Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 10
Svečių: 10
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Į mokyklą per šešis tiltus arba Pilviškių vidurinėje 1949 – 1957 metais. III dalis.
2013-10-08

Sportas – Pilviškių „liga”

„Jeigu tu iš Pilviškių, turėtum būti neblogas sportininkas, o jeigu toks esi, tai tu — mokytojo Antano Stanulio auklėtinis", — taip apie šią mokyklą baigusius mokinius pagalvodavo naujieji jų pažįstami. Taip yra iš tiesų. Mat mokytojas A. Stanulis, mokykloje pradėjęs dirbti 1942 metais, jos mokinius užkrėtė tokia sporto ligos bacila, kad ji neišnyksta jau daugiau kaip pusę amžiaus. Jis mokyklą pakėlė žygiui į didįjį sportą ir su savo mokiniais jame laimėjo daug įspūdingų pergalių.

Atėjęs į šią mokyklą mokytis 1949 m., per pirmąją kūno kultūros pamoką pažinau ir jį patį: aukštas, atletiškas, malonių veido bruožų darė gerą įspūdį. Išrikiavęs mus pagal ūgį, liepė įsidėmėti savo vietą rikiuotėje: po kurio ir prieš kurį mokinį stovi. Paaiškino ir pamokos vedimo tvarką. Prieš mokytojui pradedant pamoką, rikiuotės budėtojas išrikiuodavo klasės mokinius, kurie turėjo paeiliui išsiskaičiuoti, ir po komandos „Ramiai" raportuodavo mokytojui apie dalyvaujančių skaičių ir neatvykusius į pamoką. Raportuotojas stodavosi rikiuotės priekyje ir pagal mokytojo komandą vesdavo paskui save rikiuotę.

Su tais mūsų raportais visko būdavo. Vieną pamoką apie rikiuotę mokytojui raportavo mūsų draugas Trepėnaitis ir raportą baigė savo skardžiu balsu „Raportavo mokinantis Trepėnys". Iš susijaudinimo vargšelis supainiojo paskutinių žodžių galūnes. Buvo linksma visiems, net pačiam mokytojui.

Po rikiuotės pratimų eidavo mankšta, o paskui dirbdavome sektoriuose su įvairiais įrankiais. Mokytojas per visus mokymosi metus supažindino mus su lengvosios atletikos šakomis ir leido patirti jų krūvius, išmokė žaisti komandinius žaidimus.

Tuo metu švietimo sistemoje buvo reikalaujama, kad visi mokiniai baigę mokyklą būtų išlaikę BPDG (Būk pasiruošęs darbui  ir gynybai) ir PDG (Pasiruošęs darbui ir gynybai) I ar II laipsnio normatyvus. Kiekvienoje iš programinių rungčių reikėdavo parodyti tam tikrus rezultatus. Išlaikiusiems mokytojas įteikdavo metalinius ženklelius ir pažymėjimus. Žinoma, vienas už kitą stengėsi kuo greičiau bėgti, toliau šokti ar mesti granatą, kad šį ženklelį galėtų įsisegti į atlapą.

Mums besimokant sporto aikštynas prieš mokyklą virto stadionu su būtiniausiais lengvajai atletikai bėgimo takais, žaidimų aikštėmis. Iš pradžių bėgikai varžėsi tik 60 ir 100 metrų ilgio bėgimo take, o  po poros metų jau skutome veją aplink naujai įrengtą futbolo aikštę su tikrais vartų stovais. Auklėtojo A. Kulinsko prižiūrimi ir raginami po pamokų iš paskutinių jėgų net prigulę stūmėme savo kastuvus ir plėšėme velėną. O kai mokytojas nusisuko parūkyti, kreida ant jų užrašėme STREIK ir sustoję laukėme sprendimo. Aiškinome, kad esame pavargę ir išalkę. Mat tada apie jokį maitinimą mokykloje nebuvo net galvota. Pagailėjo savo streikininkų auklėtojas ir, nors nebuvome įvykdę normos, liepė kastuvus nešti į sandėliuką.

Šitame pačių mokinių rankomis įrengtame stadione aktyviai ir intensyviai treniruodamasi augo ištisa plejada sportininkų, parodžiusių geriausius rezultatus mokykloje, paskui rajone, respublikinėse varžybose, patekusių į SSRS rinktinę, dalyvavusių pasaulio pirmenybėse. Mokykloje buvo sukurta tokia sistema, kad daugiau patyręs kurioje nors sporto šakoje mokinys ugdė dar tik pradedantį arba norintį sportuoti jaunesnį draugą. Todėl sporto sekcijoms vadovavo mokiniai, o kūno kultūros mokytojai Antanas Stanulis, Ona Zdanytė, o vėliau Petronėlė Zigmantaitė - Dulskienė koordinavo ir kontroliavo jų treniruotes.

Papasakosiu, kaip į disko  metikų gretas atėjo Vytautas Jaras. Mūsų klasės draugas Bronius Kavaliauskas, paskatintas mokytojo A. Stanulio, pradėjo treniruotis disko metimo sektoriuje. Pasiekti rezultatai mokyklos ir rajono varžybose rodė, kad jis ateityje gali juos dar pagerinti. Mokytojas Broniui patikėjo vieną mokyklos diską ir leido namuose „ant dobilienos" treniruotis. Kad treniruotės vyktų sklandžiau, diskui atmetinėti jis pasikvietė kaimynystėje gyvenantį Jarų Vytuką. Kai abu pasitreniravo keletą mėnesių Bronius prasitarė, kad tas jo padėjėjas iš kritusio įrankio vietos diską jau permeta per jį. Tai reiškė, kad mokinys ėmė lenkti mokytoją. O kai Vytautas ėmė lankyti Pilviškių vidurinę mokyklą, abu kaimynai atsidūrė tame pačiame sektoriuje mokytojo A.Stanulio priežiūroje. Vytautas buvo jaunesnis, gerokai ištįsęs paauglys. Iš pažiūros metikui trūko svorio. Apie tinkamą mitybą namuose sunku buvo ką nors pasakyti, nes Vytautas gyveno tik su tėvu. Mokyklos pedagogų taryba nusprendė jaunajam sportininkui skirti nemokamus pietus neseniai įsteigtame mokinių bendrabutyje – internate. Ir taip kasdien po pamokų Vytautas apie kilometrą vaikščiodavo pietauti, o grįžęs stodavo į mėtymo sektorių stadione. Palaipsniui augo sportininko svoris, didėjo ir rezultatai ir  kaimynų dvikovoje jis jau aplenkė Bronių. O šis kartais nepiktai pasišaipydavo, kad Vitas iš bibliotekos ima ir skaito Lenino raštus. Iš tiesų, žingeidus ir smalsus buvo Vytautas. Paskui susitikdavome Vilniaus gatvėse. Jis tada treniravosi „Dinamo" manieže, o aš gyvenau netoliese. Kalbantis aš jam į veidą jau žiūrėjau iš apačios - tikras galiūnas atrodė. Vytautas Jaras tapo daugkartiniu respublikos disko metimo čempionu ir rekordininku. 1973 m. diską buvo nuskraidinęs 62 m. 64 cm. Vėliau ėmėsi trenerio darbo ir į olimpinę pakylą atvedė Romą Ubartą. Deja, pasiligojęs jaunas mirė.

