Dr. Vinco Kudirkos klėtelės istorija amžių bėgsme - Apie Pilviškių kraštą. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 5
Svečių: 4
Vartotojų: 1
cecilfu4

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Apie Pilviškių kraštą.

Dr. Vinco Kudirkos klėtelės istorija amžių bėgsme

„Dr. V.Kudirkos biografija – Paežerių sodžiuje – šiaudinėje pastogėje – gimusio lietuvio inteligento biografija – tamsioje ir žiaurioje epochoje" (J.Pastarnokas. „Versmės", 2002, 26 p.). 

Pasak poeto J. Marcinkevičiaus, tiek pergyventa, patirta, regėta, iškentėta, išjausta, tiek į širdį sudėta, kad ji, Vinco tėviškė, tapo panaši į mūsų dvasios tėviškę – daug atsimenančią, daug suprantančią, savo išmintimi visai Lietuvai šviečiančią... 

Kudirkų giminės šaknys, pasak Rimvydo Butauto (R.Butautas. „Mūsų šaknys", 1994, 17 p.), – iš baltųjų Kudirkų, kurių protėviai prancūzai katalikai atvyko į Prūsiją, o iš ten – į Suvalkiją. Tai tvirtina ir istorikas dr. J. Totoraitis, rašydamas, kad Kristupas Kuderka atvyko iš Prūsijos (Stalupėnų) į Šapalų sodžių, kur jam gimė sūnus Jonas. Stugučiuose (Šakių r.) Jonas susilaukė keturių vaikų. Jo sūnus Petras įkūrė Nemirų kaimą. Čia jis susilaukė penkių vaikų. V. Kudirkos tėvas Motiejus gimė 1805 metais Paežeriuose, gražiai įrengtoje sodyboje. Panašią Kudirkos giminės kilmės versiją pateikia ir Oskaras Milašius (buvęs Lietuvos ministras Paryžiuje). 

Pijus Grigaitis rašo: „Kalbininkų nuomone, nesą nė vieno žodžio lietuvių kalboje, iš kurio ta pavardė būtų galėjusi kilti, taip pat nei slavų, nei germanų kalbose. Bet Milašius patyrė, kad panašių kaip Kudirkos pavardžių pasitaiko Prancūzijoje. Betyrinėdamas istoriją vienos šeimos, turinčios panašiai skambančią pavardę, jisai surado provincijos miestelį, iš kurio buvo kilę tos šeimos senoliai, ir nuvyko tenai pastudijuoti senuosius to miestelio gyventojų dokumentus. 

Milašius surado gimimo metrikas trijų brolių, pavardėmis Couderque, kurie tarnavo imperatoriaus Napoleono armijoje ir atliko 1812 metų garsųjį žygį į Maskvą. Kai Napoleonas pralaimėjo karą ir jo armija buvo demobilizuota, tie trys broliai, išlikę gyvi, sugrįžo į savo tėvų ūkį. Bet Prancūzija buvo suvargusi, mokesčiai dideli, ūkininkų gyvenimas sunkus. Todėl tie karo veteranai, trys broliai Couderques, nutarė emigruoti į tą kraštą, per kurį jie buvo du kartu perėję su Napoleono armija, – į Lietuvą! <...> Milašius susekė ir vietas Lietuvoje, kur apsigyveno tie trys prancūzai ūkininkai, Napoleono armijos veteranai. Du – Zanavykų krašte, Žąsinų kaime ir Ramoniškių kaime, trečias – Kapsuose (arba Paežerių kaime)" (sud. Zenius Šileris. „Mūsų Kudirka", 1998, 56–57 p.). 

Vinco Kudirkos jaunesnioji sesuo Emilija Lietuvninkienė labai gerai atsimenanti tėviškę prie Paežerių ežero: „Prie ežero traukėsi sodas. Ten buvo labai gražu. Patys trobesiai buvo pastatyti plačiai, vienas nuo kito ne arti, keturkampiai. Gyvenamasis namas ėjo vienu galu į ežerą, o kitu – į Vilkaviškio pusę. Tėvo buvo padaryta ledainė nuo ežero pusės. Ir klėtis pagret. Sodyba suvalkietiška, graži, tvarkinga. Kluonai galu į ežerą, kuris ne tik sudarydavo progą juo gėrėtis, bet taip pat duodavo ir žuvies. 

