Vaiko tikrai neatstūmiau ir neatstumiu - Apie Pilviškių kraštą. - Kultūrnamis - - Pilviškių krašto portalas
Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 9
Svečių: 9
Vartotojų: 0

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Apie Pilviškių kraštą.

Vaiko tikrai neatstūmiau ir neatstumiu

Valerija ŽILIONIENĖ

Perskaičiau sausio 22 dienos „Santakoje" straipsnį „Nuskriaustu vaiku susirūpino auklėtojos". Rašinyje faktai teisingi, tačiau mane labiausiai sujaudino teiginys, jog nuo Renatos nusigręžė Donato mama, tai yra aš. Visi Pilviškiai neleis meluoti, kiek rūpinuosi šia jauna šeima, man vienodai gaila šioje šeimoje augančių dar dviejų mažylių ir Mindaugėlio, nors jis man ir ne anūkas. Labai nenoriu, kad kaltės šešėlis kristų ant medikių. Gydytoja D.Almonaitienė ir bendruomenės slaugytoja L.Botyrienė nuo mažų dienų rūpinasi Renatos Bepirštytės vaikų sveikata, jų mamą kantriai moko, kaip gyventi ir tvarkytis. Aš pranešiau apie Mindaugo sunegalavimą nemeluodama, neturėjau tikslo gydytoją suklaidinti... 

Buvau išvykusi į Kauno klinikas slaugyti ligonio ir tik po kelių dienų atsitiktinai iš darželio auklėtojos sužinojau, kas atsitiko su Mindaugėliu. Tai mane sukrėtė. Nebijau viešumo, noriu istoriją pratęsti. 

Prieš dvejus su puse metų sūnus parsivežė Renatą su pusantrų metukų jos sūneliu Mindaugėliu. Sunkiai jiems klostėsi savarankiškas gyvenimas. Besilaukianti antrojo vaikelio, jau tikrai mano anūko, Renata patyrė didžiulę skriaudą iš savo tėvo. Pasitarusi šeimoje, pasirūpinau, kad jauna šeima turėtų kur ir kaip gyventi. Išsimokėtinai mano vardu nupirkome namuką, suremontavome, davėme būtiniausių daiktų, pradedant nuo šaukšto. Man ir dabar nesuprantama, kodėl Renatos gyvenimas visai nerūpi jos artimiesiems. 

Kai aplankydavau vaikus, aš juos taip vadinu, atrodė, jog viskas gerai. Tačiau pamažu mane pradėjo pasiekti kalbos, jog namelyje dedasi negeri dalykai. Iš tikrųjų ne kartą pati neturėdama sveikatos mėčiau iš namuko pijokus, norėdama išsaugoti mažyliams ramybę. Kreipiausi pagalbos į Pilviškių seniūną. Jis, išklausęs mano nerimą, skubėdavo į Klevų gatvę paauklėti, geranoriškai pamokyti jaunimą. Ne kartą pagalbos kreipiausi į policijos nuovadą. Niekada neatsakė, ypač Gintas Povilaitis. Kai gauna pašalpas, stengiuosi padėti apsipirkti. Su sūnumi ir Renata dažnai bendrauju, aiškinu apie atsakomybę už vaikų priežiūrą ir auklėjimą. 

Kai sužinojau, jog Mindaugėlis buvo muštas ir išvežtas į Globos grupę, rūpėjo, kaip yra su namuose likusiais mažesniais vaikais – Tautvydu ir Taurintu. Pirmą kartą per dvejus su puse metų norėjau pasikalbėti su seniūnijos socialine darbuotoja Loreta Bieliukiene. Man skaudu buvo išgirsti žodžius: „Tai jūsų anūkai, pasiimkit visus tris ir auginkit". Bet kaip man juos užauginti, jei treji metai esu po stuburo operacijos. Likau II grupės invalidė, dažnai guliu ligoninėje, gydausi ambulatoriškai, į mokyklą leidžiu dukrą. Aš Mindaugėlį aplankiau Globos grupėje, neatsisakau vaikučių pagloboti, jei prireikia trumpai. 

Įvykis su Mindaugėliu man yra baisus. Ir suaugę žmonės už savo veiksmus turi atsakyti. Gal jie pagaliau supras, kaip reikia gyventi. Donatas anksčiau turėjo kelias galvos traumas, yra nepaprastai nervingas. Renatą pažįstu tik pustrečių metų, bet apie ją labai gerai žinau. Abu turi suprasti ir pradėti mąstyti, kad neužtenka vaikus tik gimdyti, bet reikia stengtis, nors ir skurdžiau, juos užauginti, duoti šilumos. 

Manau, kad jie dar nėra visiškai degradavę žmonės, bet jiems abiem reikia kvalifikuotų specialistų, socialinių darbuotojų pagalbos. 

Galvoju apie savo vaiko ir kitas panašias šeimas, nerasdama atsakymo, kodėl pajėgūs, sveiki žmonės nesusiranda darbo. Ar dėl to, kad jo nėra, ar dėl to, kad nenori. Manau, jog tokioms savo gyvenimu ir vaikais nesirūpinančioms šeimoms neturėtų mokėti pašalpų. 

Reikėtų jiems palikti tik dalį pinigų mokesčiams, malkoms. Kita dalis turėtų būti pervedama į parduotuvę, iš kurios galėtų pasiimti maisto produktus. Pajutę, jog į akis žvelgia badas, galbūt nesiryžtų maistą mainyti į pilstuką. 

Labai norėtųsi, kad Donatas ir Renata pradėtų gyventi kitaip. Bet kiek kartų tikėjau jų pažadais... Skauda širdį, kai kaltinama sveikatos neturinti močiutė, o jaunimas pasiima pašalpas ir prageria. 

Ar kas supras, kad dėl mažylių vos ne kasdien verkianti močiutė kartais yra bejėgė juos apsaugoti ir ką nors pakeisti. 





Autorius:Valerija ŽILIONIENĖ

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/jega/page2004/kt01294.php
Kategorija: Apie Pilviškių kraštą. |
Peržiūrų: 695
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Trečiadienis, 2017-02-22

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License