Laisvės kryžkelės (XXXI). Kova su kolonistais - Istorija - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 12
Svečių: 10
Vartotojų: 2
juanaut11 , Danielcext

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Istorija

Laisvės kryžkelės (XXXI). Kova su kolonistais

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis


Bene didžiausią mastą kova su rusų kolonistais įgavo Tauro apygardoje, t.y. Suvalkijoje. Itin pagarsėjo Obšrūtuose įvykdyta partizanų Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo antikolonistinė operacija, kuri buvo nušviesta ir sovietinėje centrinėje spaudoje.

Tačiau prieš tai pasiklausykime buvusio Tauro apygardos Birutės rinktinės partizano Povilo Pečiulaičio pasakojimo apie kovą su rusiškaisiais kolonistais Pakaunėje.  

Teko dalyvauti daugelyje tokių operacijų. Kiek tik tokių operacijų buvo apie Kauną, visose aš esu dalyvavęs. Tokių, kur nedalyvaučiau – nebuvo. Rengdavome pasalas stribams. Dalyvavau pasalose ties Stanaičių ir Tvarkiškių kaimais, ties Kazlų Rūda. Visokiausių atsitikimų yra buvę. 

Ar teko Jums dalyvauti Obšrūtų operacijoje?

Pirmas dešinėje Povilas Pečiulaitis – Lakštingala. Fotografuota apie 1952 m.

Mes buvome paruošti Obšrūtų operacijai, bet iki jų nepriėjome. Priėjome iki Brazokų, o ten gavome įsakymą išsidėstyti šalia kelio ir, jei reikės, užkirsti kelią iš Kauno į pagalbą Obšrūtų kolonistams skubantiems čekistams. O pačiuose Obšrūtuose dirbo kiti mūsų rinktinės vyrai.

Mūsų veikimo teritorija buvo Pakaunė – Armaniškės, Poderiškės. Iš šių vietų buvo išvežta labai daug ūkininkų, o jų vietoje labai stengėsi apsigyventi rusai, daugiausiai demobilizuotieji iš vidaus kariuomenės. Buvo ginkluoti. Jei bandė kurtis šeimomis, tai ginkluoti būdavo ir vyras, ir žmona. Apsigyvendavo jie išvežtų ūkininkų sodybose, o pagrindinė jų užduotis buvo kolchozų kūrimas. Toks buvo Sniečkaus nurodymas. O mes su tuo kelis metus kovojome – dieną jie įsikuria, o naktį mes stengiamės juos išvyti. Buvo ir susišaudymų, buvo ir aukų.


Pasakoja Povilas Pečiulaitis. 2005 m.

1948 m. atsirado toks Abraškinas – buvęs NKVD’istas iš Garliavos valsčiaus. Vis gyrėsi, kad sutvarkė vokiečius, tai sutvarkys ir kelis "banditus”. Tai tas Abraškinas kartu su savo žmona Armališkių kaime ėmėsi tverti kolchozą. Pasiekė tos žinios ir mus. Išsiaiškinome, kokioje sodyboje jis įsikūręs, sužinojome, kad jis ne vienas su žmona, o dar ir su ginkluota sargyba. Mes parengėme pasalas ir, negana to, į tos sodybos kluoną įsmuko du partizanai, kurie galėjo išžvalgyti, kas vyksta tuose namuose. Kitą vakarą po įsikūrimo sargybiniai išėjo kažkur papietauti, ar tai pagerti, o Abraškinas liko vienas su savo ginkluota žmona. O čia ir mes prisistatėme. Rusiškai pasakėme, kad savi. Jis atidarė duris, mes įrėmėme automatus. Surengėme Karo lauko teismą ir jo sprendimu Abraškiną likvidavome. Po to jau nelabai kas norėdavo apsistoti Lietuvoje, visi movė kuo toliau. Dar sakydavo, kad kraštas geras, bet labai daug banditų, neįmanoma gyventi. Todėl Pakaunė liko tuščia – svetimtaučių neliko beveik visai. Nelietėme tik tų, kurie buvo vokiečių atkelti nuo Suvalkų krašto. Tai buvo Lietuvos rusai, kurie nesikišo į politiką, nebuvo jų tarpe ir saugumo užverbuotų šnipų. Tai ir mes jiems leidome gyventi ramiai.

