Istorinė praeitis ir dabartis – mano gyvenimo credo. Studijų metais susipažinau su šviesaus atminimo Vilniaus universiteto dėstytojais – istorijos mokslų dr. prof. Prane Dunduliene ir archeologu, istorijos mokslų dr. doc. Pranu Kulikausku. Mokslinio-tiriamojo darbo pradmenis sukaupiau etnografinėse ekspedicijose, studentų mokslinėje draugijoje. Dirbdamas pedagoginį darbą gimtinėje, moksleivius supažindinau su vietovių istorine praeitimi artimiau nei su ideologizuotų vadovėlių turiniu. Nuoširdi bičiulystė sieja su Gabriele Karaliene. Ilgus metus vadovavau jaunųjų kraštotyrininkų būreliui prie besikuriančio kraštotyros muziejaus. Rajono garbę „gyniau“ kraštotyros darbų respublikinėse apžiūrose. Monografijų „Tarpuraisčių sodžius“ dvitomis ir „Piliakalnių apylinkės istoriniai-etnografiniai bruožai“ buvo įvertinti atitinkamai pirmo ir antro laipsnio diplomais. Sovietmečiu rašytose monografijose teko prikaišioti daug „žaibolaidžių“ (citatų iš V.Lenino ir kitų veikėjų raštų), nutylint karčią tiesą. Neatsitiktinai parašiau antruosius monografijų variantus, faktus apibendrindamas iki šių dienų. Tarpuraisčių sodžiumi įvardijau Ožnugario ir Stirniškių kaimų teritorijas. Čia prabėgo mano basakojė vaikystė, pažintis su vietos gyventojais. Panašus likimas sieja ir su Piliakalniais. Vietovės istorinės praeities pagrindu parašiau diplominį darbą, pralenkusį diplominio darbo apimties reikalavimus, o respublikinėje diplominių darbų apžiūroje įvertintą pirmo laipsnio diplomu ir pinigine premija. Piliakalniečiams ištesėjau duotą pažadą: bibliotekai perdaviau monografiją apie šį kraštą su žemėlapių priedu. Bičiuliai užrašinėja vietovardžius ir kitą tautosakinę medžiagą. Ją apibendrinus prasiplės monografijos turinys. „Santakos“ skaitytojams šiandien siūlau pavartyti monografijos „Tarpuraisčių sodžius“ puslapius.
1957 m. „Premijos linų augintojams“. „Gegužės pirmosios“ kolūkio linų augintojai už pernai išaugintus linus gavo 360 tūkstančių rublių pajamų. Visuotiniame kolūkiečių susirinkime buvo nubalsuota skirti pinigines premijas geriausiems kolūkio linų augintojams: kolūkiečiams, brigadininkams. Daugiausia darbadienių prie linų išdirbę kolūkiečiai gavo po 200 rublių, laukininkystės brigadininkai – po 2200–1300 rublių. Nemažas premijas gavo ir kiti.
1965 m. „Prabėgo septyneri metai“ Praėjo septyneri su puse metų, kai Pilviškių drenažo vamzdžių gamyklos degimo krosnyje negęsta ugnis. Įmonėje šiandien gaminamos drenos. Gamykla jomis aprūpina Vilkaviškio, Kapsuko rajonus bei Kaliningrado sritį. Įmonės darbininkai šiemet jau pagamino 10 milijonų drenažo vamzdelių.
Paminklas „Vilkaviškio miesto herbui – 300 metų“ atidengtas 1997 m. Rengiamasi pažymėti šio įvykio 10-ąsias metines. Joms rengiantis pamąstykime: argi Vilkaviškio miestui tik 310 metų? Verskime Lietuvos istorijos puslapius, kuriuose minima Sūduva ir jos dalis – Vilkaviškio kraštas. Žurnalistas Povilas JANKYS pateikia keletą Sūduvos krašto istorijos fragmentų.
Medinė Vilkaviškio bažnyčia. A.Milkuczyc piešinys. 1868 m.
1969 m. „Iškaba – mįslė“ Pilviškių centre į akis krinta senas mūrinis pastatas su užrašu ELSONAS. Jaunesnio amžiaus žmonėms šis užrašas lieka mįsle. Tačiau vyresnieji žino, kad tai nuo buržuazinių laikų išlikęs užrašas – krautuvės savininko pavardė. Matyt, geresnės afišos šiai parduotuvei prekybininkai neturėjo laiko sukurti.
1965 m. „Rinkimų garbei“ Artėjančius rinkimus į vietines Tarybas darbo dovanomis sutinka Pilviškių drenažo vamzdžių gamyklos kolektyvas. Gamykla sausio mėnesio gamybos planą viršijo 4,5 procento. Darbe pirmauja F.Kupčinsko ir A.Stankevičiaus vadovaujamos formavimo ir deginimo cechų brigados.