Dar anksčiau ieties metimo sektoriuose išgarsėjo buvusi mokyklos auklėtinė Birutė Zalagaitytė – Kalėdinė. 1958 m. Tbilisyje įrankį nuskraidinusi 57 m. 49 cm., o 1960 m. Romos olimpinėse žaidynėse iškovojusi sidabro medalį.

Justina Kirvelaitytė mėtė viską, ką tik galima į rankas paimti: granatą, ietį, diską, kamuolį į krepšį, per tinklą ir pagaliau į vartus. Mokykloje garsėjo kaip granatos metikė, o bestudijuodama žaidė KKI rankinio rinktinėje, paskui SSRS moterų rinktinėje ir yra pelniusi aukštų apdovanojimų.

Sėkmingai respublikos bėgimo takuose varžėsi Elena Žiūrytė, Anelė Stadalninkaitė, Dalia Kliokytė, rutulį rekordiškai toli stumdė Gediminas Plioplys. Jis mokyklos spartakiados metu buvo pagerinęs Lietuvos rekordą. Deja, jis liko neįskaitytas, nes ne tos kategorijos varžybose buvo laimėtas. Šuolių sektoriuje nuolat nugalėdavo Jonas Grybas.

Tik iš mūsų negausios klasės net du vaikinai pasirodė esą stiprūs respublikinėse varžybose. Kur tik vykdavo dviračių varžybos, ten varžėsi ir mūsų Algirdas Varžaitis. O 1957 m. rugsėjį būdami pirmakursiai kartu su Vygandu Račkaičiu Algirdą pasitikome Vilniaus „Žalgirio" stadione finišuojantį daugiadienėse dviračių lenktynėse aplink Lietuvą. Tada jis įvykdė SSRS sporto meistro reikalavimus ir gavo šį vardą.

Kitas klasiokas Algimantas Kenstavičius, mokykloje pradėjęs žaisti rankinį, pateko į Lietuvos rinktinę ir sėkmingai joje žaidė. Jo kaire ranka sviestus kamuolius varžovų vartininkui sunku buvo atmušti.

Už gerus sportinius laimėjimus Pilviškių vidurinė mokykla buvo pripažinta pasiekusi geriausių rezultatų tarp kaimiškųjų mokyklų ir 1955, 1956, 1957 metais dalyvavo SSRS liaudies ūkio laimėjimų parodoje Maskvoje. Mokyklos stendas buvo eksponuojamas sportui skirtame paviljone. Nuotraukas šiam stendui darė iš Maskvos atvykęs fotografas su mums dar nematytu fotoaparatu. Parodos organizatoriai mokyklai atsiuntė stendo nuotrauką, kuri įrėminta po stiklu ilgai puikavosi prie sportininkų garbės lentos.

Įspūdingai vykdavo mokyklos sporto šventės, prasidėdavusios sportininkų paradu. Kolonos priešakyje žygiuodavo mūsų kūno kultūros mokytojai aukštaūgis A. Stanulis ir nedidukė O. Zdanytė. Baltos kelnės, baltas sijonas, tamsūs švarkai – tokie šventiški tada jie atrodė. Sportininkai dėvėjo trumpas sportines uniformas. Atrodo, tą dieną visa mokykla buvo įjungta į  šias iškilmes. Aikštė buvo radiofikuota, mokytojai budėjo prie sektorių, varžybose nedalyvaujantys mokiniai teisėjavo sektoriuose: matavo atstumus, prie bėgimų finišo stebėjo finišuojančių eilę, mat tuo metu mokykla turėjo tik vieną chronometrą. Visi teisėjai ant dešinės rankos ryšėjo raudonus raiščius su raidėmis T arba VT (teisėjas arba vyresnysis teisėjas), kiti nešė informacijas į radijo mazgą, kad ten sėdintis Algirdas Endriukaitis paskelbtų rungčių nugalėtojus. Buvo ir žiūrovų. O jiems arčiau sektorių buvo net suolai pastatyti. Čia susėsdavo valsčiaus vadovybė ir tarp savęs rusiškai kalbėdavosi.

Baigdamas mokyklą, gavau mokytojo A.Stanulio pasirašytus pažymėjimus, kad esu įvykdęs PDG komplekso normas ir man suteikta lengvosios atletikos teisėjo trečioji kategorija.

Be šių sporto švenčių, vyko kiti masiniai sporto renginiai: kroso bėgimas, dviračių lenktynės, plaukimo varžybos. Įsiminė vienas masinis plaukimas prie hidroelektrinės užtvankos. Vyresniųjų klasių mokiniai laikė PDG komplekso normas. Vieni plaukė lenktyniaudami, o kelios mergino tik brido prie pat kranto. Tarp jų buvo ir gera mokyklos bėgikė. Mokytojas paklausė, kodėl ji kartu neplaukia, o ši paaiškino, kad plaukti dar neišmokusi, o į finišą ir pėsčia suspėsianti.

Atėjus žiemai, tik pasnigus, stodavomės ant slidžių ir griūdami, keldamiesi mokėmės ant jų išsilaikyti, atsispirti lazdomis ir šliuožti įvairiais žingsniais, kopti į kalniukus, leistis nuo jų. Kad greičiau išmoktume slidinėti, mokytojas slides leisdavo neštis namo. Tokių slidininkų buvo pilnas papilvis. Nuo stataus kalnelio S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje besileisdamas, nesuvaldžiau slidžių galų, o jiems susikryžiavus verčiausi per galvą ir prasiskėliau kaktą, bet blogiausia – nulaužiau vienos valdiškos slidės „nosį". Teko ieškoti meistro, kuris ją pritvirtintų. Mokytojas A. Stanulis buvo įkalęs taisyklę: sugadinai mokyklos inventorių – sutaisyk. Tai patyriau ne tik aš, bet ir mano suolo draugas: jam besisupant ant gimnastikos įrenginio nutrūko žiedo virvė ir jis su tėvais turėjo pritvirtinti naują. Man tą slidę sutaisė dėdė Janušų Petras, gyvenęs „Ašarų pakalnėje."

Mokykloje mokiniai buvo ugdomi ne tik fiziškai, bet ir lavinamas jų protavimas, orientacija. Todėl vykdavo šaškių ir šachmatų varžybos tarp klasių komandų ir individualiai, o nugalėtojus apdovanodavo knygomis. Pusbrolis Jonas, tarpklasinėse šaškių varžybose laimėjęs prizinę vietą, dovanų gavo politinę brošiūrą „Leninas, Tolstojus ir Čechovas". Iš tiesų „vertinga" dovana šeštokui.

1951 metais Pilviškiuose viešėjo garsus Lietuvos šachmatininkas šios sporto šakos meistras Vladas Mikėnas, kuris su mokiniais prie 14 lentų žaidė simultaną. Žiūrovai spietėsi už žaidėjų nugarų ir savo komentarais ir patarimais ne tik padėjo, bet ir trukdė žaidžiantiems draugams. Meistras iš pradžių darė lengvus ėjimus, ilgai negalvodamas, o partijoms įpusėjus ilgėliau sustodavo prie Vytauto Staneikos ir Gedimino Girdausko lentų, vis pamąstydavo. Žaidimą meistras baigė laimėjęs 13 partijų, o su G. Girdausku sužaidė lygiosiomis, mat šis tokio rezultato siekė keisdamas figūras. Pabaigoje padėkojęs mokyklai už gražią iniciatyvą jos mokinių labui, šachmatų meistras pabrėžė brandų V.Staneikos žaidimo lygį ir palinkėjo jam gražių žaidimo pergalių ateityje. O po keleto dešimtmečių Alytuje sutiktas Vytautas prisipažino, kad už savo kolektyvą tekdavę žaisti įvairaus rango varžybose.

