Skaudi nelaimė pažadino kūrybines pilviškiečio mintis - Apie Pilviškių kraštą. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 9
Svečių: 9
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Apie Pilviškių kraštą.

Skaudi nelaimė pažadino kūrybines pilviškiečio mintis
Šį šeštadienį Paežeriuose trečią kartą vyks sūduvių amatų šventė. Renginio iniciatorė, Krašto muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė kiekvienais metais ieško, kaip paįvairinti šį krašto amatininkų susibūrimą, ką naujo parodyti žiūrovams. Ji kviečia dalyvauti įvairius žmones, padrąsina į viešumą išeiti kuklesnius kūrėjus. 
Zigmantas Paškauskas sutiko į šią šventę atsivežti net aštuonių rūšių savo nupintų krepšių: didelių, mažų, plačių, gilių... Kiek kuklesnį „asortimentą“ jis rodė ir pirmąkart rajone surengtoje amatininkų šventėje. 
Vyriškis, įgijęs technišką specialybę, dirbo kolūkyje, gamykloje. Paimti į rankas karklų vyteles paskatino... nelaimė. Tai buvo jau palyginti seniai. 
Daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų gegužės pirmąją susituokusi jaunų alvitiečių pora birželį išsiruošė motociklu nuvažiuoti į Kauną. Povestuvinė kelionė baigėsi ir visas gyvenimas persivertė vos ne pačiame Vilkaviškio centre – prie dabartinės policijos pastato įvyko didelė avarija: motociklą užkabino sunkvežimis, sutuoktiniai patyrė daug sužalojimų, o Zigmantas – dar ir atvirą kojos lūžį. Po metų, dar vaikščiodamas su ramentais, tiesiog iš nekantrumo bei nevilties, kad yra nejudrus ir nepajėgia nieko kita daryti, sugalvojo pinti krepšius. Ir taip sveikdamas po avarijos užsikrėtė kita „liga“ – pynimu. 
Pora išsikėlė gyventi į Panevėžį, Zigmantas įsidarbino televizorių gamykloje. Kelerius metus, gyvenant nedideliame bendrabučio kambaryje, neseniai gimusiam pomėgiui realizuoti trūko erdvės. Tačiau kai tik įsikraustė į naują butą, neiškentė – prisinešęs karklų laisvalaikiu nupindavo vieną kitą krepšelį, pirkėjų kaip mat atsirasdavo, šeimai papildomas uždarbis nubyrėdavo. Taip mieste prabėgo 27-eri metai, į pynimą epizodiškai pasineriant kaip į pomėgį. 
„Beveik prieš penkiolika metų išėjau į pensiją. Grįžome į savo kraštą, tada jau smarkiai pradėjau pinti“, – sakė Z.Paškauskas. Kai prieš kelerius metus palaidojo žmoną, vyriškis kardinaliai pakeitė savo gyvenimą ir apsigyveno Pilviškiuose. 
Kiek pats prisimena, pirmąjį krepšį nupynė grynai iš užsispyrimo. Krepšius pindavo ir į turgų veždavo senyvas kaimynas. Kai ramentais pasiramsčiuodamas dar jaunas Zigmantas nušlubčiojo ir paprašė pamokyti, šis, kaip ir dera „tikram kaimynui“, atsisakė. Tada jaunuolis prisiprašė giminaičio parnešti karklų ir pats pradėjo bandyti. „Pirmas mano krepšys išėjo kaip gelda, o paskui savaime išmokau“, – nusijuokė pašnekovas. Daug metų pynė tik poros rūšių pintines bulvėms. Bet jos visada buvo paklausios – tuoj pat išparduodavo. 
Tik grįžęs į savo kraštą Zigmantas prisigalvojo įdomesnių ir įvairesnių formų. Kurį laiką turgadieniais prekiaudavo Vilkaviškio turguje. Jau keleri metai, kai Z.Paškauskas čia nesirodo, nes nespėja tiek pripinti, kiek užprašoma. Turguose stovėti jam nereikia, nes pilviškiečio pintinės tapo paklausios ir užsienyje – užsakovai išveža į Latviją, Estiją, Lenkiją, Vokietiją. Lietuviški gurbai ypač patinka vokiečiams, šie labai vertina, kad dirbiniai nupinti iš natūralios medžiagos – nenužievintų vytelių. 
O pažinčių ratas prasidėjo per Krašto muziejų. Pirmajai amatininkų šventei besiruošdama A.Mickevičienė Vilkaviškio turguje iš Z.Paškausko nupirko muziejui po vieną visokių rūšių pintinę, pakvietė jį savąjį amatą pademonstruoti šventėje. Darbus pamatė daugiau žmonių, o apskrities atstovai net pakvietė atstovauti Sūduvos regionui Rumšiškių buities muziejuje rengiamoje amatų šventėje. Zigmantas sulaukė kvietimų ir ne kartą dalyvavo žemdirbių bei amatų šventėse Šakiuose. Šakiečiai net buvo užsakę pintinių kaip suvenyrų – į jas sudėjo dovanas žemdirbių šventėje pagerbiamiems ūkininkams. 
Kokie būtume suvalkiečiai, jei su Zigmantu nepakalbėtume apie šio amato naudą. Ji yra ir teigiama, ir neigiama. Vienas dalykas, ko Zigmantas pasiilgsta, – tai turgadienių pažmonio. Tačiau atsivėrė kiti vartai – mugių, amatininkų švenčių šurmulys, dalyvavimas jose ir naujos pažintys. 
Vyteles pirkti yra brangu ir vargiai atsiperka. Bet malonu jų pačiam ieškoti, po gamtą pagrioviais, pamiškėmis pasivaikščioti. Dėl to pynimo Zigmantas per visą rudenį, žiemą, iki vėlyvo pavasario akių prie televizoriaus negadina. Jo draugė Janina yra tolerantiškas žmogus – leidžia su visa „dirbtuve“ į virtuvę susikraustyti. 
Vasara pynėjui – atostogų metas, nes tada vytelės auga, bręsta. Tačiau šiemet jis susigalvojo iš vytelių nupinti dekoratyvinę tvorelę. Ja papuošė savo tvarkingos sodybos kampelį. Pynėjas jau sulaukė ir užsakymų.

null

Pilviškietis Z.Paškauskas nespėja pripinti krepšių tiek, kiek jų užprašoma.
Romo ČĖPLOS nuotr.




Autorius:Birutė NENĖNIENĖ

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=10086
Kategorija: Apie Pilviškių kraštą. |
Peržiūrų: 625
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Trečiadienis, 2017-02-22

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License