Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 3
Svečių: 2
Vartotojų: 1
hollieyo11

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Į mokyklą per šešis tiltus arba Pilviškių vidurinėje 1949 – 1957 metais. IV dalis (pabaiga).
2013-10-30

Apie kolūkius ir talkas juose

Man besimokant griuvo senojo kaimo struktūra ir prievarta buvo kuriama nauja. Skausmingai Lietuvos kaimo žmonės laukė juodžiausių dienų, kai okupavusios šalies pavyzdžiu Lietuvoje bus kuriami naujieji ūkiai, kuriems net tinkamo pavadinimo nebuvo. Perpasakodami sklindančius gandus, kaimynai juos vadino kauchozais, kolchozais. Girdit, mūsų žemė bus nebe mūsų, mūsų arkliai jau bus visų, mūsų pasėti javai gali valdžiai atitekti. O kažin kaip bus su bobom? Ar ir jos bus visų, - šmaikštavo liūdni vyrai. Gal nuo 1947 metų po kaimus pasklido agitatoriai, lydimi ginkluotų stribų. Opšrūtų mokykloje ar stambesnių ūkininkų seklyčiose valsčiaus ir rajono partinis aktyvas kviesdavo valstiečius į susirinkimus, suko kalbas apie bendro žemės dirbimo pranašumus. Vėliau suregistravę visą ūkio inventorių, lapą kišdavo žmogui pasirašyti. Tačiau dauguma čia įžiūrėjo komunistų klastą ir pasirašyti atsisakė. O į kitą susirinkimą vyrai jau siuntė savo žmonas, kurios su agitatoriais buvo karingesnės, iškalbesnės.

Į pirmąjį kolektyvinį ūkį (taip tada oficialiai juos vadino) Pilviškių valsčiuje pavyko suvaryti Piliūnų, Būdviečių Gudelių kaimų gyventojus. Į jį įstojo ir keli stambūs ūkininkai, kurie įžvelgė grėsmę sau ir savo ūkiams. Geriau jau nešti kolchozninko naštą čia ir išsaugoti savo namus nei atsidurti Sibire – tokį sprendimą priėmė jie ir išsigelbėjo nuo tremties. Valdžia šiam naujam ūkiniam dariniui davė vardą „Lenino keliu", ideologiškai skambų saviems, bet patogų pasišaipyti kaimynams, kurie netrukus šį ūkį vadino Lenino kule, o jame dirbančius kuliakočiais (plg. kolūkiečiai).

Kolektyvizacijos „pergalė" buvo pasiekta 1951 metais net tris kartus padidinus žemės mokesčius. Jų nesumokėjusiems grėsė kalėjimas. Tada valdžia paskelbė, kad  jau sukolektyvinta 94,1 proc. ūkių ir tai įrašė į LSSR konstituciją.  Pirmuosius pareiškimus mūsų kaime parašė ūkininkai, kurie jau buvo nepajėgūs įdirbti savo žemę: senyvo amžiaus, našlės, viengungiai, o pajėgesni dar laikėsi. Bet kai apskaičiavo, kad tokių mokesčių sumokėti netesėsią, kapituliavo. Prieš tai apylinkės pirmininkas J.Batisa su sekretoriumi V.Kabečiumi kiekvienam iš jų atvežę įteikė oficialius raštus, kuriuose buvo pranešama, kad  jų valdomas žemės plotas (tiek ir tiek ha ir a) nuo tada ir tada įjungiamas į bendrą kolūkinės žemės masyvą, o jiems skiriamas žemės plotas (tiek ir tiek ha ir a) yra... (nurodyti kaimą, buvusio savininko pavardę ir kt.). Daugtaškių vietoje buvo padėti brūkšniai. Tai buvo pasityčiojimas iš žmonių, per kelias kartas valdžiausių tuos žemės sklypus, kurie juos maitino, rengė, o dabar tampančių kolektyvinio darbo vergais. Atėmė (suvisuomenino) žemę, arklius, padargus ir suvežė į brigadų centrus – stambesnių ūkininkų kiemus. Į juos kas rytą turėjo ateiti visi darbingi vyrai, kad brigadininkai tą dieną paskirstytų darbus. Kadangi arkliai jau buvo paimti, tai kai kuriems pėsčiomis reikėdavo sukarti beveik tris kilometrus, o paskui su arkliais parvažiuoti ir dirbti kažkur netoli savo sodybos.  Vakare juos pristačius į bendrą ganyklą, vėl pėsčiomis grįžti namo. Ir vaikščiojo vyrai dažnai pasimušdami kojų padus. Vieną pirmųjų kolūkiečių Justiną Mičiulį, vaikščiojusį iš Balčiūnų kaimo galo į kolūkio centrą Kriaučiūnienėje, mama pavadino kankiniu. Mat tada brigadoje buvo du darbingi vyrai. Taigi Justinėlis, atėjęs ryte į centrą, dieną pavaikščiojęs paskui žagrę, vakare vėl pėsčias grįždavo namo. Taip ir pamušė kojų padus, kad vėliau į darbą eidavo pakelės grioviais, kad minkščiau būtų. Vėliau buvo pasodintas ant traktorinės šienapjovės. Ant jos besikratydamas sunkiai susirgo – į žarnas įsimetė gangrena Išoperuotas garsaus Marijampolės chirurgo Juozo Olekos, buvusio kaimyno, neatlaikė ir numirė. Laidotuvėms  aukojo Balčiūnų ir Opšrūtų kaimų žmonės bei gausiai palydėjo į Pilviškių kapų kalnelį.

Ir prasidėjo kolektyvinis žemės dirbimas. Pirmaisiais metas ūkis technikos neturėjo ir vyrai arė žagrėmis, poros arklių traukiamomis, trąšas barstė ir sėjo iš sėtuvių, žingsniuodami po dirvas. Brigada turėjo kelias šienapjoves ir javų kertamąsias, arklinių grėblių. Visa tai buvo paimta iš savininkų „bendram reikalui". Tada žemės buvo daug, o ją dirbančiųjų maža. Mat kompartijos vadovaujama valdžia pati sau kenkė. Pirmiausia į Sibirą ištrėmė pajėgiausius ūkininkus, o paskui steigė kolūkius. Rudenį nuimti šakniavaisius trūko darbo rankų. Tad mes, mokiniai, jau nuo penktosios klasės Pilviškių apylinkėse įsikūrusiame kolūkyje paskui arklines kasamąsias rinkome bulves, tąsėme iš žemės cukrinius runkelius. Vežė ir į Gegužės pirmosios, ir į mūsų „Bolševiko" kolūkius kelioms dienoms su maitinimu. Su mumis būdavo ir po porą mokytojų, kad prižiūrėtų mūsų darbą, skatintų jo našumą.

