Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 2
Svečių: 1
Vartotojų: 1
MohardLar

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Į mokyklą per šešis tiltus arba Pilviškių vidurinėje 1949 – 1957 metais. II dalis.

2013-10-03

Mano mokytojai mane ugdė mokytoju

Taigi jau sėdžiu mokyklos suole: nei gimnazijos, nei progimnazijos, nei vidurinės, nei pirmokas, nei penktokas. Viskas išsisprendė per rugsėjį — didžioji mokyklų reforma startavo. Pirmieji du statusai atkrito — paliko tik vienas: vidurinė mokykla, teikianti 11 klasių išsilavinimą. Mes, pirmamečiai, tapome penktokais, o buvusias III ir IV gimnazijos klases sujungė ir, kaip anksčiau minėjau, jų mokiniai tapo septintokais.

Suskaičiavau, kad Pilviškių vidurinėje mane mokė apie 30 mokytojų, skirtingų savo pedagoginiais sugebėjimais, išsilavinimo ir intelekto lygiais. Visus juos ir šiandien atsimenu. Apsidžiaugiau mokyklos 90–mečio proga susuktu filmuku apie mokyklą. Jame panaudota 1952 m. joje dirbusių mokytojų nuotrauka.

Gimtosios lietuvių kalbos mane mokė O. Zdanytė - Kudžmaitienė (5 kl.), A. Lazauskaitė – Tamaševičienė (6 – 11 kl.), rusų kalbos - Bendoraitytė (5 kl.), J. Širvinskas (6 kl.), Staugaitienė (7 – 9 kl.), O. Žebrauskaitė (10 – 11 kl.), matematikos - B. Maksvytis (5 – 7 kl.), J. A. Ražanskaitė – Muraškienė (8 kl.), V. Sidarkevičius (9 – 11 kl.), chemijos - O. Jokubaitytė – Sidarkevičienė (7 – 11 kl.), istorijos - V. Šipaila (5 kl.) , O. Endriukaitytė (iki 11 kl.), geografijos - A. Kinka (5 kl.), A. Gadišauskienė (6 - 7 kl.), A. Gabartaitė – Ardickienė (8 – 9 kl.), biologijos - V. Čepaitytė (5 kl.), A. Stanulis (6 kl.), P. Zigmantaitė – Dulskienė ( 6 – 7 kl.), muzikos - V. Bučinskas (5 – 6 kl.), piešimo ir darbelių - O. Bakšytė (5 kl.), J. Jasukynas (6 kl.), braižybos - J. Jasukynas (9 – 10 kl.), vokiečių kalbos - M. Lapačinskaitė (5 – 8 kl.), A. Petruškevičiūtė (9 kl.), J. Dabušinskas (10 kl.), A. Jonikaitis (11 kl.), kūno kultūros - A. Stanulis (5 - 11 kl.), karinio rengimo - A. Kinka (10 – 11 kl.), SSRS konstitucijos - O. Zdanytė (7 kl.).

Jeigu šiandien jiems dėkočiau, daugelis, deja, manęs neišgirstų, ar mano žodžių neperskaitytų. Jie jau Anapus, geresniame pasaulyje. Tad vardų paminėjimas tebūna pagarbos pareiškimas jų sunkiam darbui, kurio tęsėjas buvau ir aš.   

Matėme viena, o pasakoti mokė kitaip

Mokslus pradėjau tada, kai keitėsi ne tik mokyklos struktūra, bet ir ugdymo programos, turinys. Viskas, kas jose buvo tautiška, artima lietuvio dvasiai, imta negailestingai naikinti. Net žodžiai tauta ir tautosaka tapo nepageidaujami. Šeštosios klasės „Skaitinių" vadovėlyje tautosaka spaustuvėje buvo grubiai ištaisytas į žodį liaudiesaka.

Šis vadovėlis buvo kimšte prikimštas ištraukų iš rusų literatūros kūrinių apie vadinamuosius liaudies didvyrius Pavlą Korčiaginą, Olegą Koševojų, Zoją Kosmodemjanskają ir kitus. Tiko čia net Gavrošas iš V. Hugo „Vargdienių". Lietuvių autorių buvo nedaug: Žemaitės, J. Janonio, J. Biliūno kūrinių ištraukos su  ryškiais socialinės skriaudos motyvais.

Sovietizuotos  mokyklos tikslas buvo kuo greičiau mokinius įtikinti socialistinio gyvenimo pranašumais, meluojant ir šmeižiant jų tėvų Lietuvos politinę ir visuomeninę santvarką, niekinant visuomenės raidos ir ūkio pažangą per dvidešimt Nepriklausomybės metų. Lietuvių kalbos pamokose mes buvome mokomi rašyti rašinėlius temomis „Seniau ir dabar", kuriuose turėjome sugretinti „varganą" senosios Lietuvos artoją ir sovietinių laikų traktorininką, iškart verčiantį net  penkias vagas. Žinoma, su visa meile ir pagarba šiam socialistinio darbo pirmūnui. Sunku buvo prie to priprasti, nes savo kaime matėme į buvusius mūsų laukus atvažiavusius iš Gižų MTS (mašinų traktorių stoties) ir dirbančius išklerusius traktorius, paišinus traktorininkus su paaugliais „priciepčikais" (prikabinėtojais), kurie, sėdėdami ant prikabinto agregato, reguliavo vagos gylį, varsnos gale pakeldavo ar nuleisdavo noragus. Iš arti matėme, kokie jie vargani ir kaip sunkiai dirbo, o mokykloje buvome verčiami galvoti rašyti kitaip. Nejaugi ir mokytojai taip galvojo, kaip mums kalbėjo?  

Per vieną pamoką mokytojai Z. Cėplaitei, pasakojusiai apie lietuvių liaudies darbo dainas, išsprūdo: „sunkiai plušo mūsų žmonės kolūkio laukuose", bet netrukus pasitaisė — „dvaro laukuose"...

Buvo mokytojų pernelyg atsargių, įbaimintų. Per rusų kalbos pamoką Julius rusiškai pasakodamas apie Radiščevo pažiūras pasakė, kad autorius savo kūryboje vadovavosi pažangiomis Vakarų Europos idėjomis, tuo išgąsdindamas mokytoją Staugaitienę. Ji tuoj pat ėmė priekaištauti: kokios galėjo būti pažangios idėjos iš Vakarų — nesąmonė. Ir baimingai prasitarė, o jeigu kas nors kitas išgirstų. Tačiau Julius įtikino, kad ir vadovėlyje lygiai taip parašyta. Pasirodo, kad tada ne tik mokiniai bijojo mokytojų, bet ir mokytojai kai kurių mokinių, ypač komjaunuolių. O Julius jau tada buvo gruporgas (klasės komjaunuolių grupės vadovas).