Mokytojas A.Stanulis Pilviškiuose buvo tas variklis, kuris į sportinę veiklą įtraukė ne tik mokinius, bet ir kaimo jaunimą. Pasiekusieji geriausių rezultatų dalyvavo kolūkiečių spartakiadose. Už nuopelnus propaguojant sportą ir  garsių sportininkų išugdymą, 1957 m. mokytojui buvo suteiktas kūno kultūros žymūno vardas, 1958–aisiais – liaudies švietimo žymūno vardas.

„Iš visų menų svarbiausias kinas"

Taip suformuluotą tokią „proletkultišką" (proletariato kultūros) mintį tuomet mums kalė į galvas marksizmo – leninizmo išpažinėjai. Bolševikine ideologija persunktus kino filmus demonstravo visur – miestų ir miestelių kino teatruose, kaimų pradinėse mokyklose.

Pilviškiai, kaip valsčiaus centras, turėjo savo kino teatrą. Jis buvo įsikūręs buvusioje reformatų evangelikų bažnyčioje, po karo ją pritaikius naujiems poreikiams. Salėje sudėjo žemėjančias grindis, įrengė sceną, joje pakabino balintos medžiagos ekraną. Kino projektorius stovėjo balkone įrengtoje kabinoje. Salė buvo dar nekūrenama, dvokė žibalu ir acetonu, kuriuo kino mechanikas Žvirblis klijuodavo juostas. Iš pradžių filmus demonstruodavo vienu aparatu, todėl pasibaigus aktui salėje įsižiebdavo šviesa ir prie jos reikėdavo laukti, kol mechanikas išrangys naują juostą tarp skridinėlių ir volelių. Ankštame teatro prieangyje dešinėje buvo bilietų kasa, o kairėje laiptai į aparatinę.

Kai pradėjau lankyti mokyklą, į kiną mokinius vesdavo organizuotai. Pagal mokytojo A. Stanulio ranka parašytą skelbimą, pasibaigus pamokoms, sporto aikštėje mokiniai rikiuodavosi į koloną gretose po keturis ir mokytojų lydimi žygiuodavo per miestelį. Kol nusipirkdavo bilietus ir patekdavo į salę, užtrukdavo nemažai laiko. O tie filmai dažniausiai buvo apie karą, bebaimius raudonarmiečius ir kvailokus, bailius vokiečius, kolchozų kūrimą Ukrainoje. Čia mačiau tuomet kultiniais laikytus filmus „Drąsieji žmonės", „Jaunoji gvardija", „Kubanės kazokai", „Berlyno paėmimas" ir kt. Palaipsniui jais nusivylėme. Tačiau kai atvežė indų „Valkatą", „Ponas 420" su aktoriais Radžu Kapuru ir Nargis, salė buvo pilnutėlė tiek mokinių seansuose dieną, tiek suaugusiųjų vakare. Su mumis filmus žiūrėjo beveik visi mokytojai, o paskui pamokose juos aptarinėjome.

Čia reikėtų priminti, kad vakarinius seansus lankyti mokiniams buvo griežtai uždrausta. O tuos, kurie išdrįsdavo ateiti, budintys mokytojai išprašydavo už durų.

Kai kino teatro lankomumas sumažėjo, jį aptarnavo kilnojamasis kinas iš Vilkaviškio. Neseniai buvęs mūsų mokyklos mokinys Juozas Brazaitis pats ir bilietus tarpduryje pardavinėjo, pats ir juostas suko. Šis naujas kino mechanikas dviems mano klasiokams net išgarsėti padėjo. Kartą, pademonstravęs filmą, Juozas savo „letuškę" (techninio aptarnavimo automobilis) duobėtu vieškeliu ginė Vilkaviškio link. Pavijo ir pralenkė dviračiais važiavusius du žiūrovus. Šie pamatė, kaip pro mašinos langą, jai krestelėjus duobėje, pro atvirą langą iškrito kažkoks krepšys. Pakėlę jį, Jonas su Vidminu viduje rado pinigų ir knygutę melsvų kino bilietėlių. O kai radinį grąžino mechanikui, šis juos ne tik apdovanojo dešimtrublinėmis, bet ir pranešė mokyklos direktoriui, kuris žodžiu padėkojo mokiniams už kilnų poelgį. Paskui ši padėka buvo paskelbta ir mokyklos sienlaikraštyje, kur už kilnų poelgį buvo dėkojama J.Jasaičiui ir V.Sapažinskui ir jų tėvams, išugdžiusiems tokius sąžiningus vaikus.

Komunistinis mūsų auklėjimas

Kai pradėjau mokytis vidurinėje, čia jau tvyrojo komunistinio auklėjimo dvasia, kuri prievarta baigė išstumti nepriklausomoje Lietuvoje vyravusias katalikiško auklėjimo tradicijas. Iš klasių buvo išnešti kryžiai, uždrausta kalbėti maldą prieš pamokas, suvaržytas bažnyčios lankymas, pradėta antireliginė propaganda. Tačiau teko girdėti, kad pirmaisiais pokario metais vyresnieji mokytojai patardavo maldą kalbėti dar mokytojui neatėjus į klasę, prieš skambutį. Lankantieji bažnyčią mokiniai buvo persekiojami, stebimi, viešai smerkiami ir išjuokiami. Jų pavardes skelbė mokyklos sienlaikraštyje skyrelyje „Jie pereitą sekmadienį lankėsi bažnyčioje". Pirmieji būdavo įrašomi berniukai, patarnaujantys kunigui šv. Mišių metu. Prieš metines krikščionių šventes Kalėdas ir Velykas panaikinus šių švenčių atostogas, mokiniai būdavo įspėjami švenčių dienomis būti pamokose, o netvykusieji būsią baudžiami. Tai nutiko man šeštoje klasėje. Su tėte atėjome į šv. Kalėdų rytines mišias. Pasimeldę sausakimšoje bažnyčioje, išėjome į lauką, o čia mokiniai jau vienas kitą ragino eiti į pamokas, nes neatvykusiems bus mažinami elgesio pažymiai. Mane stengėsi įkalbėti klasiokas Aloyzas, nes jis iš sesers mokytojos girdėjo apie gresiančias sankcijas. Nepaklusau - kartu su tėte ir kaimynais grįžome namo prie šventinio stalo. O antrojo trimestro viešame rezultatų aptarime buvo perskaitytas nuosprendis „nesąmoningiesiems", kurie išdrįso neateiti į mokyklą gruodžio 25 d. Ilgas tai buvo sąrašas. Baigus jį skaityti, kažkuris vyresniaklasis šūktelėjo: „Atšventėm kalėdas mūsų, atšvęsim ir rusų". O kai auklėtojas B. Maksvytis mums atidavė trimestro pažymėjimus, pirmoje skiltyje vietoje mano tradicinio elgesio pažymio 5 – to buvo įrašytas 4 – tas ir pastaba: „Už neatvykimą į pamokas XII. 25 d. elgesio pažymys sumažintas iki 4 (ketverto)". Ir pedagogų tarybos posėdžio nutarimo numeris, data, auklėtojo parašas.