1955 metais tapome kukurūzų veisimo Lietuvoje programos dalyviais. Mat nusižiūrėjęs į JAV patirtį, tuometinis SSRS kompartijos sekretorius Nikita Chruščiovas paskelbė kukurūzų auginimo vajų visoje šalies teritorijoje. Net šūkį šiam sąjūdžiui davė „Kukurūza – laukų karalienė" (tada vartota tik vienaskaita). Visur buvo klijuojami plakatai su besišypsančiomis geltonomis burbuolėmis, išdidžiai žingsniuojančiomis į kolūkių fermas, ir joms besilenkiančiomis kitomis kultūromis. Rajono valdžia nurodė pačius derlingiausius žemės plotus skirti kukurūzams ir sodinti tik kvadratiniu lizdiniu būdu, kad daigus būtų galima apkaupti iš visų pusių.

Taigi mes, devintokai, tų metų gegužės mėnesį, susodinti į vežimą, buvome nugabenti į „Gegužės pirmosios" kolūkio dirvą. Gerai išpurentame jos paviršiuje žmogus arklio traukiamu primityviu padargu su ilgais mediniais nagais joje brėžė vageles skersai ir išilgai, o mes jų susikirtimuose kuolu badėme tam tikro gylio duobutes. Mergaitės, sekdamos iš paskos, į jas bėrė po tris geltonas kukurūzų sėklas ir, duobelę bato galu užstumdavo žemėmis. Pasodinome ir išvažiavome. Sakė, ne iš visų duobelių iškilo daigai – purenant ravėtuvu tarpueilius skersai ir išilgai, buvo likę daug tuščių vietų. Likusias piktžoles kolūkietės turėjo iškapoti kauptukais. Žodis „kukurūzas" kolūkiečių lūpose virto keiksmažodžiu, nes, be bulvių ir runkelių ravėjimo, prisidėjo ir šios „laukų karalienės" priežiūra. O jos eigą atidžiai sekė visų lygių kompartijos vadovai. 1955 metais Lietuvoje šia naująja kultūra buvo užsėtas rekordinis hektarų skaičius - net 151900. Šiam vajui nepasiteisinus, po trejų metų, jų buvo sėjama tik 42800 ha.

    Kukurūza – lašiniai,
    Kukurūza – pienas,
    Kukurūzą ravėdami,
    Pastipsim ne vienas...-

uždainuodavo kolūkiečiai, o partkomų instruktoriai jų paprašydavo nesikišti į partijos politiką.

Dar vieną darbų frontą žemės ūkyje sukūrė mums valdžia – tai kova prieš kolorado vabalus bulvėse, kurią vėliau apdainavo V. Kernagis:

        Suplėšysim į  gabalus
        Tuos kolorado vabalus,
        Ir bulvės vėl žydės...

Ši kova turėjo taip pat politinį atspalvį. Tada žmonėms į galvas buvo kalama, kad šiuos vabalus iš Kolorado valstijos JAV agresoriai diversiniais tikslais atvežė į SSRS ir išplatino, kad pakenktų mūsų žemės ūkiui. Ir vėl plakatai su vabalais, apsigaubusiais JAV vėliavomis, ropojančiais į mūsų  taikią šalį, degtukų dėžutės su jų atvaizdais ir raginimais: kolorado vabalus rink, o radęs sunaikink. Ir pasklisdavo mokinių būreliai po bulvių laukus su tuščiomis degtukų dėžutėmis ir tų nenaudėlių atvaizdais etiketėse. Prieš tai mokytoja instruktuodavo – nesupainioti šių vabalų su Dievo karvytėmis – boružėmis. Vartydami bulvienojus, vaikai išnaršydavo nemažus plotus, tačiau tų vabalų niekaip nerasdavo ir grįždavo su tuščiomis dėželėmis, bet talkininkams už darbą ūkio valdyba vis tiek šiek tiek užmokėdavo.

Mokinių talkos kolūkiuose nesibaigė net baigus vidurinę. Bulvių kasti į kolūkius važiavau ir būdamas studentas.


    Vasaros darbų „sesijos"

Tapę „Bolševiko" kolūkio nariais mano tėvai jau nebuvo savo laiko šeimininkai: jų darbus reguliavo brigadininkai – iš pradžių V.Veiveris, vėliau - J.Staugaitis, V.Vosylius ir kiti. Jie nurodydavo, kokį darbą ir kurią dieną turės dirbti. Tėtė tapo nuolatiniu laukininkystės darbininku, o mama eidavo tik esant svarbiems darbams – džiovinant ir vežant šieną, javapjūtės metu rišant pėdus.

Tačiau be išimties visos moterys privalėjo išauginti po pusę ar daugiau hektaro cukrinių runkelių. Atsisakyti buvo neįmanoma, nes ūkio vadovybė grasindavo atimti karvei ganyklą.

Jau birželio pradžioje moterys suklupdavo į vagas – prasidėdavo runkelių ravėjimas „pirma eile". Sodinimo mašinomis pasodintus „eilute" ir apvarinėtus arkliuku traukiamu ravėtuvu, tuos gležnus daigelius reikėjo apginti nuo įvairių rūšių piktžolių, išretinti daigą nuo daigo paliekant sprindžio atstumu. Apsiavusios palaikėmis vyriškomis kelnėmis keliaklupsčiais lėtai slinko dviejų vagų tarplysviu, tai nuo kairės, tai nuo dešinės plikomis rankomis pešdamos žoles, purendamos žemę aplink paliekamus daigelius. Reikėjo atidžiai stebėti, kad vos porą lapų išleidusį daigelį nesupainiotum su balanda.  

Netrukus tapau mamos pagalbininku: paravėdavau jos vagų galiukus, tačiau darbas greitai nusibosdavo. Paūgėjęs jau savarankiškai nuo pradžios iki galo pešiojau po dvi vagas. Ilgiausiai vargdavau suradęs baltas varpučio gyslas, kurių niekaip neiškrapštysi iki galo. Kaip kokie metastazai būdavo išsišakoję dirvoje. Sunkiai pasiduodavo ir ožkabarzdžiai, nes jų stiebeliai, sudaryti iš atskirų narelių, pešami nuolat nutrūkdavo, todėl šaknų jau neiškrapštysi. Žiauriausiai raunamos priešindavosi usnys: spygliai lindo į pirštus, o ilga balta šaknis sunkiai traukėsi iš grunto. Džiaugdavaisi suradęs garstukų ar balandų plotelį -  šios žolės per daug nesipriešino: truktelėjai už viršūnėlių – ir su visomis šaknimis lengvai gula į tarpuvagį tau po kojomis. Tačiau vakare baigus darbą, rankas skaudėdavo per riešus, o pirštų galai degte degė. Kitą rytą skaudamas rankas suverždavau juostele, o pirštus jau iš vakaro būdavau taukais patepęs. Ir vėl pirmyn po kepinančia saule į vagas...

Pagaliau Opšrūtų kaimo kalvis Bukaveckas padarė naują kauptuką, kuris palengvino ir paspartino ravėtojų darbą. Storos vielos strypą kalvis ant priekalo plonai išplakė, sulenkė lankeliu, likusius galus sukalė į medinį kotelį ir įdavė moterims į rankas. Už tai jos kalviui liko dėkingos, kol pajėgė ravėti.