Gauti geresnį pažymį — kiekvieno mokinio siekiamybė, troškimas ir slapta svajonė aplenkti savo bendramokslius. Žinoma, jeigu jie yra lygiaverčiai varžovai pagal protinius resursus. Tokias varžytuves klasėse skatino auklėtojai, o tarp klasių — mokyklos vadovybė pagal pedagogų tarybos nutarimus. Vėliau tos varžytuvės išsigimė — virto socialistiniu lenktyniavimu tarp klasių, pionierių būrių ir draugovių. Buvo kovota už klases be antramečių, siekta šimtaprocentinio pažangumo. Ši tendencija vėliau imta vadinti procentomanija ir jau pradėta kritikuoti. Mano mokymosi pirmaisiais metais būdavo nustatomos geriausiai besimokančios klasės, geriausi jų mokiniai ir pirmasis visos mokyklos mokinys. Trimestrui pasibaigus, vykdavo viešas jo rezultatų aptarimas, pagerbiami geriausieji.

Įsiminė vienas atvejis, kai mūsų 6a — mergaičių klasė — trimestrą baigė be dvejetų. Mokyklos susirinkime jų pastangos laimėti geriausios klasės vardą buvo tiesiog išaukštintos, parodytos kaip pasiaukojimo pavyzdys. Klasė mokėsi gerai, bet atsirado viena mergaitė, kuri nenorėjo mokytis, mokyklą lankė retai, todėl trimestre grėsė dvejetų. Ėjo paskutinės trimestro dienos. Klasės vadovei kilo mintis, o dvi mokinės įvykdė „žygdarbį": vakare, po pamokų jos klampojo pėsčios pas klasės draugę į namus ir parnešė jos prašymą išbraukti iš mokinių sąrašų. Taip klasėje nebeliko kliūties laimėti pirmąją vietą mokykloje. Susirinkime mokyklos vadovybė įvertino bendras klasės pastangas nugalėti ir apdovanojo... įsimintinu paveikslu su kruvinu 1905 m. revoliucijos vaizdu — mūšiu barikadose. Tas paveikslas, pakabintas klasėje, turėjo būti atkaklios kovos už pažangumą simboliu ir tapti pereinamuoju. Susijaudinusi, vis raudama kalbėjo šios klasės vadovė mokytoja M. Lapačinskaitė, dėkodama mergaitėms už suteiktą garbę ir jai.

Pirmuoju mokiniu vienais metais tapo ir naujokas Povilas Jankys, į mūsų mokyklą persikėlęs iš Kazlų Rūdos. Tame susirinkime jis nuoširdžiai pasakojo apie nerimą, su kuriuo ėjo į naują mokyklą, nes girdėjo, esą, Pilviškių mokytojai, kad ima, tai ima. Bet jis visada rūpestingai mokęsis, be didesnių pastangų tapęs mokyklos geriausiuoju.

Sovietiniai vadovėliai ir tokios pačios programos

Iš kokių vadovėlių tada mokiausi? Žinoma, jie buvo geresni, negu tie, kuriuos turėjome pradinėje mokykloje: ir viršeliai kietesni, ir popierius geresnis. Tačiau visi verstiniai iš rusų kalbos. Beje, rusų kalbos vadovėlio autorius buvo Lietuvos rusas Teodoras Šuravinas, kuris nepriklausomoje Lietuvoje buvo žinomas kaip vaikiškų knygelių autorius ar vertėjas. Tačiau tais metais šis vadovėlis buvo sunkiai gaunamas, nes mokiniai vienas kito klausinėjo: „Gal turi parduoti Šuraviną?" Į vadovėlių paieškas buvo įsitraukę ir tėvai, nes savo pažįstamų klausinėjo, ar neturį nuo jų vaikų atlikusių knygų ir jas nupirkdavo. Kadangi vadovėlių nepakako, vyko nereikalingų perpardavinėjimas. Ypač stokojo rusų kalbos vadovėlių. Iš visos mūsų klasės tuos „učebnikus" (vadovėlius) tik keletas teturėjo. O kai reikėdavo išmokti eilėraštį atmintinai, juos nusirašinėdavome iš draugų pertraukų metu. Tačiau liūdniausia padėtis klostėsi nuo VIII klasės, kai pradėjome mokytis ištisinį literatūros kursą — iki XI klasės nesulaukėme išleisto lietuvių literatūros vadovėlio. Būdavo, mokytoja per pamokas mums diktuodavo atitinkamos temos konspektą, mes užsirašydavome ir iš jų mokėmės. Tie patys užrašai mums tarnavo ruošiantis abitūros ir stojamiesiems egzaminams.

Nuo VIII klasės lietuvių literatūros temos buvo integruotos į SSRS tautų literatūros kursą. Žinoma, jame buvo daugiausia rusų rašytojų: Krylovas, Gorkis, Fadejevas, Vidurinės Azijos tautų poetai Suleimanas Stalskis, Džambulas Džabajevas, o jų šešėlyje kukliai tūnojo mūsų K. Donelaitis, Žemaitė, J. Biliūnas, S. Nėris ir kiti. Šioje klasėje kursą pradėjome rusų liaudies sakmės „Slovo o polku Igoreve" („Žodis apie Igorio pulką") nagrinėjimu, o tik po to pradėjome užsirašinėti lietuvių tautosakos temas. Naudojomės literatūros chrestomatijas su kūrinių ištraukomis.

Ko buvome mokomi per lietuvių literatūros pamokas? Šiandien tai pasirodys paradoksalu – mus mokė kritiškai žiūrėti ir vertinti Lietuvos praeitį: rašytojų kūriniuose įžvelgti tik „gobšius ir nežmoniškus išnaudotojus" — turtingus ūkininkus, įmonių vadovus, dvarininkus, „tamsumą" žmonėms skiepijančius dvasininkus, kuriems daugiau rūpi jų pačių pajamų didinimas negu dvasiniai žmonių reikalai. Kaip idealas buvo peršamas prieš juos protestuojantis ir kovojantis kaimo mažažemis, samdinys, ar jiems į pagalbą atėjęs miesto proletaras. Buvome mokomi kritikuoti, smerkti, neapkęsti to, kas buvo šventa mūsų tėvams, seneliams, visai tautai, o garbinti prievartos ir neapykantos nešėjus — kompartiją, jos vadus Leniną ir Staliną.

