Kad problema buvo aktuali, rodo ir dabartinės Latvijos bei Estijos pavyzdžiai, kur pokario metais pasipriešinimas nebuvo įgavęs tokių didelių mastų kaip Lietuvoje, todėl ten iki šiol kolonistų problema išlieka viena aktualiausių. O Lietuvoje pokario partizanai buvo gavę vyriausiosios vadovybės įsakymą visokeriopai stabdyti lietuviško kaimo rusinimą, kolchozų kūrimą ir t.t.
Antanas ŽILINSKAS Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius
Marijampolėje vykusioje konferencijoje „Istorinis Sūduvos vardas etnografiniam kraštui", kurią surengė Suvalkijos (Sūduvos) regioninė etninė kultūros globos taryba, garsūs mokslininkai ir apskrities muziejininkai, kultūros darbuotojai diskutavo dėl Sūduvos vardo įteisinimo. Konferencijoje priimtas nutarimas kreiptis į Etninės kultūros globos tarybą ir respublikos Seimą su prašymu įteisinti istorinį Sūduvos vardą.
Vytautas GRINIUS Prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius
Iki sovietinės okupacijos Marijampolės apskrities viršininkais buvo vienuolika asmenų. Jie dažnai keitėsi dėl perkėlimo į kitas apskritis ar aukštesnes pareigas.
Kai kas gali paklausti, ar verta tiek dėmesio skirti ankstyvajai Užnemunės apskričių praeičiai. Ir aš taip maniau, kol rimčiau nepasinėriau į Užnemunės istorinius šaltinius.
Esu įsitikinęs, kad daugeliui mažai žinomas buvęs kelių šimtmečių periodas – administracinio valdymo giluminės šaknys, pradžių pradžia. Drįstu tvirtinti, kad Užnemunei–Sūduvai šios istorinės šaknys yra pakankamai svarbios, nors ir svetimųjų įdiegtos, nes šiose žemėse gyveno mūsų gentainiai, jie patyrė visus kančių kelius: per marus, badmečius, baudžiavas, prancūzmetį, krakusmetį, lenkmetį, karus, revoliucijas, kelias okupacijas, kovodami už spaudos atgavimą, prieš rusinimą, lenkinimą... Nežiūrint visų patirtų išbandymų, mūsų Sūduva-Užnemunė tapo pirmaujančiu kultūros, ūkio kraštu.
Rugsėjo 24 dieną bus minimos Marijampolės apskrities 85-osios įkūrimo metinės. Pradedame spausdinti istoriko, Lietuvos Prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktoriaus Vytauto GRINIAUS parengtą straipsnį. Tikimės, kad Jūsų, o gal senelių, giminių atmintyje ar albumuose, senų knygų lentynose taip pat yra išlikusi dalis Marijampolės apskrities istorijos. Ji gali būti vertinga istorikams, muziejininkams ir visiems mums, kurie yra neabejingi šio krašto praeičiai.
Vytautas GRINIUS Lietuvos Prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius, Etninės kultūros globos tarybos narys
Kadangi sūduviai, kaip tvirtina istorikai, iki 1283 m. buvo išblaškyti, nepaliko apie save jokių rašytinių žinių, išskyrus gausius piliakalnius ir pilkapius, vandenvardžius ir vietovardžius bei svetimųjų dažnai neobjektyvius atsiliepimus kronikose, kituose šaltiniuose, todėl tenka kulti tuos „istorijos pelus" ir rankioti po grūdelį bendram mūsų gentainio gyvenimo paveikslui kurti.
Vytautas GRINIUS Lietuvos Prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Etninės globos tarybos narys
Archeologų surasti ir prakalbinti piliakalnių ir įkapių radiniai byloja, kad mūsų gentainiai Sūduvoje prieš porą tūkstantmečių ir vėliau gyveno labai gausiai ir buvo pasiekę pakankamai aukštą kultūros lygį. Deja, tuos radinius mes prakalbiname savais žodžiais, sava kalba. O kaip, kokia kalba tarp savęs bendravo patys sūduviai, kuriuos vieni vadino jotvingiais, kiti – prūsais? Paminėtinas ir istoriko K.Jablonskio tvirtinimas, remiantis tų genčių bendrybę: „Esamoji medžiaga neduoda nė vieno kalbos fakto, kuris rodytų jotvingius kalbėjus ne prūsų kalbos tarme..."
Redakcijoje gautame iš Pilviškių kilusio Algirdo Rinkevičiaus laiške įžvelgėme įdomių jo gyvenimo detalių. Buvęs ilgametis Komunalinio ūkio ministerijos darbuotojas iki 1949 metų gyveno Pilviškiuose, vėliau mokėsi Kaune ir studijavo Maskvos Lomonosovo vardo universitete. Jis pasakojo apie tai, kad studentiškais laikais bendravo su M.Gorbačiovu, kad turįs pranašystės ir regėjimų galių. Po kelių bandymų susisiekę telefonu pasiaiškinome kai kurias jo rašinio apie Pilviškių bažnyčios varpų ir varpinės istoriją detales. Žmogus sutiko, kad jo mintys būtų perteiktos redakcijos nuožiūra artėjant tituliniams parapijos – šv. Baltramiejaus – atlaidams. Tačiau neseniai pasiekė žinia, jog Algirdas Rinkevičius šio rašinio jau niekada neperskaitys ir jau niekada Pilviškiuose neaplankys tėvų kapų, – kažkas žvakelę uždegs jo atminimui Amžinybėje.