Užtekdavo juo tik pabraukti per vagą, o piktžolės su visomis šaknimis išvirsdavo pro lankelį. Likdavo jas surinkti ir sumesti į tarplysvį. 

Runkelis ravėjome du kartus, o esant lietingiems orams, stambesnes piktžoles turėjome iškapoti savo plotą apeidami ir trečią kartą: tik jau su ilgakočiais kauptukais ir stačiomis.

Atsimenu, kaip sunkiai sekėsi cukrinius runkelius ravėti mūsų kaimo naujakurėms – vidaus tremtinėms iš Varėnos rajono. Paravėjusios vagų galiukus, jos paliko dirvą ir daugiau į ją nebesugrįžo. O mūsų moterims paaiškino, kad tas "brigadyrus tegu pabucuoja joms šiknoje - tokių darbų dyrbc nepratį i nedyrbsią". Kai brigadininkas mėgino jas versti padaryti savo darbą, jos jam priminė, kad „ais skųscis rajonan" - ir nuėjo. Pagaliau jų normas brigadininkas perskirstė mūsiškėms, kurios suvešėjusias piktžoles iš vagų jau saujomis pešė.

Po ravėjimo ėjo tręšimas. Salietrą iš tiekėjų ūkis gaudavo sukietėjusią, beveik į akmenį pavirtusią. Pirmiausia ją kūju suskaldydavome gabalais, o tuos gabalus trupindavome skardinėse vonelėse. Barstėm iš emaliuotų dubenėlių po žiupsnelį (norma - arbatinis šaukštelis) keli centimetrai nuo daigo. Kai daigai išleisdavo 3 – 4 lapą dar kartą pasalietravusios moterys apie runkelius užmiršdavo iki rudens, kol reikėdavo nuimti. Vyrai dar kartą tarpueilius išpurendavo ravėtuvu ir pagaliau žagrele apkaupdavo, kad formuotųsi gumbai.

Rudenį iš žemės rauti išsikerojusius cukrinius buvo nelengvas darbas, o mums, vaikams, visai ne pagal jėgas. Kasėme su plokščiomis dvinagėmis šakėmis: įbedi šį įrankį prie  gumbo, čiumpi runkelį už lapų ir, spausdamas žemyn šakių kotą, bandai išjudinti tą kerėplą. Ir taip tampomas iš viršaus ir keliamas iš apačios baltas cukruotis pasiduoda ir išvirsta į paviršių, dažniausiai su savo pusiausvyrą praradusiu rovėju. Vėliau šią iškėlimo operaciją vyrai palengvino: nuo plūgo nuėmę verstuvą, poros arklių traukiama žagre runkelius atardavo. Belikdavo šaknis su lapais pakelti ir sunešioti į krūvas.

Prie jų sėsdavo vyrai ir moterys, pasirišę storas prijuostes, šilčiau apsirengę su išgaląstais ilgais „runkeliniais" peiliais. Kai kas šiai lapų nuo gumbo atskyrimo procedūrai net lentelę naudojo: ant jos pasiguldydavo runkelį ir sukaliodamas gumbą palaipsniui nupjaudavo visus lapus. Tėtė turėjo tokį platų ir sunkų peilį su patogia rankena, dar prie vokiečių pirktą „už taškus". Ne peilį, o tikrą mačetę. Būdavo, paėmęs už lapų runkelį, bukąja geležtės puse nubraukia žemes, nukerta šaknį, paskui čiupęs už gumbo staigiu smūgiu geležte nukerta lapus, ir gumbas jau apdorotas gulasi į krūvą greta kitų. Seniau buvo svarbu, kad ant gumbų liktų kuo mažiau žemių, mat už didelį purvingumą supirkėjai mušdavo kainą. Dėl to kai kurie kaimynai gumbus net skuduru nuvalydavo. Žinoma, tai buvo dar ne kolūkių laikais. Gumbų krūvas užklodavo nupjautais lapais, kad rytais šalnos negrybštelėtų, o jose runkeliai laukdavo, kol bus išvežti į geležinkelio stotį, kad nukeliautų į Marijampolės cukraus fabriką, o iš ten baltų ir saldžių kristalų pavidalu grįžtų į arbatos arba miežinės kavos puodelius ant jų augintojų stalų.

Žiūrėjau ir domėjausi šiuo suaugusiųjų darbu, prie kurio tėvai neprileisdavo -  dar pirštą nusipjaus vaikas.

Tikrasis mano kolektyvinio darbo stažas prasidėjo vienos rugiapjūtės metu, kada jau pajėgiau pakelti ir panešti du rugių pėdus. Statėme keturiese: senukas Pranas Kapaitis, Jonas Pulokas ir mudu su Cibulskių Jurgiu, kuris jau turėjo dvejų metų darbo kolūkyje stažą. Aplink rugių lauką kleketuodamos sparnais suko dvi kertamosios, moterys sekė iš paskos ir rišo nuo mašinų stalų nužeriamus skystokus rugių pėdus. O mes juos tampėme ir šliejome prie suaugusių pastatytos ir surištos keturių pėdų „bobos", vis keliais pastumdami storgalius, kad glaudžiau vieni prie kitų šlietųsi. Surikiavus iš abiejų pusių po 10 pėdų, vienas suaugusių iš priešpaskutinio pėdo atskirdavo po saują šiaudų su varpomis, apjuosdavo paskutinį ir susukęs grįžtę, ją perkišdavo į kitą lankelio pusę. Taip būdavo sutvirtinama rikė, kad jos pėdų neišblaškytų vėjas ar palaidas gyvulys. Sustačius viso lauko pėdus, skaičiavome, kiek kapų prikirsta. Mat kapa – tai 60 vienetų, o kiekvienoje rikėje po 20 pėdų. Reiškia trys rikės – jau kapa. Pirmą dieną bedirbdamas kolektyve, gavau kelis Jurgio pamokymus: pirmiausia neskubėk, statyk, svarbu, kad pėdas stovėtų, o ne gulėtų, juk ne sau, o kolchozui dirbi.

Prasidėjus šienapjūtei, tėtė sėsdavo ant šienapjovės ir su kaimynu Pijumi išvažiuodavo į pievas ir dobilienas. Tarkšdavo ir tratėdavo jų dalgiai nuo ryto iki vakaro su poros valandų pertrauka, kol atsipūsdavo ir pasisotindavo arkliai. Prasidėjus javapjūtei, persėsdavo ant kertamųjų ir po kleketuojančiais, vis kylančiais ir besileidžiančiais jų sparnais linguodavo iki pabaigtuvių – paskutinio pėdo aplaistymo kieno nors erdvesniame kluone ar gamtos prieglobstyje. O vienais metais visi dirbo iki pat vėlumos, kad rugiapjūtė būtų pabaigta prieš pat šv.Oną, nes tik su tokia sąlyga pirmininkas J. Micuta žadėjo leisti važiuoti į atlaidus Alvite.