Kaip to pavyzdį pateiksiu ištrauką iš savo 1956/57 mokslo metų literatūros užrašų sąsiuvinio. Tai mokytojos padiktuotas tekstas: „A. Vienuolio apsakymas „Paskenduolė" yra gili kaimo tamsumo ir prietaringumo kritika. Autorius kaltina ne tik atskirus asmenis, o visą buržuazinę visuomenę ir ją išugdžiusią santvarką, sudariusią sąlygas klestėti tamsumui ir prietaringumui...Jis demaskuoja buržuazinę moralę... Šiek tiek jaučiama socialinės nelygybės vaizdų, o dar ryškiau - antireliginė tendencija. Tiek rašydamas apie klebono žiaurumą, tiek minėdamas jauno kunigėlio gašlumą, autorius nuplėšia dvasininkijos šventumo kaukę".

Plačiai ir išsamiai buvo nagrinėtas A. Vienuolio neseniai sukurtas romanas „Puodžiūnkiemis". Jį autorius rašė pagal kompartijos ideologo Gurvičiaus projektą, kad išgelbėtų iš tremties savo sūnų. Štai pagal kokį planą mes nagrinėjome kūrinį:

1.    Romano idėjinis turinys.
2.    Buržuazinio išnaudojimo demaskavimas romane:
    a) Puodžiūnų paveikslais,
     b) jų santykiais su samdiniais ir aplinkiniais valstiečiais.
3.  Buržuazinės santvarkos kritika.
4.  Klasių kovos atspindžiai romane:
    a) revoliucinio miesto proletariato ir komunistų partijos pogrindinės veiklos reikšmė,
    b) plačiųjų liaudies masių sąmonėjimo atskleidimas.
5.  Antiklerikalinė tendencija romane".

Mokytoja, dėstydama šias temas, vadovavosi tik ką pasirodžiusia monografija apie kūrinį. Pats rašytojas A.Vienuolis iki savo gyvenimo pabaigos buvo nepatenkintas romanu, laikė jį sugadintu kūriniu, kuris buvo panašus į pakrypusį laivą.

Iš vadinamosios tarybinės lietuvių literatūros nagrinėjome menkaverčius tik ką pasirodžiusius kūrinius, nepraėjusius laiko išbandymo. Mat svarbiausia juose buvo ne meninė vertė, o sovietinio gyvenimo, marksistinės ideologijos propagavimas, kad mokiniai patikėtų tariamais jų pranašumais.

Daug pamokų vargome su buvusio LSSR KGB šefo sukurptu romanu „Kalvio Ignoto teisybė", kuriame šis pseudorašytojas vaizdavo 1918 m. komunistų pastangas sukurti sovietų valdžią Lietuvoje, A. Venclovos „industrine" poezija, J. Dovydaičio „pramoninės" tematikos romanu „Dideli įvykiai  Naujamiestyje, T. Tilvyčio poema „Usnynė", V.   Valsiūnienės poema „Veronika". Tarp kitko, autorė buvo atvažiavusi į susitikimą su moksleiviais, o vėliau dalyvavo pokalbyje su mumis, jaunaisiais literatais. Tada dar nežinojome, kad ši moterėlė, susigundžiusi KGB pažadais, leidosi užverbuojama agente ir išdavė vieną iš Aukštaitijos partizanų vadų.

Literatūros programose nebuvo likę lyrinės poezijos, patriotinės tematikos kūrinių, kurie buvo paskelbti kaip svetimi tarybiniam menui ir socialistinio realizmo metodui. Iš Maironio kūrybos svarbiausias dėmesys skirtas satyroms, kuriose autorius išjuokė savo metų tikrovės ydas: jaunystės idealų išsižadėjimą, karjerizmą, kyšininkavimą. Maironis buvo paverstas „buržuazinės‘ visuomenės kritiku. Iš S.Nėries kūrinių didžiausias dėmesys buvo sutelktas į jos poemas „Poema apie Staliną", „Bolševiko kelias", bolševikine ideologija persunktus „Trečio fronto" laikų eilėraščius ir, žinoma, karo laikų kūrinius. Tuo tarpu skaidri lyrinė jaunystės metų poezija laikyta dekadentine, svetima tarybiniams žmonėms.

Ideologizuota, politizuota buvo ta mūsų lietuvių literatūros programa — komunistinės ideologijos tarnaitė.

Tačiau ir už jos ribų mes radome tikrąjį Maironį, B. Brazdžionį, A. Vaičiulaitį, A. Miškinį, J.Kossu – Aleksandriškį ir kitus. Įsitikinęs, kad aš mėgstu skaityti, tėtė nuvedė mane pas kaimynus Grinkevičius, o jie palydėjo į klėtį prie didelės, greitomis sukaltos skrynios. Atidarę dangtį pasiūlė rinktis knygas ir skaityti. Tai buvo kunigų Aleksų bibliotekos dalis, kurią 1944 m. besitraukdami į Vakarus paliko pasaugoti giminaičiams. Skrynia buvo pilna periodikos leidinių, knygų. Pirmiausia rinkausi žurnaliuko jaunimui „Ateities spinduliai" numerius. Parsinešęs namo, pasigardžiuodamas skaičiau. Vėliau ėmiausi ir pačią „Ateitį" skaityti, pagaliau V. Mykolaičio – Putino redaguotą žurnalą „Židinys". Šių žurnalų puslapiuose suradau visų anksčiau minėtų rašytojų kūrinių. Bandžiau suprasti ir literatūros kritikos straipsnius. Iš jų sužinojau apie literatūrines sroves ir jų atstovus – romantikus, simbolistus, keturvėjininkus, trečiafrontininkus. Iš šios skrynios ėmiau ir skaičiau tik dvasininkams skirtus leidinius: „Katechetiniai pamokymai" ir kitas.

Tačiau tėvai kontroliavo grožinės literatūros pasirinkimą – neleido skaityti knygų, kuriose buvo nurodytas žanras – romanas. Mat įsivaizdavo, kad tokios knygos dvasiškai žaloja jų skaitytojus. Tačiau kaimynų Astrauskų šeimoje tokio draudimo nebuvo: tiek suaugę, tiek vaikai skaitė V. Pietario „Lapės romaną" ir net V. Mykolaičio - Putino romaną „Altorių šešėly", kurį skaityti draudė kunigai. Aš tokią teisę gavau tik būdamas dešimtokas, kai šį kūrinį nagrinėjome per literatūros pamokas.

Dar vienas „nelegalus" lietuvių literatūros pažinimo šaltinis – tai nuo 1951 m. pradėto transliuoti „Amerikos balso" lietuviškos radijo laidos. Jose išgirdau B. Brazdžionio skaitomą „Vaidilą Valūną", J. Aisčio (buvusio J. Kossu - Aleksandriškio) graudžiu balsu deklamuojamas eiles, V. Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus" ištraukas. Įsiminiau literatūrinę laidą, kurioje buvo baramas gabus tarybinis poetas Vladas Grybas, „belaižantis Kremliaus dėdės batus".