Tiesa, buvo Tauro apygardos vadovybės įsakymas, kad jei įmanoma, stengtumėmės kolonistų nelikviduoti. Bet jei jie priešindavosi ginklu, tai ir mes atsakydavome tuo pačiu. Žodžiu, visomis priemonėmis stengėmės, kad jie čia neapsigyventų, neįsikurtų. Mūsų pastangomis visas šis kraštas liko be svetimtaučių.

Štai ir Povilo Pečiulaičio pokalbyje užsimenama apie didžiausią partizanų operaciją prieš rusų kolonistus Obšrūtų kaime. Kaip vyko ši operacija?

Obšrūtų kaime (Vilkaviškio aps.) į 1941 metais Vokietijon repatrijavusių ūkininkų gyventas vietas atsikėlė pirmieji rusų kolonistai. Prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, jie kažkur išvyko, matyt, pasitraukė su Raudonąja armija į Sovietų Sąjungos gilumą ar panašiai, bet 1944 metais vėl sugrįžo ir kūrėsi tuščiuose lietuvių ir vokiečių ūkiuose. Šie raudonieji rusų kolonistai buvo gerokai įžūlesni už carinės Rusijos kolonistus ir elgėsi kaip tikrieji krašto šeimininkai. Net seniūną paskyrė iš saviškių, kuris negailestingai terorizavo vietos gyventojus, versdamas už juos vežti pastotes, kirsti mišką, papildomai duoti prievoles ir nesiskųsti, o nepaklusniuosius ne tik apstumdydavo, bet ir grasindavo jiems ginklu. Užgrobę kaimą, visa ši publika nuolat girtuokliavo, naktimis jodinėjo, kėlė triukšmą, kad lietuvis vakare ir pas kaimyną neišdrįsdavo nueiti. Kaime prasidėjo ne tik vagystės, bet ir plėšikavimas. Nepakęsdami tokio rusų kolonistų terorizavimo, pagalbos gyventojai ieškojo ne tik Pilviškiuose, bet ir Vilkaviškyje, bandė skųstis. Tačiau nesulaukę paramos iš valdžios, Obšrūtų vyrai nutarė kreiptis į ginkluotus partizanus.


Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis – Žvejys

Tuometinis Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys įspėjo kolonistus ir patarė grįžti ten, iš kur jie atsibastė į šiuos kraštus. Obšrūtų kolonistai gavo tokio turinio įspėjimą: „LIETUVA tik lietuviams. Lietuvių tautos engėjai, rusiški, bolševikiški kolonistai – kacapai, mes daug kartų parodėme geros valios ir žmoniškumo svetimtaučiams, taip pat ir jums. Tačiau nežmoniškas jūsų elgesys su mūsų gyventojais mums yra nepakenčiamas. Jūs, lygiai kaip enkavedistai, šnipinėjimu ir ginklu stengiatės įsitvirtinti Lietuvoje, išmesdami Lietuvos gyventojus iš jų gyvenamųjų vietų, pasiųsdami juos badui į Rusijos gilumą. Tokie jūsų šlykštūs darbai mus priverčia imtis griežtų ir žiaurių priemonių prieš jūsų šeimas. 

Mes reikalaujame, kad vieno mėnesio laikotarpyje, kuo skubiausiai išsinešdintumėte iš Lietuvos. Tos šeimos, kurios nepaklausys šio reikalavimo bus sunaikintos, nežiūrint lyties ir amžiaus skirtumo.

Kolonistai, būdami tikri savo nebaudžiamumu, nepaklausė ir pradėjo ginkluotis. Dar po dviejų įspėjimų partizanai nutarė jėga išvaryti kolonistus iš Obšrūtų. Operacijai vadovauti buvo pavesta Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui. Šiam tikslui buvo sutelktas apie 70 vyrų būrys. 

1947 metais iš lapkričio 15 į 16-ąją partizanai atakavo kolonistų kariškai įrengtus pasipriešinimo punktus. Per mūšį buvo nukauti 36 rusų kolonistai, o partizanai su minimaliais nuostoliais pasitraukė į Paežerių girią. Likę gyvi bolševikai persikėlė gyventi į Pilviškius, Vilkaviškį, o kai kurie išsidangino ir į savuosius namus. O po Baltarusiją ir Rusiją plačiai pasklido žinia, kad Lietuvos partizanai gina savo žmones nuo atėjūnų ir juos žudo. Obšrūtuose išgąsdinti kolonistai pradėjo vengti lietuviško kaimo. Taip ne tik Suvalkija, bet ir visi Lietuvos kaimai buvo išsaugoti nuo bolševikinės kolonizacijos. Daugelis naujai vykstančių į mūsų kraštus verčiau rinkosi Latviją, Estiją ar tuo metu išmirusį Rytų Prūsijos kraštą, vėliau pavadintą Kaliningrado sritimi. Ten paprasčiausiai buvo ramiau.