Kada 1951 metais mūsų klasės persikėlė į buvusį valsčiaus pastatą, atsidūrėme laikinos bažnyčios (barako) kaimynystėje, o per gatvelę – pradėtos statyti Pilviškių Šv. Trejybės šventovės raudonmūrės sienos. Per jos šventorių miestelėnai buvo numynę taką prie Pilvės tilto – visgi arčiau. Nebaigtos statyti bažnyčios sienos traukte traukė drąsuolius palaipioti jos atbrailomis. Paskui, atrodo, po konfidencialaus mokyklos vadovų pokalbio su klebonu mokiniams pramogauti šventoriuje buvo uždrausta. Mat atlaidų metu ir teikiant Sutvirtinimo sakramentą, čia buvo laikomos šv. Mišios, o viduje - altoriaus vietoje – stovėjo aukštas medinis kryžius.

1956 m.  į Pilviškius po dešimties metų lagerio sugrįžus kunigui Vladui Pėstininkui, santykiai su bažnyčia atšilo. Mat jis 1924 – 1937 metais, dirbdamas vikaru, ėjo progimnazijos kapeliono pareigas, dėstė muziką, buvo choro ir orkestro vadovas. Miestelyje jis pastatydino senelių globos namus „Motinėlė", kur po karo buvo įsikūrusi „stribelnyčia", o vėliau ligoninė. „Pėkštininkas" sugrįžo", - tokią trumpąją žinutę perdavinėjo moterėlės viena kitai ir džiaugėsi tuo. (Kadangi šių apylinkių žmonės vietoj pėsčias sako pėkščias, tad ir kunigo pavardei nedarė išimties).

Pavasarį mokykla rengė didelį koncertą. Platindami kvietimus, užsukome ir pas kunigą, gyvenusį laikinoje klebonijoje, Šešupės gatvėje. O užeiti pas jį ir pakviesti primygtinai prašė choro vadovas Vytautas Bučinskas. Kvietimą kunigas maloniai priėmė ir aukų lape įrašė skaičių 20, padavė tiek pat rublių ir pažadėjo į koncertą ateiti, bet tik į pirmąją dalį, bet antrosios dalies – šokių – nežiūrės, nes jiems, kunigams, nedera matyti, kaip šokėjos kilnoja kojas.

Tą vakarą kunigas sėdėjo tarp mokytojų ir nuoširdžiai plojo Vytauto Bučinsko vadovaujamiems choristams už darnų dainavimą. Pasibaigus dainų programai, kunigas išėjo – šokių nežiūrėjo.

O į šventorių vis dėlto užsukdavome: kartais draudžiamo dūmo patraukti, šiaip pažioplinėti. Mane domino bombų skeveldrų sukapoti tvoros metaliniai virbai, sudegusi varpinė, kurioje slūgsojo suakmenėjusio cemento maišelių stirta, nuo bombos sprogimo pasvirusi vakarinė siena ir senoviškų ketinių kryžių nuolaužos. Kaip jos atsirado, papasakojo teta, pas kurią gyvenau. Kai saugumiečiai suėmė ir į savo stribelnyčią  nusivedė kleboną, ten užėjo senyvas Pilviškių stribas. Pamatė sumuštą kunigą, kuris buvo paliktas gulėti ant suolo. Tada kažkas susimaišė senio galvoje. Parėjęs namo, čiupo kūjį ir, atėjęs į šventorių,  sudaužė ten stovėjusius senus ketinius kryžius. Toks vandalizmo išpuolis supykdė miestelėnus, ir jie stribui linkėjo greitos ir taiklios partizanų kulkos.

Mokykloje buvo diegiamos naujų švenčių tradicijos. Lapkričio 7–ąją turėjome minėti komunistinio perversmo Rusijoje metines, o gegužės 1–ąją - darbo žmonių šventę. Joms ruošdavomės iš vakaro, nes tomis dienomis pamokų nebūdavo. Kiekviena klasė privalėjo joje kabojusius Lenino ir Stalino portretus papuošti žalumynų vainikais, o  po jais virš  lentos pakabinti kokį nors bolševikinį šūkį. Per auklėjimo pamoką (tada taip buvo vadinamos klasės  valandėlės) reikėjo deklamuoti eiles apie minėtus vadus ir jų  partiją.

Ir mokytojams, ir mokiniams tada buvo būtinas politinis lavinimasis (politšvietimas). Mokytojai po pamokų likdavo klausytis temų iš vadovėlio „Trumpasis VKP(b) istorijos kursas", kurias skaitydavo politiškai išprusęs savas ar iš rajono atvažiavęs lektorius. Žinoma, daugiausia pasakoti tekdavo istorijos mokytojai. Mokinių politinio lavinimo pagrindas buvo VII klasėje dėstomas SSRS konstitucijos kursas. Jo mokytoja buvo mokyklos komsorgė  (komjaunimo darbo organizatorė) O.Zdanytė. Artėjant Stalino 70-mečiui, mokiniams buvo duotas nurodymas studijuoti ir konspektuoti knygą „Josifas Visarionovičius Stalinas. Trumpoji biografija". Knygyne pirkome šias knygas, mėginome skaityti, kai ką išrašyti į sąsiuvinį. Mokykloje vyko šio jubiliejaus minėjimas. Paskui mokytoja O.Žebrauskaitė  perskaitė mokyklos kolektyvo sveikinimo laišką „didžiajam vadui", kuris buvo išsiųstas į Kremlių. Laikraštis „Tiesa" spausdino rubriką „Sveikinimų srautas", kurioje skelbė kolektyvų, atsiuntusių laiškus, pavadinimus.

Pasibaigus garbinimo vajui, mūsų konspektai buvo užmiršti ir niekas jais nepasidomėjo. Liko tik knygos su geru popieriumi ir kietais viršeliais. Tėtei pasirodė, kad iš jų išeitų geri kepurių snapeliai. Nuplėšęs juos, nunešė siuvėjui, kai šis siuvo jam naują kepurę. Išties kepurė pirmiau nusidėvėjo, nei snapelis sulūžo. Paskui knygyno vedėjas Viktoras Grybauskas stebėjosi, kodėl tokia populiari pasidarė ta „Stalino knyga". „Didysis vadas, tėvas, mokytojas, draugas" – tokiais vardais buvo tituluojamas mus valdęs tironas. Net privačiuose pokalbiuose reikalauta jį įvardinti „draugu Stalinu".