Ties sodu krantas buvo geras maudytis. Vidury visų trobesių buvo antras sodas, o trečias, sodelis, buvo iš gyvenamojo namo galo." 

Dr. V. Kudirkos numylėtos klėties istorija pilna atradimų džiaugsmo ir praradimų liūdesio. Virš staktos iškirsta data – 1867 m. Klėtelėje dažnai miegodavo gimnazistas V. Kudirka ir, sakoma, ryte pabudęs pro langelį pažvelgdavo į Antano Kriščiukaičio-Aišbės sodybą. 

Kiemas prie klėties galėtų papasakoti daug istorijų, ypač menančių sūnaus Vinco ir tėvo Motiejaus aštrius santykius bei jaunojo Vincuko išdaigas. Pasak Vinco sesers Emilijos, „su tėvu daktaras dažnai susiginčydavo..., tačiau vėliau juodu susitaikė ir santykiai su tėvu pasidarė visai geri. Kai daktaras gyveno Naumiestyje, tėvui širdis atsileido. Tada ir maistu sušelpdavo, neleisdavo vaikams vyšnių skinti, jas vis veždavo į Naumiestį daktarui". 

Mena klėtelė ir Vincuko pokštus. Kartą surišęs permetė per stogą tėvo batus, pastebėdamas: „Matai, vaiduoklis pabėgo, teliko tik jo batai..." (Z. Šileris. „Mūsų Kudirka", 62–63 p.). 

1899 m. ištuštėjo dr. V. Kudirkos tėviškė: mirė abudu senieji Kudirkai, duktė Uršulė ir sūnus Vincas. Brolis Motiejus pardavė tėviškę ir išvyko laimės ieškoti į Ameriką. Naujasis sodybos savininkas Pranas Kuncaitis čia užaugino tris dukras ir per didžiąją 1948 m. tremtį buvo išvežtas su dviem dukromis į Sibiro tremtį. Ten ir mirė. Vėliau dukros slapta, lagamine, parsigabeno tėvo kaulelius į Lietuvą. Per karus ir sumaištis iš tvarkingos sodybos teliko tik dr. V. Kudirkos žingsnius menanti klėtelė. Ledainės ir trobos vietoje išaugo nauji statiniai – tvartas ir medinis gyvenamasis namas. 
Pokaryje nacionalizuotoje Kudirkos klėtelėje buvo įrengtas kolūkio grūdų sandėlis. Likimas Paežeriams buvo maloningas. Toliau perpasakoju klėtelės-muziejaus kūrėjo, tremtinio, mokytojo Stasio Ankevičiaus žodžius: „1966 m. tėviškę aplankyti susiruošė paežerietis Antanas Petrika – pažangus Amerikos lietuvis (taip tada vadino socializmui simpatizuojančius išeivius). Sukruto ir vietos valdžia. Mat tautietis panoro aplankyti Kudirkos klėtelę. Kilo idėja A. Petriką sutikti klėtelėje-muziejuje. Kolūkio pirmininkas P. Danilevičius aptarė idėją su tuometiniu mokyklos direktoriumi A. Černeckiu, vėliau šiai minčiai pritarė Vilkaviškio švietimo skyriaus inspektorė Gabrielė Karalienė. 

Prasideda naujas etapas – materialus idėjos įgyvendinimas. Iš autentiškų Kudirkų sodybos pastatų išliko tik klėtis, kurioje laikomi kolūkio grūdai. Grūdai išvežami, meistrai Ramanauskas ir Pulokas paremontuoja vidų (vėliau pagamins stendus), kolūkis skiria lėšų paminkliniam akmeniui (skulpt. V. Pleškūnas) ir 1965 m. rugpjūčio 8 d. iškilmingai atidaromas V. Kudirkos memorialinis muziejus. Atidaryme dalyvavo Izabelė Kudirkaitė-Lenkutienė, jos dukra Zita, Kudirkaitės-Akelienės dukra Uršulė ir, žinoma, paežeriečiai. Taigi klėtelė, kuri iki šiol maitino tautos kūną, nuo šios dienos maitins tautos dvasią: sės atgimimo grūdą į kiekvieno čia apsilankiusiojo širdį" (sud. L. Kraulėdienė ir V. Grinius. „Stasys Ankevičius – daktaro V. Kudirkos klėtelės-muziejaus saugotojas", Marijampolė, 2004, 129–130 p.). 

