingo vermachto žygio į rytus pėdsakų — šalikelėje stovėjo apdegusios pabėgusių raudonarmiečių mašinos baltai dažytais kabinų stogais, matyt permestos iš pernai vykusio žiemos karo su suomiais fronto.

Atsimenu, kaip prie Ušpico mūro ant metalinių barjerų sėdėjo keletas rudmarškinių berniokų su diržais, prie kurių karojo prisegti peiliai. Tai buvo hitlerjugendo (jaunimo organizacijos) vokietukai. Gatve dardėjo keistas vežimas su keliais vermachto kareiviais. Jo priekiniai ratai buvo aukštesni už galinius, o prie vežėjo kojų styrojo vertikali rankena. Tėtė paaiškino, kad tai — kalnų vežimas, o rankena — stabdis, kurį pasukus pristabdomi ratai, kad vežimas lėčiau riedėtų į pakalnę.

Tą dieną dar pamačiau, kaip karšiamos vilnos. Ta mašina — vilnakaršė — tratėjo visais savo dantračiais, joje sukosi keletas velenų, o moterys, pasibrukusios didokus vilnų kuokštus po kairiąja pažastimi, pešė iš jų smulkesnius ir klojo ant besisukančio transporterio. Velenai savo šepečiais pasigavę tuos kuokštelius pureno, lygino ir formavo vientisą vilnų juostą, kurią nešė ant priimančiojo veleno. Kai nusibodo spoksoti į šį rimtą suaugusiųjų darbą, išsprūdau į kiemą. O čia su savo lėlėmis žaidė dvi mergaitės. Viena tokia raudonskruostė, pamačiusi mane, paklausė: „O kas tu toks”? Deja, prisistatyti nedrįsau, tik kažką sumurmėjęs, grįžau atgal prie „gamybos”.

...Praėjus beveik 25 metams ta mergaitė vėl panašiai manęs paklausė: kas aš ir kuo skundžiuosi. Tai buvo jos, gydytojos, kabinete Kapsuko poliklinikoje. Irena A.Č. Jau buvo baigusi medicinos mokslus, aš mokytojavau, o mūsų tėvai dar vis palaikė seną pažintį ir susitikę linksmai pasvarstydavo, kaip tuos savo vaikus „suženyti”.

Iš tos kelionės į Pilviškius parsivežiau pirmąjį pirktinį žaislą — medinį automobiliuką su vairuotoju kiškučiu. Tėtė nusivedė mane į kooperatyvo parduotuvę (šiandien jos sienas „įsiurbusi” „Gintvilma”), pardavėjas nuo aukštos lentynos nukėlė laku blizgančią mašinėlę. Už ją sumokėję keletą markių, su pirkiniu išėjome pro duris. Namuose žaislu ilgai džiaugiausi: mašinėlę traukiant arba stumiant jos ilgaausis vairuotojas linksmai šokinėjo savo angoje.

Tačiau ilgam išliko ir liūdnas kelionės įspūdis: vos pervažiavus medinį Šešupės tiltą, prie vaistinės, spygliuotų vielų aptvare, gūžėsi būrelis raudonarmiečių belaisvių, vilkinčių ilgomis milinėmis, užsimaukšlinusių pilotes. „Plienčikai"— nesuprantamu žodžiu apibūdino juos tėtė, paskui paaiškino, kad šie rusų kareiviai mūšio metu metė ginklus ir pakėlė rankas aukštyn, o vokiečiai juos čia uždarė. Kaip kokius gyvulėlius...

Į Pilviškius per 6 tiltus

Kitą kartą į Pilviškius keliavau pėsčias kartu su mama, teta, pussesere Levute. Ėjome į atstatomos bažnyčios kertinio akmens šventinimo iškilmes. Senoji medinė miestelio bažnyčia supleškėjo ugnyje 1941 m. birželio 22–osios, pirmosios karo dienos, pavakare. Sudegė su visais altoriais, kolonomis (pilioriais), kuriose buvo išlikę kazokų kardų kirčių žymės, kai jie 1905–aisiais, revoliucijos metais, raiti įsiveržė į bažnyčią, bevaikydami demonstrantus.

O dabar ėjome į naujos mūrinės bažnyčios statybų pradžios iškilmes. Traukėme basi vieškelio pakraščiu, pėsčiųjų nuletentu taku, rankose nešdamiesi savo apavą. Žingsniavome lėtai, neskubėdami, nes aš, pats mažiausias, priekyje diktavau spartą. Mama man vis rodė sodybas ir vardijo, kas jose gyvena. Nuo Vosylių alksnyno už kokio puskilometrio, pakelėje eglaičių apsupta stovėjo Pijaus Baltūsio, atokiau nuo jos – Felikso Baltūsio, pakalnėje už Gulbino  Antano Baltūsio sodybos. Prie keliuko į pastarosios kiemą tarp dviejų klevų rymojo aukštas kryžius. Praeidamos jį, moterys apgailestavo, kam sūnus Antanas paliko kunigų seminariją. O koks gražus jis atrodė, kai, persijuosęs stulą per petį, dalijo Švenčiausiąjį Pilviškių bažnyčioje. Už Baltūsių kryžiaus perėjome pirmąjį tiltą. Pro betoninę pralaidą tekėjo sraunusis Gulbinas. Žaliai dažyti jo turėklai buvo sulankstyti. Sako, rusų sunkvežimis buvo užkabinęs. Pagulbiny, tik kitoje kelio pusėje, stovėjo dar vienų Baltūsių sodyba. „Tikras Baltūsynas", - baigė pasakoti mama. Gulbine pavasariais varžomis lydekas gaudė Baltūsių Antanukas, namuose pramintas Žveju. Šią pravardę jis vėliau pasirinko partizano slapyvardžiu ir juo pasirašinėjo „Tauro" apygardos štabo dokumentus. Čia savo gaudykles įmerkdavo ir mano bendramokslis Jonas Kantautas, būsimas tolimojo plaukiojimo šturmanas, visai neblogas poetas. Upelyje, lieptu pereiti nepataikęs,  vandenin murktelėjo ir atsikelti nepajėgė mūsų kaimynas Andrius.