O kai 1953 m. kovo 5 d. tas „draugas, tėvas ir mokytojas" numirė, žinią apie tai į pirmąją pamoką atnešė rusų kalbos mokytoja Staugaitienė, verkšlenančiu balsu, išskaičiavusi visus jo titulus. Žinoma, buvome paprašyti atsistoti ir atminimą pagerbti tylos minute. Stovėjome, o už nugaros Zigmas pusbalsiu rusiškai murmėjo: „Umer Maksim, ch...i s nim, varom toliau" (Numirė Maksimas, trauk jį velniai, varom toliau). Pirmiausia jis gavo pastabą nuo gruporgo Juliaus ir tik paskui nuo mokytojos. Kai atsisėdome ir atsikvėpėme nuo kikenimo, mokytoja jau žurnale rinko pavardę mokinio, kuris turėtų atsakinėti, kai vėl pasigirdo Juliaus balsas: "Mokytoja gal neklausinėkit, šiandien tokia liūdna diena, mirė draugas Stalinas". Mokytoja pakluso prašymui, nes jai gruporgo žodis buvo svarus. Mat kartu su jais klasių vadovai net klasės auklėjimo planus rašydavo.

Komunistinis mokinių auklėjimas vyko ir per pionierių bei komjaunimo organizacijas. Kadangi nė vienos nariu nebuvau, negaliu ką nors apie veiklą jose papasakoti. Stoti į pionierius skatino tiek auklėtojai, tiek ir šių organizacijų vadovai mokytojų padedami. Spaudimas buvo daromas gerai besimokantiems mokiniams. Penktoje klasėje buvau iškviestas net į mokytojų kambarį. Tik įėjusį mane sutiko visų čia buvusių mokytojų žvilgsniai. Nustėrau. Pasipylė klausimai, kodėl iki šiol ne pionierius, ką apie juos galvoju. Tačiau mokytojo A.Stanulio klausimą atsimenu iki šiol: „Tai ką, amerikonų lauki, Vincai?" Ir po kitų pokalbių raudono kaklaraiščio man neužrišo, nes „kovai už Lenino ir Stalino reikalą" pasiryžęs nebuvau. Į komjaunimą per daug nekalbino, nes nebuvau „atsikratęs religinių prietarų" – lankiau bažnyčią. Be  to, į komjaunuolius tuo metu žmonės žiūrėjo su panieka, nes, buvo įsitikinę, kad priimant į šios organizacijos narius biuro posėdyje jie turi po kojų paminti kryžių, t.y. atsižadėti tikėjimo.

Vyresniųjų klasių mokiniai jautė didelį spaudimą: agitaciniams pokalbiams nuolat kviesdavo ir klasių vadovai, ir „VLKJS CK komsorgė". Svarbiausias jų argumentas – nebūdamas komjaunuoliu, neįstosi į aukštąją. Mano kaimyną dešimtoką Albiną Kauką taip pat nuolat agitavo, mat tiko pagal socialinę kilmę – buvo iš mažažemių šeimos. Tačiau aštrų liežuvį turėjęs vyrukas atsikirsdavo: vakare po pamokų grįžtu pro Vosyliaus alksnyną, jau kartą iš ten manęs paklausė „Kas eina?" O kai įstosiu, gali ir nepaklausę pykštelėti. Jis nestojo, o kiti jų klasės penki draugai, gelbėdami auklėtoją, įstojo. Mat jų auklėtoja buvusi iš tremtinių šeimos, vienintelė likusi Lietuvoje. Baigusi farmacijos mokslus, dirbo Pilviškių vaistinėje, o mokykloje dėstė chemiją. Kai apie jos situaciją iš „organų" sužinojo direktorius, pasiūlė savo klasėje suburti penkių komjaunuolių grupę. Tuo ji pasirodysianti sąmoninga tarybinė mokytoja, lojali tarybų valdžiai ir reabilituosianti save...

Ideologinį mokinių  auklėjimą kontroliavo valsčiaus partijos komiteto sekretorius Lukoševičius. Jis nurodinėjo mokyklos vadovybei, kokių reikia imtis priemonių trūkumams šalinti. Štai viename mokyklos koncerte šokant tautinius šokius, budri partorgo akis pastebėjo, kad vienos šokėjos galvos karūnoje sugretinti trijų tautinės vėliavos spalvų kaspinėliai – geltonas, žalias ir raudonas. Tuoj pat apie tai jis informavo pedagogus ir pareikalavo, kad ta šokėja būtų pašalinta iš mokyklos. Pedagogų taryba pakluso – ir gabią mergaitę pašalino.

Nepaklusnieji

Planingai iš mūsų buvo formuojami „tarybiniai žmonės": mokyklose turėjome būti spaliukai, pionieriai ir komjaunuoliai, o jas baigę ir įsilieję į darbo kolektyvus - darbo pirmūnai, komunistai. Planingai sovietizuotos ir mūsų smegenys, tačiau daug tautiečių nepasidavė komunistinei propagandai ir liko ištikimi nepriklausomos valstybės idealams ir siekė ją atkurti. Pradžioje ginklu, o vėliau tyliąja rezistencija.

Tuoj pat po karo, kai ginklai buvo ranka pasiekiami, jaunimas juos rinko iš pagriovių ir apkasų, slėpė ir saugojo „rimtam reikalui".

Pilviškių gimnazistai 1946 m. pavasarį susibūrė į penkių ginkluotų partizanų grupę. Pasirinko slapyvardžius ir Šešupės vingyje prie trispalvės vėliavėlės ir kryžiaus prisiekė Dievui ir Tėvynei kovoti su Lietuvos nepriklausomybės priešais, negailint nei jėgų, nei gyvybės. Ją sudarė „šešiolikmečiai, trisdešimtųjų metų gimimo" (J. M.) Kostas Staneika „Šarūnas", Antanas Karpavičius „Ąžuolas", Vytautas Raibikis „Leopardas", Juozas Mauruča „Štrausas", Albinas Vasiliauskas. Vaikinai turėjo pistoletus, šautuvus ir net kulkosvaidį. Juos slėpė Parausių koplyčios bokšte. Vėliau būrį papildė dar keli moksleiviai: Jonas Kačergius, Vytautas Žemaitis „Šermukšnis", Vytautas Šulskis „Laisvūnas", Vytautas Grupkaitis. Ginkluotas gimnazistų būrys buvo įregistruotas „Žalgirio" rinktinės 69 – osios kuopos sudėtyje ir gavo vardą „Pirmasis natangų būrys".

Tais pačiais metais pas Piliūnų kaimo ūkininką Juozą Naikelį išrikiuotos kuopos akivaizdoje būrys priėmė kovinę priesaiką. Dabar jam vadovavo kuopos vadas Jonas Brazys „Klajūnas", kilęs iš Opšrūtų kaimo. Gimnazistai atlikinėjo ryšio užduotis, žvalgė savo apylinkes, stebėjo represinių struktūrų judėjimą miestelyje ir iš jo, svetimų žmonių pasirodymą kaimuose ir pranešinėjo kuopos vadui. 1947 m. pradžioje iš Pilviškių bibliotekos pagrobė rašomąją mašinėlę ir perdavė „Klajūnui". Valsčiaus komjaunuolių sąrašai taip pat atsidūrė partizanų rankose. Nuo 1947 m. žiemos gyventojams buvo pradėti išdavinėti nauji pasai. Partizanai rūpinosi, kad juos gautų ir nelegaliai gyvenantys patikimi žmonės. Todėl nusprendė dokumentus gamintis patys. Jiems apiforminti reikėjo registracijos blankų. Jų iš vieno valsčiaus pareigūno parūpino J. Mauruča. Tačiau šį jauną kovotoją 1947-aisiais prieš Naujuosius metus į namus įsiveržę čekistai tėvų akivaizdoje sumušė ir nusivarė į Pilviškius. Čia jau buvo ir kiti Pirmojo natangų būrio kovotojai. Suėmė ir kelias merginas, bet vaikinai, visą kaltę prisiėmę sau, jas išgelbėjo nuo represijų.