Kai išmokau pakinkyti arklį ir jį valdyti, brigadininkas mudviem su Jurgiu patikėjo darbą su arkliniais grėbliais. Būdavo, įspraudi ramų ir nekaprizingą Staugaičio bėruką tarp dviejų ienų, jas pritvirtini prie pavalkų, pažaboji ir pakeltais nagais grėblį išvairuoji pro vartus į dobilienas ar rugienas. Jų pakrašty, paspaudęs rankeną žemyn ir atkabinęs kablį, nuleidi nagus žemyn ir kitame lauko gale suradęs kokį nors orientyrą, stebi, kad jis vis būtų tarp arklio ausų. O kai po grėblio nagais susikaupia nemažas šieno volas, koja paspaudi pedalą, nagai pakyla, o volas lieka gulėti dirvoje. Kita eile važiuodamas, prie jo vėl spaudi pedalą. Taip dirvoje nusidriekia ilgos pagrėbstų eilės. Paskui važiuodamas per jas jau formuoji kupetas.

Kai sugebėjau pakinkyti du arklius, tėtė leido sėstis ant šienapjovės. Iš pradžių tik pabandyti, o paskui padirbėti ir visą dieną. Dirbau su dviem smarkiais arkliais – Guobiniu ir Finansiniu. Pirmasis vardą gavo nuo buvusio šeimininko Guobos pavardės, o antrasis atiteko iš rajono valdžios vietoje finansinės paramos. Tai buvo fronto arklys, išmokytas artilerijos apšaudymo metu gultis. Būdavo, sugriaudžia tolumoje perkūnija, ir gyvulys pasidaro neramus: sustoja, karpo ausimis, trypia kojomis. O kai perkūnija sugriaudžia čia pat, nors ir būdamas pakinkytas, stengiasi atsigulti. Jautrus buvo mažiausiam krepštelėjimui botagu - šokdavo iš vietos. Rodė nepakantumą savo partneriui Guobiniui, kai šis jį lenkdavo - imdavo kandžiotis. Todėl teko vadeles laikyti nuolat įtemptas. Vis dėlto porą kartų nuo šių arklių nukentėjau. Kartą pjovimo mechanizmui užsikimšus tankia žole, sustojau ir už galo kėliau dalgį, kad išvalyčiau sąvėlas. Bet mano nenuoramos staiga truktelėjo, dalgis pasislinko ir paskutinis jo segmentas perrėžė man delną. Kraujuojančia ranka parėjau namo, o čia dar turėjau išklausyti tėtės pamokslą dėl neatsargaus elgesio su aštriu daiktu. Baigęs dešimtą klasę, atostogų vasarą jau  dirbau javapjūtėje su kertamąja. Čia buvo sudėtingesnis mechanizmas: daugiau dalgio segmentų reikėjo galąsti, daugiau buvo besisukančių detalių ir tepimo taškų jose. Pjovėjo pasostė buvo pritvirtinta ant varančiojo rato ašies, todėl menkai amortizuojama – važiuojant per tarplysvius reikėjo laikytis, kad nenudribtum žemėn. Nukirstų javų pėdų dydį formuodavo mechanizmas: keturi sparnai, slinkdami pro pat ausis, paeiliui palenkdavo tam tikro storio gribšnį stovinčių javų, kurių storgaliai patekdavo tarp pjaunamojo aparato pirštų, o ten aštrūs dalgio segmentai juos nupjaudavo. Kitas sparnas jį nublokšdavo ant stalo greta kitų, o dažniausiai ketvirtasis sparnas, nusileidęs prie pat stalo, savo grėbliadančiais pėdą nustumdavo žemėn. Reti buvo tie mūsų kolūkio javai. Tada iš hektaro prikuldavo tik po 14 centnerių grūdų. Dažnai tekdavo nuspausti kertamosios pedalą ir sulaikyti sparną nuo metimo, kad susiformuotų didesnis pėdas.

Sėdėdamas ant kertamosios klausydavausi ritmingo aparato sparnų kleketavimo, dalgio tarškimo metaliniame savo take. O kiek kvapų aplinkui tvyrojo: nuo vaško iki aitraus arklių prakaito ir tepalų kvapo. Patiko šis darbas, kad net studentu būdamas atostogų metu sėsdavausi ant kertamosios ir dirbau už tėtę.

Tokios tad buvo mano vasaros „sesijos" sukolektyvintame kaime, kur žmonės dirbo ir gėrė bendrai, tik vogė dažniausiai atskirai, o iš bet kokios naujovės šaipėsi, surasdami vis naujų ir kandžių žodžių: save vadino kuliakočiais (suprask kolūkiečiais), javų kombainą – badvabaliu, brigadininką – kemeriu, darbadienį – vargadieniu. O jei naujadaro nepavykdavo sukurti, tai nors esamą žodį kitaip sukirčiuodavo. Net žodžiui pavogti surado jo vertą pakaitalą. Štai atėjęs į darbą žmogus pats pagalvodavo ar bendradarbių paklausdavo „Kažin ar čia šiandien eis ką nors nušikt? (t.y. pasisavinti). Ir tempdavo kas iš fermos paršą, kas iš dirvos centneriuką kitą sėklinių grūdų ar  iš dirbtuvių kokį gelžgalį. Prievarta suvaryti į kolchozus žmonės iš pradžių dirbo be atsakomybės, vogė be pasirinkimo. Juk ne sau dirbo, o nuosavybė buvo visų...Todėl už darbadienius gavo gramus ir kapeikas.


    Vasarą -  kaimietis, o žiemą -  pilviškietis

Toks buvau ne tik aš, bet  nemaža dalis Pilviškių vidurinės mokinių, kuriems į miestelį tekdavo žingsniuoti ar dviračiu minti penkis ar daugiau kilometrų. Atėjus rudeniui, pabjurus orams ir sutrumpėjus dienoms, iš toliau vaikščiojusieji ar dviračiais važinėjusieji suplaukdavo gyventi į Pilviškius, į tėvų išnuomotus kambarius miestiečių šeimose, kurioms ši nuoma buvo vienas iš pajamų šaltinių. Nedideliuose kambariuose sutilpdavo po 2 – 3 mokinius. Tėvai šeimininkams duodavo maisto produktų, malkų, kad jų vaikai laikinoje pastogėje jaustųsi sotūs ir patenkinti.

Dar Opšrūtuose besimokydamas žinojau, kad Pilviškiuose gyvensiu pas tetą, mamos seserį, Uršulę Smolenskienę, kuri statydinosi namą S. Dariaus ir S.Girėno gatvėje šalia raudonojo mūro (tas namas šiandien pažymėtas 11 numeriu). Statybose nemažai padėjo mano tėtė. Name buvo du kambariai ir didelė virtuvė, kurią vėliau pertvėrus pusiau, tetai atsirado atskiras kambarėlis. Iškilo ir ūkinis pastatėlis su apšiltinta „kabina" kiaulei. Jame tilpo malkos, durpės kurui. Visiems reikalinga būdelė glaudėsi pietinėje pastato pusėje.

