Birutė NENĖNIENĖ

Programa prasidėjo miestelyje

Praeitą penktadienį Pilviškiuose prasidėjusi ir Juodupių kaime pratęsta edukacinė pilietinio bei tautinio ugdymo programa „Vardan Lietuvos“ sutraukė daugybę jaunimo ir mokytojų iš visos apskrities mokyklų. At­vyko buvę tremtiniai, partizanai, jų ryšininkai, šeimų nariai, šauliai. Dalyvavo Seimo narys Algirdas Butkevičius, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų vadas bri­gados generolas Jonas Vytautas Žukas, kiti kariuomenės vadai, Lietu­vos šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Antanas Lukša, daug kitų garbių sve­čių.

Renginys buvo skirtas 1947 metų sausio 15–16 d. Nadrausvės ir Juodu­pių kaimuose įvykusiam Lietuvos partizanų apygardų vadų ir atstovų pirmajam suvažiavimui atminti. Organizatoriai – Lietuvos politinių kali­nių ir tremtinių sąjungos Marijampolės filialas.

Šventinę nuotaiką nuo pat pradžių sukūrė per Pilviškius nuo „Santakos“ gimnazijos iki bažnyčios nužygiavęs Lietuvos karinių pajė­gų pučiamųjų instrumentų orkestras. Bažnyčioje prie vėliavų į garbės sargybą stojo šauliai, Pilviškių „Santakos“ gimnazijos gimnazistai. Sak­ralumo renginiui suteikė iškilmingos šv. Mišios. Joms vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. A. Bulota, kuris pa­moksle pabrėžė partizanų, laisvės kovotojų dvasios stiprybę, jų patrio­tizmą. Mišių metu grojo kariškių orkestras, giedojo Pilviškių bažnyčios choras.

Skambėjo dainos, kalbos, salvės

Juodupių kaime pastatytas paminklinis akmuo nuo Pilviškių pasiekia­mas per kelias minutes. Į šią vietą sukančių automobilių vora kaimo ke­liais nusitiesė tiek, kiek tik akys užmato. Laukas tapo didžiule sale, kur buvo įrengta pastogė meninės programos atlikėjams, prekiaujama patriotine literatūra, užkandžiais, vaišinama kareiviška koše. Tarp dau­gelio kalbėjusiųjų žodžių skambėjo ir apskrities kultūros centrų chorų atliekamos patriotinės, partizanų dainos. Dainavo Marijampolės savi­valdybės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Godos“, Kalvarijos kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremti­nių dainos“, Vilkaviškio kultūros centro mišrus choras „Uosija“, Pilviš­kių kultūros namų mišrus vokalinis ansamblis „Jovaras“. Šoko ir daina­vo moksleivių kolektyvai.

Paminklą Lietuvos partizanų apygardų vadų ir atstovų pirmajam suva­žiavimui atminti pašventino monsinjoras A. Svarinskas.

Kariai iššovė garbės salves Lietuvos partizanams, žuvusiems už Lietu­vos laisvę. Pabaigoje buvo įteiktos įvairios padėkos renginio organiza­toriams.

Pagarbos nebus per daug

Renginį vedė aktorius Petras Venclovas. Ceremonija prie paminklo pra­sidėjo tylos minute. Jungtinis choras, vadovaujamas Laimos Venclovie­nės, sugiedojo Lietuvos himną. Į dangaus žydrynę oro balionas iškėlė ir toli virš laukų nuskraidino Trispalvę.

Pirmasis žodį taręs renginio organizacinio komiteto pirmininkas, Tauro apygardos partizanų vado pavaduotojas Vytautas Raibikis pasveikino gausiai susirinkusius moksleivius. Kalbėtojas priminė, kad prieškaryje per trumpą laiką nepriklausomos Lietuvos mokykla sugebėjo išugdyti tokį jaunimą, kuris karo ir pokario okupacijos metais sugebėjo organi­zuotai pasipriešinti šimteriopai galingesniam priešui. V. Raibikis išreiš­kė viltį, kad jei iškiltų pavojus Tėvynei, dabartinis jaunimas savo pa­reigą atliktų taip, kaip atliko jauni jo kartos žmonės.

Marijampolės apskrities viršininkė B. Kažemėkaitė pabrėžė, jog pa­minklų ir pagarbos tiems, kurie paaukojo savo gyvenimą už Lietuvos laisvę, niekada nebus per daug. „Gal tokie renginiai kartais ir atrodo nuobodoki, tačiau labai reikalingi, jeigu mes norime išlikti kaip stipri, savo šaknis turinti ir laisvę branginanti tauta“, – sakė kalbėtoja. Apsk­rities viršininkė linkėjo pažinti savo gyvenamosios vietovės praeitį, tė­vų, senelių istorijas ir kurti tokią ateitį, kurioje būtų kuo mažiau ne­tekčių ir skaudžių vietų.

Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė sakė, jog gražu žiūrėti į gau­siai susirinkusius moksleivius, kuriuos renginyje dalyvauti, be abejo, paragino mokytojai. Bet kaip pasiekti, kad jauni žmonės giliau supras­tų tiek minimo, tiek ir kitų įvykių prasmę? Juk dabar visa tai jiems at­rodo be galo sena praeitis. Gerai, jog tokie paminklai yra pastatyti ir dar statomi Lietuvos laukuose, pamiškėse. Tačiau reikia nuolatos kal­bėti su jaunimu, kad jis suvoktų istoriją, kad tie dalykai, kurių atmini­mui statomi paminklai, nepasikartotų.

Tikras karys neišeina į atsargą, kova nebaigta, tad būkime budrūs, sau­gokime savo šalies laisvę darydami gerus darbus – tokiais linkėjimais daugelis kalbėjusiųjų kvietė gerbti žuvusiųjų už laisvę atminimą.

Istorinė reikšmė

Marijampolės kolegijos dėstytojas istorikas Jonas Gustaitis plačiau su­pažindino su laisvės kovų istorija, aptarė, kodėl paminklinis akmuo iš­kilo būtent Pilviškių seniūnijos laukuose.

Nuo 1944 metų vasaros Lietuvoje kilo galingas pasipriešinimas, rezis­tencija. „Tai gynimosi, kovos už laisvę, už nepriklausomybę procesas. O kas gali būti gražiau už šias didžiąsias vertybes?“ – klausė istorikas.

Ginkluotas pasipriešinimas apėmė visą Lietuvą. Nuo 1944 iki 1953 me­tų šalyje veikė devynios partizanų apygardos. Kai tik prasidėjo pasiprie­šinimas Lietuvoje, buvo pradėtos kurti įvairios organizacijos. Viena svarbiausių organizacijų, kuri koregavo visą pasipriešinimą, buvo Bend­ras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis, įkurtas 1946 m. birželio mė­nesį. Tačiau atsitiko baisus dalykas – pasirodė, kad šis sąjūdis atsidūrė sovietinio okupanto rankose. Dėl J. Markulio išdavystės iškilo didžiau­sia grėsmė visam ginkluotam pasipriešinimui Lietuvoje. Reikėjo šią pa­dėtį taisyti, ir to ėmėsi Tauro apygardos partizanų vadovybė, kuri su­kvietė kitų apygardų vadus į suvažiavimą. Nors atvyko ne visų apygar­dų atstovai, tačiau pasitarimas įvyko, buvo priimti labai rimti sprendi­mai.

Nutarta kurti naują Bendrą demokratinio pasipriešinimo sąjūdį, pasiųs­ti partizanų atstovus į Vakarus, pašalinti J. Markulį-Erelį iš pasipriešini­mo sąjūdžio narių. Tauro apygardos vadas J. Baltūsis buvo išrinktas vy­riausiuoju ginkluoto pasipriešinimo sąjūdžio vadovu. Visas ginkluoto pasipriešinimo centras persikėlė į mūsų kraštą, pasipriešinimo kovai ėmė „diriguoti“ Tauro apygardos vadovybė. Po suvažiavimo buvo pra­dėtas kurti naujas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdis, jo na­riais tapo daug intelektualų, mokėjusių po keletą kalbų.

Nadrausvės ir Juodupių kaime vykusio partizanų suvažiavimo rezoliuci­ja buvo išspausdinta šešiais egzemplioriais. Bendras demokratinio pasi­priešinimo sąjūdis prilygintas Lietuvos vyriausybei, kuriai turėjo būti pavaldžios visos kitos institucijos. Šis sąjūdis turėjo užduotį sujungti visas pogrindžio jėgas, susisiekti su visais lietuvių komitetais užsieny­je ir per juos iš anglų bei amerikiečių prašyti pogrindžiui pagalbos, o prasidėjus karui imtis vadovauti šaliai.

Pasipriešinimo mastai ir idealizmas Sūduvos krašte tuo metu buvo ne­paprastai dideli. Tas milžiniškas darbas, kurį padarė Tauro partizanų apygarda, kurdama centrinę vadovybę, išryškėjo vėliau. Tik po dvejų metų, 1949 m. vasario 16 d., buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjū­dis ir pasirašyta garsioji deklaracija, kurios šešiasdešimtmetį šiemet ir minime.

Paminklą Lietuvos partizanų apygardų vadų ir atstovų pirmajam suva­žiavimui atminti atidengė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos pre­zidiumo pirmininkas, dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis, Lietuvos partizanas, Tauro apygardos vadas, dimisijos kapitonas Jonas Matuke­vičius ir Tauro apygardos vado pavaduotojas, LPKTS Marijampolės ap­skrities koordinatorius Vytautas Raibikis.

Romo ČĖPLOS nuotr.