Per anksti išėjusi Modesta paliko daugybę prisiminimų - Apie Pilviškių kraštą. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 11
Svečių: 7
Vartotojų: 4
fypvvawkkri , fvrxxezzvxv , rubyjw60 , kznxvbvfjsh

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Apie Pilviškių kraštą.

Per anksti išėjusi Modesta paliko daugybę prisiminimų
Prisiminti – kas gera 
Gruodžiui artėjant prie pabaigos visus sukrėtė žinia apie Vilkaviškio rajone įvykusią avariją, kurios metu automobilvežis atsitrenkė į moksleivius vežusį autobusą. Automobiliams susidūrus žuvo paežerietė moksleivė. 
Visiems, kas pažinojo Modestą, sunku susitaikyti su mintimi, kad mergaitės nebėra. Draugiška, linksma, visur skubanti – tokią ją prisimins tėvai, draugai, kiti artimi žmonės. 
Kalbėjomės su Modestos tėveliais, klasės draugais, auklėtoja. Nenorėjome jų graudinti ir virkdyti, todėl stengėmės nekalbėti apie avarijos aplinkybes ir šiurpius vaizdus. Ašarų, žinoma, neišvengėme. Tačiau prašėme prisiminti gražias akimirkas – tokias, kurias spėjo palikti iš gyvenimo gerokai per anksti išėjęs jaunas žmogus. 

Sutarė su visais 
– Modesta buvo labai judri. Čia ji yra, čia jau nėr. Tik dviratį pasičiumpa – ir mina. Dviračiai jai ilgai nelaikydavo... Labai mėgo keliauti, mielai važiuodavo į ekskursijas, – tyliai kalbėjo Modestos mama Vida Kasparaitienė. 
Mergaitė draugų turėjo daug – ir vietinių, ir iš miesto dviračiu atmindavusių. 
Pasak artimųjų, septintokė puikiai sutarė ir su bendraamžiais, ir su suaugusiaisiais. Net ir su autobuso vairuotoju, kuris vežiojo kaimo vaikus į mokyklą. Grįžusi namo mergaitė pasakodavo, kad vairuotojas su mokiniais pokštauja, paleidžia jiems muzikos ir netgi kartu dainuoja. 
Modesta pati labai mėgo dainuoti. 
– Būdavo, įžengia pro duris ir dainuoja. Sakydavo: „Užaugusi būsiu dainininkė.“ Ir paskutinį vakarą prausdamasi vonioje kad dainavo – turbūt iš visos širdelės... – prisiminė mama. 
Dainų Modesta buvo įdainavusi net į savo mobilųjį telefoną. Tačiau nė vienos mama neberado – prieš nelaimę visas jas mergaitė kažkodėl ištrynė. 

Mokė brolį rašyti 
Modestos sesuo, keturiolikmetė Dovilė, pasak tėvų, – visai kitokio charakterio. Ji daug ramesnė, linkusi būti namuose, pasėdėti prie knygų. 
Palyginti su Dovile, Modesta buvo tikras vėjas. Judri mergaitė nenustygo vietoje. 
– Net jos baldai vietoje nestovėjo. Lovą, būdavo, randi vieną dieną vienaip, kitą – jau kitaip. Kartą pareinu, o virtuvėje ir šaldytuvas, ir stalas perstumti... Ir salone su baldais „važinėdavo“, – pasakojo mama. – Kartais net pykteldavau. Bet ant jos negalėjai ilgai pykti. Meili, lipšni, apsisukusi pribėga, apsikabina – ir vėl viskas gerai. 
Trylikametė daug bendraudavo su mažuoju broliuku Rolandu: abu ir pešdavosi, ir žaisdavo, ir mamai kartu padėdavo. Šešerių metų Rolandą, Paežeriuose lankantį paruošiamąją klasę, sesuo pamokydavo rašyti raides. 
Dabar brolis jau žino, kad su seserimi matysis tik sapnuose. 

Mėgdavo žvejoti 
Modestos draugai kaime buvo daugiausiai berniukai. Tėtis Valdas Kasparaitis pasakojo, jog jo dukra netgi buvo išmokusi vairuoti traktorių. 
Modestos močiutė gyvena visai prie pat ežero, tad mergaitė ten lėkdavo ir maudytis, ir žvejoti. 
Namiškiai nepamiršo, kaip Modesta dalyvavo kaimo šventėje surengtose žvejų varžybose. Moksleivė sugavo dvylika žuvelių ir gavo dovanų meškerę. 
– Į žvejybą kelti jos nereikėjo – pati penktą ryto atsikeldavo, tešlos prisiminkydavo ir bėgdavo, – prisiminimais dalijosi mergaitės tėtis. 
– Ji buvo tokia judri, kad net valtyje straksėdavo. Sakydavau – nieko nepagausi, nes visas žuvis išsibaidysi, – liūdnai šyptelėjo mama. 
Ją Modesta retkarčiais taip pat išsitempdavo į žvejybą. 
Ir šią žiemą mergaitė labai laukė pirmojo ledo, kad galėtų išsiruošti į poledinę žūklę. Deja, šis gruodis buvo per šiltas, o sausis – jau per tolimas... 

