Į Suvalkiją ištremtas dzūkas laimės nesurado - Apie Pilviškių kraštą. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 14
Svečių: 8
Vartotojų: 6
ixkwwadfdys , gzpwxghxhhz , kxayyegvlss , vovwfralpw , jxqzyglqccg , AlexandrWaf

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Apie Pilviškių kraštą.

Į Suvalkiją ištremtas dzūkas laimės nesurado
Eglė MIČIULIENĖ

Laiškas be parašo 

„Gerb. redakcija! Mes, Pilviškių Kosmonautų gatvės gyventojai, esame labai pasipiktinę dėl Večkio Juozo vargingo gyvenimo. Jis dirbo visą gyvenimą ir gyveno su sugyventine Stase Stanyniene, kuri dabar visiškai jo nežiūri..." – rašoma mums atsiųstame laiške ir prašoma atvažiuoti patikrinti. Parašas po laišku – juokingai konkretus ir kartu nieko nesakantis: „Anonimas". 

Į anoniminius skundus redakcija nėra linkusi reaguoti, bet jei jau skriaudžiamas senas žmogus – ką gi, nutarėme „nuvažiuoti patikrinti". 


Blogi kvapai 

Nuvažiavę į Pilviškius, nurodytą adresą radome sunkiai. Suklypusi J.Večkio trobelė nuo kelio tikrai neatrodė panaši į gyvenamąjį būstą. Per žoles nubridome iki trobesio, pravėrėme duris. Šeimininko viduje neradome, tačiau namuose trenkė toks šlapimo ir dar balažin ko tvaikas, kad apsisukę mikliai šovėme lauk. 

Viena iš mūsų pakalbintų kaimynių patarė palaukti ar nueiti „pas Kriauzienę", mat ten J.Večkys dažnai einantis išgerti. Daugiau iš moteriškės nepavyko išpešti nieko – nė gero, nė blogo: atrodo, ji tiesiog bijojo. 

Mums pasisekė, nes ilgai laukti nereikėjo – netrukus išvydome keliu partraukiantį patį namuko šeimininką. 


„Negalima, bet geriu..." 

Nors diena buvo vos įpusėjusi, J.Večkys jau buvo spėjęs „prisiragauti". Išgirdęs, ko atvažiavome, žmogelis labai apsidžiaugė ir ėmė dėkoti. Paskui po truputį pradėjo dėstyti savo nuoskaudas. 

– Aš gaunu didelę pensiją – 443 litus. O ji viską iš manęs atima. Žino, kada pensiją gaunu, ir ateina... Muša mane, skriaudžia, valgyt negamina. Nusiperku lašinių – atima. Pinigus pasislepiu, užsikasu, tai ji mane smaugia, kad atiduočiau, – vis graudindamasis apie buvusią sugyventinę dėstė J.Večkys. – Sveikatos nebeturiu, sergu cukralige. Sakau teisybę – išgeriu aš. Žinau, kad negalima... 

Šešiasdešimt septynerių metų vyriškis pasakojo esantis dzūkas tremtinys, po karo atkeltas į Suvalkiją. 1977 m. apsigyveno Pilviškiuose. J.Večkys sakė visą gyvenimą dirbęs mūrininku tinkuotoju, tad uždirbdavęs tikrai daug: tais laikais – 700 rublių ir daugiau, net iki tūkstančio. Su keturiolika metų jaunesne gyvenimo drauge ir anksčiau problemų kildavę. Nors kartu sugyvenę keturis vaikus ir dar vieną auginę iš ankstesnės S.Stanynienės santuokos, moteris atsisakė už jo tekėti. Dabar vaikai jau užaugę, po pasaulį išsibarstę, o sugyventinė jau keletą metų gyvenanti kitur – seniūnija suteikė būstą. – Manęs ji nepriėmė gyvent, išmetė, – virkavo vyriškis. – Ji iš mano uždirbtų pinigų 17 tūkstančių į banką pasidėjo ir neatiduoda... 


Kaimyną palaikė 

Pakalbinome dar vieną Kosmonautų gatvės gyventoją. Ji lyg ir patvirtino J.Večkio žodžius. 