Dviems būrio nariams V. Žemaičiui „Šermukšniui" ir V. Šulskiui „Laisvūnui" pavyko pabėgti. Jie įsijungė į „Žalgirio" rinktinės partizanų  gretas. Tačiau abu žuvo –„Šermukšnis" 1949 m. vasarą, o „Laisvūnas" 1950 m. rudenį. Suimtuosius žiauriai mušė ir kitaip kankino Pilviškių MGB leitenantas Borisas Djakovas, o Kybartų MGB kalėjime papulkininkis Žitko bei jo vairuotojas jaunesnysis leitenantas V. Bagdonas. Kauno kalėjime ypatingasis pasitarimas (OSO) paskelbė nuosprendį: A. Kasperavičiui ir V. Raibikiui po 25 metus pataisos lagerių, o kitiems po 10 metų. Nemažai priekaištų nuo tuometinio valsčiaus partorgo P. Lukoševičiaus teko progimnazijos mokytojams, o ypač klasės auklėtojai O. Žebrauskaitei už tai, kad jie „išauklėjo ne tarybinius žmones, o banditus".

Į rezistencinį judėjimą buvo įsijungę ir kai kurie progimnazijos mokytojai. Matematikė Elena Juciūtė, žemaitukė iš Švėkšnos, platino pogrindinę spaudą, kurią gaudavo iš J.  P. Vėliau sulaukė pasiūlymo stoti į partizanų dalinį, tačiau nesutiko. Pasirinko darbą ne ginklu, o plunksna – rašyti referatus nurodyta tema. Tą patį darė ir kaimynė Marytė, kolega Leonardas R. Jiems vadovavo „Tauro" apygardos štabo politinio skyriaus darbuotojas Kazys Matulevičius „Radvila". Jis pateikdavo temas ir paimdavo rašinius. Nors trijulė ir žinojo, kokį pavojingą darbą dirba, bet tarpusavyje apie jį nekalbėjo, nesitarė. Vadovas reikalavo griežtos konspiracijos, draudė namuose laikyti bet kokią kompromituojančią medžiagą: rašinių juodraščius, pogrindžio spaudą. Elena su ašaromis akyse sudegino tautinę vėliavą, kurią saugojo skrynios dugne. Visi trys davė partizano priesaiką ir laikėsi principo, kuo mažiau žinosi, tuo arešto atveju mažiau išduosi. O vieną rašinį į sąsiuvinį rašė pienu, kuriam išdžiūvus teksto buvo neįmanoma perskaityti. Tačiau jis atgydavo pabarstytas suodžiais. Spėjo parašyti keturis referatus: apie sovietinę mokyklą, kainas ir rinkas, susisiekimą bei profsąjungas. Kai 1948 m. žuvo apygardos vadas A. Baltūsis „Žvejys", grupės pogrindinis darbas nutrūko.

Iš šių referatų apygardos štabo politinis skyrius formavo dokumentus, skirtus Vakarų valstybių organizacijoms: Memorandumą JT organizacijai bei Keturių valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijai, Lietuvių kreipimąsi į popiežių Pijų XII.  Jais norėta atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į Lietuvos okupaciją, tikint, kad tarptautinės organizacijos pareikalaus iš SSRS nutraukti krašte terorą, o lietuvių išeivių rezistencinės grupės parems laisvės kovas Lietuvoje. Pirmąjį dokumentą kūrė ir į prancūzų kalbą vertė teisės profesorius Alfonsas Vabalas „Gediminas", tuo metu slapta gyvenęs Nadrausvės kaime pas ūkininką Bronių Lietuvininką „Bitininką" kartu su K. Matulevičiumi „Radvila". Kreipimąsi į popiežių parašė kunigas Juozas Stankūnas „Stonys". Galutinai dokumentus redagavo poetas Antanas Miškinis „Kaukas". Juos į Vakarus 1947 m. gruodžio mėn. viduryje iš Skirkiškių kaime Justino Mačio ūkyje buvusio štabo bunkerio išgabeno partizanų grupė, vadovaujama Juozo Lukšos „Skrajūno", per Rytprūsius prasiveržusi į Lenkiją.

Vieno dokumento skyrelyje galima atpažinti mokytojos E. Juciūtės referato fragmentą, kur kalbama apie komunistinį auklėjimą per matematikos pamokas.

1949 m. sausio 12 d. čekistas Sadovnikas su stribu Dulskiu mokytoją areštavo ir išvežė į Kybartų saugumą, o iš čia  į KGB rūsius Vilniuje. Buvo nuteista 10 metų ir tapo kaline nr.ŠČ-130. 1956 m. reabilituota grįžo į Lietuvą, o 1967 m. persikėlė gyventi pas seserį į JAV.

Elena parašė ir išleido knygą „Pėdos mirties zonoje", kurioje nemažai vietos skirta gyvenimui Pilviškiuose. Mirė 1986 m.

Bendradarbė Marytė B., atlikusi dalį bausmės, grįžo iš lagerio ir dirbo Vilniuje buhaltere. Mirė 1967 m., pakirsta vėžio.

Leonardas R. atkalėjo 5 m. Grįžo 1958 m. Mokytojo darbo negavo. Sunkiai kūrėsi. Dirbo elektromonteriu. Neturėdamas jėgų gyventi, nusižudė apie 1963 m. Palaidotas Šunskų kapinėse.

Kazys Matulevičius sužeistas pateko čekistams į rankas, buvo nuteistas 25 m. lagerio bausme. Ją sumažinus, 1964 m. grįžo į Lietuvą, tačiau jo nepriėmė saviškiai. Gavo darbą, bet netrukus buvo išvarytas iš Lietuvos. Paskutiniaisiais metais gyveno Trakų Vokėje.

Tačiau rezistencijos dvasios gimnazijoje čekistams nepavyko sunaikinti. Kad ji gyva, rodė iš po nakties randami priklijuoti antisovietiniai atsišaukimai. 1952 m. miestelio turgavietėje prie telefono stulpų gyventojai rado atsišaukimų, smerkiančių sovietinę valdžią, o okupantai raginami nešdintis lauk. Saugumo tarnai juos nuplėšė, tačiau dar ilgai bolavo balti klijų lopinėliai, rodę vietas, kuriose buvo tie lapeliai priklijuoti. Tik po ketverių metų paaiškėjo, kad tai 9 klasės mokinio Algirdo Endriukaičio nakties žygis. Baigęs vidurinę, Algirdas 1954 m. įstojo į Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Nuo trečiojo kurso buvo sekamas dėl veiklos antisovietinėje grupėje. Po 1956 m. Vėlinių mitingo Kaune buvo suimtas ir nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme. Kalėjo Mordovijos lageriuose. Tais pačiais metais saugumas suėmė dar du pilviškiečius Vitą Margaitį ir Kęstutį Jankauską, kurie buvo KPI ir ŽŪA trečiakursiai. Vitas Margaitis jau mokykloje garsėjo kaip gabus literatas, poetas. Vadovavo jaunųjų literatų būreliui, kuriam ir aš priklausiau. Šeštadienį parvažiavęs iš Kauno, sekmadienį pėsčias keletą kilometrų ateidavo į Pilviškių bažnyčią. Susitikę pasikalbėdavome. Vitas, manimi pasitikėdamas, pasakojo apie tai, kad Kaune akademinis jaunimas organizuojasi naujam tautiniam sąjūdžiui prieš rusinimo ir nacionalinio engimo politiką. Paskaitydavo ir patriotinių paties sukurtų eilėraščių. Kartą senajame šventoriuje susėdus po liepomis jis man dėstė išsilaisvinusios Lietuvos viziją, demokratinio judėjimo programą. Jo įtakoje mokyklos satyriniame sienlaikraštyje „Širšė", įdėjome aštroką rašinį apie mokinių polinkį į svetimos kalbos žodžius. Rašinį rašiau aš, o eilėraštį prie jo Vito sesuo Rasina. Ten buvo tokios eilutės:

                     Romas gi užmiršęs vinį,
                     Kala sienon cveką,
                     Interesna Vincas mini,
                     Koks čia per blatniakas.

Lietuvių kalbos mokytoja Z. Cėplaitė, peržiūrėjusi numerio medžiagą, nusišypsojusi priminė: „Ar ne per drąsiai jūs čia užgriebėt".

Kai buvau pradėjęs studijas Vilniuje, iš Rasinos laiško sužinojau, kad Vitas jau sulaikytas: grįžtant iš Kauno, saugumiečiai traukinio vagone išprovokavo konfliktą ir išlaipino Bagotosios geležinkelio stotyje, o namuose padarė kratą. Su klasės draugu Vygandu ėjome į KGB rūmus pasiteirauti, kur jis patalpintas, kaip artimieji gali perduoti maisto.

Vitas ir Kęstutis buvo sulaikyti, kai KGB išaiškino KPI veikusią Petro Paulaičio sukurtą Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS), turėjusią savo skyrius, kuriems vadovavo studentai V. Margaitis, V. Drižius, A. Kaušakys, A. Taločka, K. Jankauskas. 1958 m. balandžio 11 – 12 d.d. įvyko LLGS narių teismas. P. Paulaitis buvo nuteistas 25, V. Margaitis - 3, V. Jankauskas – 2 metams laisvės atėmimo.

„Tik vienos paslapties klasė nežinojo. Aukštaūgė krepšininkė A. Radzevičiūtė, mūsų vadinama Nina, dar buvo ir partizanų ryšininkė. Bet tai paaiškėjo po vidurinės baigimo, kai Nina buvo suimta ir išvežta į Kazachstano lagerius. Ką ten teko patirti, Anelė Radzevičiūtė – Kupstienė aprašo knygoje „Laisvės kovotojai Kazachstano lageriuose", - taip apie savo 1951 m. abiturientų laidos klasiokę rašo garsus žurnalistas Antanas Anskaitis atsiminimų knygos „Penki pūdai žurnalistikos" 56 puslapyje.

...Per kūno kultūros pamoką, bestumdydami rutulį, pamatėme  į Soties gatvę besukantį porinį vežimą. Jame nukarinę kojas sėdėjo trise. Šalimai du stribai, ant kelių pasiguldę PPŠ automatus, o tarp jų Žilinskutis, jau garsėjantis mokykloje bėgikas. Prieš keletą dienų į Sibirą buvo tremiama jo motina, o jis, pasinaudojęs savo greitomis kojomis, paspruko nuo kerziniais batais avėjusių stribų. Dabar, matyt, kažkur suradę, gabeno į vagoną.

Tai tokie buvo tie mūsų mokyklos nepaklusnieji -  ginkluotieji ir tylieji rezistentai, apie kuriuos pavyko sužinoti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kuria ne visi už ją kovojusieji turėjo laimę pasidžiaugti.

                     ***********

Pastaba: Rašydamas šį skyrių, naudojausi šaltiniais:
1. B. Ulevičius. Vadu gimstama//Laisvės kovų   archyvas. T 23. K. 1998.

2. Suvalkijos kovų aidai//Sudarė V. Šemeta. K.1995.

3. J. Daumantas. Partizanai. V.1990.

4. E. Juciūtė. Pėdos mirties zonoje. Bruklinas. 1974.


Kultūrinis gyvenimas mokykloje ir aplink ją

Kai pradėjau lankyti mokyklą, kultūrinis gyvenimas čia tiesiog virte virė. Per 1950 – 1955 metus mokiniai su mokytojais pastatė ir suvaidino kelis stambius dramos kūrinius. Aistrą vaidinti tiek jaunieji artistai, tiek režisieriai mokytojai matyt paveldėjo iš tarpukario Lietuvos vaidintojų tradicijų, kai kaimuose pavasarininkai, o miesteliuose šauliai rengė savo spektaklius su pasilinksminimais ir arbatėlėmis po jų.

Antroji abiturientų laida, baigusi mokyklą 1951 m., pastatė ir suvaidino net du dramos veikalus: B. Dauguviečio „Uždavinį" (1950 m.), o po metų savo išleistuvėms - N.Gogolio „Revizorių". Šiam spektakliui artistai aprangą skolinosi iš Kauno dramos teatro. Jame sublizgėjo Gorodničiaus vaidmenį vaidinęs Gintas Tamašauskas. Pilviškiuose jaunajam aktoriui daug kas pranašavo šviesią artisto ateitį. Patikėjo tuo Gintas ir stojo į Maskvos teatro meno institutą. Deja, į aktorinį fakultetą nepateko, bet komisija pasiūlė tapti režisieriumi. Į jį Gintas pereiti nesutiko. Baigė Maskvos universitete geologiją. Naftos ir dujų ieškojo tiek SSRS šiaurėje, tiek pietuose, net Irake. Deja, „perkaitino" širdį ir mirė nesulaukęs net penkiasdešimties.

O tada už suvaidintuose spektakliuose uždirbtus pinigus ši abiturientų laida savo mokytojams iškėlė net dviejų dienų puotą. 1952 m. mokyklos teatro mėgėjai suvaidino „Dėdės Tomo trobelę". Po metų mokytojų kolektyvas pastatė B. Dauguviečio komediją „Žaldokynė". Spektaklį režisavo mokytojas Albinas Kinka.

Jei ankstesnius spektaklius žiūrėjau iš žiūrovų salės, tai paskutiniame teko vaidinti ir man. Į mokyklą atvykęs dirbti mokytojas A. Žeižys pastatė A. Korneičiuko pjesę „Ukrainos stepėse".

Be vaidintojų, Pilviškių vidurinė rajone garsėjo mokinių šokių ratelių pasirodymais apžiūrose. 1952 ir 1956 mokyklos tautinių šokių rateliai Vilkaviškio rajono apžiūroje laimėjo pirmąsias vietas. Kolektyvų meninis lygis pakilo pradėjus jiems vadovauti naujai mokytojai Petronėlei Zigmantaitei – Dulskienei. Iš buvusių mokyklos šokėjų gretų iškilo Izabelė Šlekytė - Jankienė, kaip viena geriausių šokių vadovų rajone, ilgus metus vadovavusi rajono šokėjų kolektyvams.