O 1956 metais lyg perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo – knygynuose pasirodė Maironio dvitomis. Tiesa, kai kurie eilėraščiai su praleistomis strofomis, o kiti - pilni gyvybės ir atgimimo pavasariu dvelkiančios vilties. Puolėme pirkti ir skaityti. Patyrėme, kad poetas parašė daugiau ir kitokių eilėraščių nei mes mokėmės pamokose. Ir iš tiesų tais metais Lietuvoje jau buvo prasidėjęs „atodrėkis".

Vis dėlto mokytoja Albina Lazauskaitė – Tamaševičienė sugebėjo savo mokinius sudominti literatūra. Neakivaizdžiai studijavo pati, mokė ir mus. Iš 1956 metų laidos abiturientų net keturi pasirinko lituanistikos studijas pedagoginiame institute, po metų prie jų prisijungiau ir aš. O mano buvęs suolo draugas Jonas tapo žvaigžde lituanistikos baruose.

Vargas dėl rusų kalbos

Rusų kalbos mane mokė net keturi mokytojai. Žemesnėse klasėse, kol mokėmės skaitinių ir kalėme gramatikos taisykles, didesnių problemų nebuvo. Mokytojai stengėsi gausinti mūsų rusiškų žodžių žodyną. Buvome verčiami kiekvienai pamokai išmokti po 20 naujų žodžių iš mūsų rašomų ir mokytojų tikrinamų žodynėlių. Sakinius suregzti dar sekėsi sunkiai. Rusiškai kalbėti greičiausiai pramoko tie klasiokai, kurie traukiniais važinėjo į Kauną. Mat Kaliningrado – Maskvos krypčių traukiniuose tekdavo pakalbėti rusiškai: atsakyti į smalsių rusakalbių klausimus, ar patiems ko nors jų paklausti.

Vyresnieji mus gąsdino mokytojos Staugaitienės mokymu: girdi, ji per pamokas kalba tik rusiškai, taisyklių lietuviškai nepaaiškina, daug užduoda ir yra labai reikli. Į jos rankas patekome 8 klasėje. Pirmąją pamoką atėjusi į klasę ir rusiškai pasisveikinusi, mums pagarbiai atsistojusiems trumpai mestelėjo „Siadte", t.y. sutrumpintai „sadites"  (sėskitės). Nuo čia prasidėjo mūsų vargai. Literatūros kursą pradėjome sakme „Slovo o polku Igoreve". Klasėje buvo tik keli vadovėliai, todėl pati mokytoja skaitė kūrinio ištraukas, ypač įsijautusi, artistiškai Jaroslavnos raudą ant Putivlio miesto sienos, net rankas pagrąžydama. Sunkiai mums sekėsi suprasti senovinį tekstą, kuriame buvo gausu mums neįkandamų žodžių. O toliau tęsėsi senosios rusų literatūros kursas: Lomonosovas, Radiščevas, Fonvizinas, Deržavinas, o baigėme Gribojedovu. Mokytoja mums skirdavo sunkiai pakeliamą krūvį išmokti atmintinai daugybę tekstų: Lomonosovo odes apie carų Petro I ir Jekaterino II įžengimą į sostą, keletą Krylovo pasakėčių, Deržavino „Odės Felicijai" ištrauką ir kt. Už tai linksmai ir net vaidmenimis skaitėme Fonvizino komedijos „Nesubrendėlis" ištraukas. Tai buvo šiokia tokia atgaiva po priverstinio eilėraščių kalimo. Atsimenu, Krylovo pasakėčią „Lžiec" (Melagis), kurios pavadinimą tariant buvo galima liežuvį nusilaužti, mokiausi ir vaikščiodamas po kambarį, ir pagulėdamas, ir ryte, ir vakare, vis kartodamas keturias eilutes ir prie jų prijungdamas po dvi naujas. Tai buvo mechaninis kalimas, nesuprantant nei kai kurių žodžių, nei sakinių prasmės. Neišmokusiems mokytoja buvo neatlaidi: pirmiausia mokinį išbardavo skambiais rusiškais žodžiais „lentiaj – negodiaj" (tinginy – nenaudėli), paskui pereidavo prie moralo „Uslovija zolotyje... (sąlygas turi auksines, tik veltui tėvų duoną gadini), mergaitėms moralai šiek tiek skyrėsi: „...blynus kepi ir miegi, tik knygos į rankas nepaimi, karve tu". Negailestinga buvo ir savo dukteriai, kuri mokėsi paralelinėje klasėje. O po panašių žodžių žurnale parašydavo dvejetą, apibendrindama „Sadis, balvan, dvojka" (Sėsk, nenaudėli, dvejetas).

Teko ir man patirti mokytojos nemalonę. Negavęs pasiskolinti knygos, nespėjau išmokti dviejų Lomonosovo odžių. Pakviestas atsakinėti išlemenavau keletą eilučių ir stop... Už tai išvadino mane tinginiu, negerbiančiu tėvų pastangų, įraitė porą dvejetų - už abi odes po vieną. Tą trimestrą mano rusų kalbos pažymiai buvo 4, 2, 2. Netrukus tuos eilėraščius išmokau ir siūliausi atsakinėti, tačiau mokytoja mano keliamos rankos tarsi nepastebėdavo. Tik trimestro paskutinėm dienom išgirdau: „Tumosa, k doske" (...prie lentos). Pasiteiravusi, už ką gavęs dvejetus, liepė :"Goni" (Varyk). Aš nesutrikdamas išpyliau abi odes, tačiau suglumau, kai daug pastangų kainavusį kalimą mokytoja įvertino tiktai trejetu.

Vis dėlto, tas mokytojos spaudimas, viešas mūsų gėdijimas, o kartais ir plūdimas padėjo: iki šių dienų prisimenu nagrinėtus kūrinius, jų autorius ir veikėjus, kai kurias atmintinai išmoktas ištraukas. Todėl šiai mokytojai pagarbą jaučiu ir po šešiasdešimt metų.

Sunku su rusų kalba buvo ne tik mums, bet ir abiturientams. Jie, šios kalbos pasimokę gal ketverius metus, per baigiamuosius abitūros egzaminus jau turėjo rašyti „izloženija" (atpasakojimą).