Priėjome Sausbalių kryžkelę — kairėje kelias į Alksnėnus, dešinėje į Gižus. Prasidėjo akmenimis grįstas plentas, kurio abi pusės buvo apsodintos gluosniais. Nors buvau pavargęs, bet eiti darėsi įdomiau. Priekyje jau raudonavo Pilviškių mūrai. Priėjome dar vieną tiltą – po juo tekėjo Mergupis. O prieš trečiąjį tiltą – Perkaso – pakrūmėje apsiavėme basutes, kad, basomis eidami per lentomis grįstus tiltus, į padus neįsivarytume rakščių.

Prieš Šešupės tiltą abiejose kelio pusėse stovėjo  du pastatai. Mama paaiškino, kad tai vokietukų ir žydukų mokyklos. Pastaroji jau metai buvo tuščia. Jos mokiniai ir jų tėvai, Pilviškių žydai, sušaudyti ir gulėjo užkasti plačiose duobėse Baltrušių kaime. Gatvėje, vedančioje į bažnyčią, perėjome dar du tiltus per Pilvės upelį. Tarp jų ant aukštų betoninių polių stovėjo miesto ugniagesių buveinė, kurią nuo pavasarinių potvynių vandens gynė tie du aukštoki tiltai ir po vienu iš jų esantis jos vagą ištiesinantis kanalas. Pagaliau mama padėjo man suskaičiuoti -  perėjome per šešis tiltus: Gulbino, Mergupio, Perkaso, Šešupės ir du Pilvės tiltus.

Šalia paskutiniojo, pačioje upelio pakrantėje, stovėjo namas, o šalia — fotografo paviljonas su gyvosios gamtos kampeliu: žvėrelių iškamšomis miniatiūrinėje miško aplinkoje ir Gedimino pilies bokštu. Tai buvo fotografo Brazausko fotoateljė.

Šventinimo iškilmės vyko buvusioje liuteronų evangelikų bažnyčioje, kuri nesutalpino visų jų dalyvių. Viduje kvepėjo žolynais, smilkalais. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas. Joms pasibaigus, minia patraukė į senosios bažnyčios šventorių prie naujai išlietų pamatų su juodo marmuro lentele ir žodžiais „Anno Domini 1942 VI 22”. Čia vyko pati ceremonija: nedidukas žmogutis su aukšta kepure, jau sunkiai judantis (vyskupui tada ėjo 93-ieji metai) tyliai giedojo ir mojavo krapylu. Niekas tada iš šios minios dar nežinojo, kad naujosios šventovės statyba bus baigta tik po penkiasdešimt penkerių metų, kad ne visiems iškilmių dalyviams bus lemta sulaukti jos konsekracijos...

Abiejų pasaulinių karų audros palietė Pilviškių bažnyčią ar jos aplinką. Per pirmąjį pasaulinį karą sudegė klebonijos trobesiai, per antrąjį – senoji medinė bažnyčia, stovėjusi nuo 1884–ųjų metų. Karo metais pamaldos vyko buvusioje liuteronų evangelikų bažnyčioje, kurią 1940 metais sovietų valdžia nacionalizavo ir nurodė nuo bokštelio nupjauti kryžių. Ilgai buvo ieškota meistro tokiam negarbingam darbui. Pagaliau kažkoks „proletaras" sutikęs. Kryžiaus pjovimo dieną, kai „meistras” užsiropštė į bokštelį, pamaldžios moterys, susirinkusios apačioje, jam grūmojo kumščiais ir grasino visomis dangaus ir pragaro bausmėmis. Vis dėlto darbą jis užbaigė ir sėkmingai nusileido, bet žmonės kalbėjo, vėliau kažkur nesėkmingai paslydęs.

O nuo 1942 m. birželio ant pašventintų pamatų gana sparčiai augo raudonų plytų sienos. Per porą metų jos buvo išmūrytos. Deja, grįžtant frontui ir vokiečių aviacijai bombarduojant miestelį, viena bomba pataikė į statomos bažnyčios vakarinį kampą. Sugriauta buvo ir ta, kurioje laikinai vyko pamaldos. 1947 m. valdžiai leidus, iš dviejų medinių barakų buvo suręstas vienas, kuris daugel metų tarnavo Pilviškių parapijos tikintiesiems Nuo 1993 m. prasidėjo bažnyčios atstatymo darbai. Juos organizavo naujasis parapijos klebonas Antanas Žukauskas. Žmonės dirbo su dideliu entuziazmu, todėl bažnyčia per ketverius metus buvo pastatyta ir iškilmingai pašventinta per 1997 m. šv. Baltramiejaus atlaidus.

...O tada, 1942 m. birželio 22–ąją, išėję iš šventoriaus į aikštę laisviau atsipūtėme. Čia prie mūsų priėjo buvęs kaimynas vokietis Pylipas, mandagiai besišypsantis ir maloniai kalbantis neseniai į savo kraštą sugrįžęs iš repatriacijos Vokietijoje. Pasididžiuodamas mostelėjo  Dariaus ir Girėno gatvės pusėn ir pasakė, kad beveik pusė gatvės jam dabar priklauso, mat tuščius žydų namus vokiečių valdžia davusi jam valdyti. Atsisveikinęs patraukė prie kitų pasigirti savo sėkme. O mama ir teta vėl kalbėjosi su pažįstamomis. Paskui man pirko ilgų, į spalvotus popierėlius įvyniotų mėtomis kvepiančių saldainių, kaip „kompensaciją” už patirtą nuovargį ir paskatinimą eiklesniam žingsniui atgal į namus.

Pilviškių turguose

Kitos mano kelionės į Pilviškius jau buvo po karo. Tėvai, važiuodami į turgų, veždavosi ir mane. Neužmatoma vežimų jūra ir tarp jų besisukiojantys žmonės buvo užpildę visą turgaus aikštę nuo kalnelio iki Pilvės kanalo tilto. Aikštę supo dar nespėti nuvalyti namų griuvėsiai, likę po didžiojo miestelio bombardavimo. Tada iš 44 buvusių mūrinių namų nesugriauti liko valsčiaus savivaldybės pastatas bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje stovintis vieno aukšto mūras, sienos dviaukščio, kurį žmonės vadino Aleksejaus mūru. 