Pasiklausyti dviejų nuomonių apie tuos Obšrūtų įvykius. Pirmasis pašnekovas – Vytas Kozlovas, tuo metu gyvenęs netoliese Pilviškių miestelyje.

Nebuvo tuo metu ten dar jokio kolchozo. Bet ten daug buvo šeimų, atvežtų iš Suvalkų krašto. Banditai ten buvo, ne žmonės. Plėšikaudavo, žmones, važiuojančius į turgų, apiplėšdavo. Žodžiu, kaimiečiai nuo jų kentėjo. Teko ir man nukentėti. Dirbau tuo metu veterinaru, tai vienas žmogus atsilygindamas davė maišą kviečių. Tai tie kolonistai atėmė iš manęs tą maišą. Ginkluoti jie buvo šautuvais, kulkosvaidžiais…

Po to, kai juos sutvarkė Lietuvos partizanai, aplinkiniai žmonės labai džiaugėsi. Sakė, kad pagaliau juos nuo mūsų galvų išrūkė. Partizanai puolė ne visas Obšrūtų kolonistų šeimas. Buvo tokių tykių, tai jų niekas ir nelietė. Aišku, vietiniai žmonės buvo nurodę aršiausiuosius. Partizanams vadovavo "Šturmas”.

O dabar trumpas antrasis pasakojimas, tiksliau, vieno liudininko šiek tiek kitoks tų įvykių vertinimas.

Aš tąsyk buvau darbe, bet parvažiavus iš darbo viską man papasakojo tėvas. Sakė, kad kai buvo kolonistų laidotuvės, tai buvo karstai ant karstų…

Ar Jūs galvojate, kad buvo pasielgta neteisingai? 

Iš dalies teisingai. Ten buvo banditų gauja, žmones apiplėšinėjo, bet taip žiauriai su jais gal ir nereikėjo, gal reikėjo šiaip gerai į kailį įplakti…

Bet sakoma, kad jie buvo įspėti, kad liautųsi plėšikauti?

Gali būti. Daugumoje tai ten buvo ruseliai. Tai dalį sudegino, dalį iššaudė… Baisu, baisu… Reikėjo kitaip su jais truputį…

Kaip matome, ir šiandien gyvenantys žmonės tuos Obšrūtų įvykius vertina nevienareikšmiškai. Kažkam tai rusiškųjų kolonistų teisėtas naikinimas, nepaklausius įspėjimų. Kažkam – pernelyg žiaurūs Lietuvos partizanų veiksmai. Kaip vis dėlto rasti teisybę?

Bet kuriuo atveju tokie Lietuvos partizanų veiksmai, ir ypač pačių bolševikų vėlesnė propaganda, padarė iš esmės gerą darbą – apsaugojo Lietuvą nuo dar didesnio kolonistų antplūdžio, laikinai sustabdė badą nešančių kolchozų kūrimą ir t.t. Net ir į Lietuvos miestus, kur buvo palyginti saugu, rusai jau ne taip skubėjo keltis. Daugeliui apskritai buvo nesuprantama, kodėl lietuviai nepriima su išskėstomis rankomis visų šitų vadinamųjų išvaduotojų. Pagaliau nepamirškime, kad kalbame ne apie taikų laikotarpį, o apie tikro partizaninio karo metus, apie ginkluotas svetimšalių gaujas, apsigyvenusias ištremtųjų namuose ir terorizuojančias aplinkinius taikius gyventojus. To meto sąlygomis toks partizanų poelgis buvo vienintelis logiškas ir teisingas, juolab kad minėti kolonistai buvo ne kartą įspėti apie galimas nepaklausymo pasekmes.  

