Pirmasis apvalus jubiliejus – Alksnėnuose - Apie Pilviškių kraštą. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 10
Svečių: 6
Vartotojų: 4
bvrxxguipvu , JeremyMus , eyvxvgeqgqd , bzpzvcmtdrn

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Apie Pilviškių kraštą.

Pirmasis apvalus jubiliejus – Alksnėnuose
Pradžia – Lazdijuose 
Prieš dešimt metų, kovo 21 dieną, Vilkaviškio katedroje kunigystės šventimus gavo šeši Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos diakonai. Tai buvo pirmieji kunigų šventimai atstatytoje vyskupijos katedroje. Visi jaunuoliai gavo paskyrimus į parapijas, vėliau vienas išvyko studijuoti į Romą, vienas išėjo į vienuolyną, kiti dirba įvairiose parapijose. 
Kunigas Antanas Kereišis po šventimų trejus metus vikaravo Lazdijuose, beveik septynerius – Liubavo ir Akmenynų parapijose, praeitais metais nuo rugpjūčio mėnesio vyskupo paskirtas tarnauti Alksnėnų ir Didvyžių parapijų žmonėms. Alksnėnuose gyvenant praėjo pirmoji žiema. Pavasariop dvasininkas bendruomenių žmonėms priminė savo kuklų kunigystės jubiliejų ir paprašė maldos, kad Viešpats suteiktų tvirtybės tarnaujant visiems šio krašto žmonėms. 

Pirmieji ryšiai 
Klebonas per žiemą lankė tas parapijų šeimas, kurios kvietėsi ir laukė, pašventino jų namus, šiek tiek susipažino. Jis tikisi, jog atšilus orams dažniau šių šeimų narių sulauks sekmadienių šv. Mišiose. Kaip ir ankstesnėje parapijoje, kunigas stengiasi ne tik žodžiu, bet ir skelbimų lentoje išspausdintu tekstu paskleisti informaciją apie šventes, pageidautiną pagalbą. 
Kunigas viliasi, jog santykius su žmonėmis, o žmonių – su Dievu ir Bažnyčia sušildys atvirumas, punktualumas, pastovumas. Per sekmadienių pamokslus jis pradėjo aiškinti apie Susitaikymo sakramento esmę, katechizaciją pratęs po Velykų. 
Klebonas Alksnėnuose buvo maloniai nudžiugintas, kai rudenį, prieš Mirusiųjų pagerbimo šventę, pakviesti į talką nugrėbti nuo šventoriaus lapus talkininkai nuoširdžiai dirbo ir labai pagražino visų bendrą aplinką. Didvyžiuose žmonės parodė geranoriškumą ir susitelkimą prieš Kalėdas, parengdami prakartėlę, dalyvaudami Piemenėlių šv. Mišių liturgijoje. 
Susipažinęs su abiejų parapijų gyvenimu, A. Kereišis pajautė, jog Didvyžiuose daugiau bendruomeniškumo, daugiau žmonių dalyvauja šv. Mišiose, nors bažnyčia gerokai nutolusi nuo Sūdavos ir Teiberių gyvenviečių. 

Platesniam pažinimui 
Klebonas dabar kaupia informaciją, kuria pasinaudodamas nori parengti stendą prie Mažučių koplytėlės, kad atvažiuojantys šaltinėlio vandens žmonės sužinotų apie šią Marijos garbinimo vietą. Ne kiekvienam žinoma, jog iš Alksnėnų parapijos yra kilęs ir šventoriuje palaidotas Budavonės kankinys kunigas Justinas Dabrila. Klebonas jau kalbėjosi su atsakingais už kultūros paveldą specialistais ir priėjo prie bendros išvados, jog Alksnėnų bažnyčia yra žinoma ne tik dėl stebuklingu laikomo Marijos su kūdikiu paveikslo, bet ir dėl kitų įdomių istorinių dalykų. Kilo minčių, jog tiek Mažučių koplytėlė, tiek bažnyčia ir kankinio kunigo kapas galėtų būti įtraukti į turistinį pažintinį maršrutą. Žinoma, reikia sutvarkyti tiek koplytėlės, tiek bažnyčios aplinką, restauruoti kapavietę. 

Remontas niekada nesibaigia 
Klebonas A. Kereišis juokavo, jog vos ne kiekvienas kunigas susiduria su amžinu dalyku – remontu. Kai jis buvo paskirtas į Liubavo ir Akmenynų parapijas, jose pastovaus kunigo nebūta dešimt metų, tad nenuostabu, jog per klebonijos sienas vėjai švilpė. Naujasis klebonas ėmėsi būtiniausių darbų, paskui prigalvojo ir kitų. „Kai paskyrė į Alksnėnus, kaip tik į pabaigą ėjo Liubavo bažnyčios stogo perdengimo darbai. Pasiprašiau ekscelencijos, kad leistų užbaigti pradėtą darbą. Leido, o tada ir atvažiavau į Alksnėnus“, – sakė pašnekovas. Visą šią žiemą jis praleido remontuojamoje Alksnėnų klebonijoje. 

Pasirinko neatsitiktinai 
Kunigui A. Kereišiui niekada anksčiau nebuvo tekę lankytis Alksnėnuose, nors jo gimtinė yra ne taip toli. Kazlų Rūdoje prabėgo vaikystė, ten gyvena mama, broliai, sesuo. Prieš dešimt metų antrą Velykų dieną savo gimtojoje parapijoje šventė primicijas. Kazlų Rūdos bažnyčia jam svarbi ir tuo, kad joje aplankė pirmoji mintis apie kunigystę. Jam, dar penkiamečiam vaikui, labai įstrigo, kai tėtės laidojimo dieną apeigas atliko giminaitis – senas kunigas. Galutinis apsisprendimas subrendo jau suaugusio – 25-erių metų jaunuolio galvoje. 
Tada jis jau puikiausiai suvokė, kodėl tokį kelią renkasi. Pašnekovas kalbėjo, jog gal ir gerai, kad dalis į kunigų seminariją įstojusių jaunuolių iškrenta. Tokiems, kurie galvoja, jog kunigystė – tai „aukso kasyklos“, neverta jos ir siekti. 
„Yra kur kas svarbiau suvokti, jog laukia ateitis, kuri nepriklauso tau. Visą savo darbą ir meilę kasdien skiriu ir išdaliju žmonėms“, – apie savo kunigišką tarnystę sakė Alksnėnų ir Didvyžių parapijų klebonas A. Kereišis.

null

Kunigas Antanas Kereišis svarsto, jog ryšiui su naujais žmonėmis užmegzti reikia laiko.
Autorės nuotr.



Autorius:Birutė NENĖNIENĖ

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=13236
Kategorija: Apie Pilviškių kraštą. |
Peržiūrų: 1385 | Raktažodžiai: Pilviskiai, Alksnenai, Pilviskiai, Alksnenai
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Ketvirtadienis, 2017-01-19

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License