Prie Šešupės tilto Ušpico namas buvo sugriautas iš dalies, nes likusioje savo fotoateljė buvo įsikūrusi fotografė Ona Palinauskienė. Čia nešildomose patalpose ji dirbdavo net žiemą. Fotografavo jaunavedžius, naujų tarybinių piliečių galvas naujiems tarybiniams pasams, o vasarą – raudonąsias gurguoles su pirmaisiais naujojo derliaus grūdais valstybei. Vėliau šias ir pluoštus senųjų dar „smetoniškų" jos namuose žiūrinėdavau su sūnumi Romu. Mat visa Palinauskų šeima - fotografai: tuomet  tėvas dirbo Vilkaviškyje, motina – Pilviškiuose, o jų atžala Romas -  dabar pripažintas fotografas Kaune.

Vėliau apie 1950 metus miestelyje įsikūrė dar vienas fotografas Juozas Dulskis. Savo ateljė jis įsirengė šalia knygyno pastatytame name. Su juo jau buvau pažįstamas, nes jis lankydavosi mūsų kaime ir su fotoaparatu užsukdavo į mūsų namus. Savo albume turiu ne vieną jo darytą nuotrauką, kuri šiandien turi tam tikrą istorinę vertę - tai paskutinės kaimynų bulviakasio, kūlimo talkos prieš suvarant į kolchozą, kaimo krepšininkai savo įsirengtoje krepšinio aikštelėje ir kitos. Todėl besimokydamas vidurinėje drąsiai užeidavau į jo ateljė. Juozas jau patikėdavo man gaminti ryškalus iš miltelių, mokė retušuoti negatyvus, atspausti vieną kitą nuotrauką. Čia susidomėjau fotografavimo procesu, fototechnika. Todėl suaugęs jiems nelikau abejingas...

...Bet aš čia per daug toli nuskubėjau į ateitį. Reikia grįžti į pokarinį Pilviškių turgų. 

Prie Ušpico mūro sviestu, sūriais, kiaušiniais prekiavo moterys. Tai buvo „bobturgis". Į būrį skarelėmis apsigobusių moteriškių su pintine įsimaišė ir mano mama. Jos prekė – sviestas - paklausą turėjo, nes jai suteikdavo, kaip šiandien sakoma, gerą prekinę išvaizdą ir kokybę. Būdavo, dubenyje kruopščiai apspaudytą sviesto gniutulą mediniu šaukštu kraudavo į medinę dėželę su „stūmokliu". Ją pripildžiusi iki viršaus, „stūmoklio" kotą atremdavo į stalą, dėželę su sviestu paspausdavo žemyn. Tada iš jos išnirdavo taisyklingas geltono sviesto brusas. Padėjusi jį ant sviestinio popieriaus lapo, siūlu atskirdavo nuo lentelės. Tai būdavo vieno kilogramo svorio gabalas. Kartais jį tuo pačiu siūlu perpjaudavo pusiau į du „puskilius". Tada likdavo tik gražiai gabalus aplankstyti tuo matiniu ir braškančiu sviestiniu popieriumi. Tokius patraukliai atrodančius pirkėjos greitai išgraibstydavo. Kitos moterys sviestą pardavinėdavo įvyniojusios į varnalėšų lapus. Sverti nebuvo kuo: pirkėjos pasitikėdavo pardavėjomis, prieš pirkdamos dėl visa ko gabalą pasvarindavo rankoje. Girdėjau mamą stebintis, kad atsiranda moterėlių, kurios mėgina apgauti pirkėjas: į sviesto gabalo vidurį įdėdamos bulvių košės, o į „didįjį" sviestą įpildamos morkų sunkos, kad geltonesnis būtų. Sviestas tais pokario metais kaime buvo kaip valiuta, kuriuo žmonės atsiskaitydavę už kai kurias deficitines prekes. Kartą į namus atėjusi prekeivė už penkias siūlų riteles užsiprašė kilogramo sviesto. Bet mama pasiderėjusi gavo ir šeštąją.  

Pardavusi sviestą, mama mane nusivedė prie „trofeičikų". Apie juos girdėjau suaugusius daug pasakojant ir susidariau įspūdį, kad tai — nelabai dori žmonės. Mat jie, raudonajai armijai išvijus iš Rytprūsių vokiečius, pradėjo plėšti paliktas sodybas, grobti tai, ką galėjo patys panešti kuprinėse ar lagaminuose. Čia buvo jų karo grobis — trofėjai. Važiavo jie traukiniais, nugulę vagonų stogus, įsitaisę tenderiuose, apsivilkę kareiviškomis milinėmis be antpečių, paišinais veidais. Išlipę Pilviškių geležinkelio stotyje, jie pasklisdavo po aplinkinius kaimus, siūlydami pirkti prisigrobtus trofėjus: staliaus ar kalvio įrankius — vyrams, indus ir drabužius — moterims. Visa tai jie mainė į lašinius, sviestą ar duoną. Kiti tiesiog elgetavo, kaulydami maisto, o jo negavę net kerštaudavo. Sako, kad dėl to jie padegę ir ūkininko Račiūno kluoną. Pasitaikė ir vagysčių bei plėšikavimo atvejų. Net motinos savo mažamečius neklaužadas pagąsdindavusios, girdi, jei neklausai, atiduosiu  tave „trofeičikui", ir jis tave įsikiš į maišą. 

Ėjau drąsiai greta mamos ir pusseserės. Turgaus pakraštyje jau būriavosi keletas moterų, ką tik atėjusių iš traukinio ir dar nespėjusių iš nešulių išdėlioti savo prekių. Moterys tą dieną buvo numačiusios nusipirkti indų, todėl klausinėjo: „Pasuda, pasuda". Tik vienas iš prekiautojų atsiliepė, kad turįs, bet pirma pavalgys. Ir čia pat iš popierinio maišelio traukė ir vieną po kitos godžiai valgė turgaus bandeles. Pagaliau milinės rankove nubraukęs lūpas, atidarė du greta stovėjusius lagaminus ir iš jų ant žemės ėmė dėlioti lėkštes, lėkšteles, indus silkėms salotoms, ąsočius, druskines. Moterys pradėjo rinktis. 