Savo pašonėje turime grynai kolonizuotą regioną – Karaliaučiaus sritį. Net patys rusai šį kraštą vadina „praporščikų šalimi", turint galvoje vyraujantį vietos gyventojų mentalitetą, kultūrą, pasaulėžiūrą. Ko gero, aiškiau ir nepasakysi. Iš tikrųjų, kokia gali būti visuomenė krašte, kuriame tie žmonės visada jausis svetimi, kad ir ką šnekėtų oficialioji Rusijos propaganda apie „iskonno russkije zemli". Juk ta pati propaganda faktiškai taip vadina kiekvieną kraštą, į kurį kuriais nors laikais įžengė rusų kareivio koja. Tačiau mes bent jau galime džiaugtis ir turime pagrindo didžiuotis, kad mūsų kraštas išliko palyginti švarus. Tai yra ir nemenkas mūsų pokario partizanų nuopelnas.

Pabaigai norėtųsi papasakoti ir apie Obšrūtų operacijos pagrindinio herojaus Vinco Štrimo-Šturmo likimą. Apie Vinco Štrimo-Šturmo žūties aplinkybes jo brolis Jonas pasakojo taip: „Kartą 1948 metų balandžio pabaigoje Žalgirio rinktinės vadas V.Štrimas-Šturmas su grupe vyrų grįžo iš žygio ir dieną apsistojo Kulčikų kaime pas Stanulius (Stanulienė buvo Vincuko gera pažįstama dar iš Barzdų pradžios mokyklos, nes mokėsi toje pačioje klasėje). Tikriausiai šėtoniška akis pastebėjo partizanus ir pranešė enkavėdistams. Vyrai, pamatę rusus, atsišaudydami pradėjo trauktis. Šturmas buvo sužeistas į koją, bet suspėjo pasislėpti alksnyne ir enkavėdistai, jo nepastebėję, nusivijo bėgančius partizanus. Vincukas suplėšė drobinius marškinius, apsitvarstė žaizdą ir tyliai laukė nakties. Sutemus pradėjo šauktis pagalbos. Žmonės, enkavėdistų įbauginti, pas sužeistą partizanų vadą neskubėjo. Ir vėl atsirado šėtonas, kuris apie sužeistą partizanų vadą pranešė rusams. Šie balandžio 28 dienos rytą atskubėjo suimti sužeisto Vincuko. Įvyko nelygi kova. Baigiantis šoviniams, Vincukas nusišovė. Kaimynai girdėjo ir sprogimą, bet mano brolis susisprogdinti negalėjo, nes tuomet mano mama buvo uždaryta į Barzdų daboklę ir ją vedė atpažinti. Iš mano mamos tardytojai norėjo išgauti, kad žuvęs partizanas yra jos sūnus. Bet buvo akivaizdus metų skirtumas. Mano mama buvo gimusi 1913 metais, o Vincukas – 1921-aisiais. Šis nedidelis amžiaus skirtumas juos ir suglumino. Nors mano mama ir atpažino Vincuką, bet neprisipažino, kad čia jos vyro sūnus. Mama pasakojo, jog Vincuko kūnas nebuvo sudraskytas. Jis žuvo nuo savo paties paleistos kulkos ir gyvas žmogžudžiams nepasidavė."


Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas - Šturmas

1947 m. gruodžio 15 d. V. Štrimas-Šturmas lydėjo į užsienį BDPS atstovus Juozą Lukšą-Skirmantą ir Kazimierą Pyplį-Mažytį. 1948 m. vasarį jis grįžo ir balandį buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku; kartu ėjo Žalgirio rinktinės vado pareigas. V. Štrimas-Šturmas ne kartą buvo sužeistas, jam visada pavykdavo išsigelbėti. 1948 m. balandžio 28 d. Šakių apskrities Barzdų valsčiaus Kulčikų kaime Šturmas ir Aleksandras Grybinas-Faustas pateko į pasalą. Šturmas buvo sužeistas į abi kojas. Nelikus vilčių išsigelbėti, jis nusižudė. 1950 m. Vincas Štrimas po mirties partizanų vadovybės buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. Jo vardu pavadinta viena iš Žalgirio rinktinės tėvūnijų. 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu V. Štrimui-Šturmui suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, 2003 m. – teisinis Kario savanorio statusas. Ilgai nebuvo žinoma Žalgirio rinktinės vado V.Štrimo-Šturmo užkasimo vieta. Pagaliau ji buvo surasta, ir 1996 m. spalio 27 d. V.Štrimas-Šturmas iškilmingai perlaidotas Barzdų kaimo kapinėse.



Autorius:Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/54395
Kategorija: Istorija |
Peržiūrų: 2507 | Komentarų: 1
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-03-30

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License