Pilvišok - taip miestelį vadino žydai - yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kur Pilvė įteka į Šešupę, šalia geležinkelio Sankt Peterburgas-Berlynas. 16 amžiuje jau buvo kaimelis su tokiu pavadinimu.
1792 m. miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.
Iki 1795 Pilviškiai buvo lenkų-lietuvių Karalystėje, tačiau po trečiojo Lenkijos pasidalinimo tarp trijų supergalingųjų to laiko valstybių - Rusijos, Prūsijos ir Austrijos - dalis Lietuvos atiteko rusams, dalis prūsams. Kraštas kairėje Nemuno pusėje, įskaitant Pilviškius, buvo perduotas Prūsijai, ir šis miestas, tada pavadintas Pilwischken, buvo Prūsijos valdomas nuo 1795 iki 1807, tuo metu jame buvo apskrities centras.
Juozas Rimša (1875 m. rugpjūčio 24 d. Margiuose (dab. Naudžiai, Vilkaviškio raj.) – 1970 m. gruodžio 24 d. ten pat) – knygnešys, visuomenės veikėjas. Skulptoriaus Petro Rimšos brolis.
1884–1888 m. mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, po to – Pilviškiuose pas knygnešį Pauliukevičių mokėsi knygų įrišimo amato. Gižuose turėjo savo knygrišyklą. Rinko „Ūkininko“, „Varpo“ prenumeratas, pats platino lietuvišką spaudą. Dažniausiai pats vykdavo į Tilžę, kartais iš Kybartų nugabendavo į Vilkaviškį, arba platino Pilviškių apylinkėse. Buvo vienas aktyviausių „Sietyno“ draugijos narių.
Partizaninio karo antrasis laikotarpis truko 1946–1948 m. Lietuvoje buvo sutelktos didelės antipartizaninės specialiosios paskirties kariuomenės pajėgos – apie 15 tūkstančių karių. Partizanų organizacijos pakeitė, savo veiklos taktiką (t. y. pradėjo veikti po 5–20 ginkluotų žmonių grupėmis, slapstytis – tik gerai užmaskuotuose požeminiuose bunkeriuose, pradėjo vengti atvirų mūšių, rengė staigius antpuolius ir greitai atsitraukdavo, puolė bet kokio rango okupacinės valdžios pareigūnus, kurie pasirodydavo jų veikimo teritorijose). 1947 m. Lietuvoje įvyko 717 mūšių su MGB kariuomene.
1965 m. „Pilviškiuose karčiama...“ Kas nori susidaryti prieš pusę amžiaus pakelėse ir miesteliuose buvusių karčiamų vaizdą, tegul užeina į Pilviškių valgyklą. Kuklus užrašas „Valgykla“ čia visai neatitinka savo paskirties. Valgių asortimentas mažas. Sekmadienio popietę užsukus su mokinių turistų grupe iš virtuvės patiekalų galėjo pasiūlyti tik keptą dešrą ir kisielių. Todėl (ir ne vien todėl) čia buvo susirinkę tik stiklelio mėgėjai. Valgykloje buvo pilna dūmų, ant grindų mėtėsi nuorūkos, degtukų, cigarečių dėžutės, maisto trupiniai. Vieni pilviškiečiai knapsėjo nosimis, vapėjo šlykščius žodžius, kiti ginčijosi, o treti mėgino traukti dainą.
1951 m. „Blogai dirba Pilviškių kino teatras“ Bolševikų partija, išvedusi darbo liaudį į šviesų kolūkinio gyvenimo kelią, rūpinasi jos kultūriniais poreikiais. Viena iš kultūrinių priemonių yra kinas. Tačiau gyventojų poreikiai nepatenkinami. Pilviškių kino teatro „Spalis“ kino mechanikas Kriukaitis, demonstruodamas filmą, dažnai praleidžia po kelis aktus, filmą leidžia per greitai ir t. t. Kontrolierė Karpavičiūtė, dažnai būdama neblaivi, nežiūri tvarkos salėje: piliečiai, nusipirkę pigesnius bilietus, sėdasi į geresnes vietas, o nusipirkusiems brangesnius bilietus tenka sėstis į blogesnes vietas.
1976 m. „Mes su tavimi, Čile!“ Pilviškių vidurinės mokyklos O.Koševojaus pionierių draugovėje jau tradicija tapo rengti rudens žiedų parodas. Šiemet tokia paroda buvo skirta kovojantiems Čilės patriotams. Kartu su pionierių būriais parodoje dalyvavo ir spaliukai. Išrinkti geriausią puokštę vertinimo komisijai buvo nelengva. Vienos gražiausių buvo VIa klasės pionierių puokštės „Laisvės troškimo kalėjimo grotos nesulaikys“ ir „Tiems, kurie jau nebematys laisvos Čilės.“
1967 m. „Pilviškiuose mokosi ir tėvai“ Jau dveji metai, kai Pilviškių vidurinėje mokykloje veikia tėvų pedagoginis fakultetas. Pradžioje užsiėmimai buvo vedami žiburėlio forma. Pokalbiuose prie kavos puodelio tėvai buvo sudominti nagrinėjamais klausimais ir pamažu patys pradėjo įsitraukti į fakulteto veiklą. Kai tėvų susidomėjimas fakulteto veikla tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi, kai į užsiėmimus reguliariai ėmė rinktis 80–100 tėvų, po užsiėmimų buvo parodoma meninė saviveiklininkų programa. Fakultete nagrinėjamos temos „Glaudaus tėvų ir mokyklos ryšio reikšmė vaikų auklėjime“, „Mokyklos organizacijų vaidmuo paauglio asmenybės ugdymui“ ir kt.
1976 m. „Miestelio problemos“ Pilviškiai 1972 m. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu buvo paskelbti kompleksiškai tvarkoma stambia kaimo gyvenviete. Svarbiausias darbas buvo pertvarkyti miestelio gatves, išasfaltuoti kelius, nutiesti šaligatvius. Iš viso Pilviškiuose yra 26 gatvės, kai kurios iš jų ir dabar dar tebelaukia savo tvarkytojų, nors pagrindiniai pirmos eilės darbai buvo pabaigti 1975 metais. Rūpestį pilviškiečiams kelia lėti elektros linijų rekonstrukcijos darbai. Dabar naktimis būna apšviestos tik Stoties ir dalis Pergalės gatvės.
1971 m. „Steigiami visuomeniniai bitynai“ Prieš keletą metų Vilkaviškio rajono kolūkiuose buvo vos keli bitynai ir tie patys neproduktyvūs. Kai kurie ūkiai juos visai likvidavo. Išleistas Ministrų Tarybos nutarimas dėl tolesnio visuomeninės bitininkystės vystymo paskatino ūkius didinti bitynus. Šiuo metu jau turime 14 visuomeninių bitynų. Dar šiemet juos žada įsteigti Arminų, Baltrakio, Paežerių, „Gegužės 1-osios“, Vilkaujos, Šukių kolūkiai. Jie bites superka iš gyventojų per Žemės ūkio valdybą. Daugelis ūkių esamus bitynus didins iki 60 šeimų.
Juozas Rimša (1875 m. rugpjūčio 24 d. Margiuose (dab. Naudžiai, Vilkaviškio raj.) – 1970 m. gruodžio 24 d. ten pat) – knygnešys, visuomenės veikėjas. Skulptoriaus Petro Rimšos brolis.