Pusseserė išsirinko kelias lėkštes, o vieną „dėl gražumo" su Vokietijos kaizerio Paulio Hindenburgo atvaizdu. Mama nusipirko ąsotį, tokį pūstašonį, grakščiu gulbės kaklo pavidalo snapeliu, iš kurio sulaukusi svečių pilstydavo kavą, virtą dažniausiai iš cikorijos, arba runkelinį alų. Dabar tas ąsotis puošia mūsų indaują. Prieš keletą metų pas mus atvykęs atostogaujantis vokiečių policininkas padėjo nustatyti ąsočio kilmę ir vertę.

Kai jam papasakojau, kad ąsotis rusų buvo atvežtas parduoti į Lietuvą iš Rytprūsių, jis atidžiai pažiūrėjęs į jo dugną pasakė „Ja, ja, das ist unser Carl Tielsch" (Taip, taip, tai mūsų Karlas Tylšė). Paskui parodė ąsočio dugne sunkiai įskaitomą firmos savininko pavardę ir mėlyną logotipą su ereliu bei monograma CT. Čia turėčiau paaiškinti, kad ši garsaus vokiečio keramiko porceliano manufaktūra buvo įkurta 1845 m., o jos dirbiniai nedaug nusileisdavo Meiseno porceliano meistrų darbams.

Tačiau mūsų kaimynui Valentinui Ambrasui dar geriau pasisekė. Gyvendamas tremtyje Krasnojarsko krašte iš panašaus tipelio, grįžusios iš Vokietijos, už porą puslitrių nusipirko smuiką, kurio skambėjimu negalėjo atsidžiaugti. Grįžęs į Lietuvą, juo pagrodavo jaunimo pasilinksminimuose, vestuvėse. O vienose vestuvėse smuikas trumpam pateko į mano rankas. Apžiūrinėdamas jį, pro korpuso išpjovą dugne pastebėjau priklijuotą pageltusią popieriaus juostelę su įrašu „Antonius Stradiuarius Cremonensis faciebat anno 1719" (Antonijus Stradivarijus iš Kremonos pagamino 1719 m.). Apie garsiuosius italų smuikų meistrus Amatį ir Stradivarijų buvau girdėjęs meno istorijos paskaitose, todėl žinojau jų pagamintų instrumentų pasaulinę vertę. Juo grojęs Valentinas man papasakojo smuiko įsigijimo istoriją ir pridūrė, kad už jokius pinigus niekam jo neparduotų. Tačiau leido jį aprašyti ir nufotografuoti. 1962 m. „Švyturio" žurnalo 20 numeryje buvo išspausdinta instrumento nuotrauka ir trumpa informacija.

Kito apsilankymo turguje metu pirmą kartą paragavau ledų. Kartu atvažiavęs pusbrolis Jonas, kuris jų skonį jau gerai žinojo, porciją nupirko ir man. Tai buvo tarp dviejų vaflinių skridinėlių įspraustas vyšnių branduoliais kvepiantis, rausvos spalvos labai šaltas skanėstas. Dar pamokė, kaip jį laikyti ir kaip laižyti: girdi, svarbu „ledą" palaikyti burnoje, kol jis ištirps, o tik paskui ryti. Kąsniais kąsti jį neišeina, nes gali nušalti gerklę. 

Taigi laižiau ir rijau, per smakrą ir pirštus varvėjo tas gardumynas. Ir staiga kad driokstelėjo...Suošė, subangavo arčiau buvę turgininkai. Kažkas rėkė „Vežiiimą"...Iš prekeivių būdelės išniręs vyriškis griebė arčiausiai stovėjusio vežimo arklius už brizgilų ir nutempė arčiau sprogimo vietos — prie riogsančių griuvėsių. Vyrai iš ten ant rankų išnešė dejuojantį paauglį, susiėmusį rankomis už pilvo, paguldė ant šiaudų į vežimą, o minėtas vyriškis čiupo vadeles ir zovada paleido arklius į pakalnę. Vežimas dardėjo ir šokinėjo per akmenis. „Pakrapštė kažką piemuo, — pasklido gandas per aikštę, o netrukus iš ambulatorijos atėjo viltinga žinia: "Nieko baisaus — kelio mažos šukutės įstrigo į pilvą".

O tie senieji Pilviškių turgūs... Kiek čia suplaukdavo vežimų, sueidavo žmonių. 

Alkanais pokario metais tai buvo svarbiausias maisto tiekėjas miestelėnams. Prekiavo čia viskuo, kas valgoma ir kuo galima pagardinti maistą. „Kam mielių mielių mieliausių”... pusbalsiu vaikščiodamos kartojo moterys. O kitos — „Kam pipirų, kam lapelių"... Ir pardavinėjo savo prekes slapčiomis, kad valdžios akis nepamatytų. Tai buvo vadinamoji prekyba „iš po skverno".

Apžergęs suolą, ant jo sėdėjo vienarankis vyras prieš save išdėliojęs dvilapius sovietinius laikraščius „Tiesą", „Tarybų Lietuvą" ir „Valstiečių laikraštį". Buvo įsigudrinęs viena ranka sulenkti laikraštį, greitai jį paduoti pirkėjui ir paimti kapeikas. Vėliau šis žmogus ilgus metus dirbo Pilviškių ryšių skyriuje paštininku. Tai Stasys Nolius - karo invalidas, apdovanotas Šlovės ordinu. Viena ranka abi atstodavo ir Maskvyčiui, kuris ardamas ja mokėjo valdyti ir arklį, ir žagrę. Viena ranka sugebėdavo nuo žemės pakelti ir ant peties užsimesti rąstelį. O viena koja tarp dviejų ramentų į tarnybą valsčiaus raštinėje žingsniuodavo dar vienas karo invalidas - Cilaitis. Toks tad buvo negailestingas paskutinysis karas ir miesteliui, ir jo žmonėms.