Pagaliau mano teta įgijo savo pastogę ir ja jau galėjo dalintis su kitais. Nesėkmingai buvo susiklostęs jos gyvenimas. Net ištekėjusi savo kampo neturėjo. Išsiskyrusi su vyru dirbo tarnaite šeimose, o jos kraičio baldai stovėjo mūsų klėtyje, kur ir ji kartais prisiglausdavusi. Aukšta drabužių spinta, talpi komoda, skrynia ir stalas, dažyti vyšninės spalvos dažais, taip ir liko klėtyje laukti naujų šeimininkų. Tik stalą buvo pasiėmusi į naują savo būstą. Prie jo mes valgėme ir ruošėme pamokas.

Carinės valdžios metais lankiusi rusišką pradinę mokyklą Paežeriuose dar neblogai mokėjo rusiškai, todėl ir man padėdavo suprasti rusiškus straipsnelius. Rusų kalbos žinios jai pravertė „versle", kuris buvo vienas iš pajamų šaltinių. Kartu su keliomis kaimynėmis ji naktį apie ketvirtą valandą eidavo į Pilviškių geležinkelio stotį su pintinėmis obuolių ir juos pardavinėdavo traukinių, kurie čia keletui minučių sustodavo, keleiviams, vykstantiems iš Maskvos ar Leningrado į Kaliningradą. Anoms kaimynėms ji vertėjaudavo.

Gyvenimui Pilviškiuose tėvai mane ruošė iš anksto: nupirko baltą medinę lovą, stalius Adas namuose gamino rašomąjį staliuką su spintelėmis, mama siūdino patalynę ir užtiesalą su „paraukimais" apačioje. Mat patalus suvyniojus volu, juos paguldžius prie sienos ir užklojus tuo užtiesalu, atrodytų kaip sofa, ant kurios ir dienos metu galima prigulti ir nesujaukus pamiegoti.

Pagaliau meistras baigė spintelę, nudažė taip pat vyšnine spalva, kuri buvo vienintelė mūsų namuose. Ir šventųjų paveikslų rėmai, tetos baldai, ir dabar mano spintelė. Gaila, kad spintelę padarė pagal tuometinį mano ūgį, netaikė „išaugimui". Vyresnėse klasėse besimokant jau buvo nepatogu prie jos sėdėti. O tuo metu man tai buvo komfortas: du stalčiukai, dvi spintelės, perskirtos pusiau lentynėlių, o  tarp jų tilpdavo mano kojos. Dešinėje spintelėje knygos, o kairėje koks nors skanėstas, skirtas ne bendram stalui.

Vieną spalio pabaigos dieną tėtė į vežimą įkėlė spintelę, mama patalynę, savaitinę maisto normą, šalia savęs pasisodino liūdną mane ir išvažiavom. Prasidėjo mano atsiskyrimas iš namų. Pats pirmasis ir skausmingiausias. Nuvežtas per langą stebėdavau, kaip per Perkaso tiltą gluosniais apsodintu plentu į  Sausbalių kryžkelę kyla tėtės vežimas. O virš jos, tapusios horizonto linija, tvyro rausvas ir graudus saulėlydžio dangus, nuteikiantis ir mane liūdnoms mintims. „Kaip jie ten, namie? Mama, tėtė, sesutė Aneliukė... Ar Nera (kalaitė) jau įsiprašė į virtuvę? Kartais net ašarą nubraukdavau... Skaudu būdavo be namų tarp svetimų.

Tetos troboje žiemą sutilpdavo net šeši mokiniai: trys berniukai ir trys mergaitės. Pirmąją žiemą čia gyveno ir pusbrolis Jonas, jau septintokas, dešimtokas Bagdonavičius ir jo sesuo Teresė, Aldutė Kaušytė iš Galiakaušių kaimo. Kadangi mokykla dirbo dviem pamainom, tai trys tetos gyventojai į pamokas eidavo iš ryto, o trys po pietų. Tokiu būdu vieni kitiems netrukdėme ruošti pamokas, o ir pietus valgėme ne kartu – vieni išeidami, o kiti jau parėję. Nelengva buvo tetai iš mūsų susineštų produktų iškalkuliuoti pietų meniu.

Pamokas ruošėme prie kraitinio tetos stalo virtuvėje, o sutemus virš jo įžiebdavom elektros lemputę: paprasčiausiai į patroną įsukdavom rankomis, nes nebuvo jungiklio. Tačiau išjungti įkaitusią būdavo sunkiau. Net elektros skaitiklio name nebuvo – teta mokėjo pagal lempučių skaičių ir jų galingumą. Gal po metų elektromonteris Fedaravičius virtuvėje pakeitė patroną, turintį pasukamą jungiklį. Lemputė pirštų jau nedegino.

Tačiau normalia elektros šviesa ne visada galėjome naudotis. Pavasariais, ledams pajudėjus, Pilviškiuose kildavo potvynis – vanduo užliedavo pašešupio lankas, o prie elektrinės Šešupėje vandens lygis beveik susilygindavo, nes, pakėlus skydus, jis buvo beveik lygus prieš užtvanką ir už jos. Tada miestelis aptemdavo. Mat elektrinės generatoriai gamino pastovią srovę. Todėl kurios nors linijos gale lemputės siūleliai būdavo vos raudoni. „Nėra vandens kritimo", - taip to priežastį aiškino miestelėnai. Vis dėlto prie žvakės retai kada sėdėdavom. Prasidėdavo lempučių „krėtimo" vajus. Būdavo, paimi lemputę už kaklelio ir atsargiai sprigtuoji į kolbą, kol plonutis volframo siūlelis joje nukrinta nuo vieno iš strypelių. Tada ją besukinėdamas, stengiesi tuo siūleliu tiesiogiai sujungti abu pagrindinius strypelius. Taip „pertvarkyta" lemputė skleisdavo stipresnę šviesą, o to mums pakako. Kai kuriuose namuose žmonės dar turėjo prieškarinių „Osram" firmos lempučių. Jos buvo specialiai pritaikytos tokiai silpnai srovei ir gerai apšviesdavo kambarį.

Prasidėjo pažintys su kaimynais. Jonas supažindino su arčiausia gyvenusiu bendraklasiu Juozu Karpavičiumi, Romu Krapavičiumi, Algirdu Endriukaičiu ir dar keliais. Kai trūkdavo vadovėlių, mokiniai vieni iš kitų juos skolinosi arba susibūrę viename kambaryje bendrai ruošdavo namų darbus. Kartais aš, penktokas, Jonui ir jo draugams septintokams padėdavau gramatiškai išnagrinėti žodžius. To aš buvau gerai išmokęs pradinėse klasėse. Smagu buvo pas Algirdą Endriukaitį, kuris gyveno Jurkšų šeimoje. Mane traukdavo Algio bibliotekėlė. Joje suradau ir  pirmą kartą atsiverčiau A.Šapokos Lietuvos istoriją ir prie jos „prisvilau". Žiūrėjau, skaitinėjau ir nemažai įsidėmėjau. Didvyriška tautos praeitis iš jos tiesiog alsavo į mane, o aš ją godžiai gėriau. Ten buvo A.Varguolio „Žvalgo užrašai", kario, pabuvojusio bolševikų nelaisvėje per nepriklausomybės kovas, atsiminimai. Ir tuos perskaičiau.