Gamtos vaikas 
Apskritai Modesta buvo tikras gamtos vaikas. Lauke ji galėdavo būti iki vėlumos. 
V.Kasparaitienė prisiminė, kaip vieną žiemą, būdama dar visai mažutė, Modesta lauke... užmigo. Dieną ji nemėgdavo miegoti, tad išbėgo į kiemą. O čia suėmė snaudulys ir prigulė – tiesiai ant sniego. Pasigedę mažosios tėvai rado ją ramiai miegančią už namo kampo. Ir nieko – mergaitė nei sušalo, nei susirgo. 
Šeima prisimena ir kitą atvejį, kai Modesta įsitaisė kaimynų šuns būdoj. Didelis ir pakankamai piktas namų sargas ne visus prisileisdavo, o mažoji kažkaip sugebėjo įsmukti į jo būdą ir užmigti. Visiems buvo streso, kol surado mergaitę. Tuo metu šuo saugojo savo „viešnią“ ir net pastebėjus mažylę nieko nenorėjo leisti artyn. 
Tėvai neslėpė, jog paaugusi mergaitė su draugais prisigalvodavo visokių išdaigų. Žiemą langus aplaidydavo sniego gniūžtėmis, vasarą paerzindavo praeivius prisirišę prie meškerės piniginę... 
– Ką darysi – ir mes visko prikrėsdavome. Tačiau kai reikėdavo ką nudirbti lauke – ji, būdavo, tik susišvilpauja su draugais, ir darbas verda... – sakė mama. 
V.Kasparaitienė pasakojo, kad prie ūkio darbų Modesta buvo tikra pagalbininkė: ir pašaro gyvuliams primesdavo, ir vandens atnešdavo, net ir malkų paskaldydavo. 

Nuoširdi ir atvira 
– Modesta buvo draugiška, žaisminga, labai nuoširdi ir atvira. Visuose žiburėliuose, visose programose dalyvavo. Mums visiems jos labai trūksta. Ne viena ar dvi mergaitės – visa klasė dėl jos išgyveno. Vaikai verkė pasikūkčiodami. Modesta nebuvo geriausia mokinė. Bet kartais tas vaikas, kuris mokosi silpniau, būna žmoniškesnis, jautresnės sielos, – kalbėjo pustrečių metų Modestą auklėjusi „Aušros“ vidurinės mokyklos mokytoja Nijolė Kašinskienė. 
Pasak klasės draugų, septintokė buvo labai aktyvi, jos visur užtekdavo. 
– Žinau, kad ji mėgdavo duše dainuoti. Dar savo močiutę girdavo, pasakodavo, kad ši jai visko primezga, ir kvietė pas ją atvažiuoti vasarą į kaimą. Dabar jau nenuvažiuosime, – ašaras braukė Modestos draugė Rugilė. 
– Modesta daug pasakodavo apie savo broliuką, – sakė Raimonda. 
– Ji buvo labai draugiška. Sutarė ir su berniukais, ir su mergaitėmis, – tvirtino Andrius. 
Vaikai prisiminė ir smagiai prabėgusį paskutinį klasės žiburėlį, ir Modestos gimtadienį. 
Tik kalbėdamos apie gruodžio 19-osios rytą draugės suko ašaromis tvinkstančias akis į šalį. 

Spėjo į autobusą 
Tą nelemtą rytą Modestos sesuo Dovilė į mokyklą nevažiavo. Buvo susilaužiusi koją. Sirguliavo ir pati Modesta, tačiau ji nenorėjo praleisti septintokų karnavalo. 
Iš pradžių moksleivė ketino važiuoti tik po pietų, tiesiai į šventę, bet persigalvojo... 
Pasiėmė iš mamos pinigėlių, persimetė keliais žodžiais su seserimi ir išbėgo. Sesuo dar perspėjo, kad Modesta nebespės į autobusą. Šitaip nutikdavo ne taip jau retai, tuomet mergaitę tekdavo pavežti tėvams. 
Tačiau tą rytą Modesta į autobusą spėjo. Jis, kaip tyčia, vėlavo penkias minutes. 
...Po kiek laiko namuose suskambo telefonas. Atsiliepusi mama išgirdo riksmus... Iš pradžių dar ruseno viltis, kad Modesta gyva. Bet... 
Modestos telefone tėvai rado daug tą rytą praleistų skambučių, žinučių. Sužinoję apie avariją, draugai skambino mergaitei tikėdamiesi, kad ji atsilieps. Tačiau mergaitė nebeatsiliepė. 
– Niekaip neišeina iš galvos mintis: kodėl? Ji buvo jauna, niekam nieko blogo nepadarė, – sielvartavo mama. 
Vienintelė paguoda didžiulę netektį išgyvenantiems artimiesiems, jog Modesta nieko nejautė. Trylikametė iš gyvenimo išėjo iškart – be skausmo. 

