Nors žygeiviai nekantriai trepsėjo verždamiesi žygin, bet pirmiausiai tradiciniai sveikinimai, ir tokia proga pritinkančios kalbos. Kai kurie (mes), nelaukdami kalbų pabaigos, pamažu pradėjo žingsniuoti link miestelio centro. Bet buvo duotas žygio startas ir pasipylė visi! Žygio taisyklėse buvo kažkas neryškiai paminėta apie Eismo taisyklių laikymąsi, bet... kam jos rūpi?

Ties elektrine žygis truputį stringa, nes žmonių daug, o tiltelis, kaip sakoma, ne guminis. Ir tada paaiškėja, kad visa grūstis čia bereikalinga — pro čia nepraeisim, vanduo pakilęs ir apsėmęs visus takus. Teko grįžti atgal, truputį paeiti link Vilkaviškio, tada sukti per laukus, per krūmynus, prasiveržti į Jurgelius, tolyn, kol vėl išėjom numatyton trason. Gavosi nedidelis lankas.

Link Piliūnų keliukas truputį pažliugęs. Bet nieko. Batai ne cukriniai.

Senasis Piliūnų piliakalnis, tikriausiai, labai nustebo, ant savęs pastebėjęs tokius — šarvuotus, kalavijuotus — karius. Ir būti aplankytam tiekos žmonių senajam piliakalniui turėjo būti malonu.

Ramoniškiuose vėl reikia atsižymėti ir galima užvalgyti kareiviškos košės.

Kontrolės punktas Nadrausvių kaime.

Paežeriuose, ties Vinco Kudirkos klėtele, dar vienas kontrolės punktas. Galima ir klėtelę apžiūrėti. Bet galima ir kieme kojas pailsinti.

Nuo klėtelės teko paėjėti minkštais ir maloniais laukų takeliais. Bet nedaug. Toliau, iki Opšrūtų vėl keliu.

Gavę žymą Opšrūtuose, einam link paskutinio kontrolės punkto. Keliukas vėl malonus ir minkštas. Vietomis net skystas.

Gulbiniškiuose, partizano Baltūsio-Žvejo žūties vietoje gaunama paskutinė žyma. Belieka grįžti į gimnaziją.

Žygis baigtas.