Prisimenu tą egzamino laikymą: egzaminas vyko klasėje nuo gatvės, langai be užuolaidų, o mūsų penktokų būrelis iš „saugaus atstumo" stebėjo šią „egzekuciją". Mat iš anksčiau buvo kalbėta, kad tai pats baisiausias reformos lemtas egzaminas. Iki tol buvo rašomi diktantai, o dabar – naujovė, bauginančiai skambanti „izloženije".

Mokytoja O. Žebrauskaitė pagal reikalavimus tris kartus perskaičiusi tekstą, oriai sėdėjo prie mokytojo staliuko, o klasę kartas nuo karto įeidavo mokytojai, pasilenkę prie kurio nors rašančiojo, pasidomėdavo, kaip jam sekasi ir paslapčiomis ant suolo palikdavo lapelį, o šis netrukus dingdavo mokinio delne... Mokytoja prie staliuko šito „nematė". Pasirodo, atpasakojimo tekstas, atsidūręs mokytojų kambaryje, susilaukė kelių kopijų, kurios buvo išplatintos egzaminuojamiems.

Dėl to ir mes žemesnėse klasėse buvome spaudžiami išmokti kuo daugiau rusiškų žodžių, o diktantuose daryti kuo mažiau klaidų. Nuo VIII klasėse jau buvome pratinami rašyti tas „izloženijas" (atpasakojimus). Suuodę, kad mokytoja jų tekstus parenka iš rusiškų vadovėlių „Rodnaja reč" (Gimtoji kalba), skirtų pradinių mokyklų klasėms, mes „komandiravome" į Kauną klasioką Joną, garsėjusį komerciniais sugebėjimais, kad šis mums nupirktų tų vadovėlių. Iš mokytojos dukters iškvotę, kokį tekstą rengiasi diktuoti jos mama, mes, pasikišę knygą po suolu, nuo jos nusirašydavome kai kuriuos sakinius. Mokytojai reikėjo tik stebėtis gera mūsų atmintimi ir pagerėjusiais rašybos įgūdžiais.

Dešimtoje klasėje rusų kalbą dėstyti perėmė mokymo dalies vedėja Ona Žebrauskaitė. Ji per savo pamokas mokėjo mus sudominti, o pavargusius net pralinksminti. Mėgdavo iš programinių kūrinių perskaityti linksmą ištraukėlę, kaip ji sakydavo – desertui. Tas  „desertas" dažnai būdavo senio Ščiukariaus komiški nuotykiai iš M. Šolochovo romano „Pakeltoji velėna". Ugdydama kalbos įgūdžius, ji reikalavo kiekvieną mėnesį leisti sienlaikraštį anuomet madingo pavadinimo „Bojevoj listok" (Kovos lapelis). Mes rašėm straipsnelius, o ji kantriai taisė. Redaktoriumi patikėjo būti man. Skatino prenumeruoti Lietuvoje leidžiamą laikraštį „Molodiož Litvy" (Lietuvos jaunimas), skaityti rusiškas knygas. Mokytoja vis primindavo, kad tokiame „kibirmiestyje", kaip Pilviškiai, negirdėdami ir nekalbėdami ta kalba, lavintumės nors rašydami ir skaitydami. Buvo neabejinga ir lietuvių kalbai, mat, nepriklausomos Lietuvos metais nuo 1933 m. ją dėstė progimnazijoje, mokydavo vengti svetimybių, ateinančių iš rusų kalbos, vartoti vaizdingesnių lietuviškų žodžių.

Rašė labai gražia ir taisyklinga rašysena: raidės lygut lygutėlės, pasvirusios į dešinę, sujungtos. Bandžiau ja sekti ir pavyko. Taip rašau ligi šiol. Ne be jos paskatinimo pasukau pedagogo keliu.

Mokytas ir lavintas kelių mokytojų Pilviškiuose, pradėjęs studijas Vilniuje, rusiškai nesunkiai susikalbėjau.

Pamokos ir „pramogos"

Kitus dalykus mokėmės be didesnių komplikacijų: turėjome vadovėlius, tiesa, verstus iš rusų kalbos, žemėlapius, net gaublį kartais geografijos mokytojai atsinešdavo į pamokas. Didesnio vaizdingumo mokytojams nepavykdavo pademonstruoti. Kadangi mokymo priemonių trūko, jas gamino patys mokiniai: braižė lenteles, schemas. Didžiausias jų užsakovas buvo rusų kalbos mokytoja Staugaitienė. Kiekvienam klasės mokiniui ji paskyrė pagaminti po lentelę, kurioje aiškiai matytųsi linksniuojamų ar asmenuojamų žodžių galūnės. Pirma pasiūlė jai pateikti projektus, o paskui su klase juos aptardavo. Tie aptarimai kartais užtrukdavo pusę pamokos, o kartais mokytoja spėdavo tik namų darbą užduoti. Tuo mes ėmėme piktnaudžiauti, kad „užmarinuotume" apklausos laiką. Pajutusi, kad jau per daug įsileido į pokalbius, susiimdavo už galvos ir padejuodavo; „A programa u nas takaja bolšaja" (o mūsų programa tokia didelė). Tas lenteles pagamino gal tik pusė visos klasės.

Matematikas V. Sidarkevičius paprašė mokinių, kad šie iš lentelių sukaltų atitinkamų matmenų dėžę ir iki pusės pripildytų ją smėlio. Pagaminusiam ir atnešusiam net ketvertą parašė, nors pažymiams buvo šykštokas. Per geometrijos pamokas, į smėlį smaigstydamas metalinius virbalus, mokytojas demonstravo erdvinių figūrų pjūvius ir kitas jų pozicijas. Tačiau kai trimestro gale dėžės autoriui turint pažymius 2, 2, 4 mokytojas pasiūlė taisytis trejetui, šis paaiškino, kad aritmetiškai skaičiuojant jam išeina trejetas, nes vieną dvejetą padengia ketvertas: taigi būtų 2,3,3. Nepavyko perkalbėti „kieto" mokytojo. Šis nusišypsojęs priminė, kad tas ketvertas tai tik už dėžę, ir pasiūlė porą „uždavinukų pasprendėti".

