1979 m. „Nauji gaminiai“ Antri metai „Sūduvos“ statybinių medžiagų gamybinio susivienijimo Pilviškių gipso plokščių ceche gaminamos dekoratyvinės gipso plokštės. Pernai jų įmonė realizavo per tris tūkstančius kvadratinių metrų. Kybartų prekybos įrengimų gamykla įsisavino langų karnizų gamybą. Šios plataus vartojimo prekės paklausa kasmet didėja. Naujais gaminiais asortimentą papildė Kybartų keramikos cechas, Metalo dirbinių gamykla ir kitos rajono įmonės.
Vytautas GRINIUS Lietuvos prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius
Dabartinė karta jau sunkiai įsivaizduoja šiek tiek daugiau nei prieš pusę amžiaus vykusias pirmąsias okupacijas: bolševikinę ir vokiškąją – su trėmimais, šaudomų vaikų, moterų klyksmais, koncentracijos stovyklomis, NKVD ir gestapais, nežmoniškais kankinimais rūsiuose ar forte deginamų lavonų rūkstančiais juodų dūmų stulpais... O Kazys Grinius tai matė savo akimis. Kai daugelis stengėsi to nematyti ir iš baimės tylėjo suglaudę ausis, jis su prelatu Mykolu Krupavičiumi, buvusiu žemės ūkio ministru Jonu Aleksa pačiame vokiečių galybės apogėjuje įteikė okupantams garsųjį memorandumą su teiginiais: „Nekolonizuokite Lietuvos... nenaikinkite jos piliečių....“
Vytautas GRINIUS Lietuvos prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius
Prisimenu, prieš keletą metų užėjau pas Kazluose gyvenusį mano senų laikų pažįstamą, jau šimtmečio sulaukusį Žiūrių Gudelių mokytoją Antaną Ambrasą. Paklaustas, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis, atsakė: „Kaltas daktaras Grinius. Kai mus, kaimo vaikus, užpuolė „kriokšlė“, jis visą šešiukę liepė tėvams kuo skubiausiai atvežti į Marijampolę ir išgelbėjo nuo tragiško daugelio dėl to uždususių vaikų likimo. „Atsigavai, dabar gyvensi šimtą metų, vaike“, – pasakė jis, todėl taip ilgai ir gyvenu, mintyse visą amžių dėkodamas jam“.
Vytautas GRINIUS Lietuvos prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius
Dar pačios gūdžiausios priespaudos laikais, kai „caro batas mindė knygą ir žodį gimtąjį užgynė...“, 1896 m. „Varpe“, K.Griniaus parašytame vedamajame, buvo eilutės: „Tvirtai tikėdami, kad virs kada nors laikas, kada Lietuva pati valdys save“. Daugeliui pirmąkart išgirsta tokia neįsivaizduojamai drąsi idėja tada atrodė tik naivi iliuzija. Šią „iliuziją“ 1902 m. Lietuvių demokratų partija pasivadinusių varpininkų programoje K.Grinius įtvirtino kaip pagrindinį siekį: „Nepriklausoma, demokratinė Lietuva, valdoma savo gyventojų visuotinu, slaptu balsavimu išrinktos valdžios...“
Vytautas GRINIUS Lietuvos prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius
Sunkus uždavinys šiandieninį skaitytoją pavedėti Kazio Griniaus prieš šimtmetį eitu keliu. Pasitelkime vaizduotę ir ryškesnius faktus. Kaip jums atrodytų, jeigu dabar visose mokyklose būtų prievarta įvesta, tarkim, anglų kalba, mokiniai tarpusavyje šnekėtųsi vokiškai, o lietuviškai – vien namuose? Už gimtąja kalba ištartą žodį mokykloje kabintų ant kaklo medinę lentą – „metelingę“, kurią vaikas galėtų perkabinti kitam, tik išgirdęs jį kalbant lietuviškai, o už policijos surastą kad ir šio laikraščio skiautę sodintų į kalėjimą, tremtų į... Nigeriją. „Siaubas!“ – klyktume. Kur žmogaus teisės?! Bet gimnazisto Kazimira Vikentjeviča Grineviča (Kazio Griniaus – aut.) laikais tai buvo realybė: mokytis rusiškai, kalbėti – lenkiškai, pakampėse – lietuviškai.
Vytautas GRINIUS Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius
Vienas žymiausių Sūduvos sūnų dr. Kazys Grinius – Vinco Kudirkos bendražygis, knygnešys, Tautos atgimimo žadintojas, demokratijos ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindų kūrėjas, trečiasis jos prezidentas, spaudos bendradarbis, Kauno universiteto garbės daktaras, kovotojas už Lietuvos išlaisvinimą... Daugelyje veiklos barų jis palikęs ryškų pėdsaką.
Pastaruoju laiku mųsų valsčiuje buvo labai įdomus atsitikimas. Liepos 6 d. Pilviškiuose buvo parapijos sueiga. Sueigos susirinko didelė žmonių minia, - tai buvo susirinkimas penkių valsčių: Antanavo, Paežerių, Pilviškių, Griškabudžio ir Tamošbudžio.
Pilviškių (Marijampolės apskritis, Suvalkijos gubernija) apielinkėj buvo atsiradęs naujas teismas, susidedantis iš teisėjo, jo padėjėjo ir suolininko (lovininko).
Lietuvoje yra vienintelis kaimas Piliūnų vardu. Jo pavadinimas kilęs nuo gretimo Rausvės ir Šešupės santakoje esančio piliakalnio. 1886 m. šiame, tuomet buvusiame Paežerių valsčiaus kaime, tėvų sodyboje, gimė Mauša Dembovskis. Vėliau žydams uždraudus turėti namus kaime ir mieste, šeima pardavė sodybą ir persikėlė į Pilviškius. Nors pašešupio priesmėlio žemėje ąžuolai nenoriai auga, bet Piliūnuose gimęs žydų berniukas su kaupu pateisino savo pavardę Dembovskis – ąžuolinis (lenkiškai demb – ąžuolas).
Pijus Brazauskas – kunigas, dailininkas, Markizo Džiuzepės Skiklunos tarptautinio universiteto garbės daktaras... Tai kelios šykščios enciklopedinės eilutės apie iškilų dvasininką, iš tiesų nepaprastą asmenybę.
Kunigas Pijus buvo kelių amerikiečių draugijų ir meninių sambūrių narys,
ne kartą apdovanotas garbės raštais ir proginiais medaliais. 1987
metais „Marquis Giuseppe Scicluna International University Foundation",
įvertindamas jo darbus bažnytinio meno srityje, suteikė jam garbės
daktaro laipsnį. 1988 metais jo biografiniai duomenys įtraukiami į
tarptautinį leidinį „Who is Who in Art".
Dabartinė karta jau sunkiai įsivaizduoja šiek tiek daugiau nei prieš pusę amžiaus vykusias pirmąsias okupacijas: bolševikinę ir vokiškąją – su trėmimais, šaudomų vaikų, moterų klyksmais, koncentracijos stovyklomis, NKVD ir gestapais, nežmoniškais kankinimais rūsiuose ar forte deginamų lavonų rūkstančiais juodų dūmų stulpais... O Kazys Grinius tai matė savo akimis. Kai daugelis stengėsi to nematyti ir iš baimės tylėjo suglaudę ausis, jis su prelatu Mykolu Krupavičiumi, buvusiu žemės ūkio ministru Jonu Aleksa pačiame vokiečių galybės apogėjuje įteikė okupantams garsųjį memorandumą su teiginiais: „Nekolonizuokite Lietuvos... nenaikinkite jos piliečių....“
