Pilviškiuose gyvenančius senolius palaikė darbas ir viltis - Apie Pilviškių kraštą. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 14
Svečių: 11
Vartotojų: 3
juanaut11 , charliesv18 , Danielcext

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Apie Pilviškių kraštą.

Pilviškiuose gyvenančius senolius palaikė darbas ir viltis
Pasveikina šimtamečius 
Šis pirmadienis pilviškiečių Felikso ir Liudvikos Viltrakių namuose buvo kiek kitoks nei eilinės pagyvenusių žmonių dienos, nes sugužėjo daug svečių. To lankymosi priežastis tikrai rimta: dokumentai „išdavė“, jog Fe­liksui Viltrakiui liepos 15-ąją sukako šimtas metų. 
Kiekvieną rajono gyventoją, sulaukusį tokio garbaus amžiaus, jau kelin­ti metai į namus pasveikinti nuvyksta „Sodros“ bei rajono Savivaldybės vadovai. Šįkart pilviškiečiui tradicinę senoliams parenkamą dovaną – šil­tą apklotą – įteikė „Sodros“ direktorius J.Zinkevičius, ranką spaudė rajo­no meras A.Bagušinskas ir Savivaldybės administracijos direktorius S.Kasparaitis, juostą su įaustu skaičiumi 100 užjuosė Pilviškių seniūno pavaduotoja Nijolė Juraitienė. Šimtametis buvo pagerbtas ir pasveikin­tas su gėlėmis, jam linkėta sveikatos, žvalumo, tolesnio gražaus gyveni­mo. 

Prigijo ir Pilviškiuose 
„Kaltininkas“ plačia šypsena sutiko sveikintojus ir visą bendravimo laiką laidė juokelius. „Jis visą gyvenimą toks – nieko neįžeisdamas daug ką pasako taikliai ir su humoru“, – aiškino sūnus Stasys. 
Vilniuje gyvenantis sūnus su žmona Galina dažnai aplanko tėvus, tačiau šį kartą atvažiavo specialiai, kad kartu su kitais žmonėmis pasidžiaugtų tėvelio nueitu gyvenimo keliu. 
Viltrakiai į Pilviškius atsikėlė prieš septyniolika metų, netoli Barzdų pali­kę savo vienkiemio sodybą, kurioje garbaus amžiaus sutuoktiniams, iš­leidusiems vaikus, gyvenimas apsunko. Ta sodyba įkurta Felikso sene­lių, ten ir jo giminės šaknys. Pilviškiuose Viltrakiai seniai apsiprato, prie namelio jau išvešėjo Felikso pasodinti kaštonai. Bet tėviškės medžiai ir laukai gana dažnai į mintis įsipina, kartais sapnuojasi, sužadina ilgesį ir gailumą to, kas niekados negrįš. Lygiai taip pat į prisiminimus abu seno­lius nukelia visai netoliese esančiu geležinkeliu pradunksintys traukiniai – jų aidas girdisi pilviškiečių troboje. 1949 metų kovo mėnesį Pilviškių geležinkelio stotyje jie su daugeliu aplinkinių kaimų gyventojų buvo įso­dinti į prekinius vagonus ir išvežti į Sibirą. Čia, netoliese dabartinių Vilt­rakių namų, kaip tik stovi tremtį primenantis paminklas.

Pykčio ir nuoskaudos nelaiko 
Nei jubiliatas, nei gerokai silpnesnės sveikatos jaunesnė jo žmona apie tremtį ir gyvenimą toli nuo tėvynės nekalba su nuoskauda ar pykčiu, nie­ko nekaltina – net tų žmonių, kurie trėmė. „Jiems buvo duota užduotis, todėl ją vykdė“, – sakė senolis. 
Aišku, skaudu buvo palikti namus ir visą jaunos šeimos užsigyventą tur­tą. Į prekinį vagoną įlipo su didžiausiu turtu – dviem mažamečiais sūne­liais: trečius pradėjusiu Stasiu ir vyresniu Vytautu, kartu buvo ištremta ir Felikso močiutė. Kaimynas, girtuoklėlis rusas, buvo perspėjęs, jog iš­veš ir Viltrakius (mat, „buožės“, gyveno tvarkingai, dirbo 22 hektarus že­mės). Tačiau jie atsidavė likimui, nes matė, jog išsislapstyti nepavyks – niekas nenorėjo ilgėliau priglausti šeimos su mažais vaikais. 