Per biologijos pamokas mokytoja naudojo žmogaus vidaus organų muliažą, kurį budėtojas per pertrauką turėjo atnešti į klasę ir pastatyti ant mokytojo staliuko. Kartą vienam iš berniukų kilo mintis – aprengti „diedą", kad nesušaltų. Kažkas ant galvos uždėjo ausinę, suolo draugas Julius, pagriebęs mano šaliką, juo apsuko kaklą. Atėjusi į klasę mokytoja Milinavičiūtė, ant stalo išvydusi šią kaliausę, įsižeidė ir ėmė tardyti, kas tai padarė. Aišku, kaltų nebuvo. Tada liepė prisipažinti, kieno kepurė ir šalikas. Čia, aišku, savininkai atsirado. Supykusi paliko klasę, o mes džiaugėmės laisva pamoka. Per pertrauką kažkuris iš mokinių perdavė žinią, kad šaliko ir kepurės savininkai kviečiami į mokytojų kambarį pas direktorių. Kadangi nesijaučiau kaltas, nenuėjau, nes būtų reikėję išduoti suolo draugą. Po pamokos koridoriuje mane užkalbino pats direktorius ir paklausė: „Kodėl Ja – Jasaiti, neatėjai į mokytojų kambarį?" Kadangi aš buvau ne Jasaitis, pasakiau, kad manęs niekas nekvietė. Kažką dar pamikčiojęs, nuėjo spręsti rimtesnių reikalų.

Jau mokėmės „baltojoje" mokykloje,  buvusiame valsčiaus savivaldybės pastate. Kabinetai buvo pertvarkyti į klases, kuriose stūksojo masyvios koklių krosnys. Šaltomis žiemos dienomis suolus prisitraukdavome arčiau krosnių, kad jaustume nors šiek tiek daugiau šilumos. Ir vieną tokią šaltą žiemos dieną sutarėm sušildyti savo draugą Algį Varžaitį, kurį už gabumus šachmatams vadinome Keresu (garsus rusų šachmatininkas). Jis buvo klasėje mažiausias. Tad aukštesnieji jį užkėlė ant krosnies viršaus. Po skambučio niekas jo nenukėlė, bet liepė tupėti ir tylėti, o paskui bus matyt... Atėjęs į klasę, mokytojas pagal žurnalo sąrašą tikrino atvykusius. Pašaukęs A. Varžaitį, o šiam neatsiliepus, konstatavo, kad neatvyko ir ruošėsi žurnale rašyti „n". Tačiau nuo krosnies pasigirdo duslus „esu". Juoko užteko ir klasės draugams, ir visad santūriam mokytojui V. Sidarkevičiui, kuris iš klasės neišbėgo, tik liepė dulkėmis aptekusiam Algiui padėti nusiropšti nuo krosnies ir pakvietė jį prie lentos „uždavinukų pasprendėt".

Devintoje klasėje padarėme gal didžiausią nuodėmę: pabėgome iš to paties mokytojo pridėtinės fizikos pamokos. Buvo pati pavasario žaluma. O kur tokiame miestelyje pasislėpsi nuo mokytojų akių. Patraukėme į pašešupį, į Klebono lanką. Kažkas iš draugų pakvietė miestelio fotografą Juozą Dulskį. Šis mus išrikiavo senojo tilto per Šešupę fone, spragtelėjo aparato užraktu bendrai nuotraukai, o dar paskui atskirai berniukų ir mergaičių. Taip ir liko atminimas iš anos mūsų kolektyvinio nepaklusnumo akcijos. Laukėme sankcijų. Jas paskelbė pats mokytojas: berniukai po pamokų buvo įdarbinti fizikos laboratorijoje, kur turėjome iš skardos gaminti vyrelius kažkokiems lauko matavimo prietaisams, o mergaitės stropiai išvalyti šią patalpą. Iš praleistos pamokos temos, kurią privalėjome savarankiškai išmokti, gerokai „pakratė".


Mūsų 9 - ji klasė 1955 m. pavasarį Klebono lankoje, senojo tilto per Šešupę fone. Nuotrauka J. Dulskio.

Con amore  (Su meile)

Net kelios pilviškiečių kartos mena mokytoją Oną Žebrauskaitę. Ir ne tik tie, kurie turėjo laimę lankyti jos pamokas. Vienas iš tokių buvau ir aš, todėl šiame skyrelyje ją miniu ją pirmąją.

Mano mokytoja gimė 1894 m. Pilviškiuose darbininkų šeimoje. 1911 m. Peterburge įgijo mokytojos cenzą. Nuo 1933 m. dirbo Pilviškių progimnazijoje, vėliau vidurinėje mokykloje. Jos pedagoginio darbo stažas net 49 metai. Dėstė lietuvių, o pasikeitus švietimo sistemai - rusų kalbą. Nuo 1949 m. ėjo mokymo dalies vedėjos pareigas. Jai pirmajai Lietuvoje buvo suteiktas „LTSR nusipelniusios mokytojos" vardas.
Tai buvo miestelio ir mokyklos šviesuolė, nešykštėjusi kolegoms, mokiniams ir ją pažinojusiems žmonėms gerų patarimų iš savo profesinės ir gyvenimiškos patirties. Mokėjo juos užjausti, paguosti, o reikalui esant ir užtarti.

Savo šeimos mokytoja neturėjo. Augino ir auklėjo gražią ilgakasę giminaitę Salomėją, kuri buvo mano bendraamžė. O ši savo globėją pagarbiai vadino Panele.

Nedidukė, apskritaveidė krypuojančia eisena kiekvieną rytą iš savo namų pašešupyje su juodu portfeliu rankoje ji žingsniuodavo į „juodąją", o nuo 1951 m. – į jau arčiau namų buvusią „baltąją" mokyklą. Ten lygiai pusę devynių atsisėsdavo mokytojų kambaryje prie bendro stalo. Tuomet nei mokytojai, nei direktoriaus pavaduotojai atskirų kabinetų neturėjo. Visi grūdosi ankštuose mokytojų kambariuose, vieni pertraukų metu plėšdami pigių cigarečių dūmus, o kiti jais kvėpuodami.

Mano mokytoja mirė 1972 m. vasarą ir buvo gražiai pilviškiečių ir buvusių mokinių palydėta į senąsias miestelio kapines, kur ilsisi greta savo sesers - anksti mirusios mokytojos Magdalenos.

Beveik  visus savo mokytojus esu anksčiau išvardijęs, o jų paveikslus išsaugojęs atmintyje. Didžioji dauguma buvo jauni, energingi ir kūrybingi žmonės, dažniausiai baigę Marijampolės mokytojų seminariją, o vėliau savo dalykus neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Tik istorikė I. Motuzaitė – Šlekienė, kilusi iš Žemaitijos, buvo baigusi Klaipėdos mokytojų institutą. Buvo ir dzūkaitė Anelė Jadvyga Ražanskaitė, Alytaus mokytojų seminarijos auklėtinė.