Šiandien pažvelgę į senas turgaus nuotraukas, galime pastebėti, kad tada visi vyrai dėvėjo kepures, o moterys ryšėjo skareles - nesvarbu, koks bebūtų metų laikas. Net ir karščiausią vidurdienį. Prekyboje irgi  vyravo pasiskirstymas. Pardavinėti sūrius, sviestą, o ypač kiaušinius retas kuris vyras ryždavosi. „Bobturgyje" jų nebūdavo. Vyrai iš vežimų pardavinėjo grūdus, gyvulius, vieną kitą padargą, jau ūkyje nereikalingą. Jie apgailestavo, kad Pilviškiuose nebeliko vietų, kur būtų galima sėkmingą pirkinį aplaistyti. Nebebuvo žydų, jų karčemų ir restoranų. Tik viena užkandinė glaudėsi žemame geltoname namelyje už mokyklos, kur ponia Petrauskienė į bokalus pilstė „Žigulinį" alų, šimtagramėmis stiklinaitėmis seikėjo skaidriąją, krupniką ar benediktiną. Žema salytė skendėjo „Pamiro” ir „Auroros” dūmuose. 

Kartą mūsų kaimynas, užsakęs šimtą gramų ir alaus, poniai bufetavai padavė šimtinę, o ši iš stalčiaus jau pradėjo grąžą skaičiuoti. Tada jis patarė pasižiūrėti, kokį pinigą gavusi. Išskleidusi banknotą, aiktelėjo – rankoje laikė šimtą carinių rublių su carienės Jeketerinos II portretu. Mat sovietinės šimtinės iki 1947 m. pinigų reformos buvo beveik tokio pat dydžio ir spalvos, kaip jau minėtos „babkės" (pinigas su „bobutės" atvaizdu). Abu nusijuokė, o ponia prisipažino, kad jau senstanti... 

Čia vyrai, iš bokalų gerdami liesą „Žigulinį", minėdavo, koks prieš karą buvo skanus tamsusis „Pale ale", „Nakties karalienė". Arba: „Klausyk, Juozy, kokius papirosus rūkėm — kam „Kir", kam „Regata", kam į š... storą dratą"... — apgirtęs paniūniuodavo turgaus reklaminį dvieilį kaimynas.

Stojau į (pro)gimnaziją, o atsidūriau vidurinėje

Pirmieji žingsniai gimnazijos link buvo reikiamų dokumentų – prašymo, keturių pradinės mokyklos skyrių baigimo pažymėjimo ir gimimo liudijimo pristatymas į mokyklą. Prašymą rašiau pats savo vardu ir prašiau sūnų Vincą (t.y. save) priimti į pirmąją gimnazijos klasę. Tai buvo pirmoji žioplystė kelyje į mokslus. Opšrūtų pradinės mokyklos pažymėjimą, pasirašytą vedėjos A. Kančytės, mokytojų J. Račiukaičio ir A. Pauliukonytės jau turėjau, bet gimimo liudijimo dar ne, nes tėvai iš bažnyčios, kurioje buvau krikštytas, neišgavo, nes registracijos knygos karo metu buvo pražuvusios. Vieną dieną tėtė įsisodinęs mane, savo brolį Kazį, buvusį kaimo seniūną, išvažiavo į valsčių daryti man metrikų. Pilviškiuose sutikęs vieną pažįstamą paprašė jo pagalbos – paliudyti, kad aš esu gimęs tada ir tada. Taip visi keturi užkopėme į antrąjį aukštą pas sekretorių Cilaitį. Jis, nužvelgęs mane, paklausė, kiek man metų, to paties perklausė abu liudininkus, paskui atskaičiavęs užrašė gimimo datą ir tėtės nurodytą mėnesį bei dieną.

Tada su visais dokumentais su tėte patraukėme prie medinio dviaukščio Stoties gatvėje. Mokyklos kieme sutiktam akiniuotam garbanotam ir su „bite" panosėje vyrui tėtė perdavė popierius, o šis nusišypsojęs mikčiodamas man pratarė: "Tai ką, pra – pradėsim mokslus, ber – berneli." Pasirodo, čia buvo pats gimnazijos direktorius Juozas Dabušinskas, kurio visas gerąsias pedagogo savybes patyriau vyresnėse klasėse per vokiečių kalbos pamokas.

1949 m. rugsėjo 1 d. Pilviškiuose pradėjau lankyti dar nepilnos gimnazijos (progimnazijos) pirmąją klasę. Tačiau tais pačiais metais Lietuvoje prasidėjo mokyklų reforma pagal SSRS egzistavusį modelį. Imtos naikinti gimnazijos, o jų bazėje buvo kuriamos vidurinės mokyklos su 11 klasių, prie jų prijungiant ir pradinių mokyklų skyrius. Taigi I-IV skyrių pradinė ir I–VIII klasių gimnazija turėjo virsti dvylikos klasių vidurine. Tačiau Maskvos valdžiai 12 metų mokyti nacionalinių respublikų mokinius pasirodė per brangu, kai SSR sąjungoje buvo tik dešimtmetės mokyklos. Valdžia nusprendė sujungti III ir IV gimnazijos klases. Todėl 1949–1950 mokslo metais ketvirtokai turėjo kartoti trečiosios klasės kursą. Kaimo vietovėse pradėtos steigti septynmetės mokyklos ir palaipsniui įvestas privalomas septynmetis mokymas. Baigę septynias klases, mokiniai jau turėjo galimybę siekti mokslo technikumuose. Taip per vieną mėnesį aš tapau Pilviškių vidurinės mokyklos penktos klasės mokiniu.

Su mamos palaiminimu

Taigi artėjo rytas, kai turėsiu pirmą kartą eiti ar važiuoti į naują mokyklą. Apie ją jau nemažai žinojau iš pusbrolio Jono, kaimynų Teresės pasakojimų. Žinojau, kad ten kiekvieną pamoką veda vis kitas mokytojas, o berniukai ir mergaitės mokosi atskirose klasėse. Jau skaičiau rajono laikraštį „Pergalė" ir jame rasdavau nemažai žinučių apie Pilviškių gimnaziją. Jas pasirašinėjo Vytautas Martišius, Juozas Stadalninkas, Antanas Anskaitis ir dar vienas kitas.