Taip prasideda „kūrybingiausias" klėtelės etapas. Pirmame aukšte Stasys Ankevičius įrengia memorialinį literatūrinį skyrių. Ekspozicija pasakoja apie garsiausius paežeriečius: V. Kudirką, A. Kriščiukaitį, V. Pietarį. Greta, mažoje patalpoje, – audimo skyrius, kuriame yra linų mynimo, brukimo, verpimo įrankiai ir audimo staklės. 

Antrajame aukšte – etnografinis skyrius, kur eksponuojami autentiški XIX a. darbo įrankiai. 
Tačiau bene vertingiausias eksponatas – dr. V. Kudirkos smuikas, atkeliavęs į klėtelę 1980 metais. S. Ankevičius, sovietmečiu pravirkdęs smuiką, lankytojus stebindavo sugrodamas „Tautišką giesmę". Muziejų puošė ir 1973 m. įsigytas eksponatas – lininiame takelyje išausti „Tautiškos giesmės" žodžiai. 

Po Nepriklausomybės atkūrimo klėtelė patyrė daug nežinios ir staigmenų. Nuo 1991 m. rugsėjo 16 d. iki 1993 m. gegužės 1 d. muziejus uždaromas – klėtelė buvo remontuojama. 

2002 m. klėtelės puoselėtojas S. Ankevičius miršta. Jo numylėtasis dr. V. Kudirkos smuikas atkeliauja į Paežerių dvarą ir eksponuojamas pačioje gražiausioje Vilkaviškio krašto muziejaus salėje. 
Po 1990 metų į dr. V. Kudirkos tėviškę sugrįžta jos savininkai – O. Kuncaitienė su dukra Nijole. 

lėtelė tampa privačia nuosavybe. Susiklosto paradoksali situacija: klėtelę paveldi trys Kuncaičio dukros su jos viduje S. Ankevičiaus įrengta muziejaus ekspozicija. Nuo 1997 m. klėtelė yra Vilkaviškio krašto muziejaus filialas. Šiandien aplankančius V. Kudirkos tėviškę svečius pasitinka viena iš jos savininkių Nijolė Kuncaitytė-Dainauskienė ir paslaugiai atrakina istorinės klėtelės duris. 
*** 
Iš atsiliepimų klėtelės-muziejaus svečių knygoje: 

Vyskupas J. Žemaitis: „Džiaugiuosi galėjęs aplankyti savo tolimo giminaičio dr. V. Kudirkos, Lietuvos himno autoriaus, klėtelę mokytojo Ankevičiaus gimtadienio proga. Dėkoju be galo nuoširdžiam Klėtelės globėjui Ankevičiui už puikius paaiškinimus ir Kudirkos smuiku pagrotą Lietuvos himno melodiją. Tegul šis muziejus primena kiekvienam čia apsilankiusiam meilę Lietuvai Tėvynei ir tepaskatina eiti vien takais dorybės" (1999-04-24). 

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus: „Tegul šis muziejus šviečia sekančiom kartom kaip simbolis tautai, kaip reikia kovoti, saugoti savo laisvę ir nepriklausomybę. / Tegul Vinco Kudirkos dvasia lydi visus mūsų darbus" (1998-08-05).


Dr. V. Kudirkos numylėtos klėtelės istorija pilna atradimų džiaugsmo ir praradimų liūdesio. 
K.INKRATOS nuotr.




Autorius:Antanas ŽILINSKAS

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=12352
Kategorija: Apie Pilviškių kraštą. |
Peržiūrų: 2532 | Komentarų: 3
Viso komentarų: 3
2011-12-02 Spam
3. Serapinas. Į temą
Skaičiau, kad daugiausiai Lietuvoje vienos pavardės kunigų - Kudirkų, net 26 ! Štai kur glūdi jų katalikiškos šaknys. Neveltui jie iš Prancūzijos bėgo nuo protestantų teroro.

2010-05-08 Spam
2. Jokūbas
Na tikra nesąmonė tai apie ką rašo O. Milašius. Viškai neatitinka laike Kudirkų atėjimas į Lietuvą. R. Butautas tai akivaizdžiai įrodo KUDIRKAI II d.

2009-11-23 Spam
1. Vidas (Vidas)
Išėjo 2 dalys žinyno SŪDUVOS DVASININKAI (apie 800 kunigų istorijų) tai ženkliai papildys Sūduvos - Suvalkijos istoriją.

Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-02-23

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License