Nueidavom ir į kaimynės Radzevičienės namą, kuriame glaudėsi Jono bendraklasis Juozas Karpavičius, labai santūrus, inteligentiškas berniukas. Radzevičienė gyveno su sūnumi Broniumi, kitokios mąstysenos ir elgsenos žmogumi, tačiau pamišusiu dėl muzikos ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme.

Stalo paviršiuje jis buvo išrantęs muzikos instrumento klaviatūrą. Ant atitinkamų klavišų dėliodamas pirštus, niūniuodavo savo melodijas. Bažnyčioje per mišias, stovėdamas prie choro pakylos, pusbalsiu patarinėdavo vargonininkui, grojančiam fisharmonija. Tačiau kažkas Bronių įpratino gerti, ir jis tapo dar skaudesne našta motinai. Tačiau pas Juozą kelias mums netrukus užsidarė, mat šeimininkė pasiskundė tetai, kad nuolatiniai svečiai į jos kambarius prineša purvo, kurį turi dažnai valyti.

Kol dar lauke nebūdavo šalta, mes, keli kaimyninių namų laikinieji gyventojai susiburdavome prie sudegusių žydų namų betoninių laiptelių ir čia žaisdavome plunksnomis, stumdydavom kapeikas į „vartus" – tai buvo mūsų futbolas. O nusigavę į Šešupės gatvę pas Tysliavas, į kambarį ne visada patekdavom. Tada Gražvildas pasiimdavo šachmatų dėžę ir visi patraukdavom į patvorį prie didžiulio Kromo kluono, kur ant kažkokios mašinos griaučių, išskleidę lentą ir susidėlioję figūras, pardėdavome žaidimą. Kartą Algis pademonstravo ir pirmąją cheminę reakciją (mat septintokams vaistininkė O. Jokubaitytė jau dėstė chemiją): į popieriaus lapelį įpylė kalio permanganato, iš buteliuko įlašino trejetą lašų glicerino, dar kažkokių miltelių, tada popierėlį standžiai susuko į vamzdelį, abu galus užlenkė ir  stipriai sudavė plytgaliu. Prasidėjo laukimo minutės. Netrukus virš popierinio vamzdelio suvinguriavo plona dūmelio gija, paskui vis storėjo ir pagaliau pasirodė liepsna. Cheminė reakcija pavyko...

Bet kai mokytoja – vaistininkė sužinojo apie šiuos bandymus, vaistinėje glicerino vaikams jau nepardavinėjo. Tačiau jie surado kitą priemonę papramogauti. Iš suaugusių patyrę, kad vaistinėje galima įsigyti prezervatyvų, puolė jų pirkti – „tėtei ir sau". Tada juos vadino paprasčiau – kandonais. Senojo vaistininko Gerulio prašyti varžydavosi, tad eidavo prie jaunosios vaistininkės. Penktokai ar šeštokai čia buvo nuolatiniai pirkėjai. Tik išėję iš vaistinės, tą gumos skritulėlį pradėdavo pūsti. Kai šis baltas ir pailgas balionas sprogdavo, skiautes dėdavo prie burnos ir kartu su oru įtraukę tą ištemptą plėvelę, ten susukdavo didesnę ar mažesnę pūslę ir, ją    braukydami per delną, gaudavo šaižų garsą arba, stuktelėję draugui į paausį, susprogdindavo taip, kad šis net pritūpdavo. O kai įvyko išpuolių prieš mergaites, ši „kandonomanija" ne be mokytojų įsikišimo pasibaigė.

Pirmaisiais gyvenimo Pilviškiuose metais pusbrolis mane vedžiojo po įdomesnius miestelio kampelius. Patraukdavome mūsų gatve žemyn prie tanko. Tai buvo karo palikimas iš 1944 m. rugpjūčio mūšių. Į miestelio prieigas įsiveržusį sovietinį tanką, matyt, pasitiko vermachto prieštankinio pabūklo ar pancerfausto šūvis. Jau penktus metus jis čia riogsojo. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad iššokusius tankistus vokiečiai paklojo netoliese. O mes pasišokėję užsikabindavome už tanko pabūklo vamzdžio ir pasisupdavome. Kiti lįsdavo pro atvirą liuką į bokštelį.

Tai buvo ne vienintelis pamuštas sovietinis tankas: netoli stoties, atokiau nuo kelio, prie sodybos, riogsojo dar gal trejetas. O geležinkelio stotį gynęs žalias vermachto „Tigras" lindėjo po medžiais kitapus kelio su sprogusia vamzdžio kiauryme. Žmonių nuomonės nesutapo: vieni sakė, kad vamzdį sudraskė sprogęs pačių paleistas sviedinys, o kiti - kad tai fantastiškai taiklus rusų tankisto šūvis, kurio sviedinys pataikė vokiečiui į patrankos žiotis.

Paskutinį kartą prie tanko ėjome, kai išgirdome, kad jį pjausto. Po pamokų nulėkėme pažiūrėti, o ten darbavosi Česiaus Šabunkos tėtis – suvirinimo aparatu jau baigė į gabalus dalinti bokštelį. Palaipsniui iš miestelio išnyko tas baisus karo palikimas: į metalo laužą buvo supjaustyti pamušti tankai, užlygintos didžiulės fugasinių bombų išmuštos duobės miestelyje ir už jo, netoli geležinkelio linijos. Tačiau Šešupės vingyje žemiau kapinių benardydami vaikai dar keletą metų iš dugno iškeldavo stambių priešlėktuvinių šaudmenų.


        ****

Dar ir šiandien ne vieną karo istorijos mėgėją domina klausimas, kodėl nežymiam miesteliui – Pilviškiams -  teko toks žiaurus smūgis 1944 m. vasaros pabaigoje. Mat tada paskatinta sėkmės Baltarusijoje raudonosios armijos vadovybė skubino savo vadus visu greičiu mušti vermachto likučius Lietuvos teritorijoje ir jau rugpjūčio pradžioje prieiti prie Rytprūsių sienos, ją peržengti ir priešo teritorijoje iškelti raudoną vėliavą. O tada jau „mušti priešą jo paties urve". Arčiausiai siena buvo pasiekiama puolant Vilkaviškio – Kybartų arba Kauno – Šakių kryptimi. Vilkaviškį puolė 33–ioji armija, kurios divizijos vermachto buvo gerokai apdaužytos keliantis per Nemuną ties Nemunaičiu. Vis dėlto rugpjūčio 2–ąją  joms pavyko įsiveržti į Vilkaviškį. Tačiau generolo Hasso von Manteuffelio vadovaujamas tankų junginys „Didžioji Vokietija" kartu su kitais daliniais kontrsmūgiu miestą atsiėmė. Aršios kautynės dėl miesto vyko iki rugpjūčio vidurio, tad pergalingas žygis prie Vokietijos  sienos užspringo.

