Vaikystėje melas – pats nuoširdžiausias Pilviškietė Janina BRAZAITIENĖ visą gyvenimą prisimena vieną vaikystės nuotykį. – Ko tik nebūna vaikystėje – ir visokių linksmų nuotykių, ir liūdnų dienų. Man iki šiol įsiminęs tas atvejis, kai teko pameluoti tėvams. Buvo sunkūs pokario metai. Mūsų šeimai grįžus iš tremties Vokietijoje, tėvai ėmė tvarkytis apie namus. Mes, keturios seserys ir brolis, maži būdami nedaug ką galėjome padėti. Nuo karo metais patirtų sunkumų susirgo tėtė, jį paguldė Vilkaviškyje į ligoninę. Mes gyvenome Maldėnų kaime, iki Vilkaviškio – septyni kilometrai. Nebuvo kuo nuvažiuoti, tai mama pėsčiomis eidavo atlankyti tėtės. Vieną dieną tėčio aplankyti mama išleido mudvi su sese. Išvirė rabarbarų kompoto ir įpylė į ąsotėlį, kad nuneštume tėtei. Nežinau, gal kitokio indo neturėjo. Tai aš, dešimties metų „mergina“, apsikabinau tą ąsotėlį – ir pasileidome pro Paežerių ežerą, daugiausia per pievas. Neilgai paėjus, užkliuvo koja už kupsto, gal kurmiarausio, ir aš išsitiesiau kaip ilga. Aišku, kompotas išsiliejo. Bet ką toliau daryti? Kaip pas tėtę nueiti tuščiomis ir ką mamai grįžus pasakyti?! Taigi mudvi su seserimi sukūrėme tokią istoriją. Girdi, kai tik įėjome į miestą, sutikome kelis rusų kareivius. Šie, paklausę, ką nešame, paėmė ąsotėlį ir išgėrė kompotą. Taip ir paporinome tiek aplankytam tėtei, tiek mamai namuose. Abu jie mus atjautė, pasibaisėjo kareivių elgesiu. Mudvi jautėmės gerai, nes manėme tokiu būdu likusios teisios. Ir dabar tai prisiminus gėda, kad taip tėvams pamelavome.