Jonui tie metai gimnazijoje buvo tretieji. Dvi žiemas buvo gyvenęs Pilviškiuose, vadinamoje Ašarų pakalnėje pas dėdę Petrą Janušaitį. Turėjo daug draugų, su kuriais vėliau susipažinau. Jis man buvo išrodęs visus savo vadovėlius, papasakojęs apie dalykus, kurių mokosi. Buvau smalsus ir domėjausi vokiečių kalba. Man patiko žiūrėti, kaip Jonas mokėsi rašyti gotiškojo šrifto raides, kurios pasirodė vingiuotos, banguotos, aštrios ir sunkiai atpažįstamos. Jonas gerai piešė: gražiai atrodė jo nupieštas lėktuvas, knygos viršelis. Savo piešiniais jis puošė kambario sienas. 

Ir aš buvau pasiryžęs stropiai mokytis...

Taigi tą rytą man pavalgius pusryčius, prie manęs priėjo mama ir, virš galvos ranka padariusi kryžiaus ženklą, pasakė: "Kad tik tau Dievas padėtų, vaikeli". Palydėjo pro vartelius, pro klėties galą į taką, o juo patraukiau pas Joną, kuris, mane užsisodinęs ant dviračio rėmo, nuvežė į mokyklą. 

Pirmoji pažintis.

Tą rytą rinkomės gimnazijos kieme. Jonas, mane nulaipinęs nuo dviračio, susirado savo klasės draugus, su kuriais ir mane supažindino. Dairiausi lyg išgąsdintas kiškutis. Aplink mačiau daug suaugusių. Sunkiai patikėjau, kad tai irgi mokiniai. Jie buvo apstoję pakylą, nuo kurios į antrą aukštą kilo atviri laiptai. Tik vėliau sužinojau, kad jie veda į direktoriaus butą. Pagaliau ant pakylos sulipo mokytojai. Aukščiausias jų ėmėsi vadovauti iškilmėms. Tai buvo kūno kultūros mokytojas Antanas Stanulis, pedagogų tarybos sekretorius. Jis skaitė ilgą sąrašą pavardžių mokinių, kurie buvo gavę pataisas ir skelbė jų išlaikymo rezultatus. Po kai kurių pasigirsdavo sunkūs atodūsiai. Matyt dūsavo neišlaikiusieji ir likę kurso kartoti antrus metus.

Paskui buvo pranešta, į kurias klases turime rinktis. Čia pagavau dar vieną žioplį: nuėjau ne į tą, į kurią buvau įrašytas, o į kitą. Kai mokytojas visus patikrino, pasirodė, kad dar yra keli „atliekami". Tai mus ir nukreipė į gretimą klasę už sienos. Čia patekau į auklėtojo Vytauto Šipailos globą. Jaunas, nuolat besišypsantis, linksmas mokytojas visiems berniukams paliko malonų įspūdį. Paskui jis mumis tėviškai rūpinosi. Deja...

Buvome supažindinti su bendraisiais mokyklos reikalavimais: būti drausmingiems, tvarkingiems, gerbti mokytojus, vieniems kitus ir... neauginti ilgų plaukų. Šis draudimas galiojo iki septintosios klasės, kai su peticija nuėjome pas direktorių prašyti leidimo...Vis dėlto leido, tačiau su sąlyga: drausmės, drausmės ir dar kartą drausmės. O vėliau, jeigu kuris laiku neapsikirpdavo, sulaukdavo direktoriaus priekaišto: „Vaikštai kaip Sam - sam-sonas"...

Netrukus susipažinome su mokyklos aplinka. Mūsų gimnazija tilpo dviaukščiame pastate, priklausiusiame vienam iš buvusių miestelio gydytojų. 

Pirmajame aukšte buvo keturios, o antrajame gal tik trys klasės. Be to, antrajame aukšte buvo mokyklos raštinė ir biblioteka, mokymo priemonių kabinetas, ginklų sandėlis. Taip, taip, buvo ir toks. Jame saugoti šautuvai su pragręžtais vamzdžiais, naudoti karinio rengimo pamokose. Kaip matysime vėliau, tikrų ir dar geresnių turėjo ne vienas mokinys. O iš šitų nebuvo galima net pykštelėti. Tačiau jie buvo saugomi laikantis griežtų reikalavimų: skarda kaltos durys buvo rakinamos pakabinamom spynom, užplombuotos, o prie jų sargybą ėjo X–XI klasių mokiniai. Čia šeimininkavo karinio rengimo mokytojas Albinas Kinka. Pasibaigus mokslo metams, šiuos šautuvus mokiniai su savo mokytoju išveždavo į Kybartų karinį komisariatą, o rugsėjį vėl parsiveždavo. 

Kukli tada buvo mokyklos biblioteka — vos kelios nedidelės spintos knygų. 

Už šios dažnai mano lankomos patalpos buvo mokymo priemonių kambarys. Į jį pirmą kartą patekome būdami šeštoje klasėje. Ant aukštų lentynų buvo išdėlioti muliažai žmogaus anatomijos pamokoms, fizikos prietaisai. Gavome pasukti elektros mašiną ir iš dviejų jos rutulių pajusti elektros srovės „saldumą". Stoveliuose rikiavosi stikliniai indeliai, kolbos ir kiti chemijos bandymams skirti indai. Mokytojas nuo lentynos nukėlė žmogaus kaukolę su apskrita kulkos skylute ir papasakojo, kaip grįždamas pėsčias iš Vilkaviškio, pamatė griovyje kažką boluojant. Tai buvo šita kaukolė, kažkurios karo aukos palaikų dalis. Jis ir parnešęs ją kabinetui. Kambario viduryje stovėjo ilgas stalas, aplink suolai. Čia susėdę vyresniųjų klasių mokiniai atlikdavo fizikos ar chemijos bandymus. Vieną dieną driokstelėjo sprogimas. Per chemijos mokytojos O. Jokubaitytės pamoką mokiniai mėgino iš anglies ir salietros pagaminti paraką. Ką gi, bandymas pavyko - parakas išėjo kaip tikras ir net sprogo... Tačiau viena mokinė nudegė rankas.

