Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 5
Svečių: 5
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Partizanas ir po dešimtmečių liudija lemtingą istoriją

2014-01-30

Neseniai visuomenei buvo pristatytas filmas „Trispalvis", pasakojantis apie mūsų šalies pokario kovotojus. Kuriant apibendrintą Lietuvos partizano portretą autentišku liudijimu prisidėjo Pilviškių krašte partizanavęs Antanas Kasperavičius-Ąžuolas. Istorija tapusią patirtį vyras papasakojo ir savo jaunystės krašto žmonėms.


Įamžino kino juostoje

Vilkaviškio krašto pėdsaką režisieriaus Vytauto V. Landsbergio filme atidus žiūrovas galėjo užčiuopti kelis kartus. Partizaninės kovos istorija, kurią pasakojo A. Kasperavičius, rutuliojosi mūsų krašte. „Trispalvyje" garbaus amžiaus vyriškis prisiminė, kaip partizanai buvo išduoti bendražygio, kaip po išdavystės vyko tardymai. Kalbėdamas A. Kasperavičius minėjo Kybartus, vadinamųjų saugumiečių kamerą, kurioje iškentė žiaurią kvotą.

Aštuoniasdešimt ketverių metų A. Kasperavičius ir prabėgus kone septyniems dešimtmečiams po dramatiškų įvykių stengiasi, kad jo jaunystės krašto žmonės, ypač jaunimas, kuo daugiau sužinotų, kaip Lietuvoje buvo ginamasi nuo okupantų, kaip veikė pokario partizanai. Nors prisiminimai iš atminties kyla kaskart iš naujo žeisdami, inteligentiškas vyras praeitį liudijo nuosekliai, su ryškiomis detalėmis.


Partizanas miesto sąlygomis

Vilkaviškio krašte, Jurgelių kaime, A. Kasperavičius gyveno nuo 1944-ųjų pradžios iki 1947-ųjų pabaigos. Visą šį savo paauglystės ir jaunystės laiką jis dalyvavo partizaninėje kovoje.

„Kai Pilviškių gimnazistai mane pakalbino imtis pogrindinės veiklos, man nereikėjo laiko apsigalvoti. Aš žinojau, kas esu, ko noriu ir ką privalau daryti", – prisiminimus suvalkietiškai dėstė šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis A. Kasperavičius. 1944-ųjų pavasarį grupė jaunuolių Šešupės saloje, netoli nuo elektrinės, davė priesaiką ir įsitraukė į pogrindinį darbą. Natangų, išnykusios baltų genties, vardu savo būrelį pavadinę vaikinai perrašinėdavo partizanų laikraščius, naktimis juos ir įvairius atsišaukimus išnešiodavo.

„Reikėjo, kad žmonės žinotų apie esamą padėtį, boikotuotų okupantų rengiamus rinkimus", – prisiminė A. Kasperavičius. Atsišaukimuose būdavo partizanų įsakymai, kreipimaisi į jaunuomenę, mokytojus, kolaborantus, paaiškinimai, kodėl vienam ar kitam šnipui įvykdytas mirties nuosprendis ir pan. Jais būdavo pažymimos tautinės ir religinės šventės, aiškinama šių prasmė ir būtinybė išsaugoti tradicijas.

1946 m. artėjantis prie pilnametystės A. Kasperavičius davė karinę priesaiką ir tapo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 69-osios kuopos Pirmojo natangų būrio nariu, partizanu miesto sąlygomis. Miesto partizanais pokariu buvo studentai, aukštesniųjų technikos mokyklų moksleiviai, gimnazistai.


Šeimos ir mokyklos įtaka

„Tik tada mamai pasakiau apie savo pogrindinę veiklą. Verkiančią ją stengiausi nuraminti sakydamas, kad jūs, tėvai, esate tautos patriotai, džiaukitės, kad ir jūsų sūnus juo bus", – pasakojo A. Kasperavičius. Tada jis dar nežinojo, jog tėvų ūkyje, Jurgelių kaime, pasislėpę šiaudų stirtoje dienodavo partizanai. Apie tai tėvas, buvęs carinės kariuomenės karininkas, sūnui papasakojo tik prieš mirtį.

Partizanaudamas miesto sąlygomis, A. Kasperavičius „užsidirbo" pirmą drausminę nuobaudą. Jaunuolis drauge su bendramokslėmis stengėsi perduoti kelintąsyk areštuotam gimnazijos auklėtojui maisto. Kadangi šita rizikinga veikla buvo savavališka, rinktinės vadovybė vaikinui pareiškė papeikimą už drausmės nepaisymą.

Pirmąjį kovos krikštą partizanas gavo 1947 metų rudenį.


Jaunystės pasirinkimas nulėmė gyvenimą

Pačioje 1947-ųjų pabaigoje A. Kasperavičius-Ąžuolas Jurgelių kaime buvo areštuotas, nes atsirado išdavikas. Suimto partizano laukė žiaurūs tardymai ir kankinimai Kybartuose.

Kadangi vaikinas nepalūžo, neišdavė savo įsitikinimų ir bendražygių, už akių buvo nuteistas mirties bausme. Pavasarį nuosprendis sušaudyti buvo pakeistas.

A. Kasperavičius gavo 25 metus griežtojo režimo lagerio Kazachstane, kurį laiką neturėjo teisės grįžti į Lietuvą.

Šitas apribojimas savaip pakreipė vyro gyvenimą laisvėje: ne vienus metus jis darbavosi laivyne.

Žvelgdamas atgal į praeitį buvęs partizanas svarstė: „Šitas karas prasilaikė 10 metų. Jis būtų prasilaikęs dar ilgiau, 20 ar 30 metų, jeigu nebūtų savi pradėję išdavinėti." Kita vertus, vyriškis įsitikinęs, kad pogrindinė lietuvių kova su okupantais vyko iki pat tautinio atgimimo ir niekada nebuvo nutrūkusi. „Juk į užsienį eidavo kunigų laiškai, o mes, buvę partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, tyliai susitikdavome dar prieš atgimimą", – kalbėjo A. Kasperavičius.

Jaunystėje apsisprendęs nelikti tik pasyviu įvykių tėvynėje stebėtoju, dabar vyras dalyvauja Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje. Paklaustas, kokį gyvenimo kelią būtų rinkęsis, jeigu ne lemtingai jį pakreipusios pokario kovos, A. Kasperavičius atsakė: „Kai būtų suėję 18 metų, būčiau išėjęs į kariuomenę, joje baigęs mokslus ir tapęs karininku. Tai buvo mano vienintelis tikslas."

Pilviškių krašte partizanavęs Antanas Kasperavičius-Ąžuolas siekia, kad lietuviai daugiau sužinotų apie pokario kovas.



Autorius:Renata VITKAUSKIENĖ

Šaltinis: http://santaka.info/?sid=30102
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 1085 | Raktažodžiai: Pilviškiai, istorija
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Pirmadienis, 2017-05-29

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License