Kitas kelias buvo per Kazlų Rūdą, Pilviškius Naumiesčio link. Ten veržėsi 5–oji armija, vadovaujama generolo N.Krylovo, jos 45 šaulių korpusas ir dalis 65–ojo šaulių korpuso. Persikėlę per Nemuną ties Darsūniškiu ir čia įkūrę savo placdarmą, raudonieji smogė Garliavos ir Kudirkos Naumiesčio kryptimi. Pakelyje buvo Pilviškiai, miestelis su nemaža geležinkelio stotimi, strategiškai svarbiais keliais, vedančiais į pasienį. Kaip savo atsiminimų knygoje „Pėdos mirties zonoje" rašė mokytoja Elena Juciūtė, liepos 31–oji Pilviškiuose dar buvo rami. Vermachto kareiviai, stovėję netoli jų namų, ruošėsi virti kompotą: susipjaustė obuolius, prisirinktus iš miestiečių sodų, prisiskynė vyšnių. Tačiau pavojaus signalas nutraukė jų darbą. Nespėję net užvirti kompoto, skubiai susikrovė savo mantą ir išskubėjo Šakių link. Paskui besitraukiančius vokiečius pasipylė gyventojų vežimai, kurie traukėsi nuo fronto į Vakarus. Pilviškius greitai užplūdo alkani raudonarmiečiai, kurių vieni prašė gyventojų pavalgyti, o kiti patys grobė. Ir vis aiškino, kad jų aprūpinimo daliniai ir virtuvės atsilieka nuo puolančios armijos, o jie be maisto verčiami žygiuoti pirmyn. Kai kurie kareivukai dar klausinėjo, ar lietuviai iššaudė visus žydus, o sužinoję, kad ne, patarė gailėtis, kad to nepadarę, nes, sugrįžus sovietinei tvarkai, tie likę žydai juos  suiminės, tardys ir kiš į kalėjimus.

Tačiau vermachto pajėgos netrukus surengė kontrpuolimą: jų lėktuvai ištisą pusdienį ir naktį bombardavo miestelį, pripildytą raudonarmiečių, kurių negynė nei sava aviacija, nei priešlėktuvinė gynyba. Miestelis degė, namai virto plytų krūvomis. Likę miestelėnai kaip išmanydami nuo gaisro gynė namus šulinių vandeniu. Štai Juraičių Onelei betraukiant kibirą iš šulinio į jį nukrito kareivio ranka, kurią nuplėšė netoliese sprogusi bomba. Žiaurus likimas ištiko vilkaviškiečius Ulinskus, kurie vežimaičiu iš bombarduojamo ir apšaudomo Vilkaviškio važiavo į saugesnę vietą pas gimines Pilviškiuose. Juos su visu vežimaičiu prie Šešupės perkaso tilto sutraiškė šalia sprogusi boba. Įnirtingi mūšiai virė ir gatvėse. Stoties rajone kovėsi tankai. Pagaliau palaužę vokiečių pasipriešinimą, raudonieji siūbtelėjo Kudirkos Naumiesčio link pačia tiesiausia kryptimi. Įsiveržimas į Vokietijos žemę buvo numatytas už Širvintos upelio prie bendravardžio Vokietijos miesto Schirwindt. Vokiečiai atkakliai gynė šį pasienio ruožą, dažnai kontratakuodavo, o sovietų pulkas stengėsi jį kuo greičiau užimti, nes iš čia buvo išmuštas 1941 m. birželio mėn. Vis dėlto rugpjūčio 17 d. pusę aštuonių ryte 184 šaulių divizijos, vadovaujamos generolo majoro Basano Gorodovikovo, seržanto Viktoro Zakabluko būrys pirmasis iš visų sovietinių padalinių pasiekė buvusią SSRS vakarų sieną, o vyresnysis leitenantas Zaicevas ten iškėlė raudoną vėliavą. Neilgai džiaugėsi savo pergale šį kruviną išpuolį laimėjusieji. Netrukus iš užimtų pozicijų juos išstūmė vokiečiai, o antrą kartą į jas sugrįžo tik spalio 16 d., kai prasidėjo puolimas visu frontu.

    Pilviškiai tuo metu buvo tapę pafrontės ligonine. Iš likusių sveikų namų buvo evakuoti gyventojai, o juose gydė sužeistuosius. Namų griuvenas kariuomenė vežė duobėms keliuose taisyti.

    Vėliau kai kas šioje miestelio tragedijoje įžvelgė Dievo pirštą: miestą sunaikino ugnis už jo gyventojų nedorą veiklą ir elgesį holokausto dienomis, terorizuojant ir žudant savo bendrapiliečius žydus ir užvaldant jų turtą.


        ****

Pilviškiuose tetos name gal penketą metų gyvenimas slinko vienoda vaga. Dienotvarkė beveik panaši. Tik atsikėlęs ir pavalgęs ryte stebėdavau, kaip mūsų gatve nuo Juozūniškės, Varakiškės ir kitų kaimų į mokyklą traukia mokinių pulkeliai. Pirmieji eidavo vyresnieji.  Prie šonų priglaudę talpius portfelius oriai žingsniuodavo bendraklasiai Gediminas Plioplys, Jonas Grybas ir kiti. Juos buvau gerai įsidėmėjęs mokyklos sporto aikštyne: vienas čempioniškai stumdė rutulį, o antrasis buvo geras šuolininkas. Po jų sekė smulkmė: penktokai, šeštokai, o tarp jų ir mano suolo draugas Jonas Tada ir aš čiupdavau ne pagal savo ūgį didelį rudą portfelį ir išsprukdavau pro duris. Atsimenu, pirmosiomis dienomis teta net ateidavo manęs grįžtančio iš mokyklos pasitikti, kad padėtų jį man parnešti. Toks menkas „studentas" aš jai atrodžiau. Papietavęs prie bendro stalo, sėsdavau ruošti pamokas, o paskui pasinerdavau į storiausių knygų puslapius ir skaičiau, skaičiau... Šios jau buvo kitokio turinio negu anos iš kunigo Aleksos skrynios. Jose buvo pasakojama apie sovietinių karių ir partizanų didvyriškumą mušant vokiškuosius okupantus, apie komjaunuolių pasiaukojamą darbą kuriant man nepažįstamoj šaly, nesuvokiamą socialistinę santvarką. Mėgau skaityti ir kelionių aprašymus, vis dar gaunamus senųjų žurnalų komplektus. Pateko į rankas ir senieji nuotykių romanai „Vinetu", „Sidabro ežero turtai" ir kiti.