Ilgo koridoriaus gale buvo dar vienerios durys. Iš karto mums buvo mįslė, kokia klasė už jų. Netrukus įsitikinom, kai vienas iš besprunkančių nuo draugų persekiojimo į jas atsitrenkė. Po smūgio pro jas išlindo paties direktoriaus galva. „Ar ne – negalit ra - miau", - subarė jis bildukus. Pasirodo, tai buvo jo buto durys. Paskui prie jų nedrįsdavome net garsiau kalbėti.

Iš kiemo pusės pastatas turėjo du fligelius: kairiajame – laiptinė į antrąjį aukštą, o po ja rūbinė. Dešiniajame – kambarėlis budėtojui, kuris į pamokas ar pertraukas skambino kratydamas žalvarinį varpelį. Vėliau mes mokėmės klasėje, kurią nuo to kambarėlio skyrė durys. Išgirdę tyliai cinktelint skambučio šerdelę, jau žinojom, kad budėtojas kelia jį nuo stalo ir tuoj pat, išėjęs į kiemą, jį pakratys. Tada mes subruzdavome, pradėdavome į portfelius krautis sąsiuvinius ir vadovėlius. Peeer- trau- ka! Sunku jau buvo mokytojui mus suvaldyti nuo veržimosi į kiemą. 

Tačiau turėjome įveikti dar vieną kliūtį — pereiti septintokų klasę, kuri ir buvo pereinamoji. 

Pirmiausia pro siauras duris išeidavome į gatvę. Tose duryse dar buvo išlikęs pasukamas skambutis, nors gerokai apgadintas, bet kartais pasukus rankenėlę dar suskambėdavo. 

Ankštame koridoriuje buvo trejos durys: dvejos į klases, o trečiosios - tiesiai į mįslingą ir bauginantį mokytojų kambarį. Į jį kviesdavo neklaužadas ir „idėjiškai nesusipratusius", nenorinčius stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas. Dešinėje prie sienos prikaltoje skelbimų lentoje mokytojas Vytautas Bučinskas kabindavo mokinių choro repeticijų tvarkaraštį ir perspėjimus su mums pirmamečiams dar sunkiai suprantamu sakiniu: „Repeticijų praleidinėjimai toliau nebus toleruojami". Joje mokytojas Antanas Stanulis beveik kas savaitę pakabindavo mūsų ypač laukiamą skelbimą: "Bus rodomas kino filmas". Virš rūbinės kabyklų, šalia mokytojų kambario – dar viena juoda lenta su stogeliu ir raudonomis raidėmis „Sporto kolektyvas". Čia buvo išrašyti atskirų sporto šakų treniruočių grafikai, mokyklos rekordai ir rekordininkai. 

Nepilnas dar būtų mūsų mokyklos vaizdas, jeigu nepapasakočiau apie sporto salę. Tai buvo barakas, suręstas iš atskirų medienos blokų, tokių pat kaip ir laikina mūsų bažnyčia. Joje tilpo pagrindiniai gimnastikos įrankiai: ožys šuoliams, skersinis, lygiagretės, kabėjo žiedai. Dauguma jų mokyklos meistrų pagaminti. O kampe stovėjo pianinas, kuriuo muzikos mokytojas V. Bučinskas tikrino mūsų balsus ir klausą. Kitame kampe -  sportinio inventoriaus sandėlis: granatos, diskai, rutuliai buvo sudėlioti į lentynas, prie sienos glaudėsi „kolonija" slidžių, paruoštų slidinėjimo sezonui.

Taigi iš klasių išsigrūdę į pertrauką, pasklisdavome ankštame kieme arba susiburdavome prie mokyklos fasado iš gatvės pusės. O iš čia — kas į sporto aikštyną pasikarstyti ant gimnastikos įrankių, pasisupti ant žiedų ar ant skersinio „išlaužti mešką", kas patraukdavo į Padurpinyčį pas Žvirblienę nusipirkti irisų. Ši moteris gamino skanius, mūsų kišenei prieinamus saldainius ir turėjo būrį mažųjų klientų. Būdavo, praveri lentinio prieangio duris, pasilabini ir tiesi rublį, o močiutė iš po suolo traukia puslitrinį stiklainiuką, pilną pristatytų rudų sprindžio ilgumo batonėlių, ir leidžia pačiam pasirinkti. Čiumpi patį ilgiausią ir nešiesi. O jis peiliu padalintas į penkis lygius gabalėlius. Todėl lauži po vieną ir čiulpi, kol mokytojas į klasę ateina.

Pavasarį, orams gerokai atšilus, prie mokyklos atvažiuodavo ledai. Juos gamino Baltrušių pieninė, o pardavinėjo ponia Šliokienė. Didelėje natūralaus ledo prikrautoje dėžėje ant ratų tilpo dvi aukštos skardinės su saldžia ir šaltyje sustingusia mase, kuri taip traukė ir viliojo karščio kamuojamus mūsų gomurius. Trimis eilėmis apguldavome tą vežimaitį su rubliais rankose ir maldaujančiais žodžiais lūpose „ mą – mą – mą" (tai turėjo reikšti „prašau duoti man porciją"). O pardavėja skubiai deda vaflio skridinėlį į skardinį kaušelį, ranką iki alkūnės panardina į skardinę, ten keletą kartų pasukusi šaukštu pripildo kaušelį kvepiančios masės, ant viršaus uždeda antrą vaflio skridinėlį ir paspaudusi kotelį jau tiesia tau šalčiu dvelkiantį skanėstą. Ir taip nuo skambučio iki skambučio pluša moteriškė, neturėdama kada net prakaito nuo kaktos nubraukti, kol ištuština abi skardines.