Buitinės sąlygos miestelyje mūsų mokytojų nelepino: beveik visi nuomojosi kambarius pas pilviškiečius, tenkinosi turguje perkamais produktais ir skurdžiu vienintelės maisto parduotuvės prekių asortimentu. Kai kurių šeimos augino gyvulius, turėjo žemės daržams. Pirmosios individualius namus pasistatydino mokytojų Širvinskų ir Maksvyčių šeimos. Tik mokytoja O. Žebrauskaitė gyveno ypač gražioje vietoje- lakštingalomis vasarą skambančiame pašešupyje. Savo namuose su dideliu sodu gyveno piešimo mokytojas J. Jasukynas, o netoliese - ir pradinių klasių mokytoja A. Katiliūtė.

Direktorius Juozas Dabušinskas gyveno tarnybiniame bute – mokyklos pastato antrajame aukšte. Mes jį matydavome savo karvutę bevedžiojantį į ganyklą, su kibirais vaikštinėjantį į tvartą. Paprastas ir ūkiškas žmogelis tada atrodė mums direktorius. Vyresnėse klasėse dėstė vokiečių kalbą. Kilęs iš Kybartų, Vokietijos pasienio, jau nuo mažumės buvo jos pramokęs. Mėgo sportą, buvo didelis jo propaguotojas mokykloje. Į krepšinio aikštelę ateidavo su nuosavu geru kamuoliu ir, pamėtydavęs į krepšį, palikdavo jį ilgiau pažaisti mokiniams. 1936 metais iš Kybartų su draugais dviračiais numynė į Berlyną stebėti olimpinių žaidynių.

Iš kolegų išsiskyrė erudicija, geru savo dalyko žinojimu. Atmintinai cituodavo vokiečių klasikų kūrinių ištraukas, papasakodavo apie tai, ko nebuvo mokyklos vadovėliuose. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Čia jį sutikau bebaigdamas laikyti stojamuosius egzaminus, o jis buvo atvykęs į savo neakivaizdininkų sesiją. Pasigyriau, kad vokiečių kalbos egzaminą išlaikiau penketui, o egzaminuotojui paklausus, kas mokykloje ją dėstė, nurodžiau jo pavardę. Čia jau abu pasidžiaugėme...

Po poros metų J. Dabušinskas išvyko iš Lietuvos į Lenkiją – buvo paskirtas Punsko vidurinės mokyklos direktoriumi. Čia pateko į aistringų kovų tarp lietuvių ir lenkų sūkurį. Lenkų valdžia šią mokyklą tai uždarydavo, tai vėl leisdavo jai veikti. Direktoriui tekdavo su Seinų apskrities švietimo vadovais kovoti dėl kiekvieno įdarbinamo lietuvio mokytojo. Direktoriumi čia jis dirbo iki 1964 m.

Pirmasis mūsų klasės auklėtojas buvo Vytautas Šipaila, jaunas, gražus ir iškalbus. Jo istorijos pamokas mes mėgome, nes įdomiai pasakojo apie senovės Graikijos įvykius, praeitį vis palygindamas su mūsų  laiko gyvenimo tikrove. Auklėtojas norėjo, kad visi jo mokiniai sėkmingai mokytųsi, trimestruose turėtų geresnius pažymius. Mane vis ragino pasitempti per muzikos pamokas, kad trimestre išeitų penketukas, nes tada klasėje būtų trys pirmūnai: Jonas Klimas, Algirdas Klevelis ir aš. Ypatingai rūpinosi dvejetukininkais: tikrindavo dienoraščiuose įrašytus mokytojų pažymius, trūkstamus įrašydavo pats. Ir pasirašinėdavo mūsų auklėtojas stilingai. Vardo santrumpą pradėdavo mažute V raidele prie jos prilipindavo dvi žemyn nutįsusias kojeles, o parašą užbaigdavo raide l su grakščia uodegėle.

Pavasariop mūsų auklėtojas sunegalavo. Išgirdome, kad kamuojamas pilvo skausmų guli namuose. Netrukus buvo išvežtas į Kauną operacijai, o ten netrukus mirė nuo trūkusio supūliavusio apendicito. Žinia sukrėtė mokyklą ir mus, jo auklėtinius. Toks atrodė jaunas ir gyvybingas ir staiga... jau nėra mūsų gerojo globėjo.
 
Pradėjome ruoštis laidotuvėms. Berniukai ėjome į šilelį šakų vainikui. Vyresniųjų klasių mokiniai nupynė ilgą girliandą, su kuria mes ėjome pasitikti savo auklėtojo. Karstą su velionio palaikais vežė sunkvežimiu per Antanavą. Nešini girlianda apsupome mašiną ir paskui ją tyliai žingsniavome į mokyklą, kur viena klasė buvo paruošta šarvojimui. Čia su mirusiuoju atsisveikino visi susirinkusieji be giesmių, maldų tik prie kelių degančių žvakių. Net kryžius ant karsto dangčio buvo pridengtas vainiku. Kitą rytą karstas su keliais lydinčiais bendradarbiais buvo išvežtas į Didvyžius laidoti. Iš laidotuvių sugrįžę mokytojai parvežė auklėtojo tėvų įduotų šermeninių vaišių – nemažą dėžutę šokoladu lietų žemės riešutų, kuriuos mokytojos padedami draugiškai pasidalinome ir čia pat klasėje suvalgėme. Tylios ir liūdnos buvo pirmutinės ir paskutinės mūsų gerojo auklėtojo vaišės.

Nebeilgai Pilviškiuose užsibūdavo jauni mokytojai. Padirbėję metus dvejus, keldavo sparnus į didesnius miestus, ieškodavo kitų darbų. Matematikos mokytojas V.Vizgirda, išėjęs dirbti į besikuriančią Vilkaviškio melioracijos statybos valdybą (MSV), tapo jos direktoriumi ir ilgus metus jai vadovavo. Jis priglaudė ir buvusį savo kolegą fiziką A. Kulinską, buvusį mano auklėtoją. A. Matukynas, taip pat matematikos mokytojas, padirbėjęs vienerius metus tapo Dzūkijos žentu. Su juo vėliau keletą metų dirbome vienoje Alytaus mokykloje. Geografijos mokytojas Vėlyvis išėjo pirmininkauti į naujai sutvertą kolchozą. Metus padirbėjęs, pakėlė sparnus gabus literatas Jeronimas Šalčiūnas.

Net dvi mokytojos tapo sovietinių represijų aukomis. Jos buvo saugumiečių areštuotos ir nuteistos po 10 metų kalėti.

Sėslesnės buvo moterys. Kai kurios čia susikurdavo šeimyninę laimę.

