Stasė ZELINAUSKAITĖ

Jau antrąjį rugpjūtį Vilkaviškio menininkus pas savo močiutę į Bebrinin­kus pakviečia paviešėti Monika Gustaitytė. Kai gamta ir menas susilie­ja, būna išties nuostabu.

Jaunieji menininkai susitiko Šešupės vingiais išraizgytame kampelyje, kur daugybė augmenijos ir gaivus besibaigiančios vasaros dvelksmas bei žolynų kvapas suteikia norą kurti. Visi sukviestieji – buvę Vilkaviš­kio vaikų ir jaunimo centro dailės studijos auklėtiniai. Kai kurie dar mokosi, kiti jau baigę studijas Vilniuje ar Kaune. Aida Durneikaitė gili­nasi į stiklo paslaptis, šios krypties mokslus jau baigė Alina Bisikirskai­tė. Architektai Rolandas Matulevičius, Indrė Kasparaitytė, vitražistė Jo­lanta Skrinskaitė, interjero dizainerė Renata Kalvaitytė, pastarąją spe­cialybę studijuojančios Kristina Pilipavičiūtė, Monika Gustaitytė, sce­nografijos bei tekstilės mokslus kremtančios Eglė Juškaitė ir Justina Bricaitė – atvykusių svečių išties netrūko. Kai kurie iš šių menininkų jau turi nemenką kūrybinės patirties bagažą.

Vykusio plenero tema – „Pusė“. Tai neapibrėžta sąvoka, iš kurios išsiru­tulioja daug idėjų, prasmių ir ieškojimų. Jį suorganizuoti padėjo visa­da besišypsantis, niekada nestokojantis kūrybinių minčių bei patarimų Andrius Janulaitis. Jis jau baigęs mokslus ir įgijęs dailininko keramiko specialybės magistro laipsnį. Jaunas specialistas sugrįžo į tėviškę ir dir­ba neįgalaus jaunimo mokytoju Pilviškiuose. Andrius, tik ką parvykęs iš keramikų plenero Baltarusijoje, griebėsi darbo Bebrininkuose.

Į savo namus kūrėjus įsileidusi Monikos močiutė Stasė Gustaitienė ne tik visą laiką pagamindavo skanių patiekalų, bet ir kartu klausėsi šiuo­laikinės muzikos, džiaugėsi kūrybingu, mandagiu jaunimu. Ji sakė, kad būdama šalia atjaunėjo ir pati.

Koks pleneras būtų be mecenato Stasio Gustaičio – Monikos tėčio. Tai žmogus, iš tiesų mėgstantis kūrybą ir jaunimą.

Kieme pastatytas židinys su stogine tapo kūrybine dirbtuve, kurioje mo­lio plytos virto meno objektu.

Padirbėjus porą dienų, atvyko ir daugiau dailininkų. Tada visa kūryba tapo tikru performansu, kuriame kelios meno rūšys susiliejo į vieną vi­sumą. Molio gabalai virto autoportretais, kai iš gipso išlieta ir ant vei­do sustingusi veido forma atspaudžiama molyje. Daugelis tai darė pir­mą kartą. Per savaitę visa židinio patalpa buvo apstatyta meno kūri­niais.

Šešupės kilpos saloje, gana tolokai nuo namų, Monikos tėtis nutiesė elektros kabelį ir įrengė lauko ekraną su pavėsine. Ten mes vakarais žiūrėdavome filmus, apžvalgas iš menininkų gyvenimo. Prieš ekraną bu­vo įrengta stoginė su „kėdėmis“ – pagalvėmis iš šiaudų. Tokio prašmat­naus pasisėdėjimo galėtų pavydėti ir prabangiausių kino teatrų lankyto­jai.

Paskutinį vakarą susirinko dar daugiau menininkų ir draugų. Visi norė­jo pamatyti keramikos darbų degimo procesą.

Iškasę duobę, plenero dalyviai savo darbus sudėjo taip, kad visi sutilp­tų ir užimtų kuo mažiau vietos. Visa tai uoliai atliko Andrius. Kiti rūpi­nosi malkomis ir kitomis priemonėmis.

Monika maloniai nustebino paskutiniojo vakaro staigmenomis. Sute­mus pieva sumirksėjo žvakutėmis, kuriomis buvo nužymėtas takas iki degimo vietos. Laužui įsiliepsnojus degančios malkos, sudėtos aplink dirbinius, sudarė ugninį ratą. Susėdę prie laužo visi linksmai šnekučia­vomės, kepėme dešreles.

Malkoms sudegus, gaminius užpylėme medžio drožlėmis ir žemėmis. Prieš auštant visi, sukritę ant šiaudinių pagalvių, po žvaigždėtu dangu­mi žiūrėjome nuotaikingą filmą.

Po ilgos nakties pabudome tik pusiaudienį. Susitvarkėme stovyklavietę ir laukėme momento, kada galėsime pamatyti savo darbus. Na štai, jie jau atkasti. Su įdomumu apžiūrėjome savo kūrinius.

Šis pleneras išsiskyrė iš kitų, nes jo rėmėjais buvo patys dailininkai. Jų didelis noras kurti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis parodė, kad kū­rėjo negalima suvaržyti. Čia neprireikė jokių ataskaitų – kūrybos laisvė suteikė daug platesnes galimybes.

Šiame plenere labiau vyravo konceptualus menas. Manyčiau, jog tai ge­ra kūrybinė patirtis kiekvienam iš mūsų. Buvo nuostabu taip palydėti vasarą ir išvykstantiems įdėti žiupsnelį geros nuotaikos bei pasakyti: „Iki kito karto...“