Prie pat mokyklos glaudėsi namas, kuriame buvo įsikūrusi specifinė to meto parduotuvė. Jos pavadinimo mes ilgus metus nesupratome - „GLAVUTILSYRJO". Tai buvo trijų rusiškų žodžių santrumpa, reiškusi antrinių žaliavų supirktuvę. Joje už makulatūrą, kaulus ir kitokias atliekas galėdavai nusipirkti deficitinių prekių: sąsiuvinių, rašomųjų plunksnų, metalinių dangtelių stiklainiams. Tačiau už grynuosius labai retai jų pavykdavo išsiprašyti. „Vaikeliš, škudurų, škudurų," – žydišku akcentu vis primindavo pardavėja. Žinoma, mes pažadėdavome, bet retai kada žodį ištesėdavome.

Į vieną suolą su būsimu kalbininku

Dabar jau nebeprisimenu, kas man parinko vietą klasėje ir suolo draugą, o gal patys taip sutarėme. Dauguma mūsų klasės mokinių buvo pilviškiečiai. Jie vienas kitą gerai pažinojo, tad ir sėdo vienas greta kito. O mudu buvome kaimietukai: aš iš Opšrūtų, jis iš kitos Pilviškių pusės — Varakiškės kaimo. Gal auklėtojas Vytautas Šipaila dėl to mane su Jonu „suporavo".

Abu buvome ramūs, žingeidūs ir smalsūs. Jonas domėjosi šachmatais ir neblogai jais žaidė, o aš niekaip nesugebėdavau numatyti ėjimų į priekį, suregzti kombinacijų. Abu mėgome skaityti knygas. Jis buvo gabus visiems dalykams, o aš tik humanitariniams. Sunkiai sekėsi tikslieji mokslai, ypač matematika. Nors pirmąjį trimestrą klasėje buvome trys pirmūnai — Jonas, Algirdas Klevelis ir aš — kituose dviejuose nuo jų atsilikau. 

Tiesa, nenurodžiau savo suolo draugo pavardės. Tada jis mokyklos dokumentuose buvo Jonas Klimas, o kai būdamas dešimtoje klasėje archyve susirado tikrąjį savo gimimo liudijimą, išaiškėjo, kad jis — Klimavičius. Ir ne vienas po gimimo liudijimų paieškų gaudavo „pailgintas" pavardes arba kitus gimimo metus. Sigitas Adomaitis virto Adomavičiumi, o Algimantas Borkys buvo pripažintas gimęs 1941 m. Vadinasi, mūsų klasėje mokėsi „būdamas" tik aštuonerių metų.

Jonas man padėdavo spręsti sunkiai įkandamus aritmetikos uždavinius, kol aš, dėl ligos neišlaikęs algebros pataisos, VIII klasėje likau antriems metams kartoti kurso. Tačiau kartu lankėme literatų būrelį. Dabar vienoje savo eilėraščių knygoje prisipažįsta, kad tada dar mokyklos suole „Dievas davė proto suprasti, kad rimtai eiliuoti nėra apie ką. Nepagarbinau kruvinojo stabo... Liko eilėraščių skaitymas".

Jis vieneriais metais anksčiau baigė vidurinę, o kitąmet susitikome tame pačiame Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Kurį laiką mane, kaip nenuovokų naujoką, globojo. Baigęs studijas pagal gabumus kalbos dalykams gavo paskyrimą dirbti į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, o jame pasodintas rašyti akademinį lietuvių kalbos žodyną, vėliau permestas į Terminologijos skyrių. Save Jonas vadina „kolektyvinio darbo vergu", nes keleto terminų žodynai yra kolektyviniai darbai. Šiandien Jonas Klimavičius – humanitarinių mokslų daktaras, rašantis ir eilėraščius, kurių keturias knygeles ir man padovanojo.

Vėl Baltramiejus kviečia grįžti
Į seną mokslų miestą mus
Ir jaunyste sena pražysti
Vėl Baltramiejus kviečia grįžti...

Taip nostalgiškai apie mokslus Pilviškiuose dūsauja žmogus, giliai įleidęs šaknis į gimtosios kalbos mokslą ir greta garsių sportininkų savo darbais garsinantis jaunystės metų mokyklos vardą.

Paskutinė kūlimo talka apie 1950 m.mūsų ūkyje. Talkininkai - kaimynai Saikauskai, Staugaičiai, O. Bakšytė, O Senkutė. Kairėje Kazys ir Juozas Tumosos, trečias buvęs ulonų vachmistras P. Kyga, vyriausias Pranas Krapaitis, jauniausi - mudu su sesute.

Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 2119 | Komentarų: 6 | Raktažodžiai: Pilviškiai, istorija
Viso komentarų: 6
2013-11-21 Spam
6. Žydrūnas (zydrunas)
zydrunas.w@zebra.lt

2013-11-20 Spam
5. vincas (vincas)
Žydrūnai, turiu dar dvi tos dienos nuotraukas.Tačiau ši išraiškingiausia - fotografo surežisuota. Galėčiau daugiau parašyti, bet neturiu Tavo el. pašto adreso.

2013-11-17 Spam
4. Žydrūnas (zydrunas)
Sveiki,vidury nuotraukos,is kaires puses uzsilipes ant motoro,su ranka kazka daro,tai mano senelis Pranas Saikauskas.Kitoj pusej motoro i ji atsiremes su cigarete,tai senelio brolis Juozas Saikauskas.Salia jo,sukryziavus rankas stovi mano mociute Maryte Saikauskiene.
P.s.labai idomi nuotrauka...Gal daugiau yra panasiu nuotrauku su Saikauskais?

2013-10-06 Spam
3. Vidas (Vidas)
Sveiki. Įdomus straipsnis. Štai ir medžiagos delelė "Pilviškių valsčiaus istorija" . Beja ar renkasi šios monografijos iniciatoriai pilviškiečiai į susirinkimus?

2013-10-03 Spam
2. Valius (Valius)
Manau, kad taip.

2013-10-03 Spam
1. Dalius (darvis)
Sausbalių  kryžkelė tai dabartinis žiedas prie benzino kolonėlės?

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-07-20

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License