Vieną naktį visiems namo gyventojams teko patirti naktinį stribų vizitą. Buvome jau įmigę, kai kažkas ėmė daužyti prieangio duris. Teta įleido tris automatais ginkluotus pusbernius. Vienas iš jų vilko koją, kažkada kliudytą partizanų kulkos. Iš lovos prikėlė patį vyriausią iš mūsų kambario - Bagdanavičių. Kratė jo lagaminą ir vis klausinėjo. Surado cigarečių ir klausia, ar mokykloje leidžia rūkyti, rado smetonišką knygą, vėl klausia, ar leidžia tokias skaityti. Rado prailgintą, iš dviejų korpusų sudurtą prožektorių su dirželiu ir klausia, kam tau toks ilgas ir dar su dirželiu. Mat keli vyriokai vakare su tokiais ant diržų kabančiais prožektoriais ir vermachto modelio kepurėmis (tokia tada buvo jų mada, išlikusi nuo karo) vakarais vaikšto po miestelį ir baugina žmones. O paskui – kas tokie vaikšto, pas  ką renkasi, ką veikia, apie ką kalba.

Gulėjau ir klausiausi, kaip ramiai mūsų kambario kaimynas atsakinėja. Nieko juos dominančio neradę, tik pamoralizavę, stribukai išsinešdino. Atrodo, kad vyresnieji mokiniai ir kai kurie mokytojai buvo saugumo sargų stebimi, nes čia, anot jų, buvo daug priešiško santvarkai elemento.

Po poros metų mūsų „bendrabutis" sumažėjo. Į mergaičių kambarį teta priėmė gyventi istorijos mokytoją Ireną Motūzaitę, kuri neseniai buvo ištekėjusi už Vytauto Šlekio. Jis tuo metu mokėsi Maskvos aukštojoje partinėje mokykloje, o su manim - Algį Ankudavičių nuo Barzdų.

Tačiau teta po metų pasiligojo ir ilgam buvo paguldyta į ligoninę Kaune. O 1955 m. mamos slaugyta mirė mūsų namuose. Tėvai rūpinosi jos namo ir likusio turto globa. Vienerius metus gyvenau su Kęstučiu ir Anele Kudžmomis iš Alksnėnų, o vėliau tėvai namą išnuomojo mokytojai Onutei Kemežaitei – paskutinei  mano gerajai globėjai.

1957–ieji man buvo paskutiniai Pilviškiuose. Lankiau 11–ąją klasę, pačią neskaitlingiausią. Mat panaikinus valsčių, gyventojų skaičius miestelyje sumažėjo. Mūsų abiturientų buvo likę  tik 16. Įvyko kukli paskutinio skambučio šventė. Išsirikiavusiems prieš mokyklą dešimtokai įteikė po bijūno žiedą, su kuriais pasklidome po miestelį, o paskui susirinkome pas Janiną. Tačiau buvome pastebėti budrių pedagogų akių ir apklausti, ar ko nors neleistino nevartojome.

Egzaminams ruošiausi namuose po liepomis, nes tą vasarą buvo šiltos ir saulėtos dienos. Daug laiko skyriau lietuvių kalbai: kaliau egzamino bilietus, mat rengiausi ją studijuoti. Myniau dviračiu per tuo pačius šešis tiltus į konsultacijas,  o vakare į bažnyčią -  gegužinėms ir birželinėms pamaldoms. Mokytojai stengėsi gerai paruošti mus egzaminams. Mokytojas V.Sidarkevičius, kamuojamas tada jį užklupusio radikulito, mus konsultavo savo bute, gulėdamas lovoje, o į egzaminą ir iš jo kažkas pavėžėjo. Istorijos egzaminą stebėjo atstovas iš švietimo skyriaus. Ištraukiau nedėkingą bilietą apie SSRS ir Jugoslavijos pokarinius santykius, kurie tuo metu intensyviai kito. Matyt netinkamai paaiškinau, ar Josefas Broz Tito buvo SSRS priešas, ar draugas. Buvau įvertintas ketvertu. Egzaminus visi sėkmingai išlaikėme. Gaila, kad vienas draugas Gražvildas prie jų nepriėjo. Nerodė pastangų tas mūsų Meškiukas, kaip jį vadinome, nors buvo neblogai apsiskaitęs ir gana inteligentiškas. Kaip jis aiškino, jo tėvas su garsiuoju poetu Juozu Tysliava buvę pusbroliai.

Paskui iškilmingas atestatų įteikimo ir išleistuvių vakaras su mokytojais ir tėvais prie vaišėmis nukrauto stalo: vyresniesiems su alkoholiniais gėrimais, o mums su šampanu ir limonadu. Tačiau vienas mokytojas į mūsų galą atnešė ir stipresnio limonado butelį, kurio išgėrę kai kurie klasiokai gerokai pralinksmėjo. Šokiams grojo Verneris, vokietukas iš „vilko vaikų", po karo užklydęs į mūsų namus, o užaugęs kitame kaime. Po metų jį sutikau Vilniuje, kur dirbo Greitosios pagalbos stotyje vairuotoju.  Santūriai atsisveikinome su savo klasės vadove, su kuria mums sunkiai sekėsi išlaikyti normalius santykius.

Paskui išsiskirstėme savais keliais – pas notarus tvirtinti atestatų nuorašų, stojimui reikalingų dokumentų paieškomis.

Sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus į Vilniaus pedagoginį institutą, ilgokai negavau pranešimo apie priėmimą ir bendrabučio skyrimą. Kasdien važinėjau į Pilviškių paštą, kur turėjo stabtelėti man skirtas laiškas. Nelaukiau, kol paštininkas po kelių dienų pristatys į kaimą. Kai jį gavau likus pusantros savaitės iki išvažiavimo, nusivyliau, nes bendrabučio nebuvo skirta. Ir taip 1957 m. rugpjūčio paskutinėm dienom tėtės pavėžėtas arkliuku Pilviškių geležinkelio stotyje, sunkiai gavęs bilietą į traukinį Kaliningradas – Maskva iki Vilniaus, įlipau į vagoną ir išvažiavau, nežinodamas, nei kur apsistosiu, nei koks bus mano adresas.

Karinis žygis 1955 m.sausio 23 d. Iš dešinės R. Gudelevičius, B. Kavaliauskas, A. Varžaitis ir V. Tumosa.


Vincas Tumosa, Alytus, 2013 m.


Ir pasakojimo pabaigai dar dvi nuotraukos iš gerbiamo Vinco Tumosos archyvo. 1989 m. rugpjūčio 23 d., Baltijos kelias.



Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 1763 | Komentarų: 1 | Raktažodžiai: Pilviškiai, istorija
Viso komentarų: 1
2013-11-06 Spam
1. vincas (vincas)
1989 m.rugpjūčio 23 d. akcijos "Baltijos kelias" metu alytiškiai stovėjo kelio Vilnius - Ukmergė 46 - 50 km. Nufotografavau pačius mažiausius jos dalyvius.

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-07-20

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License