Septintoje klasėje naują dalyką zoologiją pardėjo dėstyti nauja mokytoja Petronėlė Zigmantaitė, jaunutė, smulkutė Marijampolės mokytojų seminarijos absolventė. Išliko atmintyje jos vedamų pamokų griežta struktūra: pradžioje pereitos pamokos temos prisiminimas, frontali apklausa iš jos, kai mokiniai į mokytojus klausimus atsakinėdavo iš suolų, po to kviesdavo prieš klasę individualiai apklausai ir netrukdydavo mokiniui pasakoti išmoktą temą. Po apklausos stengdavosi sudominti nauja tema, ją vaizdžiai išdėstydama. Lentoje piešė schemas ir mums liepdama į sąsiuvinius jas nusipiešti. Paskui iš naujos temos duodavo klausimų, o už teisingus atsakymus rašydavo pliusus. Už penkis surinktus pliusus parašydavusi penketą. Ši mokytoja mergaitėms dėstė kūno kultūrą. Per pamoką ne tik papasakodavo, kaip atlikti vieną ar kitą pratimą, bet pati tai pademonstruodavo. Turėjo dar vieną talentą – šokių meno vadovės. Jos vadovaujami mokinių šokių rateliai rajono apžiūrose laimėdavo prizines vietas. Vėliau ištekėjusi už nagingo meistro Juozo Dulskio, augindama vaikus, pradėjo studijuoti ir dėstyti lietuvių kalbą. Aš jau studijas buvau baigęs ir pradėjęs dirbti, tad savo buvusiai mokytojai skolinau savo užrašus bei kitokią literatūrą.

Atrodė, gyvenimas buvo jai palankus. Deja, šeima pateko į skaudžią autoavariją, kurioje žuvo duktė. Sunkiai pakėlusi šią netektį, po kurio laiko pati sunkiai pasiligojo ir nebegalėjo pakilti iš lovos. Taip ir atgulė greta savo dukters Renatos Pilviškių kapinių kalnelio papėdėje. O visai neseniai ten buvo palaidotas ir jos Juozas.

Aštuntoje klasėje matematiką ir fiziką dėstė iš Alytaus rajono nuo Ūdrijos kilusi Anelė Jadvyga Ražanskaitė, visad atvira ir nuoširdi mokytoja. Būdavo, šaltomis žiemos dienomis sustūmę suolus prie karštos krosnies ir palikę vietos jai prisiglausti, klausėmės jos vaizdingo pasakojimo apie mokslus seminarijoje, gražią Dzūkijos sostinę Alytų, pokario pavojus, kuriuos teko patirti važiuojant į mokyklą, kai pro ausis švilpdavo kulkutės (žodį kulkutės ji tardavo su minkštu l – kulikutės). O mes suintriguoti klausėme ir jokia matematika tada nei mokytojai, nei mums nerūpėjo. Dėstyti savo dalykus ji sugebėjo, jos pamokos neprailgdavo: kalbėjo išraiškingai, dažnai pakartodama formulavimus, lentoje rašė aiškiai ir tvarkingai, vis akcentuodama, kad tą skaičių reikia padauginti již jiks (čia vėl buvo jos dzūkiškos tarties ypatumas), nors mes laukdavome, kad pasakys išiks.

Kitąmet mokytoja iš kaimo atsivežė savo brolį Petrą, kad Pilviškiuose baigtų vidurinę. Su juo susidraugavome. Aš jam padėjau mokytis rusų kalbos, o jis mane mokė matematikos. Bedraugaujant jis išmokė mane rūkyti, nes abu su sesute gerai plėšė dūmą. O pamokas ruošėme jau rūkydami amerikietiškas cigaretes „Malboro", kuriomis vis vaišindavo Petras.

Tik Atgimimo metais sužinojau, kad mūsų mokytoja A. J. Ražanskaitė Alytaus mokytojų seminarijoje buvusi aktyvi ateitininkė, kuopos susirinkimus lankiusi pogrindyje. Ištekėjo už Jono Muraškos, Pilviškiuose, prie Šešupės ir Pilvės santakos, pasistačiusio pirmąjį baltų plytų modernų namą.

Ir kitos Pilviškių mokytojos priglobdavo savo brolius ar seseris, kad jie toliau galėtų mokytis ir baigti 11 klasių. Mūsų klasėje mokėsi mokytojos O.Bakšytės brolis Aloyzas, vokiečių k. mokytoja M. Lapačinskaitė atsivežė brolį Vaclovą, O. Zdanytė globojo seserį Aldoną ir brolius Algirdą ir Juozą, o mano globėja Onutė Kemežaitė – seserį Ramutę, kuri lankė vakarinę mokyklą. Mat kaimuose, tveriant prievarta kolchozus, ūkininkai jau nematė perspektyvos savo vaikams likti ūkiuose. Jie stengėsi vyresniųjų vaikų padedami juos išmokslinti, kad įsidarbintų miestuose ir neliktų baudžiauninkais kolchozuose, atgrasančiais net savo pavadinimais: „Lenino keliu", „Į komunizmą", „Bolševikas" ir kitokiuose.

Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 2030 | Komentarų: 4 | Raktažodžiai: Pilviškiai, istorija
Viso komentarų: 4
2013-10-06 Spam
4. Vidas
Ačiū, mielas Vincai.

2013-10-06 Spam
3. vincas (vincas)
Labai gaila,kad tada kitoje nuotraukos pusėje užrašiau tik datą, o pavardžių ne. Netikėjau, kad beveik po 60 metų rašysiu atsiminimus, o prie veidų reikės ir vardų. Deja, kai kurių klasiokų, su kuriais mokiausi vienerius ar dvejaus metus, pavardės ar vardai gali būti nevisiškai tikslūs, o vienos mergaitės, gaila,jau neatpažinau. Atsiprašau...
Pirmoje eilėje (iš kairės): R. Gudelevičius (?), Balsytė (?), J. Žukaitis, aš pats, N. Golubovskaitė, A. Varžaitis.
Antroje eilėje:V. Danisevičiūtė, N. Leiberytė, G. Jakelaitytė, I. Dubosaitė, L. Kamštaitytė, ?
Trečioje eilėje: Z. Kaukaitė, B. Čižauskaitė, J. Bakaitytė, M. Adomavičiūtė, I. Dekeraitytė, G. Kreivaitytė, T. Klimavičiūtė, I. Majauskaitė.
Ketvirtoje eilėje: V. Adomaitis, A. Adomaitis, V. Račkaitis, G. Tysliava, A. Kenstavičius, J. Stanaitis, A. Gilaitis, B. Kasulaitis, B. Kavaliauskas, G. Lėveris.

2013-10-05 Spam
2. Vidas
Gal kas galit pavardes mokinukų parašyti?

2013-10-05 Spam
1. Vidas
Teko artimai, labai daug metų pažinoti Joną Murašką iš Ambrasų kaimo, buvo artimiausias mūsų kaimynas.

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-11-23

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License