– Geras žmogus, ne sukčius, ne vagis, bet vargsta. Anksčiau šitaip negėrė, – kalbėjo pilviškietė. – Kai dirbo, pinigus nešė – buvo reikalingas, o kai ligonis – niekam nereikia... Pašnekovė pasakojo, jog nebeturėdamas valgyti J.Večkys maisto ateina prašyti pas kaimynus. S.Staniūnienė, anot moteriškės, išties prisistato, kai buvęs jos sugyventinis gauna pensiją. Tuomet iš sodybos sklinda nemažas triukšmas. 

Tačiau moteris sakė bijanti smarkios buvusios J.Večkio sugyventinės ir niekad į kylančius skandalus nesikišanti. 

Apie problemišką situaciją pasiteiravome ir seniūnijoje. Vyresnioji specialistė Nijolė Juraitienė pasakė tik tiek: J.Večkys – prasigėręs, o S.Stanynienė – nelabai tvarkinga ir pakankamai konfliktiška asmenybė. 


Mėgino užrakinti 

Kai Stasei Stanynienei persakėme vyro žodžius, ši supyko ir sakė visai su mumis nekalbėsianti. Paaiškinome, kad norime išklausyti abi puses. 

– O kodėl aš turėčiau jį žiūrėti? Mes kartu jau dešimt metų bendrai negyvename. Mano net pavardė kita. Jis ne vyras man, tik vaikų tėvas, – širdo moteris. – Kokius pinigus aš iš jo atimu?! Kad jis juos po žeme išsikavoja! Tegul neprageria cukralige sirgdamas! Jis man dar už ligoninę 80 litų skolingas, tik 20 atidavė... 

S.Stanynienė tvirtino, kad jos vyras gėrė visą gyvenimą. Uždirbdavo, esą, tik 500 rublių, ir tai dalį su draugais vagonėliuose pragerdavo. Moteris sakė, kad jokių Juozo pinigų jokiame banke nepadėjo: juk reikėjo būrį vaikų užauginti. 

Dabar pilviškietė sakė aplankanti buvusį gyvenimo draugą ir netgi maisto atnešanti. O jis pats, anot S.Stanynienės, jei ir nusiperka kokią dešrą, tai kaimynėms atiduoda. Kitus pinigus palieka toje pačioje gatvėje įsikūrusiems pilstuko gamintojams, kurių policija kažkodėl negaudo. Moteris tvirtino net mėginusi užrakinti sugyventinį, kad šis neištrūktų gerti, bet tas „išmuša duris" ir vėl eina... – Dabar tai jau tikrai nieko nenešiu. Pažiūrėsiu, ką jis darys, kai reikės vaistų. Tik išsiaiškinti nueisiu, – nervinosi pilviškietė. 


Kas gali padėti? 

Tokiose istorijose tiesą rasti sunku, ypač kai viena pusė dar „kvepia" alkoholiu. Kas dabar pasakys, kur tie Juozo uždirbti pinigai? Kodėl tiek metų dirbęs statybininku (ne paslaptis, kiek šios profesijos žmonės uždirbdavo) dabar teturi sukrypusį namelį... Ir kas įrodys, kur nueina pensija: į pilstukininkų rankas, ar į sugyventinės kišenę? Jei J.Večkys ir skriaudžiamas, kaip sako jis pats, kaimynai ir anoniminiai skundėjai, kas iš tiesų tai patvirtins? Be to, blaivaus vyro moteriškė turbūt ir nenuskriaustų... 

Seniūnijos darbuotoja L.Bieliukienė sakė, kad tėvui privalo padėti vaikai – juk ne vieną užaugino. Iš tiesų vaikus galima suprasti – ko gero, su blaiviu tėvu jie bendrautų kur kas mieliau. Tačiau darbuotoja greičiausiai yra teisi: vaikai turbūt vieninteliai, matę tikrąjį tėvų gyvenimą, nujaučiantys, kas yra teisus, ir galintys ką nors pagelbėti. 

O panašius laiškus rašančių mums žmonių norėtųsi paprašyti: jei tikrai norite kam nors padėti, būkite drąsesni ir pasirašykite (tai dar nereiškia, kad pavardė bus paskelbta spaudoje). Žinoma, žarstydami žarijas svetimomis rankomis nenudegsite. Tačiau ir kiti nelabai galės padėti, kai neatsiras norinčių jūsų žodžius patvirtinti.




Autorius:Eglė MIČIULIENĖ

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/jega/page2003/em07261.html
Kategorija: Apie Pilviškių kraštą. |
Peržiūrų: 640
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Antradienis, 2017-01-24

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License