Linksmi būdavo mokykloje rengiami koncertai – šiupiniai iš šokių, dainų, sporto, humoro ir net gyvųjų paveikslų. Atsimenu vieną iš jų, kuriame akordeonu grojo Dalia Kliokytė, solo dainavo Janina Brinevičiūtė,  kovojo A. Kačergiaus boksininkai nuo „musės svorio" iki Šiupyno su Merkevičiumi dvikovos. Juos keitė choro dainavimas. Salė tada buvo pilnutėlė. Mes, mažieji, užsikorę ant aukštų palangių, patogiai stebėjome, kas vyksta scenoje ir net užkulisyje. Vyresnieji, vienas kitą pakylėję, užsikardavo į balkoną prie kino aparatinės.

Visi mokyklos renginiai vykdavo šaltoje miestelio kino salėje, kurioje net krosnis nebuvo pastatyta. Nors scenoje įjungdavo elektros krosnelę, ji mažai ką padėdavo plonai vilkintiems artistams. Pasitaikydavo, kad renginio metu užgesdavo elektra, kurios atsirandant reikėdavo laukti keliolika ar keliasdešimt minučių. Tada jau žiūrovai surengdavo savo koncertą: švilpė, trypė kojomis, giedojo gaidžiais - juk tamsu, mokytojai nemato.

1951 metais kėlėmės į naujas patalpas - buvusį valsčiaus mūrą. Per visą miestelį nuo „juodosios" mokyklos pajudėjo keistas karavanas – nešėmės savo suolus – vieną keturiese. Čia sutilpo vyresnės klasės. Dabar kai kurie renginiai vyko didžiausioje patalpoje iš gatvės pusės – sporto salėje. Joje sutilpo gimnastikos inventorius: naujos lygiagretės, šuolių prietaisai, pastatomas skersinis, o virš galvų kabojo gimnastikos žiedai. Čia vyko kūno kultūros pamokos, o šeštadieniais -  pasilinksminimai, su viktorinomis, žaidimais. Šokiuose budėję mokytojai nusprendė, kad mokiniai nepakankamai gražiai ir kultūringai šoka valsą, polką. Ir nutarė mus pamokyti per kūno kultūros pamokas. Mokytojas Antanas Stanulis pasakė, kad nuo šiol kelias pamokas skirs šokių žingsniams išmokti. Pirmiausia pademonstruodavo kūno laikyseną judesio metu, žingsnius, o paskui partnere pasirikęs šokti mokančią mergaitę, niūniuodamas šokio taktu darė posūkius. Suporavęs mus, skaičiuodamas „viens, du, trys", koregavo mūsų žingsnius ir judesius. Po kurio laiko salėje atsirado radijola, o ant jos sukosi plokštelės „Sevastopolio valsas", „Dunojaus bangos", „Bella dona" ir kitos. Pratinomės suktis pagal muziką. Vieną šeštadienio vakarą šokiuose budėjo mokytoja O. Žebrauskaitė. Jau buvome pusėtinai pramokę suktis valso taktu. Tačiau ji labai taktiškai mums priminė, kad šokant nereika kojų vilkti grindimis. Girdit, kai mes šokdavome Peterburgo mergaičių institute, salėje nesigirdėjo jokių „šlept šlept" - skambėjo tik muzika. Mokytoja skatino toliau lavintis, nes šokis žmogų daro gražų ir patarė neatsilikti nuo mokyklos ratelio šokėjų, kurie rajone gražiausiai pasirodo.

Netoli „baltosios" mokyklos stovėjo „kultūrnamis". Tai buvo medinis pastatas, suręstas iš ūkininko trobos, kuri po karo liko be šeimininko. Viename gale tilpo biblioteka su skaitykla, kitame – saliukė su žaidimų stalais – stalo teniso, bilijardo.

Nuolatiniai jo lankytojai buvome mes, mokiniai. Iš bibliotekos imdavome knygas, kurias išduodavo bibliotekininkė Aldona Zdanytė, mūsų mokytojos Onos sesuo. Skaitykloje prie šachmatų lentų dažniausiai žaisdavo mokiniai, kartais užsukdavo ir suagusiųjų.

Čia išmokau figūrų ėjimų, vieną kitą kombinaciją, Jonas Klimavičius parodė, kaip apsiginti nuo „kindermato". Prie teniso stalo susidarydavo eilės. Tada raketes gamindavomės patys – išsipjaudavome iš faneros, o paviršių apklijuodavome dermantinu. Kamuoliukus tausodavome: sprogusius acetonu klijuodavome po kelis kartus. Tačiau tas suklijuotas kritęs ant lopo nuo stalo skriedavo nenuspėjama kryptimi. Kai kurie buvo labai nekokybiški – uždroži rakete, o jis virš stalo pasidalija į dvi lygias dalis. Pasibaigus kamuoliukų atsargoms, kažkuris važiuodavo į Kauną ir tuometiniame Stalino prospekte (Laisvės alėjoje) „Dinamo" parduotuvėje pirkdavo partiją naujų.

Kultūros namai turėjo savo chorą (vadovas Rakauskas), kuris čia nustatytomis valandomis repetuodavo. Veikė dramos būrelis, o apie 1955 – 1956 metus ankštoje kultūrnamio salėje vyko Pilviškių zonos dramos būrelių apžiūra, kurioje dalyvavo Parausių, Opšrūtų, Alksnėnų, Pilviškių vaidintojai. Tada dar neseniai įsteigtuose kolūkių kultūros namuose atgijo populiariausia ir prieinamiausia kaimui teatrinė veikla, savo šaknimis siekusi pačią XX a. pradžią.

Pilviškiečiai vasaromis laukdavo respublikos teatrų gastrolių. Miestelį buvo pamėgę Šiaulių teatralai, kurie čia dažniau užsukdavo už kitus. Mat dalis jo aktorių buvo susidraugavę su miestelėnais. Mano klasiokė Genovaitė ir jos draugės dievino aktorių J. Zubėną, po spektaklio nešdavo jam gėlių. Jis ir kiti aktoriai viešėdavo jų namuose. Pilviškių salės scenoje pamačiau H. Ibseno „Norą", J. Rainio „Pūsk, vėjeli" ir kitus.


Su poete V. Valsiūniene (viduryje) ir mokytojomis O. Žebrauskaite ir A. Tamaševičiene. Kairėje sėdi literatų būrelio pirmininkas V. Margaitis. Paskutinėje eilėje, dešinėje, J. Klimavičius ir aš.


Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 2058 | Komentarų: 2 | Raktažodžiai: Pilviškiai, istorija
Viso komentarų: 2
2013-10-08 Spam
2. vincas (vincas)
Papildysiu: antroje eilėje (kairėje) E. Zambacevičiūtė, A. Buragaitė, deja, kitų merginų pavardžių jau neatsimenu, trečioje eilėje - J. Duoba, E. Adomavičius, Petruškevičiūtė

2013-10-08 Spam
1. Vidas (Vidas)
Įdomu ir smagu skaityti - daug pažįstamų su kuriais ir dabar bendrauju: V. Margaičiu, A. Rudzevičiūte - Kupstiene, B. Zalagaityte ir kt.

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-04-27

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License