Žmogus daug ką gali 
Pasak Viltrakių, sunkiausia buvo ištverti septyniolika dienų trukusią ke­lionę iki Irkutsko srities Chazargaisko rajono. Sunkūs buvo ir pirmieji metai. O apie tolesnį gyvenimą pasakojimas – beveik šviesus. 
Darbo nesibaidantys suvalkiečiai džiaugėsi gavę dirbti žemės, augino gy­vulių, jiems buvo patikėta prižiūrėti tarybinio ūkio kiaulių fermą. Tremti­niai vietos gyventojus išmokė lietuviškos tvarkos. Šaltis ir badas jau ne­grasino, nes miškas šildė malkomis, maitino uogomis. 
Antrais gyvenimo metais Liudvika Viltrakienė įsigudrino rinkti miško uo­gas, jas veždavo parduoti į Irkutską. Paskui jau nusišerdavo ir kiaulių, mėsą parduodavo taip pat Irkutske. Prasigyveno, namą įsirengė. Į Lietu­vą Viltrakiai sugrįžo po Stalino mirties. Tremtiniai buvo susitaupę tiek, kad galėjo atsipirkti savo sodybą. Tolesnis gyvenimas sukosi kolūkio lau­kuose ir fermose. 
„Kai pagalvoji, visokių sunkumų buvo, bet jau viskas praėjo ir nėra ko bloguoju minėti“, – sakė senolis. 
Tremtyje gimė trečias vaikas – dukrytė, tačiau teišgyveno aštuonis mė­nesius. 1992 metais sūnus Stasys buvo nuvykęs aplankyti tremties vie­tų ir kapelio. Tėvai nusprendė geriau nejudinti jos amžinojo poilsio vie­tos, todėl sesers kaulelių neparvežė į Lietuvą. 
Prieš kelerius metus mirė vyresnysis Viltrakių sūnus. Dabar senoliai arti­miausiais ryšiais susieti su sūnaus Stasio šeima. 

Gyvenimas padangėje 
„Jei kalbant apie aviaciją kur nors išgirsite Viltrakių pavardę, tai ten būsi­me mes“, – prisipažino Stasys. Nuo vaikystės svajojęs apie lakūno pro­fesiją, jaunesnysis Viltrakių sūnus visą gyvenimą juo ir buvo. Baigęs mokslus, tapo borto inžinieriumi ir skraidė lėktuvais IL-14, JAK-40. Atkū­rus Lietuvos nepriklausomybę, laineriu TU-134 į įvairias pasaulio šalis kelerius metus skraidino Lietuvos Vyriausybę. Dabar jis dirba Vilniaus oro uoste aerodromo tarnybos inžinieriumi. 
Tėvo keliu pasuko ir bendravardis vyresnysis sūnus Stasys. Jis dabar Boing 737-400 kapitonas, skraido įvairiais maršrutais. Jaunėlis Darius – „Air Baltik“ antžeminių tarnybų direktorius. 
Senolio sūnus Stasys sakė, jog skraidydamas turėdavo galimybę pasiim­ti ir savo šeimos narius, per metus gaudavo vieną nemokamą kelionę. Tačiau tėvų taip ir neprikalbino pakilti į padangę, kad galėtų ir jiems pa­rodyti, kokia graži žemė iš aukštai. 
Feliksas ir Liudvika Viltrakiai jaučiasi laimingi žemėje nugyvenę tuos jiems skirtus ilgus metus. Sutuoktiniai niekada neprarado vilties, jog ir sunkiausiais atvejais galima rasti išeitį.

null

Šimtametį Feliksą Viltrakį pasveikino Vilkaviškio „Sodros“ direktorius Jonas Zinkevičius ir personalo specialistė Snieguolė Adomaitienė.



Autorius:Birutė NENĖNIENĖ

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=7007
Kategorija: Apie Pilviškių kraštą. |
Peržiūrų: 694
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-03-30

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License