Pranešė mama 
Modestos auklėtojai N.Kašinskienei apie avariją pranešė pati Modestos mama, skubėdama į nelaimės vietą. Apie tai, kad mergaitės nebėra, ji dar nežinojo. Po kokių dešimties minučių V.Kasparaitienė dar kartą paskambino klasės auklėtojai ir pasakė: „Modesta sėdi autobuse ir tyli. O aš į vidų nelipu...“ 
Dar po kiek laiko, jau trečią kartą, vėl suskambo auklėtojos telefonas. Šįkart skambino mergaitės teta. Ji pranešė, jog septintokė į mokyklą jau niekada nebeateis. 
– Atsivedžiau savo klasę į kabinetą ir pasakiau, kad Modestos nebėra... Verkėme visi visą pamoką. Per kitą pamoką jau kalbėjomės, bandžiau vaikus apraminti. Paskui pirkome gėlių, papuošėme suolą, uždegėme žvakelę... – pasakojo N.Kašinskienė. 
Mergaitė buvo pašarvota salėje po katedra. Septintokai visas dienas pasikeisdami budėjo prie savo draugės. 
– Susirinkę po atostogų pagerbėme Modestą tylos minute. Kalbėjomės, prisiminėme viską, ką Modesta paliko gražaus. Sakiau, kad dabar mokytis turime ir už save, ir už ją, – kalbėjo auklėtoja. 

Parsivežė tėtis 
Modestos mama sakė, jog dėl šeimą ištikusios tragedijos nieko nenori kaltinti. 
Avariją sukėlęs tauragietis automobilvežio vairuotojas buvo atvykęs į mergaitės laidotuves, lankėsi pas tėvus ir praėjusią savaitę. 
– Tas žmogus tikrai smarkiai išgyvena. Suprantu jį, pati juk vairuoju. Gal rytas buvo kažkoks negeras?.. Buvo tamsu, labai blogas matomumas. Girdėjau, jog tą dieną buvo daug eismo nelaimių... – lėtai žodžius dėliojo moteris. 
Mama prisiminė, jog antradienio vakare, nelaimės išvakarėse, dukra gal dešimt kartų klausė: „Ar tėtis rytoj manęs atvažiuos parsivežti?“ 
– Nežinau, kodėl ji taip norėjo. Buvo keista, nes Modesta niekada tėčio neprašydavo parsivežti. Jis turi sveikatos problemų, vairuoja mažai, todėl dažniausiai visur ją vežiodavau aš, – sakė V.Kasparaitienė. 
Taip atsitiko, kad paskutinis Modestos noras buvo išpildytas – iš Marijampolės, teismo medicinos ekspertų, dukrą parvežė tėtis. 

Pabiro albumo lapai 
V.Kasparaitienė atnešė parodyti Modestos nuotraukų albumą. Moteris pasakojo, jog anksčiau nuotraukos buvo kitame albume. Jį iki nelaimės likus maždaug savaitei mergaitė parsivežė iš močiutės, kur šeima anksčiau gyveno. Mama stebėjosi, jog nei iš šio, nei iš to pabiro visi albumo lapai. Visas nuotraukas Modesta sudėjo į vieną krūvą – taip ir liko. 
– Jai viskas paskutiniu metu biro, dužo... Šiemet kaip niekada anksti Modesta sugalvojo papuošti eglutę, nors anksčiau puošdavome tik prieš Kūčias. Turėjome dirbtinę, vos pernai pirktą eglutę. Mergaitė ją atsinešė, išėmė iš dėžės – ir pabiro visos šakos. Viena dalis subiro taip, kad nieko nebebuvo galima padaryti. Modesta baisiausiai verkė... Žinoma, paskui pirkome kitą eglę, – pasakojo V.Kasparaitienė. 
Moteris parodė ir ant lango šviečiančią Kalėdų žvaigždę: 
– Ją pakabino Modesta – vos dvi dienos prieš nelaimę. Vis bėgdavo į kelią ir grožėdavosi iš lauko: jai buvo labai gražu... 
Nors šventės jau seniai praėjo, žvaigždė lange tebekabo. Kaip sakė mama – dar ranka nekyla jos nukabinti. Modesta juk taip laukė Kalėdų...

null

Artimiausi Modestos žmonės – močiutė, sesuo, mama, brolis ir tėtis – dar negali susitaikyti su mintimi, kad mergaitės jau nebėra. 
Romo ČĖPLOS nuotr.




Autorius:Eglė MIČIULIENĖ

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=8719
Kategorija: Apie Pilviškių kraštą. |
Peržiūrų: 724
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Pirmadienis